Capture the Flag

Žolinių savaitgalį išvažiavom į tradicinę vietą prie Druskininkų sveikinti V. su gimtadieniu. Prisirinko daug žmonių, buvo ir naujų veidų. Pirmą kartą su ta chebra ten buvau 2011 metais, ir tą ilgąjį savaitgalį dar dabar prisimenu kaip vieną smagiausių pasibuvimų gamtoje.

Penktadienį pasveikinom V., po to buvom suskirstyti į komandas ir žaidėm protmūšį. Mūsų komanda (Čekoslovėnija) liko trečia iš penkių, gavom dovanų keturias skardines alaus; pirmą vietą užėmusi komanda – paletę alaus. Po protmūšio buvo suplanuoti šokiai pagal Eurodance‘ą, bet dėl kaimynų prašymo netriukšmauti ši idėja liko neįgyvendinta. Likusią naktį leidom prie laužo, po to kažkada nuėjau miegot.

Kitą dieną žaidėm tinklinį, stalo žaidimą Dixit, ėjau maudytis, skutau ir pjausčiau bulves. Oras buvo pats tas – nei labai karšta, nei vėsu, bet svarbiausia, kad nelijo. Labai laukiau vakaro, kada turėjom žaisti capture the flag. Tai toks žaidimas, kuriame yra dvi komandos, ir abi stengiasi pavogti viena kitos vėliavą. Žaidimą žaidėm pavažiavę toliau nuo ežero, teritorija atrodė taip:

capture the flag teritorija

 

 

 

 

 

 

 

Komandos buvo pagal knygos/serialo Game of Thrones šeimas – Lannisteriai (raudona komanda) ir Tyrreliai (žalia komanda). Labai norėjau būti Lannisteriu ;)

Lannisters

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Trumpai apie žaidimą (trumpai neišeis, atsiprašau).

Iš pradžių paskiriami du kapitonai – vienas vienai komandai, kitas – kitai. Paeiliui jie renkasi žmones į komandą. Kai komandos būna suformuotos, jie gauna savo vėliavą ir kiekvienas žaidėjas savo komandos spalvos raištį ant kairės rankos. Raištis pritvirtinamas taip, kad būtų įmanoma jį nuplėšti, bet kad pats nenukristų savaime (mes tvirtinome krokodilu).

Kai viskas būna paruošta, tada duodamas startas ir 15 minučių, per kurias abi komandos turi nueiti į savo teritoriją ir ten kažkur paslėpti savo vėliavą. Vėliavą būtina įsmeigti į žemę – negalima jos guldyti ar įmesti į krūmus, įkelti į medį ir t.t. Taip pat buvom sutarę, kad įsmeigta vėliava turi būti bent 1 metro atstumu nuo medžio. Kol eina tos paskirtos 15 minučių, abi komandos turi likti savo teritorijose, negali eiti vieni pas kitus ar įžengti į neutralią teritoriją. Kuomet 15 minučių praeina, teisėjai, esantys centrinėje bazėje, paleidžia vieną automobilio signalą, ir žaidimas prasideda.

Žaidimo esmė yra surinkti kuo daugiau taškų. Tai galima padaryti suradus priešininkų vėliavą ir ją nunešus teisėjams į centrinę bazę arba grumtynių metu nuplėšus priešininko spalvotą raištį. Už vėliau teisėjams pristatytą priešininkų raištį komanda gauna po 1 tašką, už pagrobtą ir pristatytą vėliavą – 11.

Kai žaidimo metu žaidėjas praranda savo raištį (yra nužudomas), jis nebegali nieko daryti ir turi grįžti pas teisėjus į centrinę bazę. Ten jam užrišamas naujas raištis ir skiriama 10 minučių bauda. Kai 10 minučių praeina, žaidėjas gali grįžti į žaidimo teritoriją.

Grumtynių įkarštyje pats gali nepastebėti, kad praradai raištį, ir jeigu įvyks taip, kad būdamas be raiščio nuplėšei priešininko raištį, tai tas priešininkas nebus nužudytas, tik turės sugrįžti pas teisėjus, kad jam būtų iš naujo užrištas raištis. Šiaip jau grumtynių metu tas, kuris nuplėšė raištį, iškart puola šaukti priešininkui, kad jis neteko raiščio ir nustotų grumtis. Jeigu žaidimo metu pats pameti raištį (kartais taip pasitaiko), turi su juo grįžti pas teisėjus, kur jis tau bus užrištas iš naujo; grįžtant su nukritusiu raiščiu negali būti užpultas ir nužudytas.

Jei grumtynių metu yra nuplėšiamas raištis, tačiau jis kažkur pasimeta ir jį nuplėšęs žaidėjas negali jo rasti, taškų už nužudytą žaidėją jis negaus, tačiau likęs be raiščio žaidėjas vis tiek bus laikomas nužudytu.

Kuomet yra pagrobiama vėliava ir sėkmingai nunešama teisėjams, žaidimas trumpam sustabdomas ir niekas negali su niekuo kovoti, o vėliavą praradusi komanda (visa) turi ateiti į centrinę bazę. (Kai mes žaidėm, buvom sutarę, kad du automobilio signalai reiškia, jog žalieji prarado vėliavą, trys signalai – kad vėliavą prarado raudonieji.) Ten jiems grąžinama vėliava ir vėl duodamos 15 minučių, kurių metu jie turi paslėpti savo vėliavą. Tuo tarpu vėliavą atnešusi komanda turi grįžti į savo teritorijos pusę ir laukti, kol bus duotas naujas signalas, reiškiantis, jog 15 minučių praėjo ir žaidimas tęsiasi.

Jeigu įvyksta taip, kad vėliava yra pagrobiama, bet įvyskta grumtynės ir vėliavą susigrąžina jos netekusi komanda, jie privalo ją įsmeigti į tą pačią vietą, kurioje vėliava buvo prieš tai.

Žaidimo trukmė gali būti įvairi, priklauso nuo teritorijos dydžio ir žmonių skaičiaus. Mes žaidėm maždaug 700 metrų ilgio teritorijoje, kurios plotis – maždaug 400 metrų. Kiekvienoje komandoje buvo po maždaug 11 žaidėjų. Žaidimas truko keturias valandas, per kurias tris kartus buvo atimta žaliųjų vėliava, o raudonieji savąją prarado tik kartą.

Prieš žaidimą svarbu iš anksto susitarti dėl prožektorių/ciklopų/telefonų naudojimo. Žaidžiant naktį be jokių šviesų paslėptos vėliavos turbūt neįmanoma pastebėti, todėl šįkart mes sutarėm naudoti tik telefonų ekrano šviesą (negalima naudoti Flashlight ar pan. apps‘o). Praėjusį kartą žaidėm ir su prožektoriais, ir su ciklopais, bet taip išėjo, kad ciklopus turėjo tik viena komanda, ir jie labai akindavo grumtynių metu. Tiesa, nešiotis išmaniuosius telefonus yra kiek pavojinga, nes grumtynių metu galima lengvai sudaužyti, bet žaidžiant kažkaip niekam dėl to problemų nekilo. Visgi manau, jog protingiausia būtų naudotu mažus silpnus prožektorius, ir įsitikinti, kad abi komandos turi po vienodą tokių prožektorių skaičių.

Kas susiję su pačiomis grumtynėmis, tai reikia kovoti su priešais ir stengtis nuplėšti jų raištį sveiko proto ribose. Svarbiausia nesikandžioti ir kad merginos nespirtų vyrams į skaudžią vietą, ką jos mėgsta daryti ;) Ir šiaip sutariama žaisti be smūgių, beveik visos kovos baigiasi grumtynėmis ant žemės. Nors gal tai kam nors gali skambėti kiek baugiai, tačiau taip visai nėra, galų gale – naktis, tamsus miškas ir adrenalinas padaro savo, ir net pirmą kartą žaidimą žaidžiantys atsiskleidžia visu gražumu ;)

Taip pat prieš pradedant žaisti svarbu numatyti kas bus, jei kuri nors komanda pažeis taisykles. Čia jau teisėjų reikalas. Pvz., jeigu komanda pastatys vėliavą ne pagal taisykles, iš tos komandos bus atimta 11 taškų.

Svarbiausia taisyklė – nedaryti kakū žaidimo teritorijoje ;) Taisyklės nedraudžia žaidėjui išeiti už teritorijos ribų, jeigu jam to reikia. Būdamas už teritorijos ribų jis negali būti nužudytas (tačiau įmanoma situacija, kad kažkas lauks, kol jis įžengs į teritoriją, ir tada jį užpuls).

Kaip sekėsi mums? Nepatekau į Lannisterių komandą, kaip norėjau – mane pašaukė Tyrreliai. Iš pažiūros mūsų komanda fiziniu pajėgumu man pasirodė silpnesnė, kita vertus, joje buvo patyrusių žmonių, taip kad jėgų pusiausvyra neatrodė pažeista.

Pirmąjį kartą vėliavą slėpėm beveik pačiame savo teritorijos gale, dešiniau ir pasidalijome į dvi grupes po 5-6 žmones. Pirmoji grupė turėjo eiti į priešų teritoriją ir ten ieškoti vėliavos, jei prireiks – veltis į mūšius, o antroji grupė liko saugoti vėliavos. Prie pat vėliavos jie neliko, paėjo tolyn nuo savo teritorijos pabaigos, kad susitikus su priešais šie nepagalvotų, jog vėliava yra kažkur netoliese. Nors iš pradžių norėjau likti gynyboj, paskutinę akimirką pakeičiau nuomonę ir prisijungiau prie puolančiųjų. Su mumis buvo patyręs žaidėjas Saulius, dvi merginos, toks aukštas Mindaugas, kuriuo kažkodėl labai pasitikėjau (ir neklydau) ir aš. Lėtai ir tyliai nuslinkom prie neutralios teritorijos ir kirtom ją per patį jos vidurį. Patekę į priešų zoną, vaikščiojom lėčiau ir vis dažniau sustodavom įsiklausyti ar negirdim kitų žmonių. Žinojom, kad pagal mūsų strategiją priešų teritorijos pusėje be mūsų bus tik priešai. Man iš pradžių buvo labai sunku priprasti prie jonvabalių skleidžiamos šviesos – kaskart išvydęs juos, pagalvodavau, kad ten eina priešai, pasišviesdami telefonais.

Iš lėto eidami priėjom raudonųjų teritorijos pabaigą, tada pasukom į kairę teritorijos pusę ir ėjom link upės, kur po to eiti tapo labai sunku, nes buvo kažkokie brūzgynai (?) ir šiaip labai tankiai medžiai augo. Ten būdami pamatėm ryškią šviesą kažkur visai už teritorijos ribų – pasirodo, kad link mūsų važiavo automobilis. Išsigandom, kad bus miškininkai, o mes buvom sukūrę du laužus, nors ten greičiausiai net neleistina vieta buvo laužams kūrenti. Visi šiek tiek grįžtelėjom, išėjom link keliuko ir sutūpėm. Kai automobilis pravažiavo, vieni pradėjo sakyti, kad čia miškininkai, kiti – kad šiaip kažkokie žmonės. Nutarėm, kad reikia grįžti į centrinę bazę ir viską išsiaiškinti. Mums pajudėjus išgirdau, kad kažkas bėga. Nespėjau pamatyt, kaip atsirado keli neaiškūs žmonės ir prasidėjo grumtynės. Mečiausi ant pirmo pasitaikiusio, ir tik įkibęs jam į rankas pamačiau, kad čia tikrai priešas. Bet tuo pačiu metu į tą patį priešininką įsikibo ir Saulius ir parvertė jį ant žemės, o aš apsisukau, išgirdęs, kad kažkas užpuolė ir mūsų merginas. Norėjau joms padėti, bet iš pradžių nesupratau, kur yra mūsų komandos narės, o kur tas žmogus, su kuriuo jos grumiasi. Buvo tamsu, niekas nenaudojo jokios šviesos, priklaupęs prie susiraizgiusių merginų supratau kur čia kas ir bandžiau joms padėti nutraukti trečios merginos, su kuria jos kovojo, raištį, bet čia kažkas pasakė, kad atbėga daugiau žmonių ir aš apsisukau. Iškart ant manęs puolė kambariokas, kuris žaidė raudonųjų komandoje. Aš saugojau kairę ranką ir tik dešine bandžiau jį pulti, jis darė tą patį. Tuo metu vėl atsirado ryškios šviesos ir visi pamatėm, kad grįžta tas neaiškus automobilis. Trumpai akimirkai tie, kas buvo ant kelio, sustojo, pažiūrėjo į artėjantį automobilį, tada šiek tiek pasitraukė nuo kelio ir pradėjo toliau įnirtingai grumtis. Automobilis sustojo, išvydęs maždaug 10 žmonių, besigrumiančių ant žemės, o tada greitai pajudėjo ir pajudėjo toliau. Vėliau visi juokėmės, nes kažkas matė, kad ten buvo paprastas vaikinas su mergina, kurie turbūt norėjo miške romantiškai vakarą praleisti ;) Įdomu, ką jie pagalvojo, pamatę besiraitančius ant žemių ;) O tos grumtynės baigėsi tuo, kad mūsų komandos narys Saulius neteko raiščio, mūsų merginos galiausiai nuplėšė raištį nuo priešininkų komandos žaidėjos, o po to kilo neaiškumų ar nebuvo vienas priešininkų žaidėjas be raiščio visų grumtynių metu, todėl išvis viskas sustojo ir buvo nuspręsta eiti pas teisėjus. Ten galiausiai viską išsiaiškinom, o viskas baigėsi tuo, kad iš 6 likom 5 gyvi, nužudėm 2 priešus, nes likę kažkur išsiskirstė. Grįžom atgal į priešų teritoriją, bet labai greitai išgirdom du automobilio signalus – supratom, kad raudonieji pagrobė mūsų vėliavą.

Pasirodo, kad gynyboje likę mūsų komandos nariai po kurio laiko sulaukė priešininkų vizito. Mūsų kapitonas Juozas su kitais užpuolė, kaip jiems atrodė, kelis priešus, bet tik tada suprato, kad ten jų buvo daugiau. Gynyba grumtynes pralaimėjo, visi mirė, o keli likę gyvi priešai liko toliau ieškoti vėliavos ir ją surado. Vėliau jiems niekas jau nesutrukdė jos parnešti į centrinę bazę.

Antrą kartą ėjom slėpti vėliavos. Nusprendėme slėpti vėliavą šlaite prie upės, ten viena iš tamsiausių ir pavojingiausių vietų visoje mūsų teritorijoje. Tada nusprendėm, kad reikia likti maždaug savo teritorijos centre, pasislėpti ir tykoti priešų. Pasiskirstėm į du būrius, bet vieni nuo kitų per toli nenuėjom. Taigi tupėjom, sėdėjom, gulėjom ir laukėm. Nežinau, kiek laiko praėjo, gal 10-15 minučių, kol išgirdom pirmuosius krebždesius. Iš pradžių atrodė, kad eina tiesiai į mus, po to pradėjau girdėti, kad kažkas artėja ir iš kairės. Šįkart buvau labiau atsitraukusiame būryje, taigi kai pirmasis būrys, išvydęs pirmuosius priešus, išbėgo, išbėgom ir mes. Iš pradžių puoliau padėti Sauliui, kuris buvo parsivertęs aukštą Žilviną, bet kažkas pradėjo šaukti, kad atbėga iš nugaros. Priešininkai sustojo ir pradėjo bėgti atgal, tamsoje buvo neaišku, kur bėga tolyn priešininkai, o kur mūsiškiai, kurie juos bando pagauti. Pasisukęs į vieną pusę išvydau neaiškų žmogų ir puoliau prie jo. Tik suėmęs už rankų pamačiau, kad čia mūsų komandos narys Justas. O tuo metu prie mūsų prišoko Ramūnė, kuri irgi buvo mūsų komandos narė, nes galvojo, kad kažkuris iš mūsų yra priešininkas ;) Tamsoje labai sunku atskirti, kur kas yra. Padeda balsai, dar geriau – sutartiniai kodai, bet ir tai ne visada gelbsti. Jei daug nepažįstamų žmonių, jų neatskirsi pagal balsus. Taip pat grumtynėse išryškėjo kita problema – mūsų žali raiščiai tamsoje matėsi labai aiškiai, o raudonųjų raiščių visai nesimatė. Todėl priešai mus puldavo matydami mūsų raištį, o mes juo s užpuolę aklai grabinėdavom per visą kairę ranką, ant kurios turėdavo būti raištis.

Tose antrose didelėse grumtynėse didžiausia nesąmonė įvyko, kai aš kažkur pajudėjau, o šalia manęs atsidūrė neaiškus žmogus. Jis manęs nepuolė, nieko nesakė, tik kepštelėjo per ranką, aš atsisukau ir suėmiau jį už kitos rankos. Atrodė, kad abu nesam tikri ar matom savos komandos narį, ar priešą, bet tada jis kepštelėjo man per kairę ranką dar kartą, ir aš puoliau jį. Išėjo taip, kad įsikibom vienas kitam į rankas, galima sakyti, apsikabinom, ir neliko nieko kita kaip tik versti vienas kitą ant žemės. Jis mane parvertė, tada aš nusiridenau jį nuo savęs, bandžiau sugriebti jo kairę ranką, ten pirštais bandžiau užčiuopti raištį, bet mes vėl ėmė ridentis, pašaukiau pagalbos ir, kai mes persivertėm su juo dar kartą, atbėgo viena iš mūsų komandos merginų, Jūratė, ir bandė man padėti. Vienu metu pajutau, kad priešininkas yra suėmęs mano raištį ir jį traukia, o aš niekaip negaliu apčiuopti jo raiščio, nei pamatyti, bet tada viskas staiga baigėsi, kai Jūratė pasakė, kad nutraukė jo raištį. Mes sustojom grumtis ir tada įsižiūrėjau į žmogų, su kuriuo grūmiausi. Pasirodo, tai buvo Johanas; aš atsikėliau ir grįžau prie kitų. Tuo metu Jūratė pametė raištį, jei neklystu, o Mindaugas buvo nužudytas, bet šiaip mūsų liko labai daug gyvų, o iš viso nužudėm gal 4 ar 5 priešus. Girdėjom, kad keli jų dar kažkur yra netoliese, vieną gaudėm, bet nepagavom. O tada nutarėm laikytis plano – po pavykusios gynybos stengti s kuo greičiau pereiti į jų teritoriją ir toliau ieškoti raudonųjų vėliavos. Pasileidom ten visi kartu ir per daug nesistengdami nekelti garso, juolab supratom, kad mūsų yra daugiau, nei kad jie galėjo palikti žmonių gynyboj.

Vienu metu išgirdom kažką einant. Tyliai sušukom „keturi“, kad patikrintume, ar čia savi. Jie atsakė „aštuoni“, kaip ir pridera (mūsų kodas buvo toks: tu pasakai skaičių, o kitas turi padauginti tą skaičių iš dviejų ir tada pasakyti atsakymą), tačiau taip ir nepasuko link mūsų. Mes pajudėjom toliau. Po to išgirdom kažką ir vėl sustojom, sutūpėm. Tupėdami girdėjom, kad kažkas link mūsų artinasi. Kažkodėl niekam nešovė į galvą sušukti kokį nors skaičių, o galiausiai tas šnaresys vis artėjo. Ir vienu metu mes visai užgniaužėm kvapą, kai matėm du neaiškius žmones, einančius per penkis metrus nuo mūsų. Bet jie nieko nematė, mes tupėjom tyliai, neišleidom nė garso. Aš buvau paskutinis tame būryje, arčiausiai neaiškių žmonių, nugara į juos. Man buvo keista kaip jie manęs nepastebi, ir toks juokas suėmė. Galiausiai nutariau išbandyti laimę, pasakiau garsiai skaičių, jie atsakė pagal mūsų kodą, ir tada supratom, kad čia yra savi komandos nariai – baudos minutes atsėdėję Mindaugas su Saulium.

Šukavom kitą jų teritorijos dalį nei prieš tai, tačiau paieškos nedavė rezultatų. Jaučiau didelį susierzinimą, kad negalim rasti jų vėliavos. Ir tada supratom, kad nė vienas iš mūsų neturi jokio šviesos šaltinio. Kažkodėl mums atrodė, kad šviesos naudoti negalima, nors visi girdėjom, kad uždraudė naudoti tik prožektorius ir ciklopus, o telefonais naudotis buvo galima. Pasijutom kvailių vietoj, nes be šviesos surasti vėliavą atrodė neįmanoma. Ir kaip tik tada, išnaršę priešų teritoriją, išgirdom garsius džiaugsmo šūksnius, o po to tą nemalonų garsą – du automobilio signalai, reiškiantys, kad žaliųjų vėliava (vėl) buvo pagrobta.

Į centrinę bazę rinkomės visai be ūpo. Raudonieji džiaugėsi, vieni gėrė alų, kiti – vandenį, kažkas rūkė. Mes irgi padarėm pertraukėlę. Tada raudoniesiems buvo liepta pasitraukti į savo teritoriją, mes atgavom savo vėliavą ir vėl nužygiavom į savo teritoriją jos slėpti. Nors gintis sekėsi gerai ir mes pagal nuplėštus raiščius pirmavom prieš raudonuosius nepaisant jų fizinės persvaros, dvi mūsų pavogtos vėliavos reikalus gadino stipriai. Kai grįžom į savo teritoriją, Mindaugas pasiūlė slėpti vėliavą pačiame mūsų teritorijos gale, tada susirinkti visiems prie neutralios zonos ribų ir kai tik pasigirs automobilio signalas, skelbiantis, kad praėjo penkiolika nekovos minučių, iškart greitai judėti į raudonųjų teritoriją ir toliau ieškoti jų vėliavos. Žinojom, kad nesuradę jų vėliavos neturėsim jokių šansų bent išlyginti taškus. Ir tuo pačiu tikėjom, kad raudonieji mes visas savo pajėgas į mūsų teritoriją.

Sutūpėm visi prie neutralios teritorijos ribų ir laukėm signalo. Stebėjau jonvabalius, man jie vis dar atrodė įspūdingai. Atrodė, kad laukiam labai ilgai. Kai galiausiai išgirdom signalą, pajudėjom pačiu žaidimo teritorijos pakraščius, bet įpusėję neutralią zoną kažką išgirdom. Sutūpėm, nors tai vargu ar mus maskavo, nes buvom ant paprasčio keliuko ir iš visur galėjom lengvai matytis. Juozas kitiems parodė, kad eis patikrinti, kas yra tarp neutralios zonos jaunų medelių, ir pradėjo garsiai bėgti link ten. Čia pat apsisuko ir pradėjo bėgti link mūsų, nes pamatė kelis priešus. Priešai išlindo iš kelių pusių, o mes visi buvom vieni arti kitų. Kažaks iš priešų pasakė „užsirovėm“; kaip vėliau paaiškėjo, mes juos užklupom labai blogu metu – kai keturiese nusprendė nusilengvinti toje teritorijoje ;) Jie vos spėjo atlikti savo reikalus prieš grumtynes ;) Tiesa, grumtynes baigėsi labai blogai, nes nors mes buvom pilna komanda, per visą sumaištį išėjo taip, kad kol nužudėm juos keturis, penki iš mūsų mirė.

Čia vėl man pasimaitė neaiškus žmogus, kurio iš pradžių negalėjau atpažinti. Pažiūrėjęs į jo kairę ranką neišvydau šviesaus raiščio, tada iškart puoliau ant jo, bet jis pasitraukė, o aš, praradęs lygsvarą, pasirėmiau į žemę. Atsisukęs išvydau kaip jis puola mane, bandžiau keltis ir bėgti, bet žemėje slystelėjo koja, o jis dar ir užgriuvo ant manęs. Buvau visiškai blogoj padėty, jis buvo užgulęs mane, bet čia man į pagalbą atskubėjo Ramūnė. Ji puolė priešininką, tada kilo dar daugiau sumaišties, ir vienu metu aš išsilaisvinau, pradėjau stotis ir tuo pat metu pajutau kaip mano raištis slysta žemyn, dar pažiūrėjau į jį, ir jis išnyko kažkur rankų maišalynėj, nemačiau jo ir supratau, kad ką tik netekau savo raiščio. Sustojau ką nors daręs, o kai pažvelgiau dar kartą į savo ranką, pamačiau, kad raištis man dar likęs ant riešo. Iškart jį truktelėjau į save, o tuo metu priešas truktelėjo į save – raištis plyšo ir liko priešo rankoje. Ramūnė su priešu pasirideno toliau, o aš likau klūpėti, nes kažkas buvo atsitikę mano keliui – labai skaudėjo. Po to išgirdau kaip Ramūnė ir priešas vienas kitam pasakė tu be raiščio – pasirodo, nutraukė vienas kitam raištį vienu metu. Buvo labai apmaudu, kai grumtynėms pasibaigus supratau, kad grūmiausi su tuo pačiu Johanu, kurį pavėlavau identifikuoti kaip priešą praėjusiose grumtynėse.

Abiejų komandų mirę žaidėjai į centrinę bazę pas teisėjus, mums perrišo raiščius, o kol sėdėjom savo baudos minutes, tiesiog iš niekur atsirado Juozas su Mindaugu ir Juozas pasakė:

– Metas žaliems atsitiesti.

Jie parnešė raudonųjų vėliavą, mes visi plojom ir rėkėm, visų komandos narių nusiteikimas pagerėjo. Rezultatas buvo maždaug 30-20 vis dar raudonųjų naudai, bet svarbiausia, kad atsirado daugiau ryžto mumyse. Prieš tai Ramūnė jau norėjo baigti žaisti, nes paskutinėse grumtynėse jai labai sumušė ranką, bet po to dingo visos jos kalbos apie tai, ji vėl turėjo ryžto kautis ;) Pasirodo, kad mes buvome jau anksčiau priartėję prie raudonųjų vėliavos, tačiau tas neaiškus automobilis sutrukdė mums judėti teisinga kryptimi. Pasitikėjimo savimi įkvėpė ne tik tai, kad pavogėm raudonųjų vėliavą, bet ir tai, kad pagal nuplėštus raiščius vis dar pirmavom.

Raudonieji grįžo į centrinę bazę, atsiėmė vėliavą, o mes grįžom į savąją. Žinojom, kad per tą laiką, kol mes kovomės su 4 raudonaisiais, visi kiti buvo perėję į mūsų teritoriją ir ją naršė, todėl jų paieškos zona turėjo gerokai sumažėti. Nepaisant to, nusprendėm, kad jei norim pergalės, tai reikia mesti visas pajėgas į raudonųjų zoną ir trūks plyš bandyti surasti jų vėliavą. Visi susirinkom vėl prie neutralios zonos krašto, dešinėje teritorijos pusėje, kur eina takelis, žymintis žaidimo teritorijos ribą. Kai nuskambėjo automobilio signalas, visi pajudėjom nekreipdami dėmesio į savo keliamą garsą. Judėjom greitai, turėjom du telefonus, kuriais visą laiką švietėmės. Išnaršę dešinę priešų teritorijos pusę, perėjom į vidurį. Pradėjom sklaidytis plačiau, dėl ko vienu metu atsiskyrė Mindaugas, o mes po kiek laiko jį palaikėm priešu, bet nesivijom, nusprendę, kad ieškoti vėliavos yra svarbiau nei gaudyti vieną priešininką.

Nežinau, kiek laiko ieškojom vėliavos. Atrodė, kad tai truko amžinybę, nors greičiausiai mes praleidom tik maždaug 15 minučių priešo teritorijoje. O po to pasigirdo tas nelemtas signalas – žaliųjų vėliava pristatyta į centrinė bazę. Grįžom ten, teisėjai paskelbė, kad liko tiek ir tiek laiko, bet realiai per jį jau nieko gero negali įvykti. Raudonieji tapo nugalėtojais, buvo apdovanotas pats naudingiausias raudonųjų komandos narys (juotapo Arvydas). Taip pat buvo paskelbti tie žmonės, kurie nė karto neprarado savo raiščio. Padarėm nuotraukų, bet kažkodėl (įtartina!) turiu tik nugalėtojų komandos nuotrauką ;)

capture the flag nugaletojai

Žymos: , , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: