Justinas Bočiarovas

Staiga prisiminiau Justiną Bočiarovą.

„Iš pradžių laimėjau tris puikius žiebtuvėlius, pirkdamas mylimų cigarečių. Vieną jų tuoj pasisavino mano žmona, o antrą kažkas nupiso. Kitą dieną vėl pirkau tris pakelius, kad laimėčiau žiebtuvėlių, bet du jų iškart nupiso Larisa ir jos vyras. Dar po dienos mano pirmasis žiebtuvėlis nustojo degęs ir aš labai nusiminiau. Ketvirtą dieną ir mano žmona pradangino pasisavintą žiebtuvėlį, todėl turėjau dalintis paskutiniu. O be to Larisa visai netrukus kažkur pametė mano žiebtuvėlį, todėl praradau visas viltis jį atgauti. Tada pas mus svečiavosi Jolita, kuri, ačiū Dievui, paliko savo žiebtuvėlį, ir mes jo negrąžinome, tačiau jį vėl pasisavino mano žmona. Po to baigėsi dujos mano antrajam žiebtuvėliui ir aš gėriau su Levu, iš kurio būtiniausiai nupisau vienintelį žiebtuvėlį. Jis man visą naktį dejavo, kad kažkur prapuolė jo žiebtuvėlis, o aš, savo ruožtu, jį uoliai slėpiau kišenėj apsimesdamas, kad labai man gaila Levo dėl jo prarasto žiebtuvėlio. Meluoju, Levas, vos tik pagrobiau jo žiebtuvėlį, tuoj jį ir užmiršo, o tai mane baisiai nudžiugino. Labai įdomu – vos po dviejų dienų kažkas kitas iš manęs nupiso Levo žiebtuvėlį, o pas mane atsirado kažkieno kito žiebtuvėlis. Labai prastas tas kažkieno kito žiebtuvėlis. Užsidega gal iš penkto karto. Neretai net prašau draugų, kad pridegtų man cigaretę. Beje, mano žmona vis dar laiko Jolitos žiebtuvėlį. Tiesa, dienai buvome pasikeitę, bet ir Jolitos žiebtuvėlis ėmė labai prastai degti, tad grąžinau jį žmonai. O mano žmonai vienodai šviečia. Žinokit, tie patys pirmieji žiebtuvėliai degė puikiausiai iš visų. Na, ir Levo neblogai, tačiau jis prapuolė. O dabar aš tebeturiu tą prastąjį, o žmona – Jolitos. Labai nesiseka. Netrukus ketinu vėl pirkti mylimųjų cigarečių, kad gaučiau dovanų puikius žiebtuvėlius, tada kurį laiką reiks niekur neiti ir nieko nesikviesti, kad vėl nenupistų, nes po to ilgam užsiveda šita nesąmonė ir neturi, žmogus, kuo žmoniškai prisidegti. Be to, po visų išgertuvių buvau sutikęs Levą ir pridegiau jam cigaretę jo paties žiebtuvėliu, bet jis nepažino.“

http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20120615095807/http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3367&kas=straipsnis&st_id=19306

Žymos: Justinas Bočiarovas, kur dingsta žiebtuvėliai, labai noriu mineralinio, Literatūra ir menas, nuoga Zvonkė, žiebtuvėlis