2014.09.16

Yra tokia grupės LMP (Lipnūs Macharadžos Pirštai) daina „Iš sapno“:

Įsimylėti žmogų iš sapno
Kiekvieną rytą laukti vakaro

– – –

Sapne atidariau duris ir pamačiau K. gulinčią lovoj ji žiūrėjo televizorių priėjau ir

paklausiau: ką tu žiūri

ji sako: nieko tik junginėju kanalus ir viskas

Tada aš atsiguliau šalia jos patogiau įsitaisiau atrėmęs galvą į ją ir po kurio laiko pajutau kad kažkiek grimztu į lovą patalynė taip maloniai lietė veidą buvau beveik jau užsnūdęs bet tada pajutau kad kažkas ne taip pakėliau galvą ir pamačiau kad K. tiesiasi link manęs mes pradėjom bučiuotis aš prasegiau jos palaidinę jos prasegta palaidinė atrodė labai gražiai jos kūnas kvepėjo tada ji nuvilko mano marškinius ir įkišo rankas už kelnių

ji sako: dabar tu

aš įkišau rankas po antklode suradau jos šortukus ir timptelėjau žemyn <…>

– – –

Kad ir kaip ten būtų viskas vykę toliau, tai labai estetiškas sapnas. Ir aš žinau, iš kur šitas sapnas ;) Per skaitymus su Paulium Norvila skaičiau vieną eilėraštį, tai, matyt, dėl to po kurio laiko ir sapną su panašiais motyvais susapnavau.

Pirmoji mergina

pirmoji mergina nuostabiai bučiavosi,
iš esmės mes nieko daugiau ir neveikdavom,
tik bučiuodavomės ir glamonėdavomės.

palyginus su ja, buvau mažai patyręs tuose reikaluose,
bet aš stengiausi,
labai stengiausi,
skaičiau net visokius neaiškius forumus,
ir mano pastangos, matyt, neliko nepastebėtos,
nes vieną dieną, eilinį kartą mums glamonėjantis
ant sofos mano kambaryje,
ji leido man įkišti ranką už jos kelnaičių ir paliesti tą vietelę.

man to pilnai užteko.
nurimau, net ir bučiuotis jau nelabai norėjau.
po to ji išėjo, o pas mane atėjo draugas,
pakvietė pažaisti krepšinio.

žaidžiau atsipalaidavęs,
įmečiau du tritaškius iš eilės,
perėmiau kamuolį iš greičiausio priešininkų žaidėjo,
po to uždėjau bloką kitam bičui,
kuris labai supyko ant manęs.

o aš sau toliau šypsojausi.

norėjau visam pasauliui pasakyti,
kad paliečiau jos vietelę,
norėjau pasidalinti tuo pasiekimu,
norėjau tą ranką ištiesti kunigui ir pasakyti
štai yra įrodymas, kad dievas egzistuoja,

įsivaizdavau, kad dabar šita ranka gali
ne tik būti naudinga žaidžiant krepšinį,
bet ir gydyti ligas, atauginti galūnes,
sukurti vaistus nuo vėžio,
ištraukti laimingą loterijos bilietą
ar parašyti matematikos kontrolinį dešimtukui.

net kai grįžau namo,
negalėjau atsidžiaugti ta ranka.
padėjau ją ant stalo ir žiūrėjau susižavėjęs.
mama pastebėjo, kad elgiuosi įtartinai
ir paklausė ar man viskas gerai.
atsakiau, kad viskas gerai
ir pasišalinau į savo kambarį.

iš to džiaugsmo
vos užmigau tąnakt.

Žymos: , , , ,

4 atsakymai to “2014.09.16”

  1. kimo Says:

    Ką jauti kitiems skaitydamas savo kūrybą?

    • arsonist's prayers Says:

      Labai geras klausimas, ačiū.

      Jaučiu, kad prakaituoju, dreba rankos, virpa balsas. Per šiuos skaitymus ilgą laiką negalėjau pakelti akių ir pažvelgti į susirinkusius žmones. Nes jaučiuosi tarsi išpažinčiau nuodėmes prieš juos, nors vienintelė nuodėmė, padaryta prieš juos, yra ta, kad gaišinu jų laiką skaitydamas neva poeziją ;) Kartais šauna į galvą neskaityti skaitymams atrinktų eilėraščių, nes būtent skaitymų metu pajuntu kiek daug jie man reiškia ir pajuntu nerimą, jog garsiai juos perskaitęs neteksiu jų, t.y. būsiu išdavęs savo paslaptį kitiems žmonėms, parodęs savo atvirą žaizdą. Dėl to stengiuosi išlaikyti balansą tarp jautrių ir linksmesnių eilėraščių, kad pats neužsiparinčiau beskaitydamas. Esu matęs vieną ištrauką, kai Bukowskis skaito kažkokį eilėraštį apie buvusią moterį žurnalistui, o po to ima ir apsiverkia, nes supranta, kad labai pasiilgo tos moters. Tai ir man taip būna, kad per skaitymus vieni eilėraščiai įgauna sunkų svorį, o kiti, būna, garsiai perskaityti kitiems pačiam pasirodo visai neverti dėmesio.

      Svarbiausia, kad pasibaigus skaitymams pajuntu palengvėjimą. Kaip kokį egzaminą išlaikius ar nubėgus 5 kilometurs.

      Daug prirašiau, atleiskit.

  2. kimo Says:

    Niekada nepamiršiu to vakaro, kai teko išgirsti J. Aputį, skaitantį savąją kūrybą. Taip tikra, taip gyva, taip nuoširdu. Turbūt tada ir supratau, jog gera proza ir poezija primena pokalbį su labai išsilavinusiu žmogumi. Jis gali ir nori kažką pasakyti, o aš noriu išgirsti. Tavo klausytojai taip pat priima sprendimą išgirsti tave, todėl tau nereiktų rūpintis jų laiku.:-)
    Jeigu kalbėtume ne apie kūrybą, o tiesiog apie “pastebėjimus tik sau”, sakyčiau, jog kartais užrašytos mintys tampa savarankiškos ir ne tokios gyvybiškai svarbios, o protas gali užsiimti kitais dalykais. Bet tik kartais…
    Tavo atveju, rodos, kūryba – gyva būtybė, kurios niekur nenori paleisti. Pažvelki į ją kitu kampu: galbūt ji paprasčiausiai pasmerkta išgirsti? Gero vėjo rašant:-)

    • arsonist's prayers Says:

      Man iš girdėtų rašytojų labiausiai įstrigo Marcelijus Martinaitis. Buvo toks susitikimas su juo vienoje mokykloje Alytuje, tuo metu dar dvyliktoje klasėje mokiausi. Martinaitis atrodė labai nuoširdus, šiaip daug pasakojo visko, toks linksmas pasirodė ;)

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: