Filmai

Dabar mažai skaitau, karts nuo karto pažiūriu kokį nors filmą.

Cure (1997 m.)

Esu šiek tiek japonofobas, todėl jei galiu rinktis nežiūrėti japoniškų filmų, tai ir nežiūriu. Bet kartais kažin koks noras užeina patikrinti save, ir tada imu ir išsirenku kokį nors keistesnį filmą. Režisieriaus Kiyoshi Kurosawa filmas Cure nėra iš tų labai keistų filmų, tačiau šis mistinis trileris kaip reikiant mane užverbavo ir įtraukė į savo nesvarumo būseną; net kitą dieną po peržiūros negalėjau išmesti jo iš galvos.

Istorija nėra labai originali, bet ir banalia jos nepavadinsi – detektyvas tiria kraupias žmogžudystes, kurias atlieka labai ramūs žmonės, ir neaišku kas juos paskatina tai padaryti. Be to visų žmogžudysčių braižas vienodas, todėl detektyvui atrodo, kad už viso to slypi žmogus, kažkokiu būdu priverčiantis kitus žmones žudyti. Tokie filmai kaip šis galėtų būti priskirti žanrui nepatogus trileris. Jeigu esat matę Angel Heart, turėtų patikti ir šitas.

– – –

Terribly Happy (Frygtelig lykkelig; 2008 m.)

Myliu skandinavų kiną, o kaip gi kitaip! Todėl kai užsinoriu įdomaus filmo, visada žiūriu į savo norimų peržiūrėti filmų sąrašą ir ieškau kokio nors filmo iš Šiaurės.

Filmas pasakoja istoriją apie policininką, kuris kažin ką prisidirbęs Kopenhagoj yra pervedamas dirbti į mažą miestelį, kuriame išvis nieko nevyksta, o prieš tai ten dirbęs policininkas dingo neaiškiomis aplinkybėmis. Mažame miestelyje viskas vyksta pagal seniai įsišaknijusias tradicijas, todėl kai policininkas pradeda bandyti išspręsti be galo senas kai kurių miestelio gyventojų problemas, miestelėnams tai labai nepatinka ir virš policininko galvos pradeda telktis tamsūs debesys. Veiksmas seka veiksmą ir greitai mažo miestelio ramybė dingsta ir pradeda dėtis rimti dalykai ;)

– – –

Interstellar (Tarp žvaigždių; 2014 m.)

Istorija apie tai kaip amerikiečiai gelbsti žmoniją nuo išnykimo, kosmosas, aktorius Matthew McConaughey ir režisierius Christian Nolan – kai turi šiuos elementus, filmas pasmerktas tapti hitu.

Siužetas toks: kažkas nutiko Žemei, niekas neauga, nuolatos visur didelės smėlio audros, todėl aišku, kad taip ilgai nesitęs ir žmonija išmirs, jei neras kitos vietos gyventi. Taigi jie išskrenda į kosmosą ir ieško naujos planetos.

Na, čia toks labai primityvus siužeto perteikimas. Išties viskas ten yra labai gražiai pateikta, daug visokių fizikos teorijų ir t.t., bet aš jau išmokęs nesigilinti į visokias reliatyvumo teorijas filmuose, taigi man tos teorijos netrukdo, aš jų nekvescionuoju, tiesiog žiūriu filmą ir mėgaujuosi. O šiuo filmu mėgautis labai lengva, nes čia pirmiau drama, o tik po to – mokslinė fantastika. Bežiūrėdamas filmą vienoje vietoje net beveik susigraudinau ;) Tai vienas iš tų epinių filmų, kurių net nedideles klaidas, per daug užtęstas holivudines dramos scenas greitai užmiršti ir lauki kas bus toliau.

Jeigu patinka tokie kosminiai filmai, pažiūrėkit dar ir Sunshine arba Contact – pastarasis man labiausiai įstrigęs iš tokių.

– – –

The Man Who Knew Too Little (1997 m.)

Man patinka aktorius Bill Murray, todėl kažkurį vakarą nusprendžiau pažiūrėti kokį nors filmą su juo. Iškilo didelė problema: nėra daug filmų su juo, kuriuos norėčiau pažiūrėti. Esu matęs Švilpiko dieną, Broken Flowers, Lost in Translation, o be šitų filmų kiti nelabai traukia. Tada pagalvojau,kad reikia nesirūpinti ir tiesiog pažiūrėti kokį nors itin paprastą filmą su juo, gal net prastą filmą. Taip jau nutiko, kad pasirinkau The Man Who Knew Too Little.

Tai toks itin paprastas filmas, kurio siužeto vingiai per daug nenustebins, kai kas čia greitai nuspėjama, ir t.t. Bet man tikrai patiko stebėti Bill Murray vaidybą. Šiame filme jis – toks paprastas vyrukas, kuris papuola į realybės teatrą ir visąlaik galvoja, kad tas teatras vis dar vyksta, ir kad viskas, kas jam nutinka, tėra iš anksto surežisuota ir suplanuota, ir kad visi pavojai, su kuriais jis susiduria, irgi tėra žaidimo dalis. Tačiau iš tiesų viskas taip nėra, nes per klaidą jis yra įsukamas į tikrų šnipų šaudynes, gaudynes ir kitus rimtus reikalus. Tai va toks siužetas, filmas idealiai subalansuotas sekmadieniui ;)

– – –

Pod mocnym aniolem (The Mighty Angel; Stiprusis angelas; 2014 m.)

Lenkų režisierius Wojtek Smarzowski terorizuoja lenkus savo filmais, kuriuose parodo Lenkijos baisybes. Šįkart jis pastatė filmą pagal vieną mano mėgstamiausių romanų – Jerzy Pilch „Stiprusis angelas“. Kai tik sužinojau, kad filmą rodys per Lenkų kino savaitę Vilniuje, iškart apsidžiaugiau, ir net tai, kad galiausiai teko eiti į filmą vienam (pirmą kartą ėjau į kiną vienas), nebuvo problema.

Filme pasakojama istorija apie rašytoją, kuris jau n-tąjį kartą lankosi alkoholikų skyriuje. Ten būdamas jis pasakoja savo gyvenimą ir kitų besigydančių istorijas. Galima būtų sakyti, kad mūsų veikėjas bando nesėkmingai mesti gerti, tačiau taip nėra, nes jis išvis nebando mesti gerti. Kiekvieną kartą išeidamas iš ligoninės jis sako skyriaus vedėjui, kad šįkart bus kitaip, šįkart jau nebegers, bet vos išėjęs sėda į taksi ir važiuoja į barą „Stiprusis angelas“, kur vėl pradeda gerti.

Pirmoji filmo dalis labai linksma, visas tas alkoholizmas tragikomiškai vaizduojamas. Tačiau praėjus pirmajam pusvalandžiui, filmas tarsi persilaužia ir visa ta komedija dingsta, ekrane vis daugiau juodų vaizdų iš pagrindinio veikėjo gyvenimo – vemiantis, apsišikęs, užspringęs vėmalais, užmigęs ir beveik prigėręs vonioje, ir t.t. Juokas dingsta, ir tu supranti, kad režisierius pasiekė savo tikslą – privertė pažvelgti į alkoholizmą rimtai, neromantizuotai.

Kam įdomu, yra interviu su režisieriumi.

– – –

Drogówka (Traffic department; 2013 m.)

Sužavėtas lenkų režisieriaus sumanymo vaizduoti Lenkijos problemas, nutariau pažiūrėti ir kitą jo filmą – šįkart apie kelių policiją.

Filmas rodo Varšuvos kelių policininkų kasdienybę – darbas, gėrimas, dulkinimasis, skolos, nešvarūs reikalai, korupcija, korupcija, korupcija. Čia visi prisidirbę, niekas nėra švarus. Ir galiausiai vienas iš policininkų per eilinį užgėrimą prisidirba tiek, kad jam jau pripaišoma žmogžudystė. Žiūrovas supranta, kad viskas nėra taip aišku, kaip pateikiama, ir leidžiasi su tuo prisidirbusiu policininku patys tirti kas ir kodėl bando jį pakišti.

Pats principas panašus kaip ir filme „Stiprusis angelas“ – iš pradžių korumpuoti policininkai juokingi, netgi žavūs iš dalies, bet praėjus pirmajam pusvalandžiui viskas pradeda atrodyti koktu, ir visi tie veikėjai nebeatrodo net mažumėlę linksmi ar faini.

Nemoku lenkų kalbos, todėl filmą žiūrėjau su angliškais subtitrais. Kartais nespėdavau visko perskaityti, todėl gal kažką ir netiksliai supratau filme, tačiau tai netrukdė šiam šoko seansui. Jeigu nemėgstat filmų, kurie sunkiai išsitrina iš atminties ir palieka prastą skonį burnoje, nežiūrėkit šito filmo, nes jis nėra pramoga.

– – –

Under the Skin (2013 m.)

Pats keisčiausias filmas, kurį mačiau pastaruoju metu. Taip, parsisiunčiau tik todėl, kad Scarlett Johansson man yra graži.

Siužetas štai koks – jauna moteris važinėjasi automobiliu ir vilioja vyrus. Daugiau mes iš esmės nieko konkretesnio ir nesužinome viso filmo metu, kad ir kaip norėtume suprasti kas toji moteris, kodėl ji vilioja vyrus, kas nutinka tiems vyrams. Klausimų daugiau nei atsakymų, tačiau po kiek laiko susitaikiau su savo nepavydėtina žiūrovo situacija – kad man turbūt ir nelemta sužinoti visko. Tad gali interpretuoti viską kaip nori arba gali išvis per daug negalvoti kas čia vyksta, ir tiesiog žiūrėti kaip ta mistiška moteris vėl suka ratus automobiliu, kalbina vyrus, vežasi juos namo. O tai, kas įvyskta namie, man atrodė labai gražu, tokia nuostabi fantastiška estetika, kad po to laukdavau kada vėl veiksmas sugrįš į tą namą.

Jeigu tokie filmai ne prie širdies, tai nežiūrėkit jo, nes galit likti ne tik nusivylę, bet ir didžiai pasipiktinę, jog iššvaistėt brangų laiką tokiai nesąmonei. Bet jeigu mėgstat tokius dalykėlius, tada pabandykit, nes filmo pabaigoje liksit dar mažiau kažką supratę nei pradžioje ;) Ir jeigu bus įdomu, paskaitykit apie ką yra knyga, pagal kurią šis filmas ir pastatytas. Man buvo tikrai įdomu sužinoti kaip ten visgi viskas buvo.

P.S. Šitas filmas keliose vietose man sužadino geismą, nors čia Scarlett Johansson yra turbūt pati negražiausia, kokią tik ją kada mačiau. Retai kada filmai sužadina geismą.

– – –

Coherence (2013 m.)

Nuostabus mažo biudžeto filmas su nežinomais aktoriais. Dar vienas įrodymas, kad net be garsių aktorių gali būti įsimenančių filmų, nes svarbiausia, ko reikia – geras sumanymas siužetui.

Šeima ir draugai susirenka praleisti vakarą kartu. Tuo metu virš žemės skrieja kometa, ir susirinkusieji kaip tik kalba apie ją – kad dėl jos gali dingti mobiliojo ryšio ir interneto signalas, galimi elektros trikdžiai ir t.t. Žinoma, taip ir nutinka – dingsta ryšys, internetas, elektra. Šiek tiek sunerimę žmonės žvalgosi pro langus ir pastebi, kad visoje gatvėje tik viename name liko elektra. Jie nusprendžia nueiti pas kaimynus, ir taip pamažu užverda didelė didelė košė.

Ta košė maloni ir labai įdomi, nes žiūrėdamas filmą nė karto nepagalvojau, kad čia kažkokias nesąmoningas teorijas žmonės kalba. Filme šiek tiek yra fizikos, bet dzin ta fizika, nes filmas labai maloniai žiūrisi ir yra tikrai įdomus. Net tai, kad beveik visas veiksmas vyksta tik name, nėra blogybė. Rekomenduoju visiems, kam patinka visokie mind fuck tipo filmai.

– – –

Paberist Linn (Popierinis miestas; 2014 m.)

Kai rudenį vyko Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, nuėjau į dvigubą seansą, kuriame rodė du trumpametražius filmus. Pirmasis buvo estų režisieriaus Jaak Kilmi filmas Popierinis miestas.

Filme pasakojama apie Narvos miestą Estijoje, kuriame gyvena 98% rusų. Kai per Antrąjį pasaulinį karą miestas buvo sugriautas, jį buvo nutarta ne atstatyti, o nušluoti nuo žemės paviršiaus ir viską pastatyti iš naujo. Žmonės, kurie dar buvo likę jame gyventi, buvo iškelti kitur, o į naujai pastatytą miestą atkelti rusai.

Apie Narvą pasakoja du vyrai, apie kuriuos ir sukasi visas filmas. Pirmasis yra senas Narvos gyventojas, kuris, remdamasis senomis miesto nuotraukomis, daro popierinius/kartoninius pastatų modelius ir tokiu būdu bando padaryti vieną didelį senosios Narvos miesto modelį. Atrodo tikrai įspūdingai, skamba įdomiai, tačiau bėda ta, kad niekam neįdomus to vyro darbas – nei Narvoje, nei visoje Estijoje. Tuo tarpu antrasis filme esantis vyras – investuotojas iš Švedijos, nupirkęs Narvoje buvusį tekstilės fabriką, po kurio laiką jį uždaręs ir dėl to tapęs nekenčiamiausiu žmogumi Narvoje. Jis pasakoja apie verslą mieste ir naują idėją – padaryti didelius lošimo namus su viešbučiais ir t.t. Bežiūrint filmą ir Narvos vaizdus šis planas skamba kažkaip neįtikimai.

Filmas sukėlė daug minčių, o pati baisiausia – kad Narva yra miestas, kuris neįdomus jo patiems gyventojams, tai miestas be atminties. Tad kokia ateitis laukia miesto, kuris nieko nežino apie save?

 

Žymos: Coherence, Drogówka, filmai, Jerzy Pilch, Kiyoshi Kurosawa, Paberist Linn, Pod mocnym aniolem, Popierinis miestas, the mighty angel, Vilniaus dokumentinių filmų festivalis