Paskutinis lapkričio sekmadienis, -9 ºC

Pasnigo, ir kažkas tarsi sujaukė mintis, kurios šį rudenį labai ramiai sukosi galvoje.

Glostau namie katę, kitame kambaryje mamos draugas žiūriu televiziją, ir tai kažkodėl mane be galo erzina. Mama vakare klausinėja apie merginą, kuri man patinka, visiškai ignoruodama mano prašymą apie ją neklausinėti, ir man niekaip nepavyksta pabūti ramiai.

Sekmadienį važiuoju su nepažįstamais žmonėmis atgal į Vilnių, visai nesistengiu užmegzti pokalbio su jais, jei gerai suprantu – jie ir patys tarpusavy nepažįstami. Sėdžiu automobilio gale, šalia manęs sėdi mergina, ji vis su kažkuo susirašinėja. Bandau skaityti vienos autorės rankraštį telefone, bet tai labai nepatogu, todėl greit nustoju. Likusį kelią važiuoju ir bandau negalvoti, bet nepavyksta.

Grįžęs išsikraunu daiktus, prisėdu virtuvėj ir nežinau ką veikti toliau. Ir kuo labiau artėja vėlyvas vakaras, tuo prasčiau jaučiuosi. Nenoriu miegoti vienas, nes miegoti kartu su kažkuo yra nuostabu, ir vieną kartą tai supratęs tu niekada to neužmirši. Kurį laiką galvoju gal paskambinti vienai merginai, galėčiau jai tiesiai šviesiai pasakyti, kad man tiesiog reikia miegoti su kuo nors, ir ji suprastų mane. Bet neskambinu, nes žinau, kad toks sutartinis miegojimas kartu niekada nebus tai, ko tu išties nori, tai tik bandymas atkartoti jausmą, kurio negali taip paprastai suplanuoti ar surežisuoti.

Visą savaitę esu dirglus, nuotaika keičiasi ir keičiasi, pats nesuprantu, kas mane erzina, greičiausiai – aš pats. Dvi dienas iš eilės važiuoju į Uteną, tų kelionių metu pradedu mintyse rašyti laišką tokiai mergaitei iš Alytaus, grįžęs sėdu ir bandau juos užrašyti. Rašau į paprastą sąsiuvinį, jaučiu, kad taip daug maloniau rašosi, o antrą rašymo vakarą suprantu, jog šitie laiškai skirti greičiau man pačiam, nei tai mergaitei; bet tęsiu toliau, galbūt tai išeis į naudą.

Šeštadienį švenčiam kambarioko gimtadienį, visą vakarą jaučiuosi nei šiaip, nei taip. Kai galiausiai išeinam į netoliese esantį barą, man norisi kur nors pabėgti, bet neįsivaizduoju, kam dabar galėčiau pasiūlyti susitikti. Kai kurie žmonės, su kuriais pabėgdavau anksčiau, dingo iš akiračio ir man dėl to visai neliūdna, kiti surado antras puses ir dabar retai kada išeina iš namų, dar rečiau – iš komforto zonos; suprantu juos ir nepykstu, aš irgi būtent taip elgčiausi. Ir yra žmonės, su kuriais norėčiau pabėgti tokiais vakarais, bet net neįsivaizduoju, ar tie žmonės norėtų pabėgti su manimi.

Kai grįžtam iš baro, kai kurie draugai važiuoja namo, mes kalbam apie filmus, po to pasiryžtam per šaltį eiti kebabų, pavalgę kalbam apie muziką, tuo metu kažkas jau eina miegoti, kažkas išvažiuoja taksi, o galiausiai ir aš einu miegoti.

Nubundu labai sukaitęs, turbūt dėl to, kad miegojau ne savo lovoj ir dar prie pat radiatoriaus. Pereinu su patalyne į savo kambarį ir atsigulu į savo lovą – iškart jaukiau, vėl suima miegas ir užsnūstu.

Sapnuoju, kad einu kažkokiu tuneliu, sutinku tokią merginą, kuri yra baigusi leidybą, einame su ja kažkur. Tada kylame liftu, be mūsų yra dar kažkokia mergina lifte, bet ta mergina, su kuria esu, ji nuleidžia savo ranką ir suima mano delną, galvoju jai turbūt trūksta kito žmogaus, todėl neištraukiu savo rankos iš jos delnos. Kai kažkur pakylame, einame ir patenkame į kažkokį sandėlį. Ji ištraukia kažkokį maišelį, kuriame yra kažkas suvyniota, duoda jį man, aš padėkoju ir suprantu, kad dėl to čia ir ėjau su ja, buvau kažko jos prašęs, ko negalėjau gauti kitur. Po to pakeliu akis į ją, ji akivaizdžiai demonstruoja, kad norėtų su manimi, aš galvoju, kad ji manęs taip nežavi, kad neaišku, ar man kas nors pavyktų, net jeigu ir stengčiausi; žiūriu į jos liemenį, bandau įtikinti save, kad reikia su ja, vien dėl dėkingumo už man padarytą paslaugą.

Bet nieko neįvyksta, esu jau kažkur kitur, sutinku klasiokes. O tada atsibundu ne savo lovoje, jaučiu, kad kažkas miega šalia manęs. Nežinau, kur esu, bet greitai suprantu, jog šalia manęs guli viena iš mano klasiokių. Suprantu, kad esu nuogas, tik su apatiniais, ji – irgi. Žinau, kad mes tikrai nesimylėjom, bet kaip atsidūrėm vienoje lovoje – neaišku. Kol guliu, ji vis sujuda, tarsi pasislenka arčiau manęs – iš pradžių prisiliečia ranka, po to ir koja. Galvoju turbūt jai tiesiog jauku su manimi miegoti, man yra sakę, kad su manimi malonu miegoti. Bet galiausiai klasiokė visai suįžūlėja ir pasisuka į mane, apkabina, deda savo galvą man ant krūtinės, aš užuodžiu jos kvapą. Kol bandau atsispirti pagundai, ji uždeda savo sulenktą koją man prie juosmens, ir tada suprantu, jog dabar jau per vėlu viską sustabdyt.

Mes glamonėjamės, vartomės pataluose, jos plaukai daug ilgesni ir tamsesni nei prisimenu iš anksčiau. Nusegu jos liemenuką ir numaunu kelnaites, bučiuoju ją kur noriu, liečiu ir negaliu atitraukti akių nuo jos gražios odos. Po to mes mylimės, ji atsigula ant pilvo, aš žiūriu į jos užpakalį ir galvoju, kad jis didesnis nei buvo anksčiau, bet viskas taip tik dar geriau.

O tada nubudau, išgirdęs kažkieno skambantį telefoną. Atsikėliau, pasidariau arbatos. Kambarioko brolis kažkur išvažiavo, po to prabudo V., išgėrė arbatos ir išėjo namo.

Dabar parašiau visa tai, bet niekas nepalengvėjo.

Kai kurie žmonės ir toliau eina į SEL koncertus, kai kurie žmonės turi pinigų, bet neturi skonio, kai kurie išveda vaikus pažaisti į lauką tik tam, kad ištrūkę iš namų galėtų atsigerti alaus, kai kurie, tokie šaunūs ir žavūs, rūko tiek daug žolės, jog galiausiai tampa asocialūs, ir aš nežinau, ar tai yra blogiau už tokius kaip aš, kurie galvoja ieškantys meilės, kol galiausiai patys nebežino ar jie išvis sugeba mylėti kitą žmogų.

Geidžiu prisilietimo, noriu švelnios kito žmogaus kompanijos, jaukaus apkabinimo, išklausymo ar papasakotos istorijos, pasakymo, kad viskas bus gerai ar trumpos žinutės apie nereikšmingus dalykus. Tokie niūrūs periodai ateina ir praeina, žinau, bet tai šiuo metu visai neramina. Kaskart, kai tokios nuotaikos užeina, aš pagalvoju apie ją, jauną merginą, pažymėtą liūdesio ženklu, turinčią stiprų poreikį mylėti ir būti mylima, bet nerandančią kam išlieti visą tą jausmą, patikėti savo širdį, sumaišyti kraują, kad bent kažkiek priartėtų prie to, ko manosi ieškanti. Mes panašūs, aš ir ji, ir aš kartais galvoju, jog galėčiau tinkamai ja pasirūpinti, ir ji turbūt galėtų tinkamai pasirūpinti manimi, ir galbūt galėtume išgydyti vienas kito liūdesį ar vienatvę.

– – –

Šita naktis vis tiek pasibaigs.

Žymos: , , , , , , ,

3 atsakymai to “Paskutinis lapkričio sekmadienis, -9 ºC”

  1. alkoholikairnieksai Says:

    gerai, kad mes niekada nedraugavom, nes tavo velniai ir mano vienoj vietoj turbūt padarytų apokalipsę ;)

  2. tuotarpu Says:

    šypsausi, galvodama, kiek merginų tavo tekstuose bando rasti save

  3. tiktaip Says:

    aš irgi dažnai noriu va taip vat pabėgti, ta prasme, apie kurią čia kalbėjai. ir kartą esu pagalvojus, kokį alų tu gertum bėgdamas.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: