Vėliau

Vėliau viskas vis tiek išryškėja, ir dalykai, kuriuos taip stropiai vijai iš galvos, išplaukia į dienos šviesą ir taip bado akis, kad nieko kita nebelieka kaip tik sustoti sau melavus, sustoti žaisti visus tuos mažus, neva nekaltus savęs apgaudinėjimo žaidimus ir stoti akis į akį su viskuo, ką bandei ignoruoti.

Tu turi pagrindą – tam tikras vertybes, savitą sąžinės modelį, tau svarbias iliuzijas apie gyvenimą ir žmones. To pagrindo ignoruoti nepavyksta, nors gali bėgti nuo jo kiek tik širdis geidžia, gali sau meluoti, kad tu keitiesi, mainaisi, kad tu jau seniai nebe tas, bet tai tik žodžiai, tai tik dar vienas spektaklis.

Ir jeigu kitas žmogus niekaip neįtelpa į tavo pagrindą arba visai jo neatitinka, blogiausia, ką gali daryti, tai apsimesti, kad viskas yra gerai, ir prikurti tam žmogui įvairių savybių, kurios jį pagražintų ir priartintų prie tavo pagrindo. Nes kuo daugiau tu gražini kitą žmogų, tuo vėliau sunkiau priimti nepatogią tiesą – jis ne toks, kokį tu jį įsivaizduoji.

Ir čia nieko baisaus iš tiesų.

– – –

Vis dar leidžiuosi į ilgesnius pasivaikščiojimus, pvz. praėjusį ketvirtadienį ėjau nuo namų iki pat radijo, kuris yra Saulėtekyje įsikūręs. Kelionė truko maždaug valandą ir 15-20 min., buvo smagu prasieiti. Tik mano pasivaikščiojimai labiau primena greitąjį ėjimą, nes kai einu, tai tokiu sparčiu žingsniu, kad net pačiam atrodo, jog tarsi bėgu nuo ko nors. Jei tik išdrįsčiau atsigręžti ir garsiai įvardyti nuo ko bėgu, ne toks jau trumpas sąrašas išeitų nuodėmių ir paklydimų, ir kitų nepatogumų, tai taip ir neatsisuku, todėl ir toliau tik miglotai nujaučiu kas man neduoda ramybės.

– – –

O vieną dieną viską galvoje apverčiau aukštyn kojom ir pasakiau: bet pala pala, tu juk ir ne šventasis. Ir išties, aš nesu šventasis, tad kokią teisę turiu galvoti negerai apie kitus žmones ar nerimauti dėl jų, jei pats elgiuosi ne kitaip nei jie? Ir kokios gi tada mano vertybės, jei elgiuosi priešingai joms? Kas būtų, jei mane sutiktų man skirta moteris, kuomet aš elgiuosi visai priešingai savo vertybėms? Ilgą laiką gyvenu galvodamas, kad mano vertybės tokios ir anokios, bet tik dabar susimąsčiau, jog aš neretai elgiuosi priešingai toms vertybėms. Galbūt visgi aš pasikeičiau ir tos vertybės, kurios buvo aktualios anksčiau, dabar jau nebėra tokios svarbios? Kas žino, gal dvigubos vertybės būdingos daugumai žmonių, bet kaip sakė mergaitė viename filmedauguma žmonių gyvena Kinijoje, todėl negalima guostis ta „dauguma“, reikia pirmiausiai žiūrėti į save.

Reikia klausti savęs: ar aš esu toks žmogus, kokiu norėjau būti? ar aš sau patinku? Nes jeigu į abu klausimus atsakai NE, reiškia metas susiimti ir pasikeisti.

– – –

Kartais stebiuosi kaip racionaliai galiu mąstyti. Visos mintys, įžvalgos ir pastebėjimai susieina į logišką visa ko derinį ir aš galiu tada ramiu vidiniu balsu pasakyti sau, kad, pvz., su ta mergina nėra viskas taip, kaip tau atrodo, kad yra. Stebina kaip kartais protas preciziškai veikia, ir atrodo, kad logika (matematika) ima viršų, ima taip, kad net nepyksti dėl to, nesijaudini, pasiduodi jai ir jautiesi ramus, apsaugotas. Net širdis, ir ta paklūsta ir nurimsta kurti fantazijas.

– – –

Filme I Origins (2014) buvo plėtojama tema mokslas vs. tikėjimas (gal labiau dvasingumas), tačiau man tai ne tiek rūpėjo, kiek filmo pirmoje dalyje perteikta beprotiška meilės istorija. Tokia meilė, kai abu žmonės – itin skirtingi, nesirūpina buitimi, gyvena netvarkoje, iš esmės nesutaria dėl esminių dalykų, tačiau mėgaujasi vienas kitu ir gyvena netgi tarsi atsiriboję nuo likusio pasaulio. Ir kaip baisu, kai po daugelio metų filmo veikėjas sako, kad mylėjo tą merginą, bet jį labai erzino tai, jog ji buvo tarsi mažas vaikas. Reiškia net ir visiškas galvos pametimas dėl kito žmogaus dar negarantuoja, kad tu negalvosi kritiškai ar net niekšiškai apie antrą pusę ir judviejų santykį.

Gražiausia filmo scena:

i-origins

Žymos: , , , , , ,

3 atsakymai to “Vėliau”

  1. y23b6 Says:

    Aš irgi nemažai elgiuosi priešingai savo vertybėms, ir kažkaip nevisada tai būna aišku. Bet kartais būna, ir tada apmaudžiai deklaruoju tas priešingas vertybes, kurių iš tikrųjų nelaikau vertybėmis, bet pagal kurias lyg ir elgiuosi, ir tikiuosi, kad žmogui, su kuriuo kalbuosi, tas atvirumas bus juokingas, nes juk kiekvienam aišku, kad iš tikrųjų stengiamės būt moralūs ir etiški, tik nepavyksta, bet pašnekovas dažniausiai to nesupranta, ir galvoja, kad aš iš tikrųjų manau, jog teisinga ir siektina būti amoraliu ir neetišku, ir tada išvis jau nebesuprantu, kas siekimybė, kas tikrovė, kas juokai, ir kas – pasyvi agresija bei reafirmacijos troškimas.

  2. Hanerietė Says:

    O, man irgi ta vieta labai įstrigo. Nes aš labai mėgstu taip elgtis, kaip toji mergina. Ir man sako, kad su manim įdomu ir kitaip. Bet labai nenorėčiau išgirsti, kad vis dėlto aš esu mažas vaikas.
    Nors turbūt esu…

  3. - K Says:

    Nemačiau filmo, bet kaip tik pastarosiomis dienomis teko permąstyti tam tikrus dalykus, iš kurių vienas momentas skirtas vaikiškumui. Ką supratau, tai kad net savotiškai didžiuojuosi tuo, jog viena mano pusė yra infantili, ir labai mėgstu žmones, kurie turi šitą “persijungimo mygtuką”, ir būtent šito dalyko man trūksta nesuvokiamai stipriai žiemos metu, kai yra per daug laiko jaustis uždarytam su savo mintimis. Kas būtų iš pasaulio, jeigu žmonės būtų vien rimties, taisyklių, skepticizmo ir liūdesio kratinys? Labai lengva pasiduoti savigraužai, jeigu esi jautresnis vertybių/idealų tema, labai sunku vėl atrasti pasitikėjimo, motyvacijos ir džiaugsmo, kai esi nusivylęs pats savimi, bet nereik užmiršti, jog nėra tokio dalyko, kaip “Brandūs, geri žmonės elgiasi taip:” arba “Protingi žmonės mokosi iš kitų klaidų”, nes nichuja. Žmonės nepasimoko nei iš pirmo, nei iš antro, nei iš trečio karto, nors jau visai širdys kraujuojančios. Bet kažkada pasimoko, jog savo instinktus galima mokytis valdyti. Šventumas turėtų būti siekiamybė, o ne mama su pirštu prieš nosį grūmojanti, kai pasielgi žmogiškai ir suklysti.
    Dabar prisiminiau vieną pasimatymą. Man buvo penkiolika, o jam dvidešimt. Sėdėjom ant mažo stogelio, kažkur Vilniaus centre, ir kalbėjom apie meilę. Aš jam pasakojau visa susijaudinusi, labai filosofiškai nusiteikusi, kaip ten kas man atrodo, o jis nusijuokė ir pasakė “Ką tu čia nusišneki, atsipalaiduok.”
    Tai buvo vienas geriausių patarimų mano gyvenime, nes to irgi reikia mokytis.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: