Vilniaus pakrašty

Kai ateinu į tą stotelę ir laukiu autobuso, kuris turi pasirodyti po keturių ar šešių minučių, žvelgiu į kitą kelio pusę, keliu žvilgsnį aukštyn, ir matau giedrą dangų, pušų viršūnes, ir toks vasaros atostogų jausmas trumpam aplanko; atrodo net užmirštu, jog vis dar dėviu šiltą striukę ir jos kišenėj gniaužau pirštines. Bet po to nuleidžiu žvilgsnį žemyn, pamatau kalną granito skaldos, kuris užstoja ką tik įsivaizduotą jūrą ar ežerą, ir visa iliuzija subliūkšta.

– – –

Anksčiau niekad neteko stoviniuoti Žemųjų Panerių stotelėse. Ten visai kitokie žmonės renkasi, tokia, sakyčiau, tikra darbo liaudis. Ir kai žiūriu į ūsuotus ir šiek tiek purvinus pagyvenusius vyrus, jie man atrodo tokie egzotiški, sunku nusakyti tą jausmą. Tokių darbuotojų epogėjus jau seniai praeityje, o juk kažkada Tarybų sąjungoj darbo liaudis tokia neva gerbiama buvo, jog kiekvienas tekintojas galėjo džiaugtis ne tik gavęs kambarį darbininkų bendrabutyje, bet ir jausdavo, kad stato didįjį komunizmą! Todėl rytais sutinkami vyrai Žemuosiuose Paneriuose man atrodo kaip benykstantys dinozaurai. Jie būriuojasi mažomis grupelėmis, rūko kartu, vieni jų – tylūs, kiti – garsiai kažką aptarinėja. Kartais prie jų glaudžiasi jaunesni vyrai, kartais net ir savo amžiau vyrukų pamatau, bet tie niekada nebūna priimami į tikrųjų dinozaurų gretas, nes tik dinozaurai pamena kiek kainavo butelis degtinės 1984 metais arba kur būdavo gaudomi darbo vengiantys piliečiai Jurijaus Andropovo valdymo laikais.

Stebiu juos atlaidžiai, net su tam tikru pasigėrėjimu. Tokia nykstanti vyrų rūšis.

– – –

Kol važiuoju į darbą, spėju ir knygą paskaityt, ir pasnausti. O kai reikia grįžti, tada snaudžiu daugiau, turbūt po darbo dienos kūnas labiau nori atsijungti, net jei ir ne visai patogiai išeina sėdėti.

Tik šiandien keistas dalykas buvo: snaudžiu snaudžiu, o prabudęs girdžiu, kad šalia manęs sėdintis žmogus lyg ir verkia. Stiklo atspindyje matau, kad tai moteris, tik nesuprantu, kas jai yra – ar ji tyliai aimanuoja, ar verkia? Kai ji greitai išlipo, žiūrėjau į ją pro langą, atrodė tarsi visa būtų vienas didelis sopulys.

Nepavyko užsnūsti vėl po to.

– – –

Ponas Irenijus sako labas rytas, kodėl jūs šiandien vienas?, sakau labas rytas, šiandien kolegė kitur paskirta dirbti, todėl ir vienas. Tada paspaudžiam vienas kitam ranką, atsisukam į auštantį dangų ir rūkom tylėdami.

Ponas Irenijus neatrodo ponas iš pirmo žvilgsnio, anaiptol – jis nuolat dėvi darbiniais drabužiais, kurie yra dulkini ir vietomis aptaškyti dažais. Pono Irenijaus pareigos – patalpų prižiūrėtojas, o į šią sąvoką įeina absoliučiai viskas. Kodėl vadinu jį ponu – nežinau. Gali būti, jog man patinka visus vyresnius už save vadinti ponais ir poniomis.

Vakar darbo metu jis užsiminė, kad dirba čia jau gerus penkerius metus, ir kad tuos penkerius metus retai turėdavo su kuo pasikalbėti. Bandžiau įsivaizduoti žmogų, dirbantį beveik nenaudojamo, apleisto pastato prižiūrėtoju – atrodė nekaip, nyku, liūdna ir rudeniška.

O štai šiandien ponas Irenijus pasakojo, kad čia vaidenasi. Vieną moteriškę radau nugriuvusią, turbūt nualpo. Sakau ko jūs gulit, papurčiau, ji atsikėlė ir sako mačiau vaiduoklį, daugiau čia nedirbsiu. Ir metė iškart darbą ta moteriškė, vos dvi dienas išdirbo. Tai jūs neišsigąskit, jei ir jūs pamatysit vaiduoklį. Įdomu tai, kad visa tai ponas Irenijus pasakoja labai ramiai, ir net jei viskas yra pramanyta ir jis tik bando papokštauti, reikia pagirti jį už tokias pastangas.

Išties čia tiek daug veidrodžių, jog kartais erdvės atrodo begalinės ir tavo paties atspindys šmėkšteli kažkur koridoriaus gale. Tada stoviu ir žiūriu į save kažkur toli – tarsi matau save, atpažįstu, bet tarsi ir ne aš ten, kažkoks kitas aš kitoje veidrodžio pusėje, kitame koridoriaus gale. Ir kas žino, ką tas kitas aš galvoja šiuo metu?

Žymos: Beata Nicholson nuoga, Granito g., granito skalda, Jurijus Andropovas, name vaidenasi, nuoga Zvonkė, tekintojai, vaiduokliai, viešasis transportas, Žemieji Paneriai