Gražus liūdesys

Vieną rytą nubudęs iškart pagalvojau, kad norėčiau pažaisti tą įsimylėjimo žaidimą su ja. Ir staiga sutrikau, nes nesupratau, kodėl būtent su ja, o ne su savo simpatija.

Nuo to ryto praėjo geri du mėnesiai, bet aš vis dar prisimenu tą keistą norą, nesuprantamą pasirinkimą. Juk ji net ne mano skonio, ir aš jai tarsi nieko nejaučiu, gal tik keistą rūpestį ja, tad kodėl norėčiau būtent ją įsimylėti ir būti įsimylėtas jos? Ar tai susiję su jos melancholišku būdu, ar ji turi kažkokį moteriškumą, kurio aš ir ieškau? Kuo daugiau apie ją mąsčiau, tuo aiškiau ėmiau suvokti, kad ji man primena vieną buvusią merginą ir patį mane.

Aš ieškau to, ką jau kažkada turėjau ir praganiau.

– – –

Nenoriu nuskambėti keistai, bet man ne visai patinka labai dideli optimistai. Nežinau, galbūt taip yra todėl, kad pavydžiu jiems sugebėjimo žiūrėti į viską lengvai ir supaprastintai, neieškoti problemų, kur jų nėra. Nesakau, kad nesižaviu tokiais žmonėmis, dar ir kaip galiu žavėtis, bet kai sutinku tokią merginą, mane kažkas stumia nuo jos. Ji gali būti protinga, mano skonio, turėti gerą humoro jausmą, tačiau vos pamatau, kad ji yra super optimistė, mano galvoje prasideda visokie errorai. Manau taip įvyksta dėl to, jog slapta bijau, kad būdamas su tokia mergina pats tapčiau optimistu, prarasčiau savitumą. Tai paaiškintų, kodėl niekada nemylėjau optimistės, bet stipriai pamesdavau galvą dėl gražiai liūdnų merginų.

Nes liūdesys, ta melancholija kartais yra tikrasis grožis, o aš, nepaisant visko, esu užkietėjęs estetas?

– – –

Prieš kelis metus su vyresniu kolega iš radijo kalbėjom apie nelabai įdomų pasimatymą, kuriame neseniai buvau. Jis paklausė, ar man patiko mergina, aš atsakiau, kad ne, o tada jis paklausė kodėl būtent, ir kai negalėjau atsakyti, kolega pasakė tiesiai šviesiai: nes tu esi supistas estetas.

Man sunku paaiškinti kaip aš tą estetiką suprantu, pats būdamas nelabai estetiškas, bet jei gerai suprantu, viskas prasidėjo dar vaikystėje, kai mama man sakydavo, kad štai viena ar kita moteris yra graži. Tai galėdavo būti aktorė, laidų vedėja arba praeivė gatvėje – nesvarbu, mama visur pastebėdavo grožį. Tiesa, pastebėdavo ir negrožį, bjaurumą ar stiliaus nebuvimą, ir tada komentuodavo tai net su didesniu įkarščiu nei kad komentuodavo pamatytą grožį. Pažiūrėk, kokios kreivos kojos, o jau nosies ilgumas! sakydavo ji, ir kai jau paaugau, man būdavo gėda dėl tokių jos žodžių, nes žmonės gimdami nesirenka kokios formos kojas turės, o ir mes patys nesam idealiai gražūs.

Tai aš taip ir augau – mokomas atpažinti gražią moterį, mokomas, kad Catherine Zeta Jones, Selma Hayek ir teta Rasa yra gražios moterys, ir nors dėl tetos Rasos ir Catherine Zeta Jones niekada neabejojau, Selmai Hayek taip ir neatsirado vietos mano širdyje. Nežinau, gal aš blogai išmokau šias pamokas, nes mama nė apie vieną mano merginą nepasakė, kad ji graži, o vieną dar ir visiškai sudirbo, bet vieno dalyko šios pamokos visgi išmokė – sutelkti dėmesį į atskiras detales, stebėti atidžiai. Taip aš išmokau per daug dėmesio skirti merginų kojoms, pirštams, nosims, ausims ir t.t., ir kartais tai privesdavo iki tokio lygio, jog, kai dabar pagalvoju, man atrodo pusė mano susižavėjimų (ir nesusižavėjimų) buvo būtent dėl atskirų mažų dalykų, o ne dėl bendro vaizdo. Žavėjausi merginomis dėl jų pirštų, iksiškos formos kojų, žavėjausi, nes turėjo kokį nors dailų drabužį, žavėjausi tarpu tarp jų krūtų, žavėjausi jų tiesiomis nosimis, bet tuo pačiu žavėjausi ir nosimis su kumpelėmis – ir taip be galo. Aišku, tokie žavėjimaisi niekur nenuvesdavo.

Tiesa, kartais viskas būdavo ir kitaip – itin retais atvejais sutikdavau merginas, kurios turėdavo kažkokią ypatingą aurą. Jose visos detalės buvo tvarkingai sudėliotos ir derėdavo vienos su kitomis, ir tada aš pajusdavau, kad štai šios merginos yra subalansuotos, kad jų išorė dera su vidumi, kad aš klausau, ką jos kalba, o ne apsimetu klausantis, kai tuo metu iš tiesų nužiūrinėju ir vertinu jas. O vienintelis dalykas, bendras šioms retai sutiktoms merginoms, buvo tas gražus liūdesys.

– – –

Sakydamas gražus liūdesys neturiu galvoje liūdesio tiesiogine žodžio prasme. Tai reiktų suprasti greičiau kaip melancholišką būdą, ar kažkaip pan. Melancholiškos merginos būna iš esmės ramaus charakterio, turi kažkokį santūrumą, ir visa tai paryškina jų moteriškumą (tai nereiškia, jog mano nuomone moterys turi būti ramios tykios pelytės ir nesireikšti – jokiu būdu). Nors visa ta melancholija gali skambėti net juokingai, bet aš neieškau melancholiškos merginos tam, kad turėčiau su kuo kartu nugyventi gyvenimą visiškame liūdesyje ;) Anaiptol – du tokio tipo žmonės gali puikiai suprasti ko jiems reikia ir tinkamai papildyti vienas kito gyvenimą.

– – –

Kartais toks noras užeina pasakyti jai, kad ji baigtų su tuo liūdesiu, kad imtų ir kažkaip sustotų būti tokia, galvoti taip, kaip ji galvoja. Nes kai esi toks, su metais situacija pati nepasitaiso, o nuolatinis buvimas vienam prie gero nepriveda. Man gaila jaunų, gražių žmonių, kurie užuot mylėdami ir būdami mylimi, skaito visokias knygas ir žiūri filmus, be kurių visiškai gali apsieiti, jie mėgsta liūdnas dainas ir tokiu būdu įsidainuoja sau liūdesį, ir jie moka padaryti fainus selfius, kuriuose atrodo linksmi ir gražūs. Bet tai, ką iš tiesų tokie žmonės kasdien veikia, tai nesėkmingai bando surasti ir būti surasti patys: princesės vaikštinėja po bokštą, kuriame pačios save užrakino, o princai stovi pilies apačioje, žiūri į tą bokštą ir negali nuspręsti ar verta bandyti išlaisvinti princesę, nes juk gali ir nepasisekti.

Žymos: , , , , , , , , , ,

6 atsakymai to “Gražus liūdesys”

  1. tuotarpu Says:

    labai gerai susiskaitė! Ačiū.

  2. Lai Says:

    „Drąsa reiškia klausyti savo širdies balso.“
    Nesiteisink. Ką jauti, tą ir sakyk. Mes suprasim.

  3. Pseudo Says:

    Labai geras įrašas. Žinai, aš irgi save priskiriu prie estetų, nes man, tarkim, svarbios tokios detalės, kaip vyro balsas, žvilgsnis, eisena, net drabužių spalva! Tiesa, aš, kitaip nei tu, galiu susidėt su kokiais nors visiškai standartų neatitinkančiais mulkiais, kad patenkinčiau savo tuštybę ir užgožčiau vienatvės jausmą. Kita vertus, tokie susimetimai niekad ilgai netrunka :}

  4. Miranda Says:

    Iki šio turinio maniau jog Tu vertini mintis žmonyse, bet dabar aš pasimečiau. Tavo mama galima sakyti Tavyje įskiepijo tą grožio suvokimą paviršutiniškai. Jeigu klišos kojos, ilga nosis ir pan. tai vadinasi negražus tas žmogus? O kur vidinis grožis? Patiko man ta vieta, kur rašiai, kad gimę žmonės nepasirinko sau išvaizdos… Taip, nei aš, nei Tu, nei kas kitas neturėjo teisės rinktis rankų, kojų ir t.t. Kaip jau gimim taip ir augome. Aplinka ir patys formavome protą, tą vietą, kuri ir turi būti vertinama, o ne vertinti išorę. Tikiuosi Tu atrasi tą vienintelę, kuri Tau bus graži visom prasmėm, o ne ieškosi tokios, kuri patiktu Tavo mamai. Atmink ne mama gyvens su ja, o Tu. Tau reikės kurti šeimą, Tau reikės mylėti ją ir pan. Tavo mama susitaikys per laiką su tuo ką pasirinkai, o jeigu ne, tai vadinasi savo sūnui laimės ne labai linki. Žinai rašau Tau komentarą ir galvoju, kad esu žiauriai dėkinga savo antrai pusei ir jo šeimai už tai, kad mane priėmė tokią, kokia esu. Nesu aš topinė gražuolė, bet ir pabaisos savęs nelaikau.

    • arsonist's prayers Says:

      Vieniems klišos kojos negražu, kitiems gražu. Viskas yra skonio reikalas. Nemanau, kad verta argumentuoti, jog vidinis grožis svarbiau už išorinį, ar atvirkščiai. Kiekvienas žmogus turi savas tiesas.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: