Tai paskutinis kartas, pažadu

When I think of you in the city,
I get this sudden sinking feeling.

<…>

Centre sutikau Gabrielių, jis buvo su tokia mergaite, iškart pastebėjau, kad už rankučių susikibę, tai taip gražiai atrodė, nes niekada nesu matęs jo su mergaite, o šita mergaitė dar ir šauni. Su jais dar buvo Lukas, su juo šiek tiek pakalbėjom. O prie Radvilų rūmų tuo metu grojo Markas Palubenka, aplink buvo daug visokio auksinio jaunimo. Mano nuotaika nebuvo nei gera, nei bloga, apžiūrinėjau tą jaunimą ir pajutau, kad net nežinau, ar man labiau nepatinka Palubenkos atliekama muzika, ar tas auksinis jaunimas su savo stiliumi kaip iš MTV klipų 2007 metais, tai nusprendžiau, kad man išties nepatinka ir Palubenkos muzika, ir tas auksinis jaunimas; ypatingai vienas vyrukas nepatiko: jo šypsena buvo tokia plati, ir dantys buvo kažkokie per dideli, o jo šukuosena buvo kažkokia ne visai gerai prižiūrėta – bent jau ne taip kruopščiai prižiūrėta kaip jo draugų.

Šioje vietoje turėčiau prisipažinti vieną dalyką. Kitą dieną po išgėrimo man dažniausiai viskas kliūva, o didžiausios sielos kančios ir mizantropijos priepoliai prasideda, kai išeinu į viešas vietas ir ten matau begalę žmonių. Nėra taip, kad tuo metu būnu mizantropas, greičiau atvirkščiai – myliu tuos žmones, man jų gaila, bet visi jų trūkumai taip bado akis, taip primena mane patį, kad aš tiesiog negaliu daugumos jų matyti.

Po Marko Palubenkos grojo ba. Niekada negirdėjau jo gyvai, todėl jis ir buvo priežastis, kodėl aš planavau šiandien atsidurti centre. Bet kadangi šiandien mačiau visur tik trūkumus ir blogybes, mintyse labai aršiai kritikavau ba., kartais pasidalindamas savo mintimis ir su šalia buvusiu Luku.

Kai ba. baigė groti, pasukom link Bix baro, kurio gatvėje stovėjo didelė scena ir ten jau grojo grupė Bix. Kurį laiką stebėjau pasirodymą iš scenos šono, po to atsitraukiau dar toliau, nes norėjau parūkyti ir niekam nekliudyti rūkydamas. Parūkęs nusprendžiau pabandyti užeiti į barą ir nusipirkti alaus, ir nežinau, kiek ten laiko praleidau eilėje prie baro, bet išėjęs į lauką spėjau išgirsti dar tris dainas. Po to buvo viskas baigta, bet sutikau Gailę, tai dar šiek tiek pakalbėjom, o po to sutikau ir G., tai pasisveikinom.

Tada pasukau link Aušros vartų, netoli kurių vienam bare buvo Eimantas. Eidamas link jo sutikau V., ji buvo su tokiu fainu šunimi ir drauge. Pakalbėjom šiek tiek; kitaip nei kiti žmonės, ji iškart suprato, kokį dalyką pasišalinau nuo smilkinio!

Kai atsidūriau bare Senas radijas, nusileidau žemyn ir prisėdau su Eimantu ir jo pažįstamomis žaisti kortomis. Žaidėm „durnių“, man puikiai sekėsi – nepralaimėjau nė karto. Manau vienintelis dalykas, kurį mane visgi išmokė tėvas, tai žaisti „durnių“, nes kiek save pamenu, visada neblogai pavarydavau.

Išgėręs ten du alaus nutariau eiti namo su galimybe trumpam užsukti į Bix barą. Ten vėl sutikau Gailę su drauge, tai paėmiau dar vieną alaus ir leidau laiką su jomis. O prie baro, laukdamas eilėje, susipažinau su tokiu vyruku, jo vardas buvo Dima, ir po to mus apstojo jo draugai, vienas Myša, o kito vardo nepamenu – jie manęs klausė kas aš toks, sakiau aš Povilas, sako tai Paša, sakau Povilas, sako ladna, Paša, ir tada jie nuėjo. Jie nebuvo piktai nusiteikę, tik girti ir linkę bičiuliautis. O su tuo Dima pakalbėjom apie hardkorą, undergroundą ir Vilnių, po to aš išėjau laukan.

Nežinau, kiek laiko ten praleidau ir kiek tuo metu buvo valandų, bet žmonių buvo stipriai sumažėję, ir net nesuprantu, kas mane ten tarsi laikė, bet aš lėtai gurkšnojau alų, stebėjau žmones, vienu metu nusivedžiau į šalį tokį iš matymo pažįstamą alytiškį, kai mačiau, kad jis tuoj gali būti sumuštas kažkokio pliko stipraus vyruko, kurio akys buvo tokios išverstos, o kumščiai taip stipriai sugniaužti, kad niekam nelinkėčiau arti tokio atsidurti.

Kai nusileidau į rūsį dar vieno alaus, vėl sutikau Dimą, jis vis dar stovėjo prie baro ir gurkšnojo alų. Mes pradėjom kalbėtis toliau, bet jis jau buvo kitam lygyje negu aš, ir aš ne visai supratau, ką jis kalba, todėl vis iš naujo paklausdavau, kartojau vis ką?, kaip?, bet nepaisant to, jis man patiko, netgi įsimylėjau jį trumpam, kaip kartais būna, kai įsimyli žmones, kurių dar visai nepažinojai šiandien nubudęs, bet štai juos sutikęs tu matai kokie jie šaunūs ir tu tikrai, visiškai neegoistiškai, visiškai trumpam labai stipriai jais žaviesi.

Ten mums bandant susikalbėti priėjo G., pasirodo ji irgi buvo pažįstama su Dima, tai mes pradėjom kalbėtis, staiga nuėjom į šokių aikštelę, ten supratau, kad nežinia ką čia veikiu, tai išėjau į lauką, po to ir Dima pasirodė, mes rūkėm kartu, o jis kuo toliau, tuo keistesnis vis rodėsi, ir nors iš pradžių galvojau, kad jis šiek tiek vaidina, po to supratau, kad jis tikrai girtas ir gal nelabai supranta, ką kalba; po to nuėjau prie G. ir paklausiau ar jam viskas gerai, ar jis toks visada būna, kai išgeria, o ji juokdamasi atsakė, kad jis šizofrenikas.

Ir staiga man protas prašviesėjo, bet ne, ne todėl, kad ji jį šizofreniku pavadino, ne. Staiga visa diena, kurią leidau nei šiaip, nei taip, be jokio tikslo, ir visas tas išorinis chaosas, ir alus, ir cigaretės, ir nelabai pažįstami žmonės – viskas susiėjo į vieną akimirką, į vieną progą.

Štai stovim G. ir aš, ji išgėrus, aš išgėręs, ir nejaučiu jokios įtampos. Ir dabar yra puiki proga pasakyti jai tą dalyką, kuris man kartais ima ir iškyla atmintyje, kuris vis dar neramina ir kurį prisimenu kiekvieną kartą, kai kur nors ją sutinku.

Tai tokia trumpa istorija, kurios jai niekad nepasakojau, nes man buvo gėda, ir bandydamas nuslėpti gėdą pasielgiau galbūt dar blogiau. O istorija labai paprasta. Vienu metu jai buvo lūžusi koja, kartais eidavau jai nupirkti, ko paprašydavo. Vieną dieną nuėjau į šalia jos esančią parduotuvę, nupirkau ko reikia, o vos išėjau, prie manęs atokioj vietoj du marozai prispito. Pasirodo, jie matė, kad perku cigarečių, ir dabar prašė pavaišinti juos. „Pavaišinti“ skamba per švelniai, todėl norėdamas išvengti problemų pavaišinau. Aišku, jaučiausi nemaloniai, norėjau užmiršt tą istoriją, todėl grįžęs pas G. išėmiau visus pirkinius ir padaviau jai tą pakelį cigarečių, kuriame trūko dviejų, nieko neaiškindamas. Ji paėmė tą pakelį, o jis gi praluptas buvo, pažiūrėjo kiek nustebusi, bet nieko nesakė, o aš tą akimirką tvirtai buvau apsisprendęs nepasakoti jai, kas nutiko, nes baimė pasirodyti silpnu buvo per didelė, todėl išvis nieko nepasakiau, tai net nežinau, ką ji pagalvojo, bet man vienintelė logiška mintis jos vietoje būtų ta, kad tai aš paėmiau ir surūkiau jos dvi cigaretes – taip paprasčiausiai paėmiau ir surūkiau.

Atsiklausiau jos, ar galiu papasakoti, kas man ramybės neduoda, ji leido. Kai išgirdo visą istoriją, juokėsi ir nesuprato, kodėl tai taip svarbu. Aš ir pats nežinau, kodėl tai taip svarbu.

Po to kalbėjom apie paprastus dalykus, o vėliau ją pasivedžiau į šalį nuo kitų jos draugų ir nežinau, ką tiksliai pasakiau, bet turėjau omeny, jog niekada nenorėjau jai nieko bloga padaryt, todėl atsiprašiau už tai, jei padariau kažką bloga; tada apkabinau, ir tai buvo viskas.

Kalbėjau su ja ir jos draugais, vienas vyrukas pasakojo, kad turi lipomą ant šlaunies, leido paliesti ją per kelnes, tai aš paliečiau, buvo keistas jausmas; sakė kartą nusimovė kelnes prie merginos, tai ta net išsigando. Po to dar kažką kalbėjom, aš baigiau alų, G. negalėjo prisiskambinti taksi, tai iškviečiau aš, o tada pasirodė, kad važiuoti mums pakeliui, tai įsėdom ir išvažiavom.

Išlipu prie namų, yra be kelių minučių šešios ryto, saulė jau patekėjusi, girdžiu čiulbančius paukščius, pro šalį eina katė. Ir jaučiuosi taip gerai, tarsi būčiau apsigynęs bakalauro ar magistro darbą, ar būčiau laimėjęs krepšinį vienas prieš vieną prieš stipriausią draugą – na, kažkoks toks jausmas, tokia čempioniška nuotaika, nemoku kitaip įvardinti. Sustojęs prie laiptinės surūkau cigaretę, grožėdamasis visu šiuo keistu rytu ir džiaugdamasis, kad turėjau galimybę jai imti ir prisipažinti apie tas dvi cigaretes, apie tuos marozus, apie savo gėdą.

– – –

Net dabar, kai sekmadienis perkopė į antrą dienos pusę, o aš vis dar jaučiuosi mieguistas ir galvoje man vėjas šniokščia, aš vis tiek jaučiu tą ramybę.

Atsidaręs šaldytuvą išimu baltą duoną, pomidorą, agurką, sūrį, konservuotas aitriąsias paprikas. Pomidorą ir agurką pjaustau griežinėliais, ant duonos dedu sūrį, tada supjaustytas daržoves, pačiame sumuštinio kampe įdedu konservuotą papriką, ir tada viską užvožiu kita baltos duonos rieke. Jaučiu, kad bus skanus sumuštinis, nepamenu, jog būčiau kada taip kruopščiai daręs sau sumuštinius.

Suleidžiu dantis į jį, tada lėtai kramtau, kramtau, o po to nusišypsau.

Tai velniškai skanus sumuštinis.

Žymos: alus, Bix, Bix baras, draugai, G., keisti prisipažinimai, kortos, Senas radijas, The National, žmonių santykiai