„Ir aš nustojau švelnumo“

L. ateina krapštinėdama vieną nagą, ir ji tai daro puikiai – atmestinai ir tuo pat metu sutelkusi visą dėmesį.

Nuvažiuojam į centrą, nueinam į koncerto vietą. Stoviniuojam, laukiam. Grupė pradeda groti. Suprantu, kad iš tiesų tai nežinau, ką čia veikiu. Norėjau nusipirkti knygų, bet dabar tingisi eiti pažiūrėti kokias ten pardavinėja. Aplink visi žmonės neįprasti, arba tiksliau – aš turėčiau būti neįprastas jiems, nes tai aš įsiveržiau į šitą Salioną, o ne Salionas su visais lankytojais atvyko į mano žaidimų aikštelę.

Kurį laiką stebiu žmones, vėl matau tuos trūkumus, jie bado akis, ir tik keli maži vaikai, besimalantys visai prie mūsų, priverčia šypsotis.

Po to užsižiūriu į vieną moterį. Sunku pasakyti kiek jai metų, bet vyresnė už mane. Ji šviesių plaukų, apsirengusi skoningai, geria vyną iš gražios taurės, ant rankų – apyrankės, ant kaklo – karoliai. Man atrodo, kad ji kažką labai primena, kažką iš man pažįstamų moterų, bet protas šiandien veikia lėtai, į mano klausimus nėra atsakymų.

Vėliau prie mūsų prieina suaugęs hipsteris – kitaip nepavadinčiau to vyro. Jam maždaug 30-34 metai, jis kietai apsirengęs, aukštas, gero sudėjimo, turi mažytį auskarą ausyje, yra barzdotas ir ūsuotas, žinoma, o jo lūpos tokios storos, tokios ryškios. Manau, kad jis patinka L., bent jau man atrodo, kad turėtų patikti, ir aš galvoju kažin kokios mintys dabar jos galvoje, nes šito vyro nepastebėt ji negali.

SOLO ansamblis užgroja greitesnio ritmo dainą, aš žvilgsniu grįžtu prie tos moters, kuri man kažką primena. Dabar ji pradeda šokinėti ir visaip dėsto rankas kaip kartais dėsto žmonės rankas per visokius repo klipus ir t.t., ir pan., ir dar ji atrodo išgėrusi. Visa tai taip nedera jai, tai kažkaip neskoninga, mane gelia toks neatitikimas tarp jos išvaizdos ir elgesio, ir dar aš prisimenu tą nurautą penktadienį Alytuje, ir dabar jau prisimenu, kurią moterį man primena ši moteris, dabar jau prisimenu, ir pasidaro kažkaip dar nejaukiau.

Kai koncertas baigiasi, mes išeinam, atsisveikinam ir aš traukiu susitikti su draugu ir jo drauge. Kadangi negaliu jiems prisiskambinti, tai vaikštinėju centre nuo vienų gatvės muzikantų prie kitų. Ilgesniam laikui apsistoju prie Soulbox‘o, ten jaunimas groja kažkokį funką/roką. Stoviu prie vieno pastato kampo, stebiu žmones, muzika neįdomi, bet man viskas ok, man tiesiog norisi žiūrėti į žmones, norisi tikėti, kad jie gražūs, norisi pamatyti jų grožį, o dar tiksliau – norisi žiūrėti į juos tol, kol visi jų trūkumai nebegels, kol visus jų trūkumus priimsiu kaip neišvengiamybę, kaip tam tikrą balansą tarp jų grožio ir negrožio.

Po kurio laiko paskambina draugas ir mes susitinkam. Kartu su juo ir jo mergina einam link Rotušės aikštės, užsukam į parduotuvę, tada dar šiek tiek paklausom muzikos prie Bix baro, o tada pasukam link Barbakano. Ten prisėdam, saulė maloniai šildo, o ir vėjas nurimsta, ir mes atsidarom po pirmą alaus.

Nežinau, kiek alaus išgėriau tą vakarą, daug, bet tai nepadėjo nematyti visų tų žmonių trūkumų. Net kai nuėjom į koncertą ir sutikom kitus draugus iš Alytaus, juokiausi ir šypsojausi, bet vis tiek galvojau apie tuos trūkumus. Trūkumus, kuriuos matau savyje, savo drauguose, pažįstamuose, ir trūkumus, apie kuriuos tiesiog žinau – iš visokių pasakojimų, istorijų, įrašų kitų žmonių tinklaraščiuose.

Visos grupės groja šauniai, o kai viskas baigiasi, mergina, su kuria maloniai kalbėjom, mane vedasi į šalį. Staiga suprantu kur čia viskas krypsta, noriu pasišalinti, o ji sako atsipalaiduok, sakau aš nieko nenoriu, ir bandau eiti, bet ji laiko už rankos, sakau aš nieko nenoriu, ir ji klausia kodėl, ir aš sakau nes yra kita mergina, kuri man rūpi, ji sako bet čia juk jos nėra, ir aš sakau nėra, bet aš noriu jos. Pagaliau ištrūkęs išeinu į lauką, jaučiuosi nemaloniai, paeinu toliau ir rūkau, ir galvoju, kad gyvenime tu nuolatos nori viena, bet gauni kažką kita, ir kažkaip turi išmokti rasti balansą tarp to, ko nori siekti iki galo ir tarp to, kur gali pralaimėti, t.y. pasitenkinti pakaitalu. Ir dar prisiminiau susitikimo su L. pradžioje pokalbį, kuomet kalbėjau apie batus: būna didelė problema, kai sunešioji pamėgtus batus ir tau reikia pirkti naujus, nes nauji man niekada nebūna tokie iškart faini ir smagūs kaip senieji, kuriems jauti kartais net ir keistus sentimentus, ir kad naujieji išryškina senųjų (tobulųjų) trūkumą. Ir tada pagalvojau – o kažin kaip vakaras susiklostė pačiai L.?

Tikiuosi estetiškiau.

– – –

Tomas Petrulis
Atminimo diena

matyt įvyko kažkoks prasilenkimas
mūsų ištarti žodžiai gerai nesukibo
ir mes iškart atsisveikinom
tai apnuogino veidus praeivių
priešais raudoną signalą
viskas sruvo pro šalį
ir aš nustojau švelnumo
netiesa nenustojau švelnumo
inertiškai pypsint mašinoms
isteriškai vėliavoms plazdant
vėlavau su kai kuo susitikti
vėlavau su kai kuo susipykti

Žymos: , , , , , , , , , , , ,

Vienas atsakymas to “„Ir aš nustojau švelnumo“”

  1. ragana Says:

    Ir man su batais taip būna. Lygiai taip pat :) Ir dar pagalvojau, kad ne tik su batais.

    “Kai šaltis surakinęs pirštus, susimazgiusias virveles įveikti ne ką lengviau nei spygliuotą vielą. Nebepajėgdamas susitvardyti jis timptelėjo veik iš visų jėgų. Raištelis pliaukštlėdamas trūko ir Svevas Bandinis kone nusivertė nuo kėdės. Atsiduso, tą patį padarė ir žmona.
    – Ak, Svevai. Tu ir vėl juos nutraukei.
    – Fe, – tarstelėjo jis. – O tai ką, turėjau griūt į lovą su batais?”

    J. Fante romanas „Sulauk pavasario, Bandini“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: