Dykuma

1996 m., Palanga, beždžionė

1996 m, Palanga

Ponia R. žadėjo, kad bus darbo vietoje po 10 minučių. Ponios R. su kolege jau laukiam geras 20 minučių. Telefone peržiūrėjau feisbuką, perskaičiau visus neperskaitytus sekamų tinklaraščių įrašus, ir dabar nelabai turiu ką veikti. Pro langą pastato lubose įkyriai šviečia saulė; apžiūrinėju savo batus.

Šįryt anksti kėliausi, pajudėjom su kolege iš Vilniaus dar prieš 08 val. Kolegė į kelionę kartu paėmė ir savo šunį, nes neturėjo jo kam palikti prižiūrėti. Šuo iš pradžių cypė ir nerimavo, bet kai paėmiau ant savo kelių, apsiramino ir beveik visą kelionę nuo Vilniaus iki Palangos snaudė. Palangoje reikiamą vietą pasiekėm lygiai 13 val., suradom administraciją ir dabar laukiam ponios Raimondos.

Kai ji galiausiai pasirodo su kažkokiu vaikinu, mes net nesuprantam, kad tai yra ji. Nes ponia R. yra visai ne ponia, ji panelė, galbūt keliais metais jaunesnė už mane. Taigi: panelė R. atrodo nuostabiai, ji šviesiaplaukė, dėvi tamsiai mėlynas laisvai krintančias kelnes, tokios pat spalvos palaidinę ir melsvus batelius. Ji mus priima, rodo kokias bylas turi sukaupusi savo kabinete, o aš noriu žiūrėti ne į tas bylas, aš noriu žiūrėti į jos veidą, mat panelės R. veidas toks gyvybingas, man patinka ir jos lūpos, ir akys, bet labiausiai – nosis su mažyte kumpele.

Vėliau ji veda mus į archyvą, mes vėl pralenkiam tą vaikiną, su kuriuo ji atėjo; vaikinas jai linkteli šypsodamasis, ji nusišypso jam atgal, ir aš galvoju taip: kai panelė R. sakė, kad užtruko parduotuvėje ir tuoj bus darbo vietoje, tai ji iš tiesų ne parduotuvėje buvo, aha, ji mylėjosi su tuo vaikinu pietų pertraukos metu, ir mylėjosi gal kiek per ilgai, todėl ir vėlavo atvykti į darbo vietą sutartu laiku. Man patinka ši mintis, ir man patinka įsivaizduoti panelę R. skubančią po meilės apsirengti, nespėjančią, suvokiančią, kad vėluos, bet aš atleidžiu jai vėlavimą, nes tokie jauni ir gražūs žmonės kaip ji ir tas vaikinas tą ir turi daryti – mylėtis. Mylėtis per pietų pertrauką, mylėtis po darbo, mylėtis naktimis, prabudę ryte, pirmadienį-penktadienį, o savaitgaliais dar dažniau… Arba skaityti knygas.

Panelės R. gražus sudėjimas, ji nėra liesa, tamsiai melsva palaidinė gražiai glunda prie jos pilvo, bet tas pilvukas pastebimas, ir tai man yra tiesiog nuostabu. Kol aš vertinu archyvą, mano kolegė pasakoja panelei R., kad aš esu archyvistikos doktorantas (tai yra melas), ir man truputį dėl to nejauku; geriau jau sakytų, kad aš esu koks nors super vadybininkas, projektų vadovas ar pan. – tai būtų tikra nesąmonė, bet vis tiek kur kas geriau nei archyvistikos doktorantas!

Po mažiau nei pusvalandžio mes atsisveikinam su panele R. ir išvykstam, ieškom nakvynės namų, kuriuose esam rezervavę du kambarius. Nakvynės namai yra tokioje Palangos dalyje, kurioje niekad nesu buvęs; ne užkampis, bet ir ne ta vieta, į kurią tu eitum šiaip vaikštinėdamas Palangoje.

Atidaręs duris apžiūriu kambarį: dvi lovos, spinta, aukštai pakabintas televizorius, mažas staliukas kambario viduryje, yra išėjimas į balkoną ir bendras dušas su tualetu. Išsikraunu savo nedidelį kiekį daiktų, sudedu ant spintelės, drabužius pakabinu ant pakabų spintoje, tada įsijungiu televizorių, rodo LRT. Palikęs jį įjungtą, įsijungiu darbinį kompiuterį ir skaitau gautus laiškus, į kai kuriuos atsakau iškart, kitus pažymiu kaip neperskaitytus, jog vėliau galėčiau prie jų grįžti. Paskambinu keliems klientams, pakalbu, išsiaiškinu, ko jie nori, pasižymiu kalendoriuje ir išjungiu kompiuterį.

Yra 15 valanda, ką man veikti? Tuoj bus krepšinis, žais Lietuva-Belgija, reiktų kur nors nueiti pavalgyti ir kartu pažiūrėti du pirmus kėlinius tų rungtynių. Tada galėsiu leistis prie jūros, pereiti ta gatve, bet ne Basanavičiaus, ne, ta kita, kuri turbūt lygiagrečiai su Basanavičiaus eina, bet tokia kur kas ramesnė.

Prisimenu tą gatvę iš paauglystės, kai kelis kartus atostogavome su mama ir tėvu Palangoje, kartą toje gatvėje ir gyvenome. Tai buvo tiesiog mažesnė Basanavičiaus gatvės versija – tykesnė, trumpesnė, bet turinti visus tuos Palangos atributus: ledų aparatus, kompiuterinius žaidimus, kavines, barus ir restoranus, kuriuose kas vakarą kažkas koncertuoja, spragėsių aparatus ir lauko prekyvietes, kuriose gali rasti visokiausių daiktų: grandinėlę ant rankos su grupės „Scooter“ užrašu, „Nirvanos“ marškinėlių, „Metallica“ skarelių, visokių raktų pakabukų su gintaro gabalėliais ir t.t.

Apsirengiu ir išeinu. Daugmaž žinau, kad man reikia sukti iškart į kairę, ir neklystu – vos po minutės kelio pasiekiu Basanavičiaus gatvę. Bet į ją nesuku, einu tolyn, man reikia tos kitos gatvės, tos mažesnės. Kai ją randu, iš pradžių nesu tikras, ar tai tikrai ji, nes kiek matau į tolį, ji tuščia. Vos keli žmonės, jokių lauko kavinių, jokio bruzdesio. Pradedu eiti ja, žvalgausi visur, ir staiga suprantu, kodėl taip viskas ramu: dabar jau rugsėjo pradžia, sezonas baigėsi, kavinės, restoranai ir visa kita jau užsidarę, ir kuo toliau einu, tuo aiškiau suprantu, kad esu teisus.

Priėjęs upę, pasuku į kairę, nes žinau, kad ten eidamas išeisiu į Basanavičiaus gatvę. Patekęs į ją matau šiek tiek daugiau žmonių, bet ir ši gatvė apmirusi, veikia kas trečia kavinė ir restoranas. Gatvė pasikeitusi, paskutinį kartą Palangoje buvau gal 2002 metais, o dabar viskas atrodo kažkaip kitaip. Praeinu „Laukinių vakarų salūną“, mąstau ar jis taip ir anksčiau atrodė, ar ne, bet negaliu prisiminti. Po to prieinu tokį namelį, kurio vidinėje pusėje buvo restoranas, ten dar gal 1995 ar 1996 metų vasarą su mama buvom nuėję pavalgyti (užsisakėm cepelinų, pavalgėm, sąskaitoje iškart buvo įrašyta suma už arbatpinigius, mama buvo nepatenkinta), ir kai žiūriu į tą namelį, man sunku patikėti, kad tie pastatai, kurie man atrodė kadaise dideli, dabar atrodo tokie mažyčiai.

Nueinu į vieną piceriją, ten užsisakau sriubos, picą, alaus ir žiūriu krepšinio rungtynes. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė pralaimi belgams, aš išeinu ir užsirūkau, ir einu jau link jūros. Kuo artyn einu, tuo didesnis vėjas, o kai pradedu eiti tiltu, dar ir lyti pradeda. Bet aš ne prieš; žinojau, kad ši išvyka į pajūrį nebus lengva emociškai, nes mano visi apsilankymai pajūryje veda prie susidūrimo su savo vienatve, neišspręstomis problemos, prisiminimais apie savo šeimą ir jos negandas. Ir dabar man visai patinka stovėti ant tilto košiamam vėjo ir lietaus, žiūriu į dideles bangas ir šypsausi galvodamas apie tai, kad viskas vis tiek, kad viskas perniek, kad buvo taip, kaip buvo, ir kad yra taip, kaip yra.

Tada nusileidžiu nuo tilto, einu į pležą, nusiaunu batus, braidžioju, vanduo ne toks šaltas, kaip tikėjausi, o po to per kopas grįžtu į kažkokią gatvę, prisėdu ant suolelio, lietus jau baigėsi, nusivalau smėlį nuo kojų, apsimaunu kojines, apsiaunu batus ir pasuku link nakvynės namų ieškodamas parduotuvės. Parduotuvės nerandu, todėl praeinu nakvynės namus ir leidžiuosi į tolimesnes paieškas. Vaikštau toje Palangos pusėje, kurioje niekad nesu vaikštinėjęs. Žinau, kad kažkur turiu pasiekti Maximą, labai norisi pieno kokteilio (braškių skonio), ir aš einu ir einu, ir einu, ir einu, ir galiausiai išvystu parduotuvę, ir pieno skyriuje randu pienišką kokteilį, ir tada ramiau pasidaro. O po to jau žiūriu ką galėčiau nusipirkti vakarienei, suku ir suku ratus po parduotuvę, bet šįkart ši terapija neveikia, jaučiu vis augantį nepasitenkinimą, norisi tik grįžti į savo kambarį, įsisupti į antklodę ir skaityti atsivežtą knygą.

Apsipirkęs einu tiesiai namo, bet kaip kvailai tai skamba – „namo“. Mano kambaryje viskas taip ne mano, kad iškart nueinu į balkoną, ten įsitaisau ant kėdės, atsikemšu alaus ir pradedu skaityti knygą. Girdžiu kaip iš kito kambario sklinda kaimynų meilės garsai, ir net nudžiungu dėl to – Palanga vis dar tokia, kokią ją visada įsivaizdavau.

Kai tampa per vėsu skaityti lauke, grįžtu į vidų. Nusirengiu ir einu maudytis, ilgai stoviu po dušu, turbūt 40 min., gal ir daugiau. Išėjęs pajuntu žvarbą – šito kambario langai kiauri, blogiau nei tame studentų bendrabutyje, kuriame gyvenau. Pasikloju lovą, atsigulu ir skaitau toliau, bet greitai suima miegas ir aš nekovoju su juo.

Taip 21:30 aš jau esu užmigęs.

21:40 pažadina kolegės skambutis. Girdžiu, kad kažkodėl susinervinusi; klausia ką veikiu, gal dar nemiegu ir noriu eiti kur nors pavalgyti? Sakau, kad jau miegu, ji atsiprašo ir pokalbis baigtas. Padedu galvą ant pagalvės ir iškart užmiegu: pasiklausysiu kolegės istorijos kitą dieną.

Žymos: , , , , ,

3 atsakymai to “Dykuma”

  1. Aurelija Says:

    Tiesiog super parašyta… taip emocingai ir vaizdžiai, kad neskaityti buvo neįmanoma. Jaučiu, kad puikų romaną parašytum, jeigu jį rašytum.

  2. giedrius tamsusis Says:

    Gražus pavadinimas.

  3. wtf Says:

    Labai nuobodus rašymo stilius.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s


%d bloggers like this: