Terore

Šeštadienį vakare važiuoju iki autobusų stoties. Ten sutinku V. ir perduodu jai telefono kroviklį, nes buvo palikusi pas mus, kai nakvojo ketvirtadienį. Tada eidamas link koncerto vietos galvoju, kad esu jau ilgai nevalgęs, reiktų kur nors užsukti, tai užsuku į pirmą pamatytą vietą – Čili piceriją Sodų/Šopeno g. kampe.

Picerija beveik visai tuščia, tik kiek toliau sėdi pagyvenęs žmogus, o dar kitame gale sėdi du vyrukai. Didžiausią triukšmą kelia per kolonėles skambanti muzika; užsisakęs skaitau naujienas apie įvykius Paryžiuje.

Kai atneša sriubą, į piceriją užsuka du išgėrę ir garsiai kalbantys vyriškiai, jiems abiems maždaug 30-35 metai. Jie iškart šaukia padavėją, užsisako alaus ir klausinėja ko galėtų gauti prie alaus. Padavėja siūlo sūrio, vyrai nusprendžia užsisakyti keptos duonos. Gerdami alų jie kalba apie kūrvas ir bapkes. Po maždaug dešimties minučių prie jų prisijungia dvi moterys – viena su mažu vaiku, o kita išvaizdi, tik neskoningai apsirengusi. Jos valgo keptą duoną, o vyrai dar užsako bulvių traškučių.

Po to į piceriją užsuka maždaug mano amžiaus porelė – aukštas liesas vaikinas ir stambi mergina. Jie įsitaiso visai šalia manęs, vaikinas užsisako alaus, o mergina – aštrią šeimyninę picą. Vėliau, kai jiems atneša picą, valgo tik mergina, o vaikinas vis ją skubina, kad greičiau valgytų, nes yra daug darbo, o tu man ir taip kainuoji su visom šitom picom. Turint omenyje, kad esame Sodų g., man kyla tik viena mintis – jis yra jos sąvadautojas.

Susimokėjęs išeinu ir pasuku link koncerto vietos. Dar užsuku į parduotuvę nusipirkti ko nors išgerti, ten sutinku tokią pažįstamų porelę. Sustoję prie kasos kalbame apie įvykius Paryžiuje, kai už nugaros išgirstu vyriškį sakantį tai kiek ten žmonių mirė? Atsisukęs išvystu nuolatinį šios parduotuvės klientą – girtą ir smirdantį šlapimu vyriškį, kuris, nepaisant oro sąlygų, visada mūvi šlepetes. Sakau 120-kažkiek mirė, o jis sako man atrodo 129, ir aš nusisuku, nes nenoriu nei jo matyti, nei užuosti, ir kol kasininkė skenuoja mano prekes, kita kasininkė įmuša į kasą vyriškio degtinės butelį.

Koncerto vietoje jaučiuosi be vietos, nors yra pažįstamų, bet aš šiandien be žodžių, be nuotaikos. Prisėdęs ant sofos skaitau apie teroristinius išpuolius per paskutinius du dešimtmečius, o šalia manęs įsitaiso girtas vaikinas. Jis tai atsikelia ir nueina, tai vėl grįžta, kalbina kitus žmones, geria alų, rūko, kartais šūkteli ką nors niekam. Iš kitos jo pusės sėdi maždaug mano amžiaus porelė: jie geria alų, rūko tabaką, laižosi, tada vėl geria alų ir rūko tabaką, ir laižosi – ir viskas sukasi ratu.

Vėliau prie manęs prisijungia draugų porelė, bet aš ir toliau kažkoks ne toks. Kuo daugiau stebiu aplinką, tuo viskas labiau erzina ir žeidžia. Kai galų gale užgroja pirmoji grupė, stebiu vokalistą ir kažkoks juokas ima iš jo perdėtų pastangų šokinėti ir užvedinėti publiką, nors kitu atveju aš sakyčiau, jog taip yra geriau nei būti medžiu ant scenos.

Pertraukos metu nuėjęs prie tualeto sutinku I., ir nors man patinka su ja bendrauti, bet kai ji mane užkalbina, aš visai nenoriu palaikyti pokalbio; tada dar rūkydamas bendrauju su tokiu pažįstamu būgninku, jis klausinėja manęs apie kūrybą, aš kažką ten jam atsakau, bet labiausiai norisi, kad jis nustotų kalbėt, nors iš tiesų net ir tada būtų blogai – greičiausiai mane šiandien žeidžia bet koks žmogus, esantis šalia manęs.

Pradėjus groti antrai grupei pavyksta trumpam atitrūkti nuo savo minčių, reiškia muzika įtraukianti, o tai jau yra šis tas. Bet vos jie baigia groti, iškart noriu bėgti iš tos vietos, todėl su draugų porele išeinam ir iškviečiam taksi. Kai jie išlipa, lieku važiuoti vienas. Kelionė, atrodo, be galo ilga, taksistas nieko nekalba, automobilyje neskamba nei muzika, nei radijas, ir taip nyku man, ir tas nepasitenkinimo jausmas niekaip manęs neapleidžia.

Grįžęs namo nusiprausiu, išjungiu šviesą kambaryje ir kurį laiką sėdžiu ant lovos tamsoje, gerdamas mineralinį vandenį. Galvoju apie visus tuos žmones: apie jaunas merginas, bandančias bent nakčiai nusikabinti vietinius vyrukus, apie vietinius vyrukus, kurie bėga nuo tų merginų, apie gyvenimą sau apsunkinusius žmones, kurie ir toliau jį sunkina, apie moteris, sėkmingai surandančias savo teroristus, apie vyrus, kurie niekaip negali būti ištikimi, nors šiaip labai myli savo šeimą, apie moteris, kurios tai žino ir nieko negali pakeisti, apie tą dalį jaunimo, kuri turi rimtų motyvacinių problemų, nes jai atrodo, kad viskas ranka pasiekiama, todėl iškart tampa nebeįdomu, apie vyriškėjančias moteris, apie moteriškėjančius vyrus, „o ką darys vaikas, paklausiau, o ką darys vaikas?“.

Bet negali viskas būti taip blogai. V. teisingai man rašė: šeima yra dviejų žmonių reikalas ir jie gali nusistatyti savas taisykles. Todėl neturi viskas būti tik taip ir ne kitaip, todėl viskas gali būti kur kas geriau, nei manau.

– – –

Užmigau galvodamas apie gyvenimą su nuostabia moterimi.

Žymos: , , , , , , , , , ,

5 atsakymai to “Terore”

  1. giedrius tamsusis Says:

    Požiūris, viską lemia požiūris, deja, to, kas yra brutalu, vienareikšmiškai neigiama, kitaip tariant, tai, kas trenkia “ š“ kvapu, neišnaikinsi net geriausiais kvapų naikikliais.
    Stoties rajonas visais laikais buvo išskirtinė miesto dalis, su jai būdinga publika, nors, žinoma, ji nevaikšto į klubus, koncertų sales, kur taip pat renkasi būtent šiai aplinkai būdingi asmenys.
    Kai sušikta nuotaika, patartina sėdėti savo skylėje, tarp savų kvapų ir stebėti iki kaulo smegenų pažįstamus vaizdus, tada bent žinai, kas tave erzina, supranti, kad viso to priežastis esi pats, su savo asmenine persona, o save gali nubausti tik nudobdamas, tik taip išspręsdamas iškilusią dilemą: nėra žmogaus, nėra problemos, terorizuoji ir sunaikini ne ką kitą, tik save.
    Žinoma, JUOKAUJU, nekreipk dėmesio :)
    Kai atmosferoje tvyro BLOGIS, jį užuodžia visi.

  2. zongliere Says:

    erore
    tu esi teroras
    terore
    tu užšaldai mano odą
    terore
    tu esi teroras
    terore
    tu imi mano ranką ir eini skerdyklon […]

    juk šitas, taip?

    ir žinai, svarbu, kad grįžai iš to stoties rajono namo saugus, kad vien iki koncerto nuėjai saugiai. ir kai ramiai užmiegi lovoje tai tėra svarbiausia.

  3. Aurelija Says:

    Aš kaip tik sakyčiau, kad nuotaikai dingus reikia išeiti iš namų, nes nuotaiką galima kažkur surasti. Šis įrašas labai skoningai persiskaitė. Ta proga noriu Tave pakviesti į vieną grupę, kurioje renkasi “WordPress“ naudotojai. https://www.facebook.com/groups/1653900604895771/?ref=bookmarks

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: