O tu norėtum sukurti šeimą?

Vaikščiodamas su R. Kaune galvoju kaip šiandien mes nederam – aš labai nerimtas, linksmas, o ji pasakoja vis kažkokias keistas, niūrias istorijas. Kurį laiką man pavyksta ignoruoti jos nuotaiką, ir vėliau, kai nueinam pavalgyti ir aš jau galvoju, kad man galutinai pavyko atstumti jos skleidžiamą nuotaiką, ji paklausia:

– O tu norėtum sukurti šeimą?

Ir su šiuo klausimu griūva mano visos sienos. Atsakymas labai paprastas, toks kaip visada: taip, norėčiau šeimos. Bet šis atsakymas iškelia klausimų. O ką aš darau, kad sukurčiau šeimą? Ar aš esu toks, kuris tinka šeimyniniam gyvenimui?

Žinoma, šeima tai ne toks dalykas kaip koks kompiuterinis žaidimas, kuriame jei nori kažką pasiekti, tai turi nugalėti bosą, išgelbėti princesę ar pan. Man atrodo, yra užtektinai žmonių, kurie kaip ir aš laiko šeimą vertybe ir nori ją sukurti, tačiau tiesiog neranda tam tinkamo žmogaus. Ne nuo tavęs vieno priklauso ar tau pavyks sukurti šeimą ir ar ji bus darni. R. teisingai sako – čia panašiai kaip ir su nenorėjimu būti vienam: tu gali pradėti išvien kažkur eiti, bet nėra vietos, kur nuėjus tau kažkokiu būdu padidėja šansai sutikti žmogų, kuris tau patiks. (Čia, aišku, būtų galima ginčytis ir teigti, kad jei, pvz., domiesi kultūra, tai nuėjus į galeriją išauga šansai sutikti tinkamą žmogų, bet kas paneigs, jog tuo metu net keli tinkami žmonės neapsipirkinėja Kalvarijų turguje?)

Bet nepaisant to, man rodosi, kad šeimos sukūrimas ar nesukūrimas stipriai priklauso nuo to, ką tu veiki, t.y. kokius veiksmus atlieki, ką išmoksti gyvenime, kokios patirties turi. Net paauglystėj daugiau dėmesio visada susilaukia tie, kas turi daugiau patirties – moka kalbinti merginas, žino kaip bučiuotis ir pan. Skamba juokingai, bet tai yra visiška tiesa. Patirties svarba su amžiumi vis didėja – galima tai ignoruoti ir apie tai visai negalvoti, nesureikšminti, tačiau pasitaiko akimirkų, kai tau tenka bendrauti su žmonėmis, su kuriais tavęs nesieja tam tikra svarbi bendra patirtis: jie nežino, ką reiškia netekti artimojo, ką reiškia būti paliktam ir pačiam palikti kitą, nesupranta, kad yra tam tikros atsakomybės, kurias tu prisiimi ir kurių turi laikytis ir t.t. Tai nebūtinai yra susiję su amžiaus skirtumu, nes būna žmonių ir iš tavo kartos, su kuriais tavęs niekas nesieja, ir tai yra normalu.

Problemos prasideda tada, kai sutikęs patrauklų žmogų tu supranti, kad jūsų nesieja nei panaši patirtis, nei panašus požiūris į gyvenimą. Galima bandyti tai ignoruoti, ir kai kuriems žmonėms galbūt tai puikiai pavyksta, jei jie tiksliai žino, ko nori iš tokių santykių, tačiau vargu ar tokie santykiai gali būti pilnaverčiai. Žmonės savo suderinamumą pajunta intuityviai, bent jau aš taip manau, jog evoliucija yra išmokiusi mus ganėtinai greitai įvertinti tiek išvaizdos, tiek žmogaus būdo patrauklumą.

O didysis nesmagumas atsiranda tada, kai tu suvoki, kad tam tikros patirties stygius tau trukdo. Būtų paprasta, jei žmonių santykiai būtų toks aiškus dalykas kaip blynų kepimas – bet kas galėtų išmokti. Tačiau žmonių santykiai yra dviejų žmonių reikalas ir vienas pats neišmoksi nei bučiuotis, nei mylėtis, o apie konfliktinių situacijų sprendimą ar gyvenimo kartu subtilybes net neverta kalbėti. Štai todėl išsiskyrusios moterys ir džiaugiasi, kad buvo ištekėjusios – santuoka yra svarbi moters gyvenimo patirties dalis, ir ištekėjusi, bet išsiskyrusi moteris visada turės pirmenybę prieš niekad neištekėjusią. Nes taip jau veikia mūsų mąstymas – mes nenorim nepatyrusių žmonių. Ar išsiskyręs vyras turi pirmenybę prieš nevedusį – nežinia, galima įvairiai mąstyti, tačiau apie abejus moterys galvoja taip: kažkas su jais negerai, jei a.) niekad nevedė; b.) jau išsiskyrė. Šioje teksto vietoje aš šypsausi ;)

Mano mąstymas veikia labai negerai (ir visgi logiškai), nes kai susipažįstu su mergina, aš bandau įvertinti mūsų abiejų patirtis ir požiūrius. Jei tos merginos patirtis didesnė nei mano, mano smegenys man sako „nieko čia nebus, ji toliau pažengus“. Ir aš net neabejoju šiuo sprendimu, priimu kaip patį teisingiausią, ir tiek. Jei merginos požiūris tam tikrais klausimais itin skiriasi nuo manojo, smegenys irgi sako „nieko čia nebus, jūs nederat svarbiais klausimais“. Ir aš irgi neabejoju šiuo sprendimu.

Didžioji tragedija yra ta, kad aš nurašau galimybę, jog aš kaip asmenybė galiu augti kartu su žmogumi, su kuriuo pradėsiu būti kartu, ir kad būnant kartu mūsų požiūriai į svarbiausius klausimus gali apsišlifuoti, kad mes galime surasti kompromisą, ir ne vieną, o tiek, kiek reiks. Ir tai, jei aš kažko nemoku šiandien, dar nereiškia, jog to nesugebėsiu išmokti ateityje (pvz. mokėti pyktis – su manimi neįmanoma pyktis: visos merginos, kurios bandė tai daryti, patirdavo fiasko).

Nežinau kaip pakeisti savo logišką, bet visgi klaidingą mąstymą, kuris mane, kaip pastebiu, veda tik į gilesnę atskirtį nuo gyvenimo partnerės suradimą. Gal reiktų tiesiog užsirašyti ant lapo, kad: a.) viskas neturi būti taip, kaip tau atrodo; b.) žmogus gali būti pilnai laimingas su kitu žmogumi; c.) tu gali tobulėti; ir pan.

Su R. atsisveikinom, o mano galva ir toliau buvo pilna minčių. Ėjau apie viską galvodamas, jausdamasis neramiai, po to pastebėjau, kad jei taip neskubėdamas eisiu, tai pavėluosiu į traukinį, taigi teko pabėgėti, kad spėčiau į traukinių stotį laiku. Įlipau į vagoną likus minutei iki traukinio išvykimo. Apsidairęs pastebėjau, jog visur pilna žmonių, todėl atsisėdau šalia vagono durų: ten yra šešios vietos, galima pastatyti dviračius. Priešais mane sėdėjo mergina su dideliu kelioniniu lagaminu, o po to atėjo pensinio amžiaus pora.

Jie visąlaik kalbėjo: kodėl juos išvijo iš antro aukšto, jų net nepaklausė ar jie norėtų pirkti pirmos klasės bilietą, tik pamanyk – iškart nurašo pensininkus, taigi mes turim pinigų, pati žinai, aišku, kad turim, koks nekultūringumas, mato seną žmogų ir galvoja, kad jis taupo pinigus, gal mums reiktų išvažiuot pailsėt į užsienį, ką manai, jau buvom neseniai, geriau dar palaukim, gal ir teisingai sakai, vakar skaičiau laikrašty apie tuos imigrantus, oi nepradėk geriau apie juos, aš tai jų laukiu, aš tai nežinau, būtų įdomiau mieste, nemanai, vakar žinok tokį sapną sapnavau, ar tau dar skauda koją, šiandien kiek labiau nei vakar, kai grįšim, patepsiu tuo nauju tepalu, gerai, nes šiandien tikrai nekaip…

Mane žavėjo, kad visos kelionės metu jie nenustojo kalbėti. Gal tai ir įrodo poros darnumą? Nes jei du žmonės gali net ir būdami seni daug kalbėtis, reiškia jie vienas kito nevargina?

Žymos: , , , , , , , ,

13 atsakymai to “O tu norėtum sukurti šeimą?”

  1. momo Says:

    Jetus, Povilai, kiek tu daug galvoji. Teisingiausias klausimas čia, turbūt – o ką aš darau, kad sukurčiai šeimą?
    Aš pastaraisiais metais, atrodo, elgiuos taip teisingai, taip kryptingai, taip logiškai, ir man galų gale sekasi, galų gale pakreipiu viską teisinga kryptim.
    Bet ne viskas priklauso nuo vieno žmogaus (kad ir kaip stengiuos apie tai negalvot), ir tik vakar, po sunkios treniruotės, kai trenerė sakė atsigulti ant kilimėlio ir nugrimzt į save, begrimztant atėjo mintis: “o jeigu aš niekada neturėsiu vaikų?“.
    Viskas sukasi apie vienatvę, galų gale. Ką norėjau pasakyt.

  2. nergyvenimo Says:

    Man vis dažniau kyla filosofinis kaip susitinka žmonės ir kaip jie lieka “kartu“. Aplink matau labai daug ir įvairių pavyzdžių, dalis jų – man pačiai maloniai stebėtinai laimingi, tačiau didžioji pusė – liūdnoki. Ir tada aš pykstu ant likimo, kad geri žmonės lieka vieniši.

    Man pačiai keistai pasisekė – mes kartu jau dešimtmetį ir kai susipažįsti dar mokykloje, taip kartu ir užaugi. Gal kartais vaikiškai, gal kartais pernelyg skausmingai, bet imi ir užaugi. Kažkaip žaidėm, žaidėm namus ir prisižaidėm :D tik dabar abiems jau netoli stuksena 30imt, o mes vietoj vaiko įsigyjam papūgą ir vakarais sprendžiam dilemą “aš su papūga jau pabuvau, dabar tavo eilė. That’s great adullting.
    Ir tada kokį vakarą vyriškis atsisuka ir sako “oba, man vis dar įdomu su tavim kalbėtis“. Another good adulting example.

    Bet nepritarčiau, kad patirčių skirtumas yra svari priežastis nebandyti tęsti santykių. Tas skirtumas visada išlieka – ar patirtyje, ar pomėgiuose, ar gyvenimo būde, ar sveikatoje – you name it. Svarbu pakankamai didelė middle ground, kad joje du žmonės patogiai sutilptų.

    • arsonist's prayers Says:

      Žinai, kartais aš galvoju, kad jei lieki vienišas, tai tu pats dėl to kaltas, ir viskas.

      • nergyvenimo Says:

        Žinok, galvoju panašiai, bet ir ne :)
        Dabar dažnai kyla klausimas šeimoje, kodėl aš turiu draugų, o mano brolis artimų – ne. Nesigilinant į asmeniškumus – man atrodo, kad bet koks santykis yra rizika, kad būsi apgautas, įskaudintas, išduotas, etc.
        Ir jei į tą santykį neišeini ir nesistengi išeiti, tikriausiai taip – pats kaltas.

        Dabar skaitau Amandos Palmer “The art of asking“, tai galvoje sukasi, kad Vulnerability is not a weakness.

  3. paukštukas pušy Says:

    Kažkodėl partnerio paieška ir skirtingų požiūrių egzistavimas man susisiejo su studijomis: čia kaip ir rinktis dalyką – jis gali būti giluminis arba plečiamasis. Kuris geriau? Turbūt vienintelio atsakymo nėra: su kažkuo galbūt gilinsi savo jau turimą matymą, o su kitu atsivers nauji horizontai. Pamenu šią vasarą sėdėjome su drauge ir aš jos paklausiau, ar ji nebijant, jog ji ir jos antroji pusė labai skirtingi. O toji man atsakė kažkaip taip: bet kaip gerai, juk pasaulį dabar galiu matyti keturiomis akimis, išbandyti tai, ko niekada nebūčiau išbandžiusi, išgirsti tai, ko niekada nebūčiau išgirdusi, susidurti su tuo, prieš ką užsimerkdavau.

  4. Hanerietė Says:

    Skaičiau skaičiau taip ramiai ir ta priešpaskutinė pastraipa ėmė ir užkabino. Skaudžiai, tai jaučiu širdį :) grįžau paskaityti dar ir dar.
    Visi randam tai, kas aktualu, taip? Savo dabartiniuose santykiuose labiausiai nemyliu to, kad mes galime pavakarieniauti nepasakydami nė žodžio vienas kitam. Viskas yra puikiai, bet mes nešnekam. Na išskyrus kaip darbe, ką veiksi po darbo, ką valgom.
    O buvusiuose mano santykiuose beveik viskas buvo blogai, išskyrus tai, kad mes nuolatos turėjom ką aptarti ir apie ką pašnekėti. Ir tai tikrai nebuvo monologo tipo dialogas.
    Ir aš neidealizuoju. Bet su metais ir patirtim (aš toji patyrusi, jėga :) ), imu manyti, kad nuolatinis atviras šnekėjimas gali išgelbėti bet kokius santykius ir išspręsti bet kokias dviejų žmonių problemas.

    Buvau pasiilgusi tavo įrašų.

    • arsonist's prayers Says:

      Kartais, atrodo, negali viskas būtų visiškai gerai: gauni tai, ko trūko ankstesniuose santykiuose, bet netenki kažkokios dalies, kuri žavėjo anksčiau, gal net buvo savaime suprantama.

  5. giedrius tamsusis Says:

    matei “ Love“ –
    Prancūzija, Belgija
    2015 m., 135 min.
    Režisierius: Gaspar Noé
    Operatorius: Benoît Debie
    Scenarijus: Gaspar Noé
    Vaidina: Karl Glusman, Aomi Muyock, Klara Kristin, Juan Saavedra, Aron Pages
    čia taip pat gvildenamas lygiai toks pat klausimas: “ ar nori šeimos, ar nori turėti nuo manęs vaikų“, pasirodo, sexas nesuderinamas su šiomis sąvokomis. Tai – skirtingi poliai, kaip ir esi pastebėjęs jei vienas per daug rimtai į viską žvelgia, kitam tampa nuobodu, o šeima – labai rimtas ir nuobodus dalykas, ji tampa nebe malonumu, o prievole.

  6. Ernesta Says:

    Jei viskas būna tinkama ir gražu( neatmetant galimybės, kad ankščiau ar vėliau tai pasibaigs), tai paprastai nekyla jokių klausimų dėl patirties ir kitų dalykų. Tada nesvarstai ar tas žmogus toks, kokį aš buvau susikūręs mintyse ir pan. Jei tinkamas žmogus yra šalia, tuomet nekyla minčių ką su juo veiki. Tokiais atvejais galvoji, ką su juo galėtum nuveikti ateityje. Tavo pastebėjimai, Povilai, teisingi. Bet nepaisant tų pastebėjimų ir Tavo susimąstymo palinkėsiu Tau to paties, ko kadaise linkėjo man – linkiu tau sutikti tą, kuri Tau nieko negailės – nei laiko, nei savęs, nei savo knygų ar pagalvės, nei paskutinio kavos gurkšnio. Ir kad tu kažkam toks būtum. Štai.

    • arsonist's prayers Says:

      Ačiū, Ernesta. Kad ir kaip baisiai nuskambėtų – aš jau buvau su mergina, su kuria vienas kitam nieko negailėjom. Tai nieko negarantuoja, kad ir kaip gražiai skambėtų.

      • Ryga Says:

        Jėzau, kokios dar gali būti garantijos šiame pasaulyje, jei net nunešus naują kompą su garantija ir gedimu į taisyklą, tau pasako, kad gedimo nėra ir už tai reikia dar susimokėti:)

  7. giedrius tamsusis Says:

    Kiekviena skaudi patirtis uždeda savo štampą, kuris ateityje turi neigiamą įtaką, dėl to atsiranda nepasitikėjimas, keičiasi vertinimo svertai.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: