Žmogus, nešantis pomidorus

Jis išsitraukia tabletę iš maišelio, padeda į lėkštę, o tada kruopščiai, iš lėto ją peiliu dalija į tris dalis. Padalijęs vieną paduoda merginai, kitą – savo draugui, o likusią dalį, skirtą jam pačiam, pradeda atsargiai trinti šaukštu į lėkštę. Sutrynęs kažko ieško piniginėje, matyt neradęs, atsikelia, vaikšto po kambarį, kilnoja daiktus, o po to sako: gal kas nors turit kupiūrą? Atsiranda ne kupiūra, o žalias lipnus popierėlis. Jis jį susuka, tada prisėda atgal ir susikaupęs įtraukia nosin visus miltelius.

Šiaip tai mes prieš narkotikus, sako man.

Linkteliu galva.

O tu tikrai nenorėjai?

Ne.

– – –

Mergina juodomis pėdkelnėmis, ilga nosimi, filologė. Pasakoja, kad studijos nepatinka, nedomina, ji žada perstoti į kažką su muzika. Kai ji nueina ir kurį laiką stovi prie baro laukdama gėrimo, žiūriu į jos plokščią krūtinę, tai mane ramina. Po to kalbam apie literatūrą, pasakoju jai apie Max Frisch, bet ji jo nežino.

Jai išėjus parūkyti nužvelgiu visą barą.

Ką aš čia veikiu su šiais žmonėmis?

Kitame bare sutinku kolegą A., kalbam apie savižudybę. Jis sako, kad tai visiškai normalu, kad tai nieko nebestebina ir kad net tai, jog tai nieko nebestebina, jau nebestebina jo. Nenoriu sutikti su juo, bet šįkart jo cinizmas neatremiamas.

– – –

Garbanota mergina, šiek tiek siauros akys, man patinka jos kvepalai.

Kai ji išeina, jos kvapas lieka kabinete.

Užverčiu knygą ir žiūriu pro langą. Ant visų langų žaliuzės nuleistos iki pusės. Diena apniukusi, bet nelyja. Galvoju, ką veiksiu toliau. Reiktų ilgo pasivaikščiojimo, po to – išsimiegoti.

Važiuodamas namo iš darbo sugalvoju išlipti Kalvarijų turgaus stotelėje. Nežinau, ko man ten reikia, bet užsuku vidun.

Nustembu kiek daug žmonių pardavinėja riešutus ir džiovintas uogas – nepamenu, kad Alytaus turguje kas nors tokius dalykus pardavinėtų. Kai išvystu pomidorus ir agurkus, galvoju nusipirksiu pomidorų. Kainos vienodos, todėl einu link arčiausios pardavėjos. Paprašau maišelio, tada pats renkuosi pomidorus – būtent taip, kaip tai daro mano mama.

Susimokėjęs einu, rankoje maišelis su pomidorais. Niekad nemėgstu nešti daiktų va taip va rankoje, bet šiandien man tai patinka. Galvoju, ką apie mane sako pomidorai rankoje. Visiškai nieko: žmogus, nešantis pomidorus rankoje, yra tik žmogus, nešantis pomidorus, ir nieko daugiau. Šitas žmogus kažkur tuos pomidorus panaudos, būdų yra įvairių: supjaustys salotoms, valgys kartu su karbonadu, panaudos spagečių padažui, valgys vienus.

Manau, kad valgysiu vienus, man patinka juos valgyti vienus.

Lėtai vaikščiodamas apsuku ratą turguje, tada išnyru pro kažkokį siaurą praėjimą ir einu namo. Maišelis vis dar rankoje, taip ir grįžtu iki pat namų.

Žymos: , , , , , ,

3 atsakymai to “Žmogus, nešantis pomidorus”

  1. tuotarpu Says:

    Povilai?

  2. Aurelija Says:

    Įraše paskutinė istorija buvo pati patraukliausia. Maniau, kad sutiksi kokią merginą su tais pomidorais rankoje :D

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: