…And What Hurts The Most Is That I Can’t Do Or Say A Damn Thing About It

Naktį nubundu tai 03, tai 04 val., vartausi, ima graudulys, kankinuosi suprasdamas, kad negaliu nieko pakeisti, o tai ir yra skaudžiausia ir labiausiai neteisinga – kad negali nieko padaryti. Tada sukalbu visas katalikiškas maldas, kurių išmokė dar prosenelė, ir bandau save įtikinti, kad turiu nurimti, turiu negalvoti apie tai, man reikia išsimiegoti.

Užmigti pavyksta, skirtumas tik ar po valandos, ar daugiau. Nepaisant to rytais dabar keliuosi anksčiau, darbe būnu nuo 08 val. Bandau perkrimsti Linux’us – darau tai, ko visiškai neišmanau. Per paskutines tris savaites problemos neišsprendžiau, tačiau šį tą supratau apie tai, kaip veikia garsas Linux’uose, bet svarbiausia – kad visos tos pastangos leidžia bent kažkiek užsimiršti. O užsimirštu tiek, kad jau nepamenu kada paskutinį kartą valgiau pietus. Po darbo centre grįžtu trumpam namo arba važiuoju tiesiai į Saulėtekį, ten pabūnu su vakarinėmis laidomis ir grįžtu namo.

Dar prieš kurį laiką vakarais prieš miegą skaičiau Raganių, bet dabar įsijungiu Gelbėtojų seriją, pažiūriu ir einu miegoti. Kai šį savaitgalį pasakiau draugams, kad žiūriu Gelbėtojus, jie pagalvojo, kad juokauju, bet anoks čia juokas – žiūriu jį, nes jis suteikia viltį, kad žmonės gali būti teisingi. (Apie Gelbėtojus daugiau parašysiu vėliau.)

Tada naktį nubundu tai 03, tai 04 val., ir kankynė vėl kartojasi.

Blogiausia, kai patenku tarp žmonių – jie mato, kad aš pavargęs, be nuotaikos. Ir tada jie klausia kaip aš gyvenu, kodėl aš pavargęs, kas ne taip. Ką aš jiems galiu pasakyti? Tiksliau – kaip aš jiems galiu tai pasakyti? Galiu ilgiausiai pasakoti savo tragikomiškas istorijas arba kaip aš mylėjau ir nebuvau mylimas (arba atvirkščiai), tačiau pasakyti, jog jaudinuosi dėl mamos sveikatos, neturiu drąsos. Pastaruoju metu rašiau laiškus ranka (todėl čia rašiau tik sapnus), bet dabar jau ir jų nerašau – esu užsikirtęs, matau tik šitą įtampą, nerimą ir nieko daugiau; ir viso to aš nenoriu niekam perduoti, o šis įrašas yra desperatiškas bandymas išrašyti viską tikintis, kad nuo to galbūt bus lengviau.

Žymos: , , , , ,

2 atsakymai to “…And What Hurts The Most Is That I Can’t Do Or Say A Damn Thing About It”

  1. laukiupavasario Says:

    Tikiuosi, kad Tau ir Tavo mamai viskas gerai. Ir linkiu tiesiog ramiai išmiegoti iki kito ryto.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: