Turbūt taip tiesiog nutinka

Nuo sausio iki kovo vidurio rašiau ranka į dovanų gautą rankų darbo užrašų knygelę. Rašiau tarsi laiškus, rašiau merginai, su kuria, nepaisant mano išankstinių nuostatų, ne tik galėjau susikalbėti, bet ji tapo man ir artimu žmogumi, nepaisant visų mūsų skirtumų, ir aš jaučiau turintis teisę jai rašyti – rašyti kaip draugei.

Pasakysiu nuoširdžiai – esu begalę kartų rašęs tiek laiškus, tiek čia, kad merginai padaryčiau įspūdį, sukelčiau kažkokius jausmus, ir t.t. Bet šįkart viskas buvo kitaip. Kai tau pačiam tavo motyvai yra labai aiškūs ir nekelia klausimų, rašyti yra kur kas lengviau – neslegiant norėjimo pasirodyti kažkokiu naštai, rašyti yra kur kas lengviau, net jei rašai niekuo neypatingus dalykus. Ir taip, rašyti ranka man vis dar gali būti malonu, nors neneigsiu, kad struktūriškai sudėlioti tekstą tampa daug sudėtingiau.

Dabar toliau rašysiu čia, sveiki.

– – –

Rašau komentarą:

Kažkada teko skaityti trumpą romaną “Karalienė miega”. Jame buvo rašoma apie išgalvotą kultinę švedų ar norvegų meilės romanų rašytoją, kurios pačios gyvenime buvo visai nelikę meilės ir ji su vyru gyveno net skirtinguose aukštuose, kad netektų matyti vienam kito.

Mane anksčiau irgi kankindavo noras išgyventi jausmus, kurie būdavo būdingi jaunystėje. Nežinau, gal aš jau morališkai pasenau, bet dabar gyvenu darbu. Man atrodo, kad aš net nesiskundžiu vienatve.

Turbūt taip tiesiog nutinka.

– – –

Sekmadienį einu pas grupiokę, kur ateis daugiau grupiokių iš bakalauro studijų. Diena saulėta ir šilta, bandau prisiminti kaip aš patekau būtent į tų grupiokių ratelį.

Rugsėjo 1-ąją vaikščiojau nuo visų atsiskyręs, su niekuo nesibičiuliavau, nes: a.) nebuvau fuxų stovykloje; b.) negyvenau bendrabuty; c.) niekad lengvai nepakeldavau priverstinio pažindinimosi su būriu žmonių. Per pirmuosius mėnesius patekdavau tai į vieną, tai į kitą žmonių ratelį, bet kažkada visgi apsistojau ties šiomis penkiomis grupiokėmis (tiesa, viena išvykusi į JAE). Turbūt tai nutiko todėl, kad anuomet reguliariai rūkydavau, o rūkantys žmonės turi nerūkantiems nesuprantamą bendrumo jausmą. Tai taip mes ir susiėjom.

Viena grupiokė iš tiesų kažkaip keistai rūpėjo, ir viskas dėl jos veido – niekas manęs taip netraukia kaip žmogaus veidas. Bet ką žinau, radau kažkokią dingstį nežiūrėti į ją kaip į potencialią merginą, ir tai vėliau atvėrė kelią į galimybę mylėti žmogų nesavanaudiškai, mylėti jį tokį, koks yra; ir nenorėti jo sau.

– – –

Jei anksčiau sutikdavau merginą, kuri man patikdavo, tai ją įsižiūrėdavau, o jei vėliau nieko tarp mūsų neišeidavo, trumpam paniurdavau, ir tiek. Vėliau nemokėdavau su ja toliau bendrauti paprastai, nes visada žinodavau, kad štai norėjau tavęs ir negavau, na tai kam čia dabar gaišti laiką ir toliau bendrauti?

Bet tai yra labai kvailas požiūris. Nes mylėti žmogų nesavanaudiškai yra nuostabus dalykas vien dėl to, kad tu sutikai žmogų, kuris tau patinka, kuris tave žavi, o tai, jei gyvenimas jūsų nesuveda kartu, yra labai natūralus dalykas ir dėl to piktintis ar liūdėti nereikėtų. Ir išvis – paskutiniu metu aš pasiekiau tokį lygį, jog supratau, kad net kai poros skiriasi, naudingiau abiems būtų, jei jie išsiskyrę dar kažkiek bendrautų. Tada būtų galima vienam ar kitam (ar abiems) išvengti to išsiskyrimo šoko, jie galėtų pamažu priprasti, kad yra nebe kartu ir pan., ir t.t.

– – –

Gyvenu darbu arba galima būtų sakyti, kad gyvenu darbe, bet visai nesiskundžiu.

Prieš keisdamas ir pakeitęs darbą kurį laiką galvojau, ar aš protingai pasielgiau, ar tai kažką man duos naudingo ateičiai?

Šią savaitę kalbėjau darbe su keliais žmonėmis, tiesiog šiaip kalbėjom ir išėjo kalba apie muziką jaunystėj, ir aš papasakojau, kad vasaromis man labai patikdavo sėdėti sename fotelyje balkone ir klausyti radijo, ir kartais įrašyti kokią vieną ar kitą dainą į kasetę.

Ir tada supratau, kad aš tikrai gerai padariau – tu negali praleisti pasiūlymo dirbti radijuje.

Galų gale, 8-9 klasėje mano svajonių darbas buvo dirbti muzikos įrašų parduotuvėje, tad neverta ieškoti praktiškumo ar ilgalaikių perspektyvų mano karjeros pasirinkimuose.

Žymos: , , , , , , , , , , , , ,

2 atsakymai to “Turbūt taip tiesiog nutinka”

  1. simosblogas Says:

    Labai gražūs, sklandūs sakiniai. Skaitau, ir net pavydu, kaip paprastai, glaustai, bet aiškiai viskas pasakyta. Metų įdirbis daro savo.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: