Pokalbiai

Dabar dažnai važiuoju viešuoju transportu tokiu metu, kai mokiniai keliauja į mokyklas arba iš jų. Mėgstu pasiklausyti apie ką kalba vyresnių klasių moksleiviai.

O kalba jie tą patį, ką ir mes kalbėdavome. Merginos kalba apie tai kaip kažkur tūsinosi, kaip susipyko su tėvais (ne kodėl, bet kaip), kaip šiandien buvo apsirengusi ta ar kita klasės draugė, kaip jos susirašinėjo su vienu ar kitu vaikinu, kas su kuo draugauja, kokios parfumerijos nusipirko. Vaikinai kalba dažniausiai apie žaidimus, kompiuterius, telefonus, internetą ir kaip kažkur tūsinosi, rečiau – kažką apie merginas. Vyresnių moksleivių veidai visada rimti, bent iš šono taip atrodo, ir kai aš prisimenu save paskutinėse klasėse, galiu patvirtinti, jog viskas, kas vykdavo tavo gyvenime, atrodydavo iš tiesų rimta. Ir taip paprasčiausiai buvo todėl, kad augdamas tu suprasdavai, jog gyvenimas nėra toks, kokį tau rodo per televiziją vakarais arba koks jis yra aprašytas įvairiose knygose.

Tavo pirmos patirtys su merginomis, pirmi nesutarimai su draugais dėl skirtingų požiūrių į, atrodytų, savaime suprantamus dalykus, buvo be galo svarbūs dalykai. Muzika, kurią tu atradai, keisti filmai, kuriuos žiūrėdavai pilnai jų nesuprasdamas, ne visai pagal amžių (patirtį) tau skirtos knygos, kurias kažkodėl pasirinkdavai – visa tai formuodavo tavo langą į pasaulį, visa tai įkyriai suponuodavo mintį, jog viskas nėra taip, kaip tau atrodo, viskas nėra taip, mielasis. Jei turėdavai su kuo pasidalyti savo nuogastavimais, galėdavai jaustis šiek tiek ramiau. Aš, savo laimei, turėjau.

Pabaigus mokyklą atsiranda daugiau rūpesčių ir atsakomybių. Dalis jų tave tikrina, pastato prieš save, ir tu pamažu suvoki, kad nėra viskas juoda arba balta. Supranti, kad studijos yra šūdas, bet jas baigęs suvoki, kad visgi ne, nes jos tau kažką naudingo suteikė; supranti, kad darbas yra blogis, bet vėliau supranti, kad norėdamas kažko, turi turėti už ką tai galėtum įsigyti; supranti, kad yra tam tikros vertybės, ir po to labai sunkiai susitaikai, kai pačiam būna sunku jas puoselėti; supranti, ką suteikia meilė, ką ji atima, o vėliau supranti, kad meilė nėra vien tik laikymasis už rankučių ir gražių žodžių sakymas kitam žmogui.

Tu lieki įskaudintas, tu įskaudini pats, tu nesupranti žmonių, žmonės nesupranta tavęs, tu nieko nemyli ir niekas nemyli tavęs, tu eini į darbą, bet tu nekenti eiti į darbą. Tu geri, nors žinai, jog tai nesveika, tu rūkai, nors žinai, jog tai sukelia vėžį, tu meluoji merginai, nors pats nenorėtum, kad ji meluotų tau. O visą tą laiką tu apsimeti – apsimeti, kad tau viskas gerai. Nes paprasčiausiai šiek tiek suaugus arba nebėra su kuo pasikalbėti, arba tampa nedrąsu su kitais kalbėtis, nes atrodo, jog visi kažkaip sugeba normaliai gyventi, tik tu vienas ne.

Džiaugiuosi, kad iki šiol turiu su kuo pasikalbėti. Ir aš labai linkiu, kad visi tie moksleiviai, viešajame transporte pačiais rimčiausiais veidais aptarinėjantys savo dabartines didžiausias problemas, vėliau irgi turėtų su kuo jas aptarti – kai šiek tiek paūgės, kai problemos bus tokios, kuomet prireiks drąsos apie jas prabilti garsiai.

Žymos: , , , , ,

Vienas atsakymas to “Pokalbiai”

  1. Pokalbis prie arbatos | simosblogas Says:

    […] Tekstas paremtas: arsonist’sprayers […]

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: