Dar kartą apie šeimą

Sėdint su šeima už stalo, fone skambant pageidavimų koncertui per televiziją, močiutei nenustojant kalbėti apie Livetą Kazlauskienę ir kad dainininkas Aleksas Lemanas išsiskyrė su žmona, eilinį kartą pajutau tą nepasitenkinimą – šleikštulys savo artimųjų aplinkai, ir kartu šleikštulys sau pačiam, kad, va, sėdi sau pavalgęs ir šitaip negražiai galvoji.

Aš suprantu, kad nėra idealių šeimų, bet dar geriau suprantu tai, jog šis supratimas nieko neišsprendžia. Man sunkiausia suprasti kaip ir kodėl pradėjau gėdytis savo šeimos. Paauglystėj visi kažkiek gėdijamės savo tėvų, bet tai, ką aš kažkada pradėjau jausti šeimai paauglystėje, negali būti nusakyta žodžiu „gėdytis“. Man atrodydavo, kad aš tarsi ir laimingas šeimoje, bet kai tik reikėdavo su šeima praleisti daugiau laiko, man pradėdavo važiuoti stogas. Visi gimtadieniai, šventės  ir pan. veikla, kuri įsprausdavo mane už stalo, būdavo tikra kančia. Sėdėdamas aš stebėdavausi, kodėl žmonės taip neįdomiai kalba, atrodydavo, jog niekas niekam neturi ką pasakyti, todėl kalba bet ką, ir visi tie pokalbiai tokie banalūs, tokie vemti verčiantys.

Galbūt mano idealizavimas visada kaišiojo man pagalį į ratus ir aš taip ir nesugebėjau įvertinti savo tėvų ar kitų šeimos narių tokių, kokie jie buvo. Vietoje to aš nuolat kankinausi, jog jie nėra tokie, kokie, kaip man atrodydavo, turėtų būti tėvai; gal net ne tiek tėvai, kiek suaugę, protingi žmonės. Vienintelis žmogus iš artimųjų rato, kuriam jaučiau simpatiją netgi sėdint amžių amžius už stalo buvo diedukas.

Diedukas buvo tiesiog kitoks, ir nors turėjo tik tekintojo (suvirintojo analogas?) specialybę, jis atrodydavo didžiausias inteligentas mūsų artimųjų aplinkoje. Kartais stebėdamas jį aš pagalvodavau, kad jam turbūt irgi ne viskas patinka – nei šitos kalbos, nei šitie žmonės, – bet jis kažkaip mokėjo neišsiduoti, išlikti taktiškas. Man gi, paaugliui, viskas būdavo atvirkščiai – neapsikentęs visos tos banalybės, pradėdavau garsiai kalbėti, laidyti tik pačiam suprantamus juokelius, ginčytis su kitais. Kodėl man neleisdavo tiesiog eiti sau į kambarį – nežinau, greičiausiai mamos noras suburti šeimą ir išlaikyti ją kartu bent kelias dienas per metus prie vieno stalo neleido jai pasiduoti.

Ji irgi nuolat kovojo – kovojo, kad mūsų šeima būtų normali. Bet mes negalėjom visi būti normali šeima, ir ne todėl, kad šiaip nėra tokio dalyko kaip „normali šeima“, o todėl, jog absoliučiai niekas iš viso artimųjų rato nebuvo gyvenęs normalioje šeimoje – visų tėvai buvo išsiskyrę, kažkas nuolat būdavo prasigėręs, ir pan., ir t.t. Dabar galiu suprasti, kad mamos siekis sulipdyti normalią šeimą ir mano troškimas, kad kažkokiu būdu šeimyniškiai taptų idealesni, yra vienodai bergždi troškimai, kuriems nelemta išsipildyti.

*

Šių Velykų metu sėdėdamas už stalo ir galvodamas kuo gi čia užimti savo mintis, kad lengviau viską pakelčiau, pats sau netikėtai suvokiau kuo yra pagrįsta mano baimė sukurti šeimą. Viskas labai paprasta: mano dar paauglystėje psichologui įvardyta baimė nesukurti normalios (vėl tas normalumas!) šeimos visą laiką buvo paremta kažkokia asociatyvia baime dėl nuobodulio. Juk man tikrai atrodė, kad buvimas šeimoje atbukina žmones ir jie rūpinasi tik buitiniais dalykais, ar ne? Taip, taip ir buvo, ir tik šių Velykų metu tai supratau.

Augant baisiausia buvo suvokti, kad mano tėvai iš tiesų beveik nieko neveikia, tik eina į darbą ir kažką daro namuose. Man tai buvo siaubinga – jie stagnavo. Aš suprantu, kad ne visiems reikia domėtis molekuline biologija ar kartais ieškoti sau ligų vartant medicinos enciklopedijos tomus, bet na kažką veikti visgi reikia. Taip kalbėdamas nesakau, jog dar ir dabar taip galvoju. Suvokiu, kad buitiniai dalykai atima daug laiko ir energijos, ir kartais po to nebekyla noras kažkaip save tobulinti, tačiau tai negali tęstis amžinai. Tas kontrastas tarp stagnuojančių tėvų ir augančio manęs buvo juolab ryškus dėl paaugliui būdingo smalsumo ir noro daug ką sužinoti, kai tuo tarpu tėvai tiesiog varto laikraščius arba mirtinai susipyksta dėl beveik egzistencinio klausimo – ar galima ridikėlius valgyti su lapais, ar ne?

Taip sau įdomiai galvodamas priėjau išvadą, jog: 1.) šeima nėra lygu nuobodus gyvenimas, nes viskas priklauso nuo žmonių; 2.) aš neturiu bijoti sukurti šeimos; 3.) man nereikia norėti normalios šeimos. Paskutinį dalyką paaiškinsiu plačiau.

Turbūt tas siekis būti normaliu, kad ir ką tai reikštų, atėjo iš motinos. Jai visada atrodė, kad blogiausia, kas gali nutikti – būti palaikytu nenormaliu, kai atrodai kažkaip ne taip ar elgiesi ne taip, ar net mąstai ne taip, kad blogiausia – ką žmonės pagalvos? Esu begalę kartų privertęs ją pakraupti iš baimės vien dėl savo dėstomų minčių – su siaubu žvelgdama į mane ji kartais sakydavo, jog šitaip galvoti negalima, ir išvis kaip tau šovė tokia mintis? Nežinau, visokios mintys šauna į galvą, ir gerai, nes realizuodamas mintis praktiškai suvoki kas tau patinka, kas nepatinka, o galų gale – kas tu toks.

Nepaisant mano pastangų kovoti prieš normalumo skiepijimą, aš vis tiek buvau užkrėstas normalumo liga. Aš žinau, ką reiškia baimė ką žmonės apie mane pagalvos, žinau, ką reiškia jaudintis, kai nežinai ar tu tikrai tinkamai apsirengei tai vietai, į kurią esi pakviestas. Aišku, yra ir baisesnių dalykų – eiti į pasimatymą ir galvoti tokius baisius dalykus kaip „bet aš neturiu automobilio“, „bet aš neturiu perspektyvaus darbo“, „bet ji daug protingesnė“, bet bet bet.

Bet aš žinau, kad viskas, kas nutiko man geriausia gyvenime ir kas tebevyksta iki šiol, yra dėl to, jog kai tam tikru metu aš elgiuosi nenormaliai kitų akimis, t.y. kai elgiuosi labai sau natūraliai, visada atsiranda žmonių, kuriems mano elgesys atrodo priimtinas, ir mes su jais turime kažką bendra, ir mes tampame draugais. Todėl neverta savęs apgaudinėti, kad esu normalus, ar stengtis būti normaliu, kuomet tai verčia vemti, nes apsimestinis normalumas anksčiau ar vėliau iššauks daug rimtesnių problemų tau pačiam. (Normalumo nereikia painioti su atsakingumu, atsakomybe.) Ir nereikia galvoti, kad man reikia normalios merginos, ir išvis – reikia pirmiau pačiam su savim sutarti, kad galėtum su kitu žmogumi būti pora, nes nors kitas žmogus kartais gali užglaistyti tavo nesantaiką su savimi, tu vis tiek ar anksčiau ar vėliau turėsi atsakyti į klausimą – o kas aš toks?

Kai gali įvardyti problemą, viskas tampa paprasčiau, ir stebėdamas televizoriaus ekrane dainininką Edmundą Kučinską lengviau atsikvėpiu – aš myliu savo šeimą, nes ji yra neišsemiamas lobis tobulėjimui.

Žymos: , , , , , , ,

7 atsakymai to “Dar kartą apie šeimą”

  1. dantų pasta Says:

    Žinai, Povilai, aš skaitau šiuos tekstukus, gimstančius iš tavo kasdienybės, nes jie leidžia man, paauglei tebūdamai, suprasti, kad esu tokia ne viena, ir kad mano problemos – taip pat ir kitų problemos, ne tik man jos egzistuoja. Turiu omenyje, suvokiu tai bet kurioje erdvėje bet kuriuo metu, nebūtina nuolat prisiminti mintis įvairių žmonių, kalbėjusių apie tas problemas, bet gera yra tą bendrumo jausmą pajusti. Nežinau kaip ir kodėl (warum?), bet pasaulis beprotiškai gražus ir paslaptingas, o tavo išgyvenimai neretai plūsteli į mane įkvėpimo banga. Įkvėpimas yra visur. Viskas yra susiję. Vienaip ar kitaip, ačiū.

  2. Greta Says:

    Tai, ką rašai apie šeimą, geriausiai skaitosi. Nežinau, ar dėl to, kad nuoširdžiausiai parašyta, ar dėl to, kad nuoširdžiausiai perskaitau.

    Priminė vieną situaciją: man apie 20, tėčio gimtadienis, visi einam į kavinę. Prieš išeinant mama nurinkinėja man nuo palto pūkus ir sako: “niekad nesusirasi vyro“ (panašu, kad pūkai ir santuoka yra kažkaip susiję). Sėdim mes toj kavinėj, tragiškai nuobodu, žiūriu į tėvus ir suprantu, kad jau geriau nesusirasiu vyro nei susirasiu tokį, kuriam rūpės kiek pūkų ant mano palto.

    Antra situacija: Kūčios, visi prie stalo. Senelis pasakoja istoriją, kaip 78 metais valgė labai gerų silkių parvežtų iš Leningrado. Trečia situacija: kitos Kūčios, visi vėl prie stalo. Senelis vėl pasakoja apie silkes iš Leningrado. Ir ketvirta situacija tokia pati, ir penkta.

    Ir apie visokias tokias situacijas galėčiau kalbėt tiek pat kiek senelis apie tas silkes, bet pasiliksiu gal savo pačios blogui.

    Aš tai vietoj to, kad gėdyčiausi, labai ilgai pykau ant visos šeimos (dar ir dabar kartais pykstu). Tik po to pamažu pradėjau suprasti, kad jeigu šeima būtų buvusi kitokia, aš pati būčiau buvusi kitokia. Ir būčiau norėjusi kitokios šeimos, užburtas ratas. O viskas, ką kada nors supratau ir net kaip tai supratau, iš esmės ateina iš nuo neatmenamų laikų jaučiamo nepasitenkinimo aplinka, tai gal net kažkas gero iš viso to blogo išėjo.

    Ir dar kartais pagalvoju, kad taip, nei mama, nei tėtis nebuvo tokie, kokių būčiau norėjusi. Bet juk ir aš nebuvau dukra, kurios jie norėjo (tsme pūkai ant palto? tu gal išprotėjus?). Tai galiu arba beprasmiškai pykti, arba prasmingai mokytis susitaikyti su faktu, kad yra dalykų, kurių negaliu pakeisti. (Pakartojau tavo išvadą matyt tenorėdama paminėti, kad Kučinskas yra kažkoks labai tolimas mano giminaitis – retai randu kur įterpti šitą smagų faktą.)

  3. KuChinSkas Says:

    Aš – ne Evaldas, aš – Edmundas!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: