Nuotaikos

Kai kalbant su Vika ji po pusvalandžio man sako, kad aš daug linksmesnis nei paskutinius kartus, kai ji mane sutiko, atsakau, kad šiandien aš nesu linksmas, šiandien aš ramus.

Išties paskutiniu metu nuotaikų kaita buvo labai didelė, neblogai pasivažinėjau džiaugsmo, graužaties, liūdesio, pykčio kalneliais. Graudžiausia buvo, kai jaučiausi liūdnas, nes žmonėms paklausus kaip man sekasi, aš atsakydavau, kad man labai liūdna, ir žmonės visiškai pasimesdavo, nežinodavo kaip reikia su manimi elgtis. Vakaro eigoje, tarsi jausdami palengvėjimą, jie priėję sakydavo bet tu neatrodai liūdnas, visą laiką juokiesi. Bet o ką kita belieka daryti, kai tau labai liūdna? Žinoma, kad juoktis ir šypsotis.

Bet dabar romanas parašytas ir aš jaučiuosi nurimęs.

Sunkiausia rašant buvo tvarkytis su savimi. Ypač, kuomet minėdamas savo gyvenimo įvykius imi įžvelgti savo tendencijas, ir galiausiai supranti koks niekingas esi. Su kai kuriais žmonėmis net susisiekiau, atsiprašiau dėl savo nederamo elgesio su jais. Nežinau, ar jie suprato, ką jiems noriu pasakyti.

Nors buvo kilusi idėja stipriai dekonstruoti romano pagrindinį veikėją/save per autoriaus įsikišimus išnašose, vėliau atsisakiau tos minties, nes visa tai būtų priminę vieną didelį liūdesio vakarėlį. Dabar gi, tikiuosi, pavyko parašyti kažką su pozityvia pabaiga, nors pozityvios pabaigos man nėra būdingos.

Šįryt net įsidėjau pietus į darbą. Visą rašymo laiką buvau nustojęs reguliariai maitintis, valgydavau dažniausiai tik vakarienę. Dar kartais vakare išgerdavau po dvi skardines alaus, nes kai kurių tekstų, būdamas visiškai blaivus, negalėjau parašyti; kartais dienos metu mušdavo prakaitas, bet čia jau turbūt įtemptos psichikos niuansai, stengiausi dėl jų nesijaudinti.

Dabar norisi sugrįžti į įprastą ritmą, nors koks tas mano įprastas ritmas, jau nebežinau. Tiesiog norėčiau prisiminti, kad man reikia laiku pavalgyti, norėčiau nebenubusti ankstyvais paryčiais su visokiomis idėjomis ir dėl jų negalėti užmigti, norėčiau suprasti, kas dedasi galvoje, kai ten kažkas dedasi, o ne pasiduoti primityviems impulsams.

Kita vertus, rašydamas romaną išmokau eidamas gatve ir klausydamas muzikos sau dainuoti panosėj – šitai norisi išlaikyti, nes tai velniškai smagu.

Žemiau yra daugiausiai dainuota daina rašymo metu. Tik dabar pagalvojau, kad dainos pavadinimas ganėtinai dera su vidine nuotaika, tvyrojusia paskutinėmis rašymo dienomis.

Žymos: , , , , , ,

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: