Thomas Bernhard „Grimzdėjas”

Thomas Bernhard GrimzdėjasThomas Bernhard
„Grimzdėjas”
Puslapiai: 111
Išleido: Alma littera
Metai: 1999 m.
Tiražas: nežinomas
Viršelis (serijos dailininkas): Jokūbas Jacovskis

Kai buvau paauglys, leidyklos Alma littera leistos Dvidešimto amžiaus aukso fondo serijos knygas apžiūrinėdavau kaskart, kai tik užsukdavau į knygyną. Visų pirma, tai buvo serija, antra – jos atrodė gražios vizualiai. Kelias knygas vėliau esu įsigijęs, skaitęs, bet jei atvirai, tai aš iki dabar geriau pamenu tų knygų viršelius nei jų turinį. Čia toks pagiriamasis žodis turbūt vienam mano mėgstamiausių knygų iliustratorių Lietuvoje – Jokūbui Jacovskiui (interviu čia).

„Grimzdėją“ prisiminiau visai netikėtai, prisiminęs Bohumilą Hrabalą.

Ir ką gi – tai yra nuostabi knyga. Turbūt keisčiausiai, nepatogiausiai, bet ir įdomiausiai parašytas romanas, koks tik kada nors pateko į mano rankas. Romano parašymo stilius gali atrodyti sudėtingas, bet vėliau įpranti prie jo, o vėliau tik jis ir skatina tave grįžti prie knygos dar ir dar kartą. Jei reikėtų įvardyti apie ką ši knyga, tai atsakymas būtų labai neįdomus – apie tris muzikantus, mokslo draugus, iš kurių vienas prisimena likusius du ir pasakoja jų bendrą ir kiekvieno atskirai istoriją. Bet čia ne šiaip pasakojimas, čia taip įtaigiai ir įdomiai pateikiama istorija ir pasakojoto įžvalgos, kad nori nenori įsijauti į itin keistą, gal net kažkiek kafkišką groteską ar siurrealizmą, kuris vyksta ne realybėje, o vieno žmogaus galvoje. Visgi, jei romaną reikėtų palyginti su kokiu nors kito rašytojo kūriniu, išskart sakyčiau – Max Frisch „Tarkim, aš Gantenbainas“.

Nepaisant to, jog liaupsinu šį romaną, jo nederėtų skaityti žmonėms, kuriuos šiuo metu kankina slogi nuotaika ar kokia nors egzistencinė krizė, nes visas romanas persunktas įtaigaus žmogaus bejėgiškumo.

Interviu su autoriumi Thomas Bernhard ir keli jo tekstai.

Ištrauka:

Galop jis buvo įsimylėjęs savo nesėkmes, jeigu ne pametęs galvą, galvojau aš, buvo į tas savo nesėkmes įklimpęs lig ausų iki pat gyvenimo galo. Iš tiesų galėčiau pasakyti, kad jis buvo nelaimingas savo nelaime, bet būtų buvęs dar labiau nelaimingas, jeigu pabudęs rytą būtų pasigedęs savo nelaimės, jeigu kas nors staiga ją būtų pasiėmęs, ir tatai vėlei būtų buvęs įrodymas, kad jis apskritai buvo ne nelaimingas, o laimingas, ir kaip tik per savo nelaimingumą, galvojau aš. Daugelis apskritai yra laimingi, mat jie iki ausų įklimpę į savo nelaimę, galvojau aš ir sakiau sau, kad Vertheimeris galbūt iš tiesų buvo laimingas, nes nuolatos suvokė savo nelaimę, galėjo ja džiaugtis.

Žymos: , , , ,

Vienas atsakymas to “Thomas Bernhard „Grimzdėjas””

  1. Greta Says:

    man šiek tiek priminė Ernesto Sabato “Tunelį“.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: