Savęs daužymas

Kartais atrodo, kad mes žaidžiam vienas kito silpnybėmis.

Kartais atrodo, kad tokiems emotionally disturbed kaip mes išvis nebeįmanoma turėti skaidraus proto, o jei jau atrodo, kad pajutai kažkokį prašviesėjimą, reiškia tuoj smuksi žemyn, nes tavo minties skaidrumas tėra tik iliuzija. Todėl tokie kaip mes mėgstam tik neaiškias situacijas, nes nestabilumas ir nesuprantamybė yra vienintelė terpė, kurioje mes jaučiamės patogiai.

Kartais atrodo, kad tokie kaip mes nejaučiam niekam pagarbos, absoliučiai niekam, net vienas kitam; kad net kai galvojam, kad esam nuoširdūs su kitais, mes tik apgaudinėjam save ir kitus artimus žmones. Ir išvis neaišku kas mums yra artimi žmonės – tai priklauso nuo nuotaikos, oro arba išgerto alaus kiekio.

Kartais atrodo, kad mes skaudinam tik tuos, kurie mus myli ir mumis rūpinasi, ir vien todėl, kad būten šitie geri žmonės mums parodo, kad mes nemokam susitaikyti su savimi, kad nemokam mylėti savęs; bet net ir tai mums neberūpi. Būdami chaotiški, egldamiesi nesąmoningai, mes vis dar tikimės kažkokio stebuklo, kažkokio mistinio tinkamo žmogaus ar palankiai susiklosčiusios situacijos. Bet kaip įmanoma kažkas gera ir gražaus, kai tu pats esi toks smirdantis, šlykštus pūlinys? Ar tu pats norėtum būti kartu su tokiu žmogumi?

Įvardį „mes“ visur reikia pakeisti į „aš“, tik nežinau ar noriu save taip daužyti – visgi dar tik pirmadienis.

Nejaučiu jokios atsakomybės už save ir savo gyvenimą. Nebepamenu, kada mano idealų siekis išvirto į tenkinimąsi savęs žalojimu ir skaudinimu. Tiesa ta, kad man turbūt jau seniai visiškai nebesvarbu, nei kai aš esu atstumiamas, nei kai pats atstumiu prie manęs priartėjusį žmogų – geriausiu atveju tik atsidūstu, ir viskas. Man pastoviai reikia žmonių, pašalinio triukšmo, kažkokių dirgiklių, nes vis sunkiau būti vienam su savimi, ramybė manęs jau netenkina. Aš esu visko, kuo norėjau būti, priešingybė; aš kryptingai save naikinu.

Man reikia pokyčio, man reikia išsivalyti, nes kuo toliau, tuo daugiau tamsos ir vis retesni prašviesėjimai. Nes nepaisant to, kad net būdamas šiukšle galiu kažkam patikti ir būti įdomus, aš geriausiu atveju esu panašus į tam tikrą linksmintoją, kuris reikalingas tada, kai auditorijai norisi pramogų – kartais linksmų, kartais stebinančiai nuoširdžių.

Žymos:

Vienas atsakymas to “Savęs daužymas”

  1. avisbalkone Says:

    Draugė nesenai išėjo į pasimatymą po labai labai ilgų santykių (gal po kokių dvylikos metų). Į pasimatymą. Vėl. Kai jos paklausiau, kaip jai sekėsi, ji man atsakė: žinai, dabar aš turiu labai aukštus standartus. Galvojau apie tai. Kodėl žmonės juos turi? Kodėl neleidžia sau pabandyti kažko kito? Kodėl jie nori jaustis saugūs turėdami tą rinkinį, į kurį privalo tilpti kitas žmogus? “Prastas darbas” – sako man ji. Ar tikrai mes susidėliojame, jeigu juos jau dėliojame, taip kaip reikia? Ar tikrai reikia turėti lūkestį apie žmogų? O gal geriau apie santykį? Aš noriu kurti (o ne turėti) gražius santykius. Noriu žmogaus savo gyvenime, kuris nebūtų “mistinis tinkamas žmogus” (jis ne batas – jis tikti negali), ir norėtų kurti kartu su manimi. Čia pasaka ir pasibaigia. Ir tuo pačiu prasideda. Neturėtų lūkesčio apie žmogų, kurį sutiksi. Duoti jam laisvę ir progą būti tokiu, koks jis yra, duoti progą sau jį pamilti tokį, koks jis yra.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: