Bohumil Hrabal „Pernelyg triukšminga vienatvė“

Bohumil Hrabal
„Pernelyg triukšminga vienatvė“
Puslapiai: 303
Išleido: Strofa
Metai: 2003 m.
Tiražas: 1500 egz.

 

Pirmą kartą šią knygą perskaičiau būdamas 13 ar 14 metų, bet tada buvau tikrai per jaunas, kad galėčiau ją tinkamai įvertinti. Vėliau kartais atsiversdavau ją, kai buvau pradėjęs studijuoti, o dabar nutariau perskaityti iš naujo.

„Pernelyg triukšminga vienatvė“ yra dviejų apysakų ir apsakymų rinkinys. Tiek apysakos, tiek apsakymai turi magiškojo realizmo bruožų, tik sakyčiau, kad Bohumilo Hrabalo magiškasis realizmas yra visai kitoks, nei G. G. Marquez’o. Čia mažiau fantastinių elementų, bet daugiau magijos pačiuose veikėjuose – jų asmenybės taip gražiai surėdytos, kad miela malonu skaityti, kartais skaitydamas negali nustoti liautis šypsotis. Dažnai veikėjai yra tragikomiški, jiems būdingi kilniaširdiški ir tuo pat metu niekingi poelgiai, arba – jie gali būti nevykėliai, bet tuo pačiu nuo jų nenusigręžia laimė. Paprastų žmonelių gyvenimai ir juos supanti aplinka Bohumilo Hrabalo tekstuose įgija tiesiog spindi, mane net pavydas aplanko beskaitant kaip tie žmogeliai įdomiai gyvena ir koks jų gyvenimas yra turiningas.

Skaityti tiek apysakas, tiek apsakymus derėtų neskubant, nes po to galima padauginti Hrabalo stiliaus ir nebejusti rašytojo kalbos grožio. Skaičiau šią knygą pasimėgaudamas, neskubėdamas – Hrabalo tekstams reikia atidumo, tai ne trileris, kurį skaitant žūtbūt norisi greičiau sužinoti kas gi yra žudikas; tačiau nesakau, kad rašymo stilius apkrauna, yra sunkiai suprantamas – čia viskas kaip tik taip paprastai skaitosi, kad nejunti jokio nuovargio. Turbūt tai yra rašytojo meistriškumas, ar ne? Čia, aišku, derėtų padėkoti ir vertėjui Vytautui Visockui už puikų vertimą, nors kas aš toks, kad suprasčiau ar vertimas geras, ar prastas? Taip pat atskiro paminėjimo vertas knygos maketavimas – viskas man čia yra tobula.

Ištrauka iš apysakos Ypatingai sekami traukiniai:

„Aš galvojau apie Mašą, kaip mes pirmą kartą susitikome, kai dar dirbau pas kelio meistrą, o tada jis davė mums du kibiriukus su raudonais dažais ir liepė nutepti tvorą aplink visas valdiškas dirbtuves. Maša pradėjo nuo kelio kaip ir aš, stovėjome vienas prieš kitą, tarp mūsų – aukšta vielų tvora, abiem tarp kojų po kibiriuką su rūdis ėdančiais dažais, rankose po šepetėlį, ir tupinėjome vienas prieš kitą, tepėme tvorą, kiekvienas savo pusę, visą laiką akis į akį, o tos tvoros keturi kilometrai, tai mes penkis mėnesius šitaip kasdien vienas prieš kitą stovėjome ir apie viską su Maša šnekėjomės, bet visada mus skyrė ta tvora, jau buvome nudažę du kilometrus tos tvoros, ir vieną dieną aš brūkštelėjau raudonais dažais per vielas ties Mašos lūpomis ir pasakiau jai, kad ją myliu, o ji iš kitos pusės taip pat pabraukė per tas vielas ir pasakė, kad ir ji mane myli… ir pažiūrėjo man į akis, ir mes stovėjome griovyje, tarp aukštų balandų, aš atkišau lūpas ir pro tas dažytas vielas pasibučiavome, o kai atsimerkėme, jos lūpos buvo išteptos raudonais dažais, mano taip pat, ėmėm kvatoti ir nuo to laiko buvome laimingi.“ (p. 29-30).

P.S. 1994 m. JAV prezidentas Bilas Klintonas lankėsi Čekijoje ir užsuko į mėgstamą Bohumilo Hrabalo aludę tiesiog pasilabinti su rašytoju. Ir jie pasilabino:

Žymos: Bill Clinton, Bohumil Hrabal, leidykla Strofa, magiškasis realizmas, Pernelyg triukšminga vienatvė, Ypatingai sekami traukiniai, Čekija, čekų literatūra