Pavydas

Pastebiu tendenciją, kad žmonės, kurie turi kažkokių lūkesčių ar planų kažką konkretaus daryti, bet nedaro, pavydi tiems žmonėms, kurie kažką daro, net jei jų rezultatas ir nėra geras.

Geriausias pavyzdys – Mantvydas Leknickas, su tokiais perlais kaip:

nes vasarą mes įsimylim
arba
įsimylim
ir mums būna vasara

Jo kūrybą galima vadinti lėkšta, bet jei tokie dalykai nepatiktų žmonėms, tai Leknickas nebūtų komerciškai sėkmingas autorius.  Iš to ir atsiranda problema, nepatogi tiesa, su kuria turi susidurti heiteriai – tu gali būti sėkmingas ir be didelio talento.

Kitas pavyzdys visai naujas – Aleksandras Zubovas. Jis toks DJ, kuris kas kažkiek laiko įkelia į Facebook‘ą savo gyvai grojamą setą. Viskas būtų gerai, jei Aleksandras: a.) grotų bent kažkiek įdomią muziką; b.) nekalbėtų. Sakykim, kad tą muziką dar galima kažkaip pateisinti, sakykim, kad net jei mes girdime kažką neskoninga, lai būna įmanoma, kad kažkam vis tiek gali patikti tokia muzika. Bet tai, ką Aleksandras kalba, yra neužmirštama, būtent jo kalbos ir palieka tą keistą įspūdį: jis vis dėkoja liaudžiai už like‘us Facebook‘e, pasakoja, kad pavargsta ir groti, ir dirbti, ir rūpintis šeima, ir visa tai jis kalba netaisyklinga lietuvių kalba, o kartais jo klausant kyla klausimas ar jis dabar blaivus, ar išgėręs. Nors tiesą sakant, turėčiau pasakyti, kad dažniausiai žiūrint jo vaizdo įrašus man kyla mintis, kad jis išprotėjęs.

Leknickas, Zubovas

 

Tai, kas sieja vizualiai gražų, kūrybine prasme gal kiek ir nepriimtiną Leknicką ir vizualiai atstumiantį, o kūrybine prasme išvis keliantį siaubą Aleksandrą yra jų užsidegimas ir pasiryžimas daryti tai, ką jie daro. Žmogaus aistra kažką daryti, nuolatinis potraukis kažkuo užsiimti kartais gali gąsdinti ar net atstumti mus, bet esmė ta, kad dažniausiai mes tik jaučiam pavydą tiems, kurie nebijo kažką daryti: mes linčiuojam juos, jog šie daro kažką ne taip, kuria kažką be vertės, nors mes patys išvis bijom pajudinti pirštą, kad tik užsiimdami tuo, kuo norime, nepadarytume kažko ne taip.

Tu negali padaryti iškart gerai ar tobulai. Geriausia, ką gali padaryti, tai suklysti – tai bus geriausia pamoka.

Žinoma, visada yra plona riba, kurią peržengęs žmogus nebegali net minimaliai objektyviai įvertinti savo kūrybos, nebegali suprasti, kad jis daro kažką labai labai neįdomaus. Bet net tada, galvoju, net tada geriau jau tas žmogus kuria taip, kaip jam atrodo, jog yra gerai, nes gal tik tas kūrybos procesas ir padeda jam neišsikraustyti iš proto. Galų gale, mūsų niekas neverčia domėtis tokiais žmonėmis ir jų veiklos rezultatais.

P.S. Dabar jau ir Mantvydo Leknicko brolis rašo.

P.P.S. Ar vis augantis mėgėjiškos kūrybos populiarumas rodo mažėjantį visuomenės poreikį rimtai kultūrai? Kodėl aš kartais patiriu didesnį įspūdį skaitydamas eilinį asmeninį tinklaraštį, o ne kokį nors „klasikinį“ autorių?

Žymos: , , , , ,

3 atsakymai to “Pavydas”

  1. Hanerietė Says:

    Geriau nebūčiau pamačiusi, kad brolis rašo. Kažkaip pasidarė liūdna ir pajutau šiokią tokią svetimą gėdą. Na bet yra 1100 žmonių, kuriems tai patinka.
    Bet vis tiek, na kam taip daryti?

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: