Kalbos kodas

Bet aplamai reikia vengti žmonių, kurių nenormalumas labai pastebimas. Dažniausiai jų nenormalumas būna apsimestinis, jie viduje išties yra itin normalūs, tik apsimeta nenormalūs. Argi nenormalus žmogus ims viešai girtis savo nenormalumu, pradės jį liaupsinti? Ne, nepradės. Tikrai nenormalus pats sau atrodo normalus, jį tik skaudina kiti žmonės, kurie jam atrodo nenormalūs. Aišku gali būti, kad kiekvienas nenormalus giliai viduje jaučia savo nenormalumą, jo gėdijasi ar net bando nuo jo pabėgti. Aš irgi kartais, sėdėdamas tarp tų absoliučiai normalių žmonių, apsimetu esantis normalus. Juokiuosi iš ko reikia juoktis, piktinuosi, kuo piktintis yra madinga, pasakoju apie savo užmojus darbe. Kartais pats net sakau sau: kaip tu normaliai pasirodei, bravo! Tik vėliau, vėliau pasiveja tas koktumas ir šleikštulys dėl to, kad leidi laiką su normaliais žmonėmis. Tai laiko švaistymas, nieko daugiau.

Aišku, kartais susimąstau, kad galbūt tai nėra normalu, t.y. nenormalu šitaip nuobodžiauti tarp žmonių, kurie pasakoja apie savo mažus vaikus, karjerą, atostogas ir pan. Bet čia esu pastebėjęs keistą dalyką – du žmonės gali pasakoti analogiškus dalykus, tačiau vieno klausytis man bus nuobodu, o kito – įdomu. Nuo ko tai priklauso, nežinau, bet, matyt, bus kažkas susiję su žmonių skirtingais žodynais ir gebėjimu pasakoti istorijas. Charizma čia, žinoma, irgi daug reiškia.

Taigi taip išeina, kad vienas vyriškis man gali pasakoti savo gašlias istorijas, kurios man atrodys įdomios nepaisant jų niekingos prigimties, tačiau kitam vyriškiui jas pasakojant aš akivaizdžiai nuobodžiausiu, gal net piktinsiuosi juo. Šlykštus dvigubas standartas.

Kartais galvoju ar kitiems būna įdomu su manimi. Iki šiol neatsistebiu kaip kai kurie draugai gali pakelti mano kompaniją. Viskas gerai, jei aš geros nuotaikos ir nusiteikęs, bet jei surūgęs, tada esu pats baisiausias savo variantas. Tikrai – iš kur jie tada turi tiek kantrybės su manimi?

Man įdomu, kad kai susitinku retai matomus žmones, su kuriais buvau siejamas kadaise bendros erdvės ir laiko (klasiokės, grupiokės, kolegės) ir su kuriais net ir  anksčiau neturėjau tvirto kontakto, aš tarsi užsikertu ir net juos pasisveikinti man būna sunku. Atrodo, kad tada bandau surasti kažin kokius užmirštus žodžius, kuriais galėčiau pradėti pokalbį, tarsi ieškau rakto į pradžią kalbos su žmogumi. Gal mes bendraujame su mums maloniais žmonėmis tam tikru žodynu, sakinių struktūromis, o su mums svetimais bendrauti sekasi sunkiai, nes neturime vienas su kitu bendro kalbos/bendravimo kodo?

Bet kaip tada paaiškinti tuos atvejus, kai šalia visai nepažįstamų žmonių tu, klausydamas, staiga supranti, jog su vienu ar kitu norėsi bendrauti, o su kitu – ne? Ar jie netyčia, kalbėdami viešai, pataiko į tavo kalbos kodą? Arba atvirkščiai – kartais patenku į svetimą aplinką, bendrauju su kažkuo, o tada pastebiu, kad tas ar anas žmogus atsiduria šalia manęs, siekia kontakto su manimi. Ar tai reiškia, kad aš pats, to nesuprasdamas, atrakinau jo kalbą, kad mūsų kodai attiko vienas kitą?

Jei mes kiekvienas turime tam tikrą kalbos kodą, tai paaiškintų, kodėl net labai skirtingi žmonės gali susikalbėti ir suprasti vienas kitą. Galų gale, mūsų kalba geriau nei bet kas kitas leidžia nusakyti kas mes esame, kaip mąstome, kaip viską perteikiame.

Žymos: , , , ,

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: