Įvaizdis

Kartais galvoju apie dalykus, kurių absoliučiai vengiu arba tas sritis, kuriose esu labai menkas. Pvz., matematika: tam tikrus dalykus galiu skaičiuoti ir skaičiuoti, bet niekaip nesuskaičiuoti. Todėl jei reikia skaičiuoti prie kitų, vengiu tai daryti. Man labai patinka, kai kas nors kitas suskaičiuoja už mane. O jei jau tenka, tada stengiuosi surasti ramų kampą, kur niekas manęs nematytų ir negalėtų suprasti, kad labai prastai skaičiuoju.

Man gėda pasirodyti kažką prastai darančiu, kvailu, nors tuo metu suprantu, kad visi negali visko mokėti. Bet kartais, atrodo, kad mane supa tik protingi žmonės, ir man tampa nejauku. O jei dar žmonės kalba apie politiką, tada visai tampa keblu.

Politikoje aš visai nesigaudau. Kai reikia balsuoti rinkimuose į Seimą, balsuoju už liberalus arba konservatorius, nes visos kitos partijos atrodo kvailos. Bet kai mano pagrindas tik toks menkas, tai nemalonu, jog vieną dieną kas nors paklaus rimtai ko nors apie politiką. Ką aš tada turėsiu atsakyti, priremtas prie sienos?

Kartais aš ką nors paskaitau – aktualijas, kieno nors neva svarbią nuomonę ir pan. Bet iš esmės man tai neįdomu, mane labiau traukia kaip viskas yra parašyta, o ne kas parašyta. O pripažinti, kad tau neįdomi politika šių dienų pilietiškumu sergančioje visuomenėje yra tolygu įžeisti žmogų.

Labai gaila, bet aš nesu visuomeniškas, nesu pilietiškas žmogus. Man visada rūpi kvaili, paiki vidiniai žmonių išgyvenimai. Todėl man labai pikta, kuomet matau pilietišką žmogų, absoliučiai nesuvokiantį to, kad jis skatina patyčias. Arba būna tokių visuomeniškų žmonių, kurie kažką daro naudinga visuomenei, bet yra baisūs storžieviai, kai lieka vienui vieni su kitu žmogumi. Todėl man atrodo, kad pilietiškumas, kaip ir visuomeniškumas, tėra įvaizdis, kurį dalis žmonių nori įvaldyti, priskirti sau. Čia kaip ir mano perdėtas domėjimasis žmonių vidiniais dalykais – tai taip pat yra tik įvaizdis. Aš galiu atjausti gražią merginą, bet šaltu veidu praeiti pro išmaldos prašantį benamį, lygiai taip pat kaip už ekologiją kovojantis jaunuolis gali labiau gailėti kertamų medžių nei savo pasiligojusių giminaičių.

Iš kur mes tuos siekiamus įvaizdžius paimam? Kas juos suformuoja mums? Nejau aš kada nors perskaičiau knygą ar pamačiau filmą, kuriame pagrindinis veikėjas buvo jautrus kitiems ir būtent tai mane sužavėjo? Nesąmonė, taip nebuvo. O kaip tada buvo?

Man daug lengviau suprasti kitų siekį praturtėti, būti įtakingais ir pan., nei savo siekį tapti emociškai stabiliu, subalansuotu žmogumi, kuris gali suprasti save ir geriau suprasti kitus. Ar šis siekis atsirado dėl to, kad augdamas pasigedau žmonių, kurie būtų emociškai stabilūs? Ar tai todėl norėčiau būti stabiliu, kad mano vaikai, kurių galbūt turėsiu ateityje, nepatirtų savo kailiu mano emocinės nebrandos sukeliamų problemų?

Turbūt taip, turbūt tai ir buvo skaudžiausia – suvokti, kad suaugusieji taip pat klaidžioja kaip ir tu.

***

Panaudotas paveikslėlis: https://www.broadsheet.com.au/sydney/event/double-think-seymour-centre

Žymos: , , , , , ,

Vienas atsakymas to “Įvaizdis”

  1. Greta Says:

    na, jei tikėtum reinkarnacija, tai galėtum sau džiaugtis, kad gyveni jau ne pirmą ir ne antrą gyvenimą ir esi už daugelį pranašesnė siela. bet jei tikėtum reinkarnacija, tai turbūt negalvotum apie pranašumus ir jais nesidžiaugtum.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: