Eilėje prie kasos

Jeigu norisi pajusti lėtą laiko tėkmę, siūlau apsilankyti mažoje IKI tinklo parduotuvėje šalia mano namų. Eilės čia juda kaip niekad lėtai, ir nesvarbu, ar nueisi ryte, ar po pietų, ar vakare.

Štai ir dabar, atsistojęs į eilės galą, priešais save matau mindžikaujančius pirkėjus. Visi jie laukia, kada iš kažkur išnirs kiti kasininkai, ir jie galės greitai bėgti prie greito aptarnavimo kasų, už savo nugarų palikę kitus pirkėjus. Tačiau atrodo, kad šįvakar stebuklas neįvyks, nes jau kelias minutes papildomi kasininkai taip ir neatsiranda.

Vienas vyriškis, pasipiktinęs, nueina link administracijos kabineto, atidaro duris ir įkiša galvą vidun. Tačiau atrodo, kad kabinetas visiškai tuščias, nes pro plačiai pravertas duris ir aš nematau nė gyvos dvasios. Ne tokios baigties tikėjęsis pirkėjas atsisuka į vienintelį dirbantį kasininką ir žiūri į jį nustebęs. Kasininkas daro tą patį – žiūri nustebęs į savivaliaujantį pirkėją; jis sako: ką jūs darote? Sutrikęs pirkėjas kažką sumurma po nosimi ir grįžta atgal, atsistoja į eilės pabaigą, maža dukra, irgi susigėdusi, jam seka iš paskos.

Vyrui einant pro šalį žvilgteliu į jo pirkinių krepšį – du litriniai buteliai alaus ir Milka šokoladas. Žinau šituos derinius, išmokau juos nuo vaikystės: alus ir ledai, degtinė ir šokoladas, vynas ir kramtomoji guma, starka ir žurnalas vaikams. Visi jie taip elgėsi – mano tėvas, krikšto tėvas, senelis. Su kiekvienu iš jų buvau sudaręs šią nebylią sutartį begales kartų – tu elkis blogai, bet kažkuo mane papirk. Tik nereikia galvoti, kad aš juos šantažavau – jie patys mane pamokė šio žaidimo.

Bet taip, vėliau aš juos nebyliai šantažavau, nors ir jausdavau sąžinės priekaištus. Kita vertus, jie niekada neatsisakė žaisti šio žaidimo, tik kartais dovanos būdavo kur kas didesnės nei ledų porcija – žaidimų konsolė, žurnalo prenumerata, krepšinio kamuolys iš Lenkijos.

Kiekvienas vaikas, nusivylęs jį supančiais suaugusiaisiais, randa būdų kaip jiems atsilyginti.

***

Eilei pamažu slenkantis, kai lieku penktas eilėje, stebiu, ką perka prieš mane stovintys žmonės. Pirmasis stovi kariškais drabužiais vilkintis vyriškis, didelis gumbas jam ant smilkinio, atrodo pagiriotas, jis perka du litrinius butelius alaus. Už jo stovi latras iš mano namo, gyvenantis kitoje laiptinėje – atrodo pagiriotas, jis taip pat perka du litrinius butelius alaus, tik dar turi bananų skonio ledų porciją, turbūt dukrai arba žmonai. Nors kas žino, gal ir pats sau? Jau seniai pastebėjau, kad vyrai yra slapti smaližiai (antropologiniai tyrimai tai patvirtina). Tada stovi moteris, perkanti guminukus savo dukrai. Man labai nepatinka jos dukra, nes kartą, stovint toje pačioje eilėje, išgirdau kaip ji aiškiai apgaudinėjo kitą mergaitę. O už moters su dukra stovi senstelėjusi moteris, kuri perka kefyro, batoną ir pieniškų dešrelių.

Tada stoviu aš – trys alaus ir nei ledų, nei šokolado – jokio pasiaiškinimo; aš atviras kritikai. Ir stebėdamas priešais stovinčius pagiriotus vyrus ir jų riebaluotus, bet kaip sulaižytus plaukus, aš suprantu, kad nėra didelio skirtumo tarp jų ir manęs: visi trys perkam daugiau alaus nei kad jo reiktų norint šiaip atsigerti.

Mes visi norim išgerti, apduiti, pakeisti minčių tėkmę, norim sau kažką palengvinti, kažką galvoje nutildyti, užmigdyti – mes visi tikim alkoholio iliuzija.

***

Kai kasininkas pradeda aptarnauti kariškais drabužiais vilkintį vyrą, jis pirmiausiai paprašo pirkėjo parodyti asmens dokumentą. Tai dėl naujo įstatymo – bet kas, perkantis alkoholį, turi parodyti asmens dokumentą. Pirkėjas pradeda bambėti, sako, kad kvailas sprendimas, kasininkas jam pritaria, už jo stovintis latras iš mano namo irgi jiems antrina.

Parodęs asmens tapatybės kortelę, pirkėjas susimoka už prekes, paima alaus butelius į rankas ir nueina.

Dabar atėjo eilė latrui, ir jis net neprašytas išsitraukia raudoną pasą, pademonstruoja jį kasininkui ir bando įsikišti į treninginių kelnių kišenę, tačiau jam sunkiai sekasi – pasas niekaip nenori tilpti į kišenę. Man įdomu tai, jog kasininkui nerūpėjo net žvilgtelėti į paso vidų, jis pasitenkino tik pačiu parodytu pasu. Tačiau, mano nuostabai, tą patį pastebėjo ir už latro stovinti pirkėja, ir ji sako kasininkui: na gi negalima patikėti tuo, kad jums parodė pasą ir net neatvertė jo.

Pirkėjas pradėjo juoktis, skėsčioti rankomis, sako: nejau aš nešiuosi ne savo pasą į parduotuvę?, pirkėja sako: visko gali būti, vyriškis sako: nejuokaukit, pirkėja sako: o ko jūs, ponas, taip įsižeidėt dabar? Kiek pažįstu savo kaimyną latrą, tai jis tikrai neatrodė įsižeidęs, todėl ponios replika man atrodė visai pro šalį. Tada pažiūrėjau kaip į situaciją reaguoja kasininkas, o jis pažiūrėjo į vyrą, pažiūrėjo į moterį, ir tada sako vyrui: moteris teisi, prašau parodykit deramai savo pasą. Vyriškis šypsodamasis parodė, kasininkas įmušė alų, paėmė pinigus, ir vyriškis pagaliau nuėjo gerti alaus – siekti savo iliuzijos.

Moteris, pirkusi tik guminukus dukrai, taip ilgai užsiplepėjo su kasininku apie dokumentų rodymą ir padirbtus dokumentus, kad užtrukdo prie kasos ilgiau, nei abu vyrai, pirkę alų ir demonstravę dokumentus.

***

Šis kasininkas labai kalbus. Nežinau, kiek laiko jis dirba šioje IKI parduotuvėje, tačiau nuo tada, kai pradėjo dirbti, kiekvieną kartą ten užsukęs toje pačioje kasoje matau jį dirbantį. Gali būti, kaip taip teigdamas klystu, tačiau jis labai greitai tapo šios parduotuvės veidu.

Dažnai stebiu kaip jis numeta kokį nors bajerį jaunimui ar pats susilaukia dėmesio iš šiek tiek išgėrusių moterų, kurias neaišku kas nuskriaudė – gyvenimas ar vyrai. Man jis netrukdo, nors kartais atrodo, kad jei mažiau bendrautų su klientais, tada gal greičiau dirbtų, bet kita vertus, tada neturėčiau ko stebėti.

Mes su juo neturim jokio kontakto, išskyrus tai, kad kai pradėjau vartoti vaistus ir nuėjau ten pirmą kartą nusipirkti nealkoholinio alaus, jis, mane aptarnaudamas pasakė: kas čia – perėjot prie nealkoholinio? Tąkart nieko jam neatsakiau, nors man patiko jo pirmą kartą parodytas familiarumas.

Bet įdomiausia buvo jį pamatyti už parduotuvės ribų. Tai įvyko vos vieną kartą: aš tada važiavau 10 troleibusu į Saulėtekį, ir atsisėdęs išvydau jį priešais, sėdintį šalia kažkokios pagyvenusios moters. Tikslumo dėlei, turėčiau pasakyti, kad jis labiau ne sėdėjo, o buvo užvirtęs/sulindęs į tos moters šoną. Atrodė kaip mažas vaikas, besiglaudžiantis prie mamos. Atrodė kaip vaikas, negalintis atsiplėšti nuo motinos.

Man patinka pastebėti žmonėse paslėptas švelniąsias puses.

Net jei jos kartais slepia alkaną žvėrį.

Žymos: , , , ,

Vienas atsakymas to “Eilėje prie kasos”

  1. Kas naujo? #2 Says:

    […] prie kasos, kur, sako gali pajusti laiko laiko tėkmę. Pasta­bios akies ir aštraus proto — arso­nisto isto­ri­jos iš eilės vidu­rio. Beje, lau­kiame arso­nisto kny­gos! ” Vyrui einant pro šalį žvilg­te­liu į jo […]

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: