Spalis (2)

elope – pabėgti iš namų (įsimylėjus, norint slapta susituokti).

Aš niekada nenorėjau pabėgti iš namų, bet daug kartų norėjau atsiriboti nuo šeimos – kad nebegalėtume vieni kitų daugiau skaudinti.

***

Dienos dabar žvarbios, bet saulėtos. Išsitraukiau žieminę striukę, su ja nebijau jokio šalčio. Tiesa, kažkurią savaitės dieną vardan geros nuotaikos apsiaviau konversus, tai grįžau sustiręs.

***

Yra tokių moterų ir vyrų, kuriems nepatinka „paprasti ir geri žmonės“, jie siekia sudėtingų ir pastangų reikalaujančių santykių. Svarbu suvokti tai, kad toks iššūkis dažniausiai susijęs su savęs nuvertinimu.“

Interviu apie Lenos Andersson romaną „Estera: romanas apie meilę“.

***

Vėl repetuojam su Eimantu, ir tai džiugina. Nors po ilgo laiko negrojimo regresas labai didelis, viskas kažkaip juda į priekį.

***

Man atrodo, kad mane kurti skatina tik įtemptos situacijos ir nepatogios padėtys, kuriose atsiduriu. Tuomet rašymas tampa priebėga, užuovėja nuo visko, kas tuo metu mane žeidžia. Todėl kaskart, kai man trūksta pinigų, aš imu daugiau rašyti.

Pradėjau ieškoti naujo darbo.

***

„Kai vokiečių leidykla „Claasen“ leido mano romaną, susirašinėjau su knygą prižiūrinčia redaktore. Ji atsiuntė viršelio maketą su paveikslėliu ir su didžiausiu džiaugsmu parašė, kad, jos nuomone, sumanymas labai vykęs. Kadangi mačiau tiktai naktines kelnes, taip ir atsakiau – į parašiutą nepanašu, labiau į kelnes. Naktines. Klouno apdarą. Nupiešta karikatūriniu stiliumi, o ir apskritai idėja piešti parašiutą man atrodanti visai neoriginali. Ilgai susirašinėjom, kol galiausiai ji neiškentusi leptelėjo – kultūrų skirtumai. Dėl pastarųjų skirtumų aš negalįs tinkamai įvertinti nuostabaus viršelio sumanymo, kuris man vis tiek atrodė visiškai nevykęs. Tad neiškenčiau ir nelikau skolingas: atsakiau, kad skonio neturėjimą galima teisinti įvairiomis kvailystėmis, tačiau dėl to niekas nesikeičia. Kadangi leidėjai rašytojų nuomonę dažniausiai laiko tik kaip nebūtinų konsultantų veblenimą, taip buvo ir su vokiečiais – išleido knygą su šlykščiu viršeliu. Kultūrų skirtumai.“ (Sigitas Parulskis, „Mano tikėjimo iltys“)

***

Archyvaro sindromas: kai darbo reikalais užsisėdžiu kokiame nors kabinete laukdamas parašo, kyla didelis noras paimti tuos dokumentų segtuvus ir pažiūrėti ar juose dokumentai yra sudėti tvarkingai.

***

Vangus apsilankymas pas psichologę – nesu nei kalbus, nei žinau apie ką noriu kalbėti. Po dviejų savaičių – paskutinis vizitas. Nežinau, ar lankysiuosi toliau, nes dabar jaučiuosi kur kas geriau, kai kuriu ateities planus, išsikeliu naujus tikslus ir rūpinuosi kas bus toliau.

Žymos: , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: