Mano tėvas, mano sūnus

Ištrauka iš būsimo romano.

***

BET BŪDAVO IR GRAŽIŲ EPIZODŲ:

idiliškas šeštadienis su mama ir tėvu. Viskas kaip visada – pusryčiai prie rytinio laikraščio, kurį mums kiekvieną šeštadienį atneša jauna mergina. Tėvas skaito apie politiką, mama varto gyvenimo būdo priedą, o aš skaitau apie sportą. Vėliau mes apsikeičiame laikraščio dalimis, o dar vėliau važiuojame apsipirkti į turgų ir prekybos centrą, aplankome senelius. Mama turguje išsirenka naują suknelę, net tėvas ją pagiria, nors jis šiaip dažniausiai susilaiko nuo komentarų apie mamos drabužius. Mama patenkinta. Grįžę sėdame valgyti pietų. Mama pagamino skanius kepsnius, padarė ridikėlių salotas su grietine.

BET IR JIE BAIGDAVOSI

Mums bevalgant mama sako tėvui ar tu žinojai, kad kai kurie žmonės valgo ridikėlius su jų lapais? Tėvas sako nesąmonė, niekas taip nevalgo. Mama jam prieštarauja, sako pati mačiau. Staiga šeštadienio idilė pradeda pamažu griūti – niekas jiems taip nesvarbu kaip šitas klausimas ar žmonės valgo ridikėlius su lapais, ar be jų. Tarsi nujausdamas kažką bloga, pasišalinu į savo kambarį, sakydamas, kad einu pasimokyti. Bet mokytis man nepavyksta, nes iš virtuvės girdžiu garsėjantį tėvų konfliktą. Užsidarau duris, tačiau tai nepadeda. Iš jų padrikų žodžių girdžiu, kad jie nuo ridikėlių temos jau perėjo prie savo amžinųjų kaltinimų vienas kitam. Mama kaltina tėvą, kad šis nemoka išklausyti, suprasti kito nuomonės, yra karštakošis. Tėvas iškart pereina prie to, kad ji nusišneka, nes yra neišsilavinusi ir pati nesupranta, ką kalba. Pamažu jie kaltina vienas kitą vis rimtesniais dalykais. Viskas baigiasi tuo, kad mama pasako, jog tėvas traumuoja vaiką, o tėvas kaltina mamą vaiko nuteikinėjimu prieš tėvą.

Norėdamas išvengti šito konflikto, kuris vis dar tik įsibėgėja, atsidarau langą, norėdamas, kad kiemo garsai užlietų mano kambarį ir aš galėčiau negirdėti besiriejančių tėvų. Tačiau kiemas kaip niekad tuščias ir tylus, atrodo, kad visi žmonės sėdi namuose ir nenori lįsti lauk. Tada ir susimąstau apie pabėgimą, o mintį pakiša šalia mano kambario lango auganti alyva. Jos kamienas pakankamai storas, o šakos užtektinai arti mano lango, kad galėčiau nuo palangės įlipti į tą alyvą ir taip išsinešdinti iš buto. Vienintelė problema ta, kad esu be batų. Nusprendžiu rizikuoti ir nerti į kivirčo sūkurį, kad pasiimčiau batus. Man sekasi geriau, nei tikiuosi, nes kai nueinu iki koridoriaus, besivaidijantys tėvai net nepastebi manęs. Pasiėmęs batus grįžtu į kambarį, ten jais apsiaunu ir įsikariu į tą alyvą. Nulipęs ja žemyn galvoju kur man dabar eiti. Prisėdu ant laiptinės suolelio pamąstyti. Čia gera ir ramu, tėvų nesigirdi. Taip sėdžiu kurį laiką. Suprantu, kad galėčiau nueiti pas savo senelius, bet mes jau juos aplankėme šiandien – jie kažką iškart įtars, o ir niekuo padėti negalės.

Man taip besėdint ateina kiemo draugas Edgaras. Kažką kalbamės, kai staiga išgirstu savo tėvų balsus – jie dabar vaidijasi mano kambaryje prie atverto lango. Edgaras klausia kas vyksta mūsų namuose. Aš atsakau, kad tai tik garsiai įjungtas televizorius. Turbūt rodo kokią nors melodramą, sakau jam. Edgaras dabar tyli, tyliu ir aš. Po to abu stebim kaip mano tėvas išlekia pro laiptinės duris, nueina prie savo automobilio, įsėda į jį ir greitai išvažiuoja.

Žymos: kūryba, Mano tėvas mano sūnus, Povilas Šklėrius, romanas, šeima, žmonių santykiai