Moterų savižudybės / Ilgesio projekcijos

Romas Zabarauskas, atsakinėdamas į Charles Met Hugo klausimus:

„Koks Tavo pirmasis prisiminimas?

Sapnas apie raganą ant palangės.“

 

Mano pirmasis prisiminimas – sapnas apie raganą ant užuolaidų karnizo.

***

SAPNUOJU,

kad esu pas kiemo draugą kambaryje, jis gyvena penktame aukšte, žiūrėdamas pro langą matau kaip kitame name moteris iššoka pro balkoną, stebiu kaip ji krenta ir teškiasi į asfaltą, mane sukausto siaubas, puolu skambinti pagalbos telefonu, atsiliepia moteris, sakau jai moteris iššoko pro langą greičiau atvažiuokit galbūt ji dar yra gyva, tada pasakau savo kiemo adresą, o po to klausiu kodėl ji taip padarė?

Dabar aš už savo namo, sėdžiu ant žolės su draugais, mes žaidžiam kortomis, pasukus akis į šalį ir išvystu kaip penktame aukšte prasiveria balkono langai, ten stovi paauglė, ji žengia žingsnį ir iššoka, stebiu kaip ji krenta, ji trenkiasi į žemę tiesiai veidu, jos kaklas turėjo perlūžti nuo tokio trenksmo, sėdžiu visiškai sukaustytas baimės, man dreba rankos, aš bėgu kažkur, nes pats neturiu telefono, tada skambinu pagalbos centrui, prašau, kad atvažiuotų greičiau, nes galbūt ta mergina dar yra gyva, po to priduriu, kad jos tėvas girtuokliavo, galbūt tai jis kaltas dėl jos bandymo žudytis.

Vėliau esu pas močiutę, valgom su šeima pietus, močiutė gyvena kažkokiame dangoraižyje, esame labai aukštai, žvilgteliu pro langą ir matau kaip iš kito dangoraižio balkono ruošiasi iššokti moteris, ji stovi ant kėdės, nešok, galvoju, dabar ji atsispiria ir krenta, ilgai krenta, ir tik kai priartėja prie žemės, aš užsimerkiu, aš atsitupiu, kad nieko nematyčiau, tada skambinu pagalbos numeriu, sakau močiutės adresą ir kad moteris ten iššoko pro langą, o man operatorė sako ačiū, kad paskambinot, bet mes jau žinom apie tą situaciją, iš viso šiuo metu tame name nusižudė trys žmonės, visi jie, kaip čia pasakius, buvo saugumo pareigūnai; aš išeinu į lauką, matau greitosios pagalbos, policijos, kariuomenės automobilius, turbūt tie pareigūnai vykdė kažkokią slaptą užduotį, bet greičiausiai jiems nepasisekė ir savižudybė buvo vienintelis kelias.

NUBUNDU,

esu visas išprakaitavęs, laikrodis rodo 03:33, ištiesiu ranką, paimu stiklinę vandens, atsigeriu ir bandau užmigti toliau, bet tik blaškausi, keičiu padėtis lovoje, tačiau tai nepadeda, laikas eina lėtai ir negailestingai, jaučiuosi žvalus, todėl neiškentęs įsijungiu šviesą kambaryje ir pradedu skaityti knygą, tai tęsiasi gerą valandą, po to vėl užmiegu.

SAPNUOJU,

kad aš esu netoli savo namų, sutinku buvusią klasiokę, mes niekad nebendravom net mokykloj, dabar ji našlė ir kviečia užeiti į svečius, aš užeinu, nors ir nenoriu, esu pažadėjęs ją kažkur pavežti, kažkuo padėti, namuose ji turi kažką pasiimti, ką buvo palikusi, ten visur labai netvarkinga, grindys seniai nevalytos, daiktai ir drabužiai mėtosi bet kur, jos mama buvo mūsų auklėtoja, aš ją pasisveikinu, bet ji manęs neatpažįsta, aš ir nesistengiu priminti jai kas aš toks, mama atrodo prasigėrusi, sėdi ir rūko, jos paakiai labai pajuodę, aš nežinau kur man dėtis, nes čia visur purvina, matau prie klasiokės lovos mėtosi jos nešvarios kelnaitės, man norisi kuo greičiau išeiti iš čia, štai jau mes ir išeinam, klasiokės džinsai turbūt tie patys nuo dvyliktos klasės laikų, mane apima beviltiškumo jausmas, mes pagaliau įsėdam į mano automobilį, o ji sako aš niekaip nesusitaikau su savo vyro mirtimi.

NUBUNDU,

einu atsigerti vandens, o tada grįžtu ir vėl bandau užmigti.

SAPNUOJU,

kad sėdžiu šalia didelės purvinos upės, yra keistas aparatas, kuris prijungtas prie mano rankos, tas aparatas leidžia savo prisiminimus paversti į visokias projekcijas, aš galvoju apie Rū., kuri yra mirusi, ir aparatas sukuria jos projekciją, štai mes sėdim dviese prie didelės purvinos upės, ji paprašo prisidegti, rūkom abu, Rū. atrodo rami, vėliau jai pasidaro šiek tiek šalta, ji prisiglaudžia prie manęs, aš ją apkabinu, bet mano rankos eina kiaurai per jos projekciją, apkabinti projekcijos neįmanoma, tai beviltiška, aš vis bandau ją apkabinti ir sulaikyti, tačiau man nepavyksta, aš jaučiu pyktį ir pradedu verkti, prieina kažkokie marozai ir pradeda juoktis iš manęs ir mano projekcijos, aš šoku ant vieno, bet jis pasitraukia ir aš įkrentu į upę, nieko nedarau, pramerkęs akis stebiu kaip skęstu, žinau, kad moku plaukti ir galėčiau išplaukti į paviršių, bet man norisi nugrimzti iki dugno, pagaliau pasitaikė galimybė numirti.

NUBUNDU,

dabar 09:23, atsikeliu ir einu darytis kavos – laukia sekmadienis.

Žymos: , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: