Fotografija

Tą pakuotę su spausdintuvu atspausdintomis fotografijomis radau savo seno rašomo stalo stalčiuje, nors ieškojau visai ne to – mano tikslas buvo rašiklis.

Šita pakuotė su fotografijomis padėta šalia kitų vokų su laiškais. Kas tuose laiškuose, su metais pamenu vis silpniau. Kaskart, kai juos pavartau, nustembu, kad kažkada trumpai susirašinėjau su merginomis iš Kauno, Šiaulių. Labiausiai pamenu tik merginą iš Marijampolės, jos vardas Agnė. Pamenu tik todėl, kad susirašinėjom ilgiausiai. Vėliau, kai bendravimas nutrūko, buvom kartą susitikę. Agnei patiko mano klasiokas, su kuriuo ji irgi susirašinėjo, o man patiko Agnė – elementarus mokyklos laikų meilės trikampis. Mūsų interesai su tuo pačiu klasioku greitai susikirto ir dėl kitos merginos, tik tąkart viskas gražiai nesibaigė – kuriam laikui tapom priešais.

Kai atidariau pakuotę ir paskleidžiau fotografijas, į galvą kalė seniai užmirštų dalykų lavina. Visos fotografijos susijusios su manimi ir viena mergina, ant jų visų užrašyti įvairūs jos eilėraščiai ar kitokie tekstai. Kada ji man visa tai dovanojo? Bandau prisiminti, bet mano atmintis mane išduoda. Sakyčiau, kad tai įvyko per paskutines Kalėdas, kai dar abu gyvenom Alytuje, tačiau viena fotografija su ant jos išlikusia data tai paneigia – reiškia, tai įvyko kažkada vėliau. Kada? Galbūt per mano gimtadienį? O ką aš jai dovanodavau gimtadienių progomis?

Nieko neprisimenu.

Iš visų fotografijų man įdomiausia ta, kurioje esu užfiksuotas savo kambaryje prie rašomo stalo. Paties stalo nesimato, bet matosi, kas padėta ant jos – knygos, akriliniai dažai, 3 lipnios juostos rulonai, žirklės, peiliukas, skaitmeninis fotoaparatas, plunksnakotis, keli rašikliai, stiklinė su vandeniu, klouno ir juodaodės moters figūrėlės. Klouno figūrėlę padovanojo draugai per 18-ą gimtadienį, moters figūrėlės atsiradimo istorijos visai nepamenu. Skaitmeninį fotoaparatą irgi padovanojo toks žmogus, bet tas aparatas buvo itin prastas, o ir jo atminties kortelė buvo tokia maža, kad joje tilpo tik 32 fotografijos.

Iš knygų aiškiai matau anglų kalbos ir rusų-lietuvių kalbų žodynus, taip pat įžiūriu Bukowskio Paštą ir Skaitalą, Ken Kesey Skrydį virš gegutės lizdo ir Bruno K. Öijer Kol nuodai veikia. Pastarąją knygą parvežė draugas iš Vilniaus, nes Alytuje jos niekur nebuvo galima rasti įsigyti. Pamenu kaip džiaugiausia ją gavęs, kaip skaičiau ją atsigulęs į lovą iki išnaktų; tai įvyko 11 klasėje gruodžio mėnesį. O štai kiti fotografijoje matomi romanai pirkti jau baigus 12 klasę, praėjus egzaminams – pamenu ne tik vietas, kuriose pirkau tas knygas, bet ir orą bei kur su tomis knygomis vėliau eidavau, kur ir kaip jas skaitydavau.

Fotografijoje taip pat matosi mano kambario siena – ant jos kabo kažkoks Alytaus teatro spektaklio plakatas, tai gali būti Heroinas, tiksliai nepamenu dabar. Šalia to plakato – didelis baltas lapas su užrašytomis dainų tekstų ištraukomis iš dainų, visokiomis grupių ar atlikėjų iškarpomis ir t.t. Tų laikų kambarys amžiams pradingo 2008 metų gruodį, kuomet vieną savaitgalį grįžęs namo radau jį visą suremontuotą: staigmena! pasakė mama.

Pats šioje fotografijoje esu užfiksuotas iš šono. Dėviu baltus marškinėlius, žvilgsnis nukreiptas kažkur į užuolaidas. Esu nesiskutęs, o plaukai ilgi, bet dar ne tokie, kokie ilgi bus vėliau; viršugalvyje jie riebaluoti.

Man keista matyti save iš tų laikų. Koks aš tada buvau? Kokia buvo mūsų draugystė? Pamenu nemažai smulkmenų, tačiau jos nesuformuoja bendro vaizdo, t.y. kiekvienas daiktas šioje fotografijoje turi savo istoriją, bet visos tos istorijos dabar jau nebesusiveda į kažkokią didesnę istoriją. Kartais atrodo, kad tas laikotarpis mano atmintyje kažkoks sugadintas, sulaistytas, išdarkytas, ir man nelemta jo nei prisiminti, nei įvertinti aiškiai, nehiperbolizuojant. Keista, kad šitos fotografijos su merginos tekstais yra vienintelis gausiai išlikęs prisiminimas iš tų laikų, ir kad aš galiu matyti save tik per tos merginos anuometinę prizmę. Ką aš per ją matau?

Kad buvau mylimas ir pats mylėjau.

Keista, kad dalykai, kurie atrodė anksčiau tokie svarbūs, ima ir užsimiršta, pasiklysta tarp kitų prisiminimų, susimaišo. Aš galiu prisiminti dalykus, kuriuos dariau su ta mergina, bet kai dabar išvystu ją fotografijoje, nustembu – aš nepamenu, kad jos akys būtų buvę tikrai tokios. Tuo pačiu tai yra visiškai logiška – viskam yra limitas, todėl nauji dalykai išstumia senus. Aš žinau, kad net tai, kas įvyko šiais metais, su laiku išsitrins, išbluks ir liks tik kažkoks blankus prisiminimas. Vienintelė galima amžinybė su kitu žmogumi yra ta akimirka, kuria jūs kartu dalijatės būtent dabar. Būtent tai akimirkai vykstant tu žinai viską, ką tau reikia žinoti ir tu jauti viską nesumeluotai. Bet koks vėlesnis bandymas prisiminti akimirką bus netikslus.

***

Man labai patinka akimirkos, kai mes paprasčiausiai juokiamės kartu.

Žymos: Bruno K. Oijer, buvusi mergina, Charles Bukowski, draugystė, fotografija, Ken Kesey, laiškai, mokykla, prisiminimai