Sausis

Man atrodo, kad visus žmones traukia panašūs dalykai, tik mums reikia skirtingų jų pateikimo formų. Todėl vieni skaito Vytautą Stankų, kiti – Mantvydą Leknicką.

***

M. Leknicką prisiminiau ne šiaip sau. Šiandien teko skaityti ilgą diskusiją feisbuke apie tai, kiek įmanoma uždirbti už knygą. Leknickas ten buvo iškeltas kaip pavyzdys – žmogus, sugebėjęs geromis sąlygomis parduoti 7000 savo pirmosios knygos (antroji kaip tik neseniai pasirodė knygynuose) egzempliorių. Kiti pavyzdžiai – Dailius Dargis, Ilzė Butkutė ir kt. Tačiau yra vienas dalykas, kurio neįvertina žmonės, mąstantys apie knygos leidybą – knyga neatsiranda per trumpą laiką, dažniausiai tai yra ilgą laiką trukusio rašymo proceso rezultatas. Todėl jei nesi parašęs nė vieno sakinio, geriau eik rašyti, o tik po to galvok apie tai, kiek tave gali praturtinti pasirodžiusi knyga.

Antras dalykas, kurio žmonės linkę nematyti – Lietuvos knygų rinkos dydis. Būtent dėl mažos rinkos honorarai už kūrybą yra tokie, kokie yra. Jei Rūta Vanagaitė skundžiasi, kad apsipirkinėja padėvėtų drabužių parduotuvėse, reiškia kiti laikosi ne ką geriau. Visada yra pavyzdžių, kuriems sekasi gerai, bet jei kam nors kyla klausimas ar galima iš savo parašytų knygų pragyventi – vargu bau, bičiuli, vargu bau. Net visame pasaulyje vos keli procentai rašytojų gali pragyventi vien tik iš savo kūrybos.

Manęs neslegia nei noras užsidirbti, nei parašyti KAŽKĄ TOKIO. Dabar, kai artėju prie antro romano/apysakos baigimo, apie pinigus negalvoju. Tikslas – išleisti tris knygas, o tada jau pažiūrėti, ar sudėjus visą gautą naudą (tiek materialią, tiek nematerialią) už rašymo pastangas verta daryti tai toliau.

***

Tris naktis iš eilės sapnuoju Liu. Visi sapnai panašūs – mes gulime apsirengę lovoje, Liu mūvi labai storas kojines, jos kutena mano kojas. Gulime ant nugarų, virš mūsų ant lubų yra pakabintas paveikslas, jame pavaizduota žuvėdra. Liu glaudžiasi man į petį; jaučiu kaip ji giliai įkvepia, suprantu, kad nori mane užuosti.

Po to dvi naktis iš eilės sapnuoju, kad einu iš kambario į virtuvę, o ant šaldytuvo stovi dribsnių pakelis. Sapnas toks tikroviškas, jog jį prisiminęs net nuėjau pažiūrėti ar tikrai ten kartais nėra dribsnių; bet nėra.

***

Kai namai tampa nemiela vieta, išvažiuoju pas L.

Pas ją drybsom ant lovos, valgom Skittles, Pringles, guminukus ir žiūrim televiziją.

Paprastas, nuostabus vakaras.

***

Einam su V. į koncertą nArauti klube, gurkšnojam alų iš skardinės. Visur prisnigta, dabar įsukam į tas tamsias nuosavų namų gatveles Šnipiškėse, nesiliauja snigę, skambina Tadas, jis jau laukia mūsų vietoje, mes kalbam ir juokiamės, visos Viktorijos yra šaunios merginos, galvoju, ir einam toliau.

O po koncerto tuo pačiu keliu grįžtame kebabų.

Koks paprastas gyvenimas.

Žymos: , , , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: