When Girls Telephone Boys

Po to supykau ant Rūtos, nes buvo už ką.

Pyktis man neįprastas jausmas, nes dėl savo tėvų barnių įpratau užgniaužti pyktį ir jo nedemonstruoti; nemėgau žmonių, kurie nesugebėdavo jo kontroliuoti. Paskutiniu metu pastebėjau, jog neišleistą pyktį nukreipiu prieš patį save, tai visada baigiasi tam tikru savęs kankinimu, žlugdymu, baudimu, net jei pirmiausiai pykstu ant kito žmogaus, o ne ant savęs. Todėl kai šį kartą supykau ant Rūtos, man iš dalies palengvėjo. Galų gale, pyktis yra labai natūralus dalykas, jį kažkaip reikia išleisti, realizuoti.

Realizavau paprastai – nuėjau pas kaimynystėj gyvenančius draugus ir prisigėriau. Grįžęs namo radau kambarioką su kolega iš darbo, tai prisijungiau prie jų atsinešęs butelį vyno, ir vaidinau prieš juos labai kietą. Rytą nubudęs šalia lovos radau nebaigtą vyno butelį ir pagalvojau, kad pasileisiu Pearl Jam dainą „Indifference“ ir gersiu toliau vyną, bet tada pagavau save kvailai besielgiantį ir sustojau kurti savęs gailėjimo planą. Vietoj to, kad daryčiau nesąmones, susitvarkiau kambarį, išploviau indus ir pasigaminau skanius pietus, parašiau Rūtai, kad tikrai ant jos pykstu, o po to pakviečiau Rimą vakarienės/pasivaikščioti.

Ir pasijutau labai gerai.

Berašydamas apie pyktį prisiminiau vieną istoriją iš vaikystės. Mama susipyko su tėvu ir kitą dieną nusipirko naują baldų komplektą į savo miegamąjį. Nežinau, kuo tas jų susipykimas buvo neeilinis, bet net tėvo motina įsikišo, bandydama užglaistyti situaciją – ji paskambino ir paklausė kaip laikosi mama, ar pyksta ant tėvo. Aš atsiliepiau ir atsakiau, kad mama labai pyksta ir iš viso to pykčio net naujus baldus nusipirko, tai močiutė daugiau nieko nesakė, matyt, suprato rimtą mamos pyktį.

Kadangi aš baldų nepirkau, tai nuėjau vakarieniauti su Rima. O ten įvyko labai įdomus dalykas – mums bekalbant su ja, vienu metu ji pažiūrėjo į laikrodį, o tada sako – štai bendraujam su tavim pusantros valandos nelengvomis temomis, bet aš jaučiuosi labai gerai, šitas bendravimas su tavimi man teikia malonumą. Ir tada aš pagalvojau – aš irgi jaučiu TĄ bendravimo malonumą; mes labai lengvai susikalbam, nors realybėje matomės tik antrą kartą. Ir dar – bendraudamas su Rima prisiminiau Renatą ir Rūtą – su jomis patirdavau tokį patį malonumą.

Dabar, kai apie tai galvoju, manau, kad mūsų visų patirtys arba kažkuo panašios, arba mes tiesiog mokame apie jas kalbėti, arba turim kažkokį bendrą kalbos kodą. O tai, kad Rima, Rūta ir Renata yra tarpusavyje kažkuo fiziškai panašios, turbūt tėra tik atsitiktinumas ;)

***

Bekalbant su kambarioku, jis nusistebėjo, kai pasakiau, kad man brandžios moterys yra gražios. Jis manimi labai stebėjosi, sakė, kad jam 30 metų moteris jau atrodo sena. Kambariokui 24 metai, man – 29. Dar pridūrė, kad jį patį žavi tik jaunesnės už jį. Man visa tai nesuprantama.

Vėliau, kai buvau susitikęs su Rima, ji atrodė labai moteriškai, taip skoningai apsirengusi, ir aš mintyse jai padėkojau. Nemoku paaiškinti, bet šalia jos pasijutau kažkaip maloniai, pajutau, kad esu su moterimi, o ne šiaip susitinku su kažkuo pabendrauti. Tokiomis situacijomis ir mano elgesys pasikeičia, pats nepajuntu kaip pradedu flirtuoti, jaučiuosi kažkoks vyriškesnis. To aš, pvz., niekad nepatiriu bendraudamas su <…>, nors, kita vertus, <…> man kelia labai gražų estetinį pasigėrėjimą; bet tai kažkas visai kita.

***

Rima priminė gerą klausimą – ar aš dievinu, ar myliu? Meilė yra ilga ir nuobodi, varginanti, dievinimas – stiprus, jausmingas, bet trumpas. Man rodos iki šiol aš mokėjau tik dievinti, ir labai liūdnai baigdavosi tos draugystės, kai merginų nepavykdavo dievinti. Kita vertus, draugystė su G. – ten nebuvo dievinimo, aš pamažu ją mokiausi pamilti, tik man prireikė kur kas daugiau laiko nugalėti abejingumą pačiai galimybei vėl pamilti; mano delsimas jai turėjo atrodyti kaip rimto santykio vengimas. Kas žino, gal taip ir buvo.

Kaip gerai, kad kai kurių dalykų mes jau niekada nesužinosim.

***

Gavau atsakymą dėl antro romano iš „Vagos“ leidyklos – romano jie neišleis. Po kelių dienų gavau atsakymą iš leidyklos „Tyto alba“ – jie nusprendė romaną išleisti. Apsidžiaugiau, bet džiugesys greit išblėso, pasidžiaugiau artimiausiems žmonėms, ir tiek. Natūralu, kad dėl pirmo romano išleidimo džiaugiausi stipriau ir ilgiau – visgi pirmasis.

Dar po kelių dienų man pradėjo atrodyti, kad mano antras romanas niekam tikęs. Taip pat buvo ir su pirmuoju, stengiuosi nekreipti dėmesio į šitas mintis. Galų gale, galbūt man lemta nuolat nusivilti galutiniu rezultatu? Aš patiriu kūrybos proceso džiaugsmą, tai kaip užduoties sprendimas, o kai viskas baigiasi, jaučiuosi tuščias indas ir viskas, atrodo, yra padaryta blogai; kažkaip nuolatos ne taip, per prastai, per mažai įspūdingai. Guodžiu save, kad aš dar tik pradedu rašyti, todėl kažką rimtesnio parašysiu po 5-10 metų, o ne dabar. Kol kas ši mintis man padeda per daug savęs nespausti ir nereikalauti super gero romano. Galų gale, dauguma muzikos grupių tik su trečiu ar ketvirtu albumu prasimuša, nugludina savitą skambesį. Taigi aš irgi turiu dar laiko.

Žymos: , , , , , , , , , , , , ,

2 atsakymai to “When Girls Telephone Boys”

  1. Rima Says:

    Kaip malonu šiek tiek tapti literatūra :)

  2. Gyvenimas yra poezija – Kuosa kamine Says:

    […] Padegėjas parašė įrašą, kuriame esu ir aš. Šiek tiek tapau […]

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: