PSI

Psichiatras grįžo iš atostogų ir aš nuėjau apsilankyti pas jį, jis klausia kaip jaučiuosi, o aš sakau, kad jaučiuosi stabilus, kad nebegalvoju apie savižudybę, kad nustojau vartoti vaistus ir gal kiek jaučiuosi susierzinęs dabar, bet buvo įvairūs dalykai, kurie kėlė susierzinimą, todėl šis pojūtis normalus, tada psichiatras linksi galva, jo galva didelė, plaukai jau praretėję, jo kūnas didelis, jis aukštas, platus, ir kai kalba, atrodo, kad išsižiojęs galėtų praryti viską, kas yra aplink, t.y.: monitorių, kompiuterį, knygas lentynose, o ir pačias lentynas galėtų praryti, galėtų praryti net kėdes ir stalą, prie kurio jis sėdi;

man kyla nerimas;

psichiatras klausia kiek laiko jau negeriu vaistų, atsakau, kad negeriu jau dvi savaites, jis sako, kad neatrodau ramus, kad atrodau nuliūdęs, tai dėl to, kad peršalau ir nemiegojau dvi naktis, sakau jam ir nemeluoju – tikrai peršalaus vos grįžęs į Vilnių ir po to negalėjau miegoti dvi naktis, po akimis paryškėjo juodi ratilai, dabar jis klausia koks mano asmeninis gyvenimas, atsakau, kad atostogavau dvi savaites, buvau gimtajame Alytuje ir jaučiausi blogai, nes neturėjau su kuo ką veikti, o pats irgi neradau sau užsiėmimo, bet tai mano kaltė, priduriu, kad nepasirodyčiau idiotas, nuo pat paauglystės nenoriu, nuo pat paauglystės bijau pasirodyti idiotas, nes tarp mūsų buvo vienas draugas, jo vardas Laurynas, buvo jaunesnis už mus visus, todėl nuolat išsišokdavo, nuolat garsiai reikšdavosi, kad kas nors skirtų jam dėmesio, ir nuolat dėl savo išsišokimų tapdavo pajuokos objektu, nes užsivedęs pripaistydavo visokių niekų, tai tik dėka jo aš ir supratau, kad svarbiausia nebūti idiotu, kad žmonės juokiasi iš tavęs – viskas ok, bet tik nebūk tikru idiotu, o kadangi dažnai suprantu, kad mažai ką gyvenime išmanau, aš arba daug tyliu, arba kalbu tik tai, ką suprantu, bet net ir taip elgiantis

man kyla nerimas;

dabar einu pėsčias Vytenio gatve, praeinu piceriją, kurioje kažkada dirbau picų kepėju, tai buvo keisti laikai, tai buvo seni laikai, kiek daug visko pasikeitė nuo tada – kiek daug visko išliko taip pat, atsakau sau mintyse, tada pasuku į Naugarduko gatvę ir leidžiuosi ja žemyn, pralenkiu tris policininkus, visada nejauku būti šalia jų, net jei nesi nieko bloga nepadaręs, nors kas šiais laikais gali būti tikras, kad yra nieko bloga nepadaręs? tikrai ne aš, atsakau sau mintyse, tada pasiekiu Pylimo gatvę, kertu ją ir einu link Vokiečių gatvės, ir prisimenu kaip ta gatve ėjau su ja, ir su ja, ir ta mergina, ir dar kita, kiek daug kartų eita ir kiek mažai meilės, aš nebemoku mylėti, atsakau sau, tada kertu Vokiečių gatvę ir einu į IKI parduotuvę, ten žvalgausi, po to imu kekę bananų, grūdėtos varškės, kažkokių sveikų sausainių, susimoku ir išeinu, lauke šalta, pučia žvarbus vėjas, neduok dieve vėl susirgsiu, ir taip galvojant

man kyla nerimas;

psichiatras kaip tik sakė, kad jei man vėl pablogėtų, galiu pas jį užsukti, vėl išrašytų vaistų ar dar ką; darbe randu sėdintį Gabrielių Landsbergį, jie pasikvietė jaunimas, vedantis laidą mūsų radijuje, o kitoje palėpės pusėje, tv studijoje, kažkokie studentai filmuoja laidą, ten sėdi toks vyrukas už stalo, ant stalo padėtos trys stiklinės, jis ima skirtingus rašiklius ir barbena į stiklinę, muša įvairius taktus, pasakoja apie savo grojimo metodiką, aš galvoju kam visa tai rūpi, ką visa tai reiškia, mes išnyksim, numirsim ir viskas, ką darėm, taps absoliučiai beprasmiškai – aš nusisuku, žiūriu per koridorių į sėdintį Gabrielių Landsbergį, matau, kad jis sėdi nudelbęs žvilgsnį žemyn ir šypsosi, ar jis irgi supranta, kad mes visi mirsim, ar galvoja apie tai, ar kartais jo neaplanko beviltiškumas, kuomet keliasi ryte, nusiprausia, atsisėda prie stalo ir turi valgyti pusryčius, nejau jis to nesupranta, nejau to nepajunta, ir taip galvojant

man kyla nerimas;

aš užsidarau savo kabinete, pasiimu į rankas baltą kamuoliuką ir mėtau į sieną, mėtau palengva, mėtau, kad nusiraminčiau, metu, jis atšoka į sieną, o aš jį pagaunu, ir aš kartoju tai, ir kartoju, bet galvoj vis tiek viskas maišosi, turiu, matyt, smegenis su broku, o garantija jau seniai pasibaigusi – išvis: kur yra skirtumas tarp literatūros ir ne literatūros?; ir aš galvoju apie gerus romanus ir apie blogus romanus, apie gerus eilėraščius ir nevykusius eilėraščius, aš manau, kad nėra gerų rašytojų, yra tik kai kurie pavykę jų kūriniai, tik tiek; o tada imu mėtyti kamuoliuką stipriau, metu vis stipriau ir stipriau, kartais jis atšoka į tokią išsišokusią plasmasinę juostelę ant sienos, ir atšokęs skrieja ne atgal man į rankas, o kur jam labiau norisi – tenka lenktis prie žemės ir jį pakelti, o tada vėl metu jį, ir metu, ir metu, dabar jau supykęs, tyčia metu taip, kad nespėčiau pagauti jo atšokusio, aš piktas ir

man kyla nerimas;

vėliau jie visi išeina, politikai ir studentai, dabar palėpė tuščia, valgau sveikuoliškus sausainius, jie nėra nei skanūs, nei neskanūs, dabar geriu vandenį, dabar guliu ant sofos, dabar vaikštau iš kampo į kampą, dabar ateina senas kolega iš radijo, jis sako taip ir taip, noriu daryti laidą, išklausęs jo idėjos sakau gerai, daryk laidą, tada kalbam apie darbus, universitetą, koncertus, festivalius, krepšinį ir futbolą, skambina Kęstas, atsiliepęs pasakau, kad paskambinsiu vėliau, dabar išeina senas radijo kolega, dabar aš vėl vienas, mes turim mėlyną sofą ir daug mėlynų kėdžių, o mano kabinete yra kitokia kėdė, ji su plačiu atlošu, ratukais ir pilkos spalvos, man patinka ta kėdė, aš prisėdu ant jos ir skrolinu feisbuką, ir kuo daugiau skrolinu, tuo labiau

man kyla nerimas;

tokia lėta mirtis.

 

Žymos:

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: