Apie pyktį, tinginiavimą ir keistą knygyną Žvėryne

Diena buvo nervinga ir aš buvau piktas, o pyktis vargina.

Kai atėjo 22 val. ir baigėm darbą, iš įpročio pasiūliau kolegai Aurimui eiti išgerti alaus. Jaučiau, kad jis neis, ir jis nėjo, todėl ramiai išjungiau viską darbe ir išėjau į autobuso stotelę namo. Kai baigiu darbą 22 val., man tinkamas autobusas atvažiuoja į šalia esančią stotelę 22:21, todėl aš dažniausiai lėtai einu iki kitos stotelės arba dar toliau – link Kudirkos aikštės ir važiuoju nuo ten.

Šįvakar irgi ėjau link Kudirkos aikštės. Visur mačiau paauglius, turbūt dabar jiems rudens atostogos, tai ir slampinėja po miestą. Vos nuėjau į stotelę, iškart atvažiavo autobusas, įlipau ir važiavau. Šalia manęs stovėjo trys jaunuoliai, kalbėjo apie kažkokius naujus greičio matavimo prietaisus, nors gal labiau ne greičio, bet atstumo tarp automobilių (?). Po to jie išlipo ir įlipo dvi merginos. Vieną jų ir sako:

– Šalia manęs niekada neprieina kiti žmonės. Gal aš smirdu?

Jos draugė pasakė, kad nesmirda, o kitoje stotelėje aš išlipau. Perėjau kelią ne per perėją, nes nuo tada, kai perėją ties mūsų kiemu pastūmė kiek toliau, vėlyvais vakarais neprasminga per ją vaikščioti, nes eismas ir taip būna sumažėjęs Kalvarijų gatvėj.

Grįžęs namo susitepiau du sumuštinius, pasiėmiau pomidorą, butelį alaus ir atsisėdau ant grindų prie lovos. Atsiverčiau Ernesto Parulskio knygą „Kasdienybės kunstkamera“ ir skaičiau valgydamas.

„Kodėl negalima padaryti darbo laiku?

Atsakymą radau „Vikipedijoje“. Joje rašoma: „Laiku padaryti darbai naikina civilizaciją. Vėlavimas žmogui sukelia įtampą, o ši būsena yra sprendimų variklis. Sprendimas savo ruožtu yra mąstymo rezultatas, arba, kitaip tariant, mąstymo prasmė. Vėluoji, vadinasi, mąstai. Žvėrys nevėluoja.“

Po to atsiguliau į lovą ir iškart pajutau kaip maloniai grimztu į miegą.

***

Tiek vakar, tiek šiandien galvoje skamba grupės LMP daina „Mylėti“. Vaikštau sau ir dainuoju panosėj:

„Ar dar pamena kas kaip buvo vakar?

Kaip buvo prieš daugelį metų, kai buvom kartu?

Ar dar pamena kas?

Mylėjom viens kitą, žadėjom gyvent amžinai,

Žadėjom, žadėjom amžinai mylėti.“

***

Iš interviu su Marijonu Mikutavičiumi:

„– Ar kada bandėte įsivaizduoti, koks būtumėte dabar, jei nebūtumėte skaitęs knygų?

– Nežinau. Kartais galvoju, kad gal būčiau buvęs linksmesnis vaikas.“

***

Sapnavau, kad vaikštau su Agne po kažkokį skaitytų knygų knygyną kažkur Žvėryne. Knygyne yra ne tik knygų, bet ir viešieji tualetai, kavinė. Visi knygyno darbuotojai yra žmonės su negalia, senjorai, buvusios kalinės. Knygų čia nedaug – atskirai sudėta literatūra vaikams, paaugliams ir suaugusiems. Lentynos labai senos, negražios. Randu tris „Eridano“ leidyklos knygas, Agnė rekomenduoja jas imti. Po to, kai jau norim nueiti nuo knygų, atsisukęs į lentynas matau kažkokią mokslinę knygą, kuri yra susijusi su komunikacija. Galvoju, reikia ją irgi nusipirkti, bet kai grįžtu prie lentynų, jos jau nematau niekur. Tada nueinu tolyn ir vėl atsisuku – ji stovi tarp kitų knygų. Grįžtu prie lentynų – jos vėl nebėra. Matau, kad Agnė lūkuriuoja ir jau norėtų iš ten išeiti, bet aš niekaip negaliu gauti tos knygos. Pabandau dar kelis kartus, bet vis tiek tas pats – kai tik ateinu prie lentynų, knyga paslaptingai dingsta. Desperatiškai bandydamas ją surasti netyčia nuverčiu kitas knygas, jos užkrenta už spintos. Prie manęs prieina viena iš darbuotojų ir piktinasi mano elgesiu, bet tada ateina kita darbuotoja ir atsiprašo už savo kolegės elgesį.

– Šiaip mes turim ir draudžiamų knygų, tik jų čia viešai nededam. Gal norit pamatyt tų knygų sąrašą? – siūlo ji man.

Atsakau, kad tos knygos manęs nedomina, ir mes išeinam su Agne iš knygyno.

Agnės dabar nėra, aš užsuku į knygyną vėl. Jame be knygų ir kavinės dar yra ir ligoninė ar sanatorija. Ten užsuku į vieną palatą ir sutinku mamą. Mama atrodo labai susirūpinusi. Klausinėju kaip jos sveikata, o ji pradeda verkti. Tada pradeda juokauti; ji kalba garsiai ir labai greitai. Jos nuotaikos išvien mainosi, man sunku suprasti, kas jai yra. Kai paklausiu apie sveikatą, pradeda man kalbėti apie meilę ir moterų išsilaisvinimą. Ji laido užuominas, kad su kažkuo pradėjo susitikinėti, kad yra karštai įsimylėjusi. Kai noriu sužinoti apie tai daugiau, ji staiga pradeda verkti, nes jai kažkas blogai su sveikata. Kol kalbam su mama, ji vis dažosi akis, lūpas, persirengia, išeina iš palatos ir grįžta su nudažytais plaukais. Pamažu suprantu, kad mamai kažkas negerai su psichika, įtariu, kad jai bipolinis afektinis sutrimas. Man labai gaila, jog taip yra, ir kol ji toliau jaučia maniją, o po to apatiją, aš kartais verkiu, kai ji nemato. Po to aš sutariu su gydytojais, kad paimsiu ją namo, bet kai parsivežu ją namo, ji pabėga ir aš vėl ją randu toje ligoninėje; kuprinėje atvežu jos paliktą kompiuterį ir telefoną, kad turėtume kaip susisiekti, bet jai tai visiškai nerūpi. Ji vėl linksma, ir linksma tiek, kad man labai neramu dėl jos.

Aš vėl esu knygyne, šį kartą einu ten su kažkokiu draugu. Knygyne vyksta giminaičių susirinkimas – visokie žmonės čia susirinkę atsisveikinti su neseniai mirusiu vyru. Ant sienos kabo jo portretas, bet tai ne šermenys, nes jo karsto su kūnu niekur nematyti. Žmonių nuotaika rami, kai kurie net juokauja. Aš blaškausi tarp jų visų, mano kažkoks draugas labai piktas ir aš jį išvedu iš to knygyno, kad jis ko nors nesumuštų. Dabar naktis ir mes einam iš Žvėryno link Konstitucijos prospekto. Jis man siūlo eiti į klubą, į kavinę, į barą, bet aš niekur nenoriu, nes labai stipriai išgyvenu dėl mamos būsenos. Kai sustoju prie kažkokios sienos nusilengvinti, jis prieina prie manęs iš nugaros ir čiumpa man už užpakalio. Paprašau, kad jis liautųsi, ir jis atsiprašo manęs. Tada einam su juo toliau, dabar jau diena, ir Konstitucijos prospekte ant šaligatvio stovi toks vyrukas su šaldytuvu ant ratukų. Jis šūkteli mums:

– Gal norit po šotą degtinės su šampanu?

Aš sakau, kad nenoriu, o mano kažkoks draugas žiūri į tą vaikiną ir aš suprantu, kad tas vyrukas jį traukia.

– Tu gali pasilikt su juo, – sakau savo draugui.

– O tu nepyksi?

– Nepyksiu.

Tada mes šiltai apsikabinam ir jis nueina prie to vyruko, o aš einu kažkur toliau.

Dabar aš Alytuje. Leidžiuosi link namų pro mokyklą. Matau, kad mamos kambaryje dega šviesa, kažkas juda balkone, matau krūvą skalbinių. Suprantu, kad mama džiausto skalbinius balkone. Ir tada apsidžiaugiu, susigraudinu net, nes suprantu, kad visa tai buvo tik sapnas, kad mano mama iš tiesų yra sveika ir mums viskas gerai. Bet tada, vėl pažiūrėjęs į balkoną, matau, kad ten ne mama džiausto skalbinius, o aš pats. Tada pereinu gatvę ir sukdamas į kiemą galvoju – jei ten aš balkone, tai kas tada yra šitas aš, kuris dabar dar tik grįžta namo?

***

Pastarosiomis dienomis jaučiuosi įsitempęs. Lankymasis pas psichologę išmokė lengviau įvertinti, kodėl kyla nerimas ir t.t., bet šitos įtampos paaiškinti kol kas nemoku. Kartais galvoju, kad gal tai tiesiog ilgesys. Ir kaip ir visada, įtampa turi poveikį maitinimuisi – tris paskutines dienas suvalgau po du sumuštinius su dešra, ir viskas.

***

Rytoj skrendam su Agne į Oslą.

Žymos: bipolinis afektinis sutrikimas, darbas, Ernestas Parulskis, Kasdienybės kunstkamera, knygynas, Lipnūs Maharadžos Pirštai, LMP, Marijonas Mikutavičius, Start FM, Žvėrynas