Archive for the ‘archyvai’ Category

Laiškai sau (2)

2016/06/22

Greitieji autobusai taip greitai važiuoja, kad žmonėms iškrenta smegenys.

***

Kuris Lietuvos prezidentas kolekcionavo prijuostes?

  • (A) Valdas Adamkus
  • (B) Aleksandras Stulginskis
  • (C) Kazys Grinius
  • (D) Antanas Smetona

***

Labas, Povilai,

jau taip ilgai nemačiau tavęs. Diena iš dienos vis niūriau ir tamsiau. Nesibaigiantys lietūs, žvarbus vėjas, permirkusios kojos. Pasibjaurėtini, akį merkiantys nusigyvenę vyrai, šiepiantys dantis, lydintys mane einančią gatvėmis.

Pasiilgau paukščių, čia vien automobiliai sprangsi. Ir jokios upės, tik pilkos balos. O vieną dieną mačiau vyrą, stovintį ant aukšto pastato stogo. Galvojau – šoks ar nešoks. Sustojau ir žiūrėjau į jį, bet jis taip ir nenušoko. Pasukau link darbo, atėjau pavėlavusi. Direktorius paklausė, kodėl vėluoju, atsakiau, kad stebėjau vyrą ant stogo ir laukiau, kol jis nušoks. Direktorius sutriko klausydamasis mano pasiaiškinimo.

Šiame mieste jiems neužtenka drąsos susimąstyti, neužtenka drąsos galutinai nusivilti ir užbaigti savo komą.

O kaip tu gyveni? Ar gražus ruduo Vilniuje?

Per šimtą apkabinimų nuo tavęs nutolusi

Saulė.

***

Blažiejus Abraitis (1899-1975 m.) buvo gydytojas histologas. Kadangi sunkiai sirgo jo tėvas, mažasis Blažiejus turėjo padėti šeimai, todėl mokyklą pradėjo lankyti labai vėlai. Kelių metų būdamas jis baigė trečią klasę?

  • (A) 17
  • (B) 19
  • (C) 21
  • (D) 23

***

Perskaityti knygą – „Štai taip tu ją prarandi“.

***

2001-11-07 4-tąjį albumą išleido populiariausia Lietuvoje merginų grupė MANGO – tas jos darbas vadinosi „Reikalingi žodžiai“. Pasak MANGO narių, jame esantys kūriniai, kaip ir anksčiau, yra apie meilę, džiaugsmą, ilgesį ir kitus jausmus. Ant 30000 vienetų tiražu parduoto albumo viršelio gerbėjai galėjo pamatyti specialias nuotraukas, kuriose grupės narės yra apsirengusios… vyriškais kostiumais. O viduje rasti tokius hitus, kaip „Snaigės“ ir „Saulės spindulėlis“.

***

Herojus, visus žodžius pradedantis raide „b“: baba biena – bu bišbiena! Arba: baba biena, borėčiau busipirkti buonelę, bik blutelę bupjaukit.

***

Slapčiausios organizacijos Lietuvoje.

Dikembe Mutombo klubas (gynėjų klubas).

Plasmasinio kūdikėlio draugija (tiki į tai, kad Katedros aikštėje Kūčių vakaro mišiose nešamas žaislinis kūdikis yra gyvas).

Public masturbatorių klubas (tarpusavyje nėra pažįstami, susipažįsta visiško atsitiktinumo dėka viešose vietose, turi savo forumą, ten ir bendrauja, dažnai rengia anonimiškus vakarėlius pajūryje arba kitose vietose, kuriose gausu pašalinių žmonių).

Klubas „Kas kasa duobę“ (suradę duobę ją fotografuoja, aprašinėja, po to įkelia į internetą, o kiti klubo nariai turi surasti tą duobę pagal aprašymą ir pateiktas užuominas).

***

murderer

Laiškai sau (1)

2016/06/21

Dažnai savo el. paštą naudoju kaip užrašų knygelę, siųsdamas laiškus pats sau. Skaitydamas 2013 metų laiškus sau jau nebepamenu apie ką tie laiškai buvo.

***

Būdavo, jog yra mergina, o aš žinau, ką jai sakyti. Ir prieinu, ir sakau, ir mes kalbamės. Po to aš žinodavau, kada jai parašyti ar paskambinti, žinodavau, kur ir ko ją pakviesti. Viskas būdavo aišku kaip matematika ketvirtoje klasėje.

O dėl tavęs visiškai nieko nežinau. Nei ką tau sakyti, nei kur su tavimi eiti. Tik vakare susiruošęs miegoti pagalvoju: norėčiau apkloti tave, kai tu atsiguli į lovą.

***

Atrodo, jog daug moters patirties dar nėra integruota, ji turi daug nuoskaudų ir fiksacijų praeities santykiuose.

***

Įrašyk reikiamus skaičius – skaičius.
Kokie skaičiai – kokie.
Atimtis iki penkių – atimtis.
Padalink saldainius – saldainius.
Po kiek saldainių gaus visi vaikai – saldainių.
Pažymėk figūras – figūras.
Figūros, kurios yra stačiakampiai – stačiakampiai.
Paspausk reikiamus stačiakampius – stačiakampius.

***

Pavasaris, ir net fizikai įgauna drąsos, jie sako grupiokei „tu graži kaip atomas“.
Pavasaris, ir išsiskyrusios poros vėl sueina krūvon, užmiršusios, kad buvo prakeikę vienas kitą, prisiekę nebegrįžti ir visaip kitaip nebe-.
Pavasaris, bet tau tik liūdniau, bedarbi!
Pavasaris, ir girti vyrai, grįžę namo, ne taip stipriai muša žmonas.
Pavasaris. Iš esmės ta pati beprasmybė, tik estetiškai gražesnė.

***

Tegul Jums visada pakanka jėgų ir ryžto kasdieniams atsakomybės reikalaujantiems darbams atlikti, profesinės išminties, sėkmės, kūrybinio polėkio, tvirtos sveikatos ir didelės asmeninės laimės.

***

– Ar skaitei laišką dėl naujos įstatymo pataisos?
– Mačiau, kad gavau, bet dar neskaičiau.
– Ar kalbat apie tą laišką dėl naujos pataisos?
– Taip. Skaitei?
– Ne, bet mačiau, kad gavau. O tu skaitei?
– Ne, turėjau kitokio darbo.
– Įdomu, kokius pakeitimus vėl sugalvojo.
– Tarp mūsų kalbant, man jau įgriso tos nesibaigiančios pataisos.
– Žinai, man irgi. Na kiek gi galima?..
– Skanaus visiems.
– Ačiū.
– Ar skaitėt laišką dėl naujų įstatymo pataisų?
– Ne, bet matėm, kad atėjo laiškas. O tu skaitei?
– Ne, galvojau gal kas kitas perskaitė ir trumpai papasakos, apie ką jis.

***

Vengiau susitikti su žmonėmis, kurie mėgdavo kritikuoti valdžią ir viešąjį sektorių. Kai jie kalbėdavo apie tai, jog valdininkai ir valstybės tarnautojai nieko nedirba, man būdavo sunku jų klausyti. Nudelbdavau akis žemėn ir tylėdavau, tikėdamasis, kad jų kalbos mane aplenks, kad jie nepaklaus mano nuomonės. Keisčiausia, jog jie visada pabrėždavo, jog aš neįsižeisčiau, nes jie tiki, kad aš dirbu sąžiningai. „Bet paėmus bendrai, tai valstybės tarnyba yra tinginių rojus“, apibendrindavo jie.

Didžioji dalis tokių pašnekovų patys kažkada svajojo apie valstybės tarnautojo kėdę, apie šiltą vietelę, kaip jie tai visada įvardindavo, tačiau taip ir nesugebėjo patekti į valstybines įstaigas. Man buvo truputį jų gaila, bet iš kitos pusės džiaugiausi, nes jie buvo būtent tie žmonės, kurie užėmė rimtas pareigas stipriose verslo įmonėse ir iš savo kišenės mokėjo tokiems kaip aš atlyginimus.

Nuo Ko Viskas Prasidėjo

2012/11/01

Cirkas

2012/10/28

Cirko artistas. 1974 metai, Alytus.

Atmintys

2012/10/19

Mano diedukas Vytautas buvo netikras mano diedukas. Kai tai sužinojau (ar supratau), man buvo maždaug 10-11 metų. Tai nieko nepakeitė – diedukas buvo geras, o su metais dar ir kietas pradėjo rodytis. Žinojo labai daug istorijų, kurios vėliau man tapo be galo įdomios. Gal dėl savo pasakojimo būdo jis man ir panašus į Jurgį Kunčiną.

Prieš kelis mėnesius paėmiau iš močiutės visas jų turėtas nuotraukas, nes nerimavau, kad močiutė nuotraukas taip giliai kur nors nukiš, jog po to jų rasti bus neįmanoma. Didžiausią jų dalį sudaro nuotraukos iš laidotuvių, po to seka nuotraukos iš dieduko tarnavimo kariuomenėje laikų. Šiek tiek nuotraukų yra iš jo vaikų Pirmosios komunijos arba mokyklos karnavalų. Ir yra tų tokių mažų kitų žmonių nuotraukėlių, kurių kitoje pusėje tie žmonės kokį nors trumpą tekstuką parašo.

Žiūrėdamas nuotraukas negaliu suvokti, kad jose užfiksuoti žmonės kažkada gyveno, o kai kurie vis dar yra gyvi. Fotografijos kaip meninis filmas apie senus laikus: kaimai, mirę senoliai, miręs naujagimis, jų juodos burnos, karstas leidžiamas į duobę, o čia jau ir krikštynos, Pirmoji komunija, diedukas šoka, kaimo muzikantai, diedukas pajūry, visos tos nuotraukos, kurios skirtos atminimui, tarsi žmonės iš tiesų būtų planavę dar kažką atsiminti: dabar visų jų atmintys guli niekam neaktualios, nereikalingos, pelėsių paveiktos, nieko nereiškiančios.

 

 

Vienas iš pavyzdžių su užrašu, kuris man ganėtinai liūdnai skamba:

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Ferdinandai, kaip tau viskas baigėsi? Ar baigėsi jau?

Pirmą kartą dieduko pirmąją žmoną pamačiau per jo laidotuvės. Atėjusi pareiškė, kad jo pavardė ne Kondratavičius, o Kandratavičius. Mama susinervino. Dieduko pirmoji žmona toliau kalbėjo, kad mes padarėm klaidą, išsitraukė savo pasą ar asmens tapatybės kortelę ir parodė, kad jos pavardė yra kAndratavičienė, o ne kOndratavičienė. Mama dar labiau susinervino. Iš tiesų diedukas buvo kOndratavičius, o jo pirmosios žmonos dokumentuose nuolatos buvo A, o ne O – kažkada įsivėlė klaida, kuri tęsėsi ir tęsėsi.. Radau vieną nuotrauką, kurioje diedukas yra su savo pirmąja žmona:

 

 

 

 

 

 

 

 

Tokia tipinė sovietinių laikų porelė, ar ne? Jos vardas galėtų būti Mašenka, o dieduko – ne, diedukui vis tiek tinka Vytautas.

Šiaip įdomi nuotrauka:

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Man visada buvo įdomu, ar diedukas buvo mergišius jaunystėje. Jo studijų metai (vieneri metai Vilniuje, nes metė studijas) mūsų šeimoje visada buvo įdomi tema, tačiau aš apie tą dieduko laikotarpį spėjau labai mažai sužinoti. Kita vertus, diedukas buvo iš tų žmonių, kurie nekalba apie meilę.

Čia – gražiausia moteris iš tos serijos mažo formato fotografijų, kuriose yra užrašai ar palinkėjimai. Šios nuotraukos kitoje pusėje yra lakoniškas užrašas: Vytautui – Birutė. Moters nosis labai įdomi.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pabaigai – natiurmortas, apie kurio atsiradimą niekas nebegali papasakoti.

VGN Archyvai #2

2012/07/18

Kalba netaisyta. Varduose, pavardėse ir vietų pavadinimuose paliktos tik pirmosios raidės.

– – –

L.O.
VII b klasės mokinės,
gimusios 1966 m.
PASIAIŠKINIMAS

Aš L.O. balandžio 13 dieną 16 val pas nieką neklausus nuėjau į parduotuvę voko parduotuvė buvo uždaryta nuėjau į miestą į kioską prie stoties. Nuėjau prie stotelės važiuoti atgal į internatą. Stotelėja stovėjo buves mokyklos ukvedys J.J. mane pasisveikino. Ir sako važiuojam į centrą. Su juo nuėjau į kiną į kino teatrą “T.” 21 val. Paskui nuėjom į viešbutį “S.” J. padavė karini bilieta ir mus įleido už viežbuti J. sumokėjo septynis rublius. Aš buvau 321 kam. o J. 322. Permiegojau atsikėliau ir išėjau. Su J. 321 kambari permiegojom ir išėjau į internatą. Aš miegojau su J.J. ir su juo miegojau. Ir turėjau santikius.

Šendien išėjom 8 valandą abudu. Ir jis pasakė kad Penktadieni ateis. Kad ir anksčiau jis duodavo cigarečių dektukų ir į sklepą vedė gerti. Vieną kartą jis nusivedė į sklepą ir davė dektukų ir cigarečių kaip dar J.J. buvo jis internate jis sako tu nebijok jeigu tave nors muš, tai pasakysi man aš juos sutvarkysiu. Vakar klausė ar dar muša vaikai pasakiau kad nemuša. Aš pradėjau rūkyti nuo penktos klasės. Dabar aš nusipirkti cigarečių nueini į parduotuvę pamatau koki nors seni ir paprašau nuperka. O pinigu gaunu kai mama atvažiuoja. Cigaretes laikau tašėj internate su mergaitėmis rūkau R.R., ir su Š.D.

Su vyrais pradėjau santikiauti atvykusi į internatą. Mes su sesere atvažiavom mus vežė sesuo A.L. ir jos bernas K.M. ir nenuvedė į internatą sako neikim į internatą aš sakau einam o ji sako neinam o aš sakau bus kas nors blogai o sesuo pasakė einam į mišką gribauti o mes su sesere nuėjom ir sutikom bakura 17-18 metų mes su sesere nuėjom toliau ir sesere pririšo prie medžio aš pradėjau rėkti ir bėgti o jis atsilenkė peilį ir bėgo prie manęs aš bėgau prie sesers o mane pagavo ir išprievartavo ir nenorėjau eiti vakare į internatą ir nuėjom su sesere į galą miesto ir buvo žaginiai ir inlindom į šieną pernakvojom o rytą nuėjom Į Butrimonis ir nuėjom pas tėvo pusesere.<…>

VGN Archyvai

2012/05/16

Kalba netaisyta, vardai ir pavardės sutrumpintos iki inicialų.

– – –

PASIAIŠKINIMAS

Aš A. buvau prigėrias mokyklos šventėje ir mane parvežė mokyklos direktorė.

2007-05-31

– – –

Mano poelgis šendien

Aš A. pykausi su Auklėtoja Dalia. Dėl darbinės veiklos, nematė kaip vežiau malkas kartu su dvyniais, ir Martynu. Puoliau šauki, rėkti gyntčytis. Buvau kaltas, atsisakinėjau, keikiaus, prieš auklėtoją. Bet pažadu daugiau, kad taip nepasikartos, nebesibarsiu su Auklėtoja Dalia. Atsiprašau, kad nemandagiai bendravau…

Nusišypsokit ir bus viskas gerai!!! ;)

A.D. 2007-10-10

– – –

Pasiaiškinimas

Vaidas pas mane paprašė kartu eiti žaisti tenisą aš jo neleidau ir jis ant manęs pasakė (Gaidys, pyderastas) visokiu žodynu po to 15:30 atėjo pakvietė mane valgyti o aš pasakiau, kad eitu iš čia „asile“. O kaip pavalgėme jis eidamas pasakė kad, aš esu pyderas.

V.K. 2003-02-15

– – –

PASIAIŠKINIMAS

Aš V. P. sumušiau V. K. dėlto kad jis nenuėjo rukyti nupirkti. Aš gražiai Vytui sakau nueik nupirkti rukyti, jis man sako trūksta centū. Aš jam sakau parduotuvėje astra 1,10 Jis man sako vis tiek truksta centų. aš. todėl aš Vytui daviau į akį ir buvo mėlynė.

1999 01 16

Bausmė

Kiekvieną rytą šeštą valandą valysim sniegą.

– – –

1998 11 4 PASIŽADĖJIMAS

Aš V. P. pasižadu neužkimšinėti mašinų duslerkių atsiprašau kad taip pasielgėm.

V.P.

– – –

PASIAIŠKINIMAS Rugsėjo 24

Aš dėl to neparėjau ant pavakarių kad nenorėjau valgyti. Aš buvau akšteliai ir žaidėm krepšinį ir atėjo Marius. Aš variausi kamuolį ir jis mane stumė ir išvadino invalidu ir spyrė į pilvą dėl to aš sumušiau Marių. Po to atvažiavo Mariaus mama ir sakė kad mane užmuš ir pasmaugs ir mokykloi aš jai bučiuosiu aš jei užpakalį. Aš aš aikštelėj rukiau. Mariaus mama sakė kad mane miegantį atvanos su botagu. Aš dėlto rukiau kad buvau susinervavęs.

V. P.

– – –

Pasiaiškinimas

Šiandien, 13:45 spardžiau Edmundą, dėl to, kad  norėjau spardyti. Siūliau ir Jonui, bet jis atsisakė.

L. M. 1999 04 30

– – –

Aš T. K.

Aš pabėgau nes man pasiulė Raimondas su Tomu per pertrauką man jie pasakė davai pabėgam o aš sutikau. Aš bėgau dėl įdomumo.

T. K. 2001.05.15

“Kita Mėnulio Pusė”

2012/02/13

Kažkada namie radau seną seną mamos žurnalą, įdomumo dėlei pavarčiau, o pavartęs supratau, kad atrodau tikrą lobį! Čia talpinu labiausiai patikusį straipsnį iš to žurnalo. Perspėjimas – tekstas ilgokas.

– – –

Žurnalas “Ieva”, 1994 metų vasara.

Jelena Narockaja

 „Kita mėnulio pusė“

– – –

Ji buvo pati paprasčiausia iš visų tų paprasčiausių ir eilinių, kokias iki tol buvau sutikęs. Nieko ypatingo nebuvo nei tame, kaip paskubom ji pudravosi nosį, nei kaip lipo į mašiną, nežymiai timptelėdama kelių link savo siaurą sijoną, ir netgi jos moteriškam juoke, kuriam aš, žinoma, labai jautrus.

 

Sąžiningai stengiausi žiūrėti į ją vyro akimis. Mano žvilgsnis slydo jos standartinėmis kaproninėmis kojomis, mintimis įžūliai įsigaudavo po atverstine apykaklaite – tokio akinančio baltumo, kad įtariau ją turint kareivišką įprotį kasdien prisisiūti naują. O kai staigiame posūkyje mes prigludome viens prie kito, stropiai įtraukiau jos plaukų aromatą. Ji kvepėjo vaikišku muilu, norite tikėkite, norite – ne. Kai bandžiau įsivaizduoti – kaip ten, po rūbais, mano išsekusi vaizduotė nupiešė tam tikrus celiulioidinius iškilimus ir įdubimus, visai kaip lėlės, kurią vaikystėje kankindavau kartu su jaunesniąja seserimi.

Dieve tu mano, tie bateliai su gimnazistiška sagtimi, rankų darbo šalikėliai, tie blyškūs perlamutriniai lūpdažiai ir tiesūs bespalviai plaukai… Moteris be jokios žymės. Galėčiau, žinoma, duoti valią savo fantazijai ir įžiūrėti visame tame savotišką eleganciją, dekadentišką atvirumą. Galėčiau, jeigu ši miela dama bent ausies krašteliu būtų girdėjusi apie dekadansą.

Mes netgi susipažinome iki šleikštulio paprastu būdu: aš radau ją gatvėje. Iki šiol negaliu suprasti, kas privertė mane sustoti prie to kiosko, kur, beje, ir sustoti draudžiama, kas vertė pirkti kaip tik tą laikraštį, kurio gyvenime nesu skaitęs, ir juo labiau – kas truktelėjo už liežuvio klausti ją, kiek dabar valandų. Kaip tik tuo metu ji kaulijo iš kioskininkės talonėlį autobusui, nors tiesiai jai prieš akis kabėjo didelis kartono lapas, kuriame kreivom raidėm buvo išvedžiota: TALONŲ NĖRA.

Manote, ji pasakė man tikslų laiką? Kurgi ne. Iš pradžių žvilgterėjo po dešiniu rankogaliu, paskui – po kairiu, po to atsidarė rankinuką ir ėmė traukti iš ten piniginaites ir nosines, ir visa tai – akylai stebint susidariusiai eilutei; galiausiai pakėlė į mane nustebusias akis ir prisipažino, kad laikrodžio ji neturi.

 

Štai tada pirmąsyk TAI ir atsitiko, tiksliau, aš TAI pajutau – kažką panašaus į gailestį ir nuostabą kartu paėmus, ne – greičiau lengvą pasibjaurėjimą ir nesupratimą, bet ne, vėl ne tai… Žodžiu, kažkokį kutenantį jausmą paširdžiuose, tarsi būčiau pervažiavęs kačiuką, kvailai ir įžūliai sėdėjusį greitkelio vidury. Dėdė Zigmundas šitoj vietoj būtinai prikergtų kaltės jausmą, ir jis būtų šiek tiek teisus.

Tą akimirką nė nepagalvojau, nepaklausiau savęs, kiek jai metų – t.y. mintyse nepavadinau jos nei panele, nei dama, tiesiog – ji, kurią įsisodinau į mašiną, ir geras penkiolika minučių mes važiavome visiškai tylėdami. Ir ji, žinoma, žvelgė pro langą – taip princesė Diana sėdėtų geltoname Londono kebe: smakras ryžtingai pakeltas, rankos ant kelių, – atseit, gėrėkitės, brangūs tėvynainiai.

Ji netgi nepasakė savo adreso – atrodė savaime aišku, kad žinau, kur yra Bekingemo rūmai.Mes pavažiavome pagrindine gatve, pasukome į krantinę, ir prapliupo lietus, – kaip ir dera europietiškos melodramos užuomazgoje. Nors pirmoji mano replika greičiau trenkė holivudišku neorealizmu: „O gal važiuojam pas mane?“

Negalėčiau pasakyti, ko iš jos tikėjausi: drovumo, pasipiktinimo, greito sutikimo, o gal betarpiško pranešimo apie valandinius įkainius. Tuo tarpu ji pasuko į mane savo išblyškusį veidelį ir pažvelgė man į akis, ir aš, kad ją kur velniai, vėl pajutau T A I – tokį kutenantį kaltės jausmą. Bet nuslopinau savąjį polinkį į psichoanalizę, užjaučiamai jai nusišypsojau ir pasukau mašiną atgal į prospektą.

Visą vakarą mes praleidome apytamsėje svetainėje prie nuleistų žaliuzi ir esant pakankamai palankiomis aplinkybėmis. Ji nusižiūrėjo mano senąjį odinį krėslą – visa, ką gavau iš Senių, – užsiropštė ant jo su kojomis, dairėsi į šalis, puodelį su arbata laikė kiek šone, kaip cigaretę, lietė popierių ant mano stalo, klausinėjo kvailų dalykų… žodžiu, elgėsi kaip dešimtys kitų tokių pat, na, gal kiek elegantiškesnių, pabuvusių čia iki jos. Jai buvo viskas gerai. Man buvo kažkas ne taip.

Vaikščiojau po kambarį. Sukdamas ratu apie tą krėslą kaip vanagas apie uolą, tyrinėjau jos profilį, ramiai ant kelių sudėtas rankas, visą lankstų ir dailų jos kūną, kuris, būdamas savaime puikus, tarsi ir nebuvo kūnu.T.y. man, mano akims ir kitiems mano jausmus turintiems organams visa tai, kas buvo jos kūnu, nesakė absoliučiai nieko. Ir tuo pačiu metu suvokiau, kad tai ne šiaip trys metrai mėlynos vilnos ir kaprono, prikimšto techninės vatos ar pjuvenų. Ką jau ten – aš juk MAČIAU jos krūtinę, ypač iš šono, kur rūbas darėsi ankštas ir traukė rankoves, mačiau jos klubus, ypač apvalius toje pozoje, kurią ji pasirinko, sėdėdama giliame krėsle, ir turiu pasakyti, jog joje nebuvo nieko nekalto – taip sėdi VISOS moterys, kai ryžtasi nusimesti batelius. Žvilgsniu siurbte įsisiurbiau į jos kelius, užeidavau iš nugaros ir alsavau jai beveik į patį kaklą – šią nuostabią vietelę be jokių įžangų pasiryžęs bučiuoti visoms gražuolėms iki trisdešimt penkerių – nerūpestingai dėdavau ranką jai ant peties – ir jis buvo šiltas! Ir niekas, katastrofiškai niekas, beviltiškai niekas, niekas o niekas nenubudo mano sieloje, jau nekalbant apie visa kita.

Artėjo vidurnaktis. Mes išgėrėme arbatos, surūkėme pakelį cigarečių. Kas dėl butelaičio sausvynio, nuobodžiavusio ant žurnalinio staliuko, tai į jį niekas nesikėsino – negaliu pakęsti geriančių moterų. Ir būnu maloniai nustebintas, kai jos randa savy jėgų ir noro atsisakyti išankstinės stimuliacijos. O apie save galiu pasakyti, kad vienintelis stimulas mano iš pirmo žvilgsnio netvarkingame asmeniniam gyvenime visada yra jos, taip sakant, betarpiškas objektas.

Kas, velniai griebtų, darosi, mąsčiau aš, nurinkdamas ir išnešdamas žydrus angliškus puodelius ir pelenines, ir žvilgčiojau į „objektą“, vartantį senus po svetainę išmėtytus „Penthouse“. Tos jaukios pozos ir švelnūs žvilgsniai bylojo apie šiokią tokią mano viešnios nuostabą, susijusią su mano, švelniai tariant, vėsumu, taip pat apie abejones ir sąžinės kančias, apėmusias ją artėjant vidurnakčiui. Metas, taip sakant, rinkti akmenėlius. Truputį nerimastingas yra tas momentas, kai rodyklės susijungia ties dvylika, nors, jeigu žiūrėsime paprasčiau, įprastas sąlyginumas – kažkur kažkada du urviniai sutarė tam tikrą mėnulio fazę laikyti Didžiosios naktinės medžioklės pradžia.

Stalas buvo nudengtas, žurnalai padėti į šalį, mes sėdėjome viens prieš kitą sudėję rankas, ir aš jau ėmiau galvoti, kaip čia subtiliau nutraukti tą slegiantį randevu, kai staigi ji pasitempė, išrietė nugarą ir išslydo iš mano giliojo krėslo kaip lapė iš kilpos. Jos pirštai perbėgo sagomis nuo atverstinės apykaklaitės iki juosmens, suknelė prasiskyrė kaip riešuto kevalas, blykstelėjo grandinėlė iš po baltų medvilninių baltinukų (nors ir su mezginiuotais padurkais, bet jaudinančiai moksleiviškų) – apsinuogino keliai, kuriuos, beje, jau buvau matęs, bet kartu su jais ir klubai, apie kuriuos tik spėliojau; batelius ji buvo nusiavus jau anksčiau, ir visiems savo negudriems rūbeliams tesugaišo lygiai tris sekundes, įsigudrinusi nusivilkti baltinukus per kelius kartu su kelnaitėmis ir pėdkelnėm. Pastarsis fokusas mane taip pritrenkė, kad netgi netikėtas jos apsinuoginimas kiek nublanko ir nepadarė reikiamo įspūdžio mano sudėtingam vyriškam organizmui. Ką jau ten reikiamo – jokio.

Sėdėjau nejudėdamas, stengdamasis neatitraukti žvilgsnio nuo jos veido toli gražu ne padorumo sumetimais, tiesiog taip buvo lengviau apsimesti, kad nieko neįvyko – nors Dievas liudininkas, dar vakar aš nebūčiau dvejojęs nė minutės. Tačiau aišku kaip dieną, kad šis žaidimas slėpynių negalėjo tęstis ilgiau nei viens-du-trys, ir ties „trim“ ji atsisėdo man ant kelių.

 

Beje, pasakyti „atsisėdo“ – vadinasi, nieko nepasakyti. Iš pradžių ji suglaudė delnus man už nugaros, paskui sukryžiavo kojas už mano kėdės atkaltės, paskui susirado iš nustebimo vis dar prasižiojusią mano burną ir prisispaudė prie jos su tokia jėga, kad dėl mokėjimo bučiuotis įtariau ją turint seną ir beviltišką kompleksą, kurį ji stropiai stengėsi įveikti.

Ir čia aš vėl pajutau TAI. Nei šaltuką, nei susvetimėjimo kutulį, savotišką perspėjantį drebulį, tarsi būčiau prisilietęs prie užgintojo Woo-Doo aukuro, kurio taurėje naujagimis žvėriūkštis laukia apeigų pradžios. Viešpatie, ką aš malu? Kokia taurė, koks žvėriūkštis? Ar apskritai vuduistai turi aukurus? Tačiau kad ir ką jie turėtų, aš vis tiek pajutau tai, ką pasakiau. Ar jai tatai persidavė, ar tai atsispindėjo mano veido išraiškoje, kurio ji, beje, negalėjo matyti – bet glėbys atsileido, lūpos susičiaupė, ji lengvai pasikėlė ir išėjo iš svetainės, pasičiupusi baltai mėlyną savo rūbų tumulą ir batelius, išėjo, atsukdama man savo siaurą nugarą ir dailią duobutę ant užpakaliuko – nei vieno, nei kito aš daugiau niekada nebemačiau, – išėjo, atsargiai uždarydama paskui save duris, išėjo ir nuėjo.

Diena buvo sumauta, dabar ir vakaras pražudytas, – galvojau aš, kratydamas pelenines. – Kas per velniava su ta mergiote: apsirengė patylom virtuvėje, išėjo – nei tau „čiao, brangusis“, nei „kad tu padvėstum, šunie“, bent jau būtų ką nors pamiršus solidumo dėlei… Būtų proga grįžti.

Per dešimtį minučių susitvarkiau virtuvėje ir, vis dar bambėdamas po nosimi, pasukau prie telefono. Kaip tik tokiam atvejui – vienišam vakarui dėl teisėto vyro sugrįžimo, intymaus nesusipratimo ar tiesiog „žuvies dienai“ – tokiam kiauliškam atvejui aš, kaip kiekvienas save gerbiantis vyras, turiu užtikrintą variantą.

Variantas, žiboma, turi vardą – Baby; yra jaukus butukas priemiestyje, visada yra konjako, nėra tik vyro, bet ir tai, pasak jos, dar ne dingstis mergiškoms ašaroms. Tik treji metai, kap mudu su Baby pažįstami, tačiau kas tik aš nebuvau: ir pusbrolis iš Rygos, ir sesers vyro bičiulis, ir buvęs bendramokslis – Baby fantazija begalinė, ypač anekdotiškose situacijose, kai susiduria du ir daugiau pretendentų į jos linines paklodes ir rytinę kavą su citrina. Jos garbei reikia pripažinti: dar nė sykio nelikau kvailio vietoje, tą gerai žinau, nes visada lieku paskutinis ginčų lauke, visiems siunčiu atsisveikinimo šypsnį ir nakčiai užrakinu duris.

Kaip tik Baby kartą atskleidė mano populiarumo paslaptį, taip pat ir to nenusakomo paprastumo, kuriuo visada pelnau tas, „Dekamerono“ žodžiais tariant, paskutines malones.

– Myli tave bobos, – pasakė ji, sukdama ant piršto mano didingas žilstančias garbanas, – už tai, kad šypsena tavo nuodėminga ir įžūli, o akys tyros ir liūdnos… Kol susigaudai, kaip taip gali būti, žiūrėk, jau ir galvoti per vėlu, ir šviesa užgesinta.

Vertinimas, reikia pasakyti, primityvus, juo labiau kad visą laiką maniau, jog esu inteligentiško veido žmogus, bet… Baby geriau žino!

Ragelio ilgai nekėlė, kantriai išklausiau kokius dvidešimt ilgų signalų, žinodamas: jei Vaikelis ne viena, tai mėgsta apsimesti, kad jos išvis nėra namie. Na, štai, neiškentė…

– Alio, alio! Tai tu, ar ką? Iš proto išsikraustei – dvylikta valanda! Aš jau miegojau.

– Neprieštarauju. Miegam kartu.

Paskutinė frazė turėjo būti lemiama, nes MIEGOTI KARTU nepakenčiu, ir netgi jei lieku iki ryto, o tai savaime retenybė, visada stengiuosi nuslysti kur nors ant sofutės, pasičiupęs pagalvę ir pledą. Tuo tarpu Baby atvirkščiai – mėgėja rytais pasilepinti ant plataus vyriško peties, paplepėti apie šį bei tą, o gal ir pratęsti naktines išdaigas. Tad už mano pasiūlymo, tegu ir juoko forma ištarto, ji turėjo užsikabinti.

– Kartu? Ne jau, ačiū. Man rytoj anksti keltis, ir išvis…

– Tu ką, ne viena? Tiek to, išgrūsk jį, aš palauksiu. Man labai reikia, aš pasiilgau, vakaras buvo sumautas, noriu tave matyti, buteliuką štai turiu… na, ko tau dar? Tiesa, vos nepamiršau – varai mane iš proto.

Kitu atveju toks sielos klyksmas priverstų mano bufetavą apsiverkti, juo labiau kad kalbėjau nuoširdžiai – tikrai turėjau ką nors pamatyti. Tas nemalonus šaltukas, kurį paliko nepažįstamoji, dar kirbėjo kažkur po mentėmis, jos ankštokas mėlynas rūbas stovėjo man prieš akis, baltuodamas nėriniuota apykakle…

– Alio, tu klausai? Aš iš tikrųjų negaliu. Ir nesugalvok atvažiuoti! Rytoj man sunki diena, ir apskritai… Paskambink kada, gerai?

Ji padėjo ragelį. Baby padėjo ragelį! Jai sunki diena. Ji negali miegoti kartu. Kažkokios nesąmonės.

Pavaikštinėjau po kambarį, mėgindamas susikaupti. Paskui užsimečiau paltą, paėmiau mašinos raktelius ir kažkodėl butelį nuo staliuko, nusileidau žemyn. Pamatęs savo sidabrinę kovų draugę, išsyk nusiraminau – padėjau butelį ant užpakalinės sėdynės, spragtelėjau kasetę į magnetofoną ir išvažiavau į kiemą, laviruodamas tarp glaudžių kaimyninių „devintukų“ ir „trečiukų“, vienodai išdidžių ir gražių nakties lietuje.

Be tikslo pusvalandį pavažinėjęs po miestą, kuriame neono šviesomis dar ruseno vidurnakčio gyvenimas, sustojau prie „Rūsio“, įsiklausiau į muziką, sklindančią per stiklines duris – džiazo ir vagių romantikos mišinį. Gerai dar, kad nebuvo jokio poreikio ten užeiti: sandėrius sudarinėjo šiapus garbingosios įstaigos sienų – parkinge arba skvere.

Man dar nebuvo tekę naudotis šio sapnų fabriko paslaugomis, bet girdėjęs buvau daug: mergytės čia darbavosi jaunos, pradedančios, kainos aukštos, o klientą aptarnaudavo mašinoje, prižiūrint delikačiam ambalui-iždininkui. Parsivežti draugę namo nebuvo leidžiama, kaip ir vestis ją į restoraną, bet man, kaip naujokui, turėjo padaryti išimtį, kitaip neišdegs, ponai!

Restorano durys atsivėrė, išleisdamos solidžią kompaniją su klubo švarkais ir kaklaraiščiais. Dvi baltaplaukės bestijos, kukliai ramsčiusios pasienį prie įėjimo, suspurdėjo ir jau pasuko link jų, bet vyriokai abejingai sumojavo rankom, sėdo į raudoną „Volvo“ ir dingo lietaus skraistėje. Akimirksiu jo galingos šviesos slystelėjo ilga mašinų eile, apšviesdamos mano veidą, kuris veidrodėlyje atrodė įsitempęs ir blyškus – iš akies trauktas maniakas, tykojantis aukos mangrovų tankmėje.

Jeigu vakar kas nors man būtų pasakęs, – galvojau aš, – kad sėdėsiu prie restorano, nervingai rūkysiu ir lauksiu prostitutės, nebūčiau net nusijuokęs. Greičiau būčiau palaikęs tai prasto skonio pokštu… Tai kurių velnių aš čia sėdžiu? Kur mano mergytės studenčiukės ir damos paštininkės, mielai ir beatodairiškai krentančios į mano glėbį nuo aštuntos iki dvyliktos? Kur mano namų šeimininkės, kurioms nuo aštuntos iki dvyliktos reikalinga paguoda ir glamonės? Galų gale kur mano nuodėminga šypsena ir husariška kibirkštėlė akyse?

Vėl žvilgtelėjau į veidrodėlį. Maniakas, dievaži – maniakas.

Susižavėjęs moters veidas, kimus šnibždesys, kūnas, kurį norisi liesti – štai, ko man reikia, – mąsčiau aš, – kitaip neišsivaduosiu iš to vaikėziško drebulio, iš to jausmo, kad man kažkas atsitiko, kad kažkas išsiderino tiksliame kaip laikrodis mano žavesio mechanizme, ir taip išsiderino, kad netgi pats sau esu šlykštus.

Moters veido nereikėjo ilgai laukti.

– Labas vakaras, – nusišypsojo mano paskutinė viltis, bandydama įžvelgti mane pro šlapią stiklą.  – Ko gi mes laukiame?

Nuleidau stiklą.

– Tavė, tavė, gražolis mano, sėsk mašina, važinėsim toj, linksminsimės toj!

 

Iki šiol nesuvokiu, kam man prireikė to rytietiško turgaus akcento, bet „gražoliui“, pasirodo, ir tai buvo nesvarbu. Ji vikriai įsitaisė šalia, krestelėjo šlapius plaukus – baltus kaip sniegas, žinoma, – pasirausė rankinuke ir išsitraukė ilgą mentolio cigaretę.

– Pridekite, vyriški, – tarė mano vizavi su netikėta ironija vaikiškame balsely. – Ir atsipalaiduokite. Pirmą kartą, ar ką?

Dieve mano, ji dar mokys mane! Spragtelėjau žiebtuvėliu, stengdamasis laikyti jį taip, kad apšviestų mano vyrišką profilį ir prancūzišką šilkinį šaliką, paskui nuo užpakalinės sėdynės pasiekiau butelį, kurį vien tik pamačius kilo pažįstamas drebulys, ir ėmiausi atkimšinėti, juo labiau kad kamščiatraukis, kaip visų dorų nuotykių ieškotojų, kabėjo ant breloko.

– O štai šito nereikia, – ramiai pareiškė blondinė. – Laikas – pinigai, o pinigai – darbe, tad prie darbo.

Ji buvo be galo vulgari, net man dingo noras kvailioti, dedantis aistringu kalniečiu, aš ištariau: „Važiuojam“, – ir švystelėjau jai ant apvalių kelių žalių atspalvių miniatūrą su dėdulės amerikono portretu. Protesto neišgirdau. Mes išsliuogėme iš parkingo, didele bala aptėškę apstulbusį sutenerį, nušvilpėm krantine, kur lietus, atrodė, pliaupė dar smarkiau, įsukome į kiemą – mano vietą jau užėmęs kažkoks išminčius, palikom mašiną prie laiptinės, ir tiktai lifte, kai „gražolis“ nubraukė šlapias sruogas nuo kaktos, aš pamačiau jos veidą.

Veidas kaip veidas. Lūpos raudonos, akys padažytos, ausyse auskarai, beje, ne iš pigiųjų, riesta nosytė… o ko gi aš, tiesą sakant, tikėjausi iš „Rūsio“, intermergytės, ne?

Kas dėl manojo veido, tai jis viešniai nepadarė jokio įspūdžio. Ji kur kas labiau susidomėjo plačia mano lova, užtiesta baltu graikišku kilimu. Nespėjau pasakyti nė dviejų švelnių žodžių, kai visi rūbeliai ir sagtelės viesulu pasklido po miegamąjį, šviesa užsižiebė, ir rausva nuoga mergytė su šeimininkiška išraiška išsitiesė mano patale.

„Nieko sau dienelė, – pagalvojau aš, – nuogos grožybės nuo ryto iki vakaro, tik šuoliuoja, tik šuoliuoja, prakeiktosios!“

Atsargiai, bijodamas išbaidyti vos krustelėjusius instinktus, ėmiau nusirenginėti. Blondinė stebėjo mane, kiek suraukusi nosytę, tamsiose akyse šmėstelėjo kažkas panašaus į užuojautą.

– Turi problemų… na, su tuo?

Ką galėjau jai atsakyti?

Kad rytą, grįždamas iš serviso, sustojau prie kiosko ir tuo užsitraukiau nepažintą ir grėsmingą jėgą, kad įsisodinau į mašiną bespalvę moterį keistu bespalviu žvilgsniu, kuri, beje, plepėjo ir juokėsi kaip šimtai, kaip tūkstančiai kitų ir pasirodė besanti tokia pat rausva ir nuoga po savo gimnazistišku rūbu, nors aš to ir nesitikėjau… t.y. tikėjausi, bet kitaip, kad leidau jai išeiti, neatsiliepęs į drėgną ir dosnų jos kvietimą, kad iki šiol mano nugara eina pagaugais, ir tas jausmas – nei gailesčio, nei kaltės, tas kankinantis šaltis slegia mane kaip berniūkštį, nakčiai prisiskaičiusį Edgaro Po, kad manajame iki šiol nepriekaištingame libido užlūžo kažkokia detalė, ir dabar užčiuopiu tą įtrūkimą, kaip kad liežuviu judina klibantį dantį, ir kad esu pasimetęs ir piktas, ir todėl ji čia, ant mano balto graikiško kilimo, kuris toli gražu nėra skirtas kekšėms… Ką galėjau jai atsakyti?

– Turiu problemų, – atsakiau.

Ir ji sąžiningai ėmėsi darbo.

 

B. d.

2011.05.25

2011/05/25

Šiandien buvo pirmoji bakalaurinių darbų gynimo diena. Pirmą kartą mačiau kaip viskas vyksta. Iš tiesų tikėjausi kažko kito – šiandien viskas atrodė paprasčiausiai nelabai rimta. Ypač komisijos narių elgesys: kas nors pristato savo darbą arba ginasi darbą, o pusė komisijos narių garsiai šnabždasi tarpusavyje, kuičiasi tarp lapų. Iš šono žvelgiant, susidaro įspūdis, jog komisija susirinko tarsi prievarta ir neturi motyvacijos dalyvauti gynimuose.

Pirmąją gynimų dieną savo darbus gynėsi 8 žmonės, rytoj ginsis 9. Aš ginsiuosi paskutinę dieną, be manęs bus dar 6 žmonės. Gerai, kad ginsiuosi antras, nereiks laukt ir nervintis. Šiandien jau pradėjau ruošti skaidres ir tai, ką kalbėsiu. Be to šiandien pagaliau gavau ir recenziją – geresnė nei tikėjausi. Matyt eilinį kartą mane visą laiką kankino per didelis savikritiškumas Atsižvelgiant į pirmosios gynimų dienos gautus įvertinimus ir mano recenziją, planuoju gauti 7 arba 8. Pažymį daugiausiai įtakos viena komisijos narė, kuri yra ekspertė vieno dalyko, apie kurį kaip tik nelabai kaip parašiau savo darbe, taigi vis dar tikėtina, jog galiu gauti ir 6. Tai, aišku, būtų jau tikrai lieva, nes šiandien 6 gavo grupiokas, kuris kai gynėsi savo darbą, tai aš pagalvojau, kad gal jis visai neapsigins. Lygindamas savo darbą su jo darbu, manausi esąs vertas 7. O 7 garantuotų nemokėjimą už mokslą už paskutinį semestrą.

– – –

Galvoje pamažu kaupiasi idėjos. Viena idėja su kiekviena diena vis stiprėja, bet pradėsiu ją realizuoti po truputį tik po bakalaurinio gynimo. Kol kas tik kamuoja klausimas ar išvis verta daryti tai, ką ruošiuosi daryti. Keisčiausia, jog tai gali būti daugiausiai naudos kitiems teiksiantis dalykas, tačiau jo aktualumas vis tiek toks kažkoks.. diskutuotinas. Kai pagalvoju, tai tiek daug esu daręs absurdų, ir niekad anksčiau nekildavo jokių aktualumo klausimų, o dabar, kai susiruošiau daryti kažką lyg ir vertingo, iškart iškilo tas aktualumo klausimas.

– – –

Serialas CSI kol kas dar nepabodo, nors kasdien peržiūriu mažiausiai po 3 serijas.

– – –

Lietuvos žinios, gegužės 29 (birž. 11) d. 1914 m.

„Mergaičių vargai”

Juodupiai (Ežerėnų apskr.), netoli Rokiškio, turi įsitaisę audimo dirbtuvę. Toje dirbtuvėje, kaip rašo „Vilnies” № 16, dirbo ištisus metus mergina O Z. ir staigu naktį iš 1 į 2 gegužės pražuvo. Niekas negalėjo suprasti, kur ji butų dingusi. Tik po kelių dienų dirbtuvės savininkas paėmė iš O. Z. tris laiškus, kuriuose mergina paaiškino, kad ji apleidusi dirbtuvę del meistro Šteino, kuris norėjęs ją priversti netikusiai elgties. Meistras prikalbinėjęs ją ir už «prielankumą jo jausmams» žadėjęs išmokyti gerai austi ir pridėti algos. Mergaitė nesutiko pasiduoti seno pačiuoto ir vaikuoto 50 metų vyro geiduliams. Tuomet meistras ėmęs jai taip keršyti, kad kito kelio nebelikę, kaip tiktai bėgti iš dirbtuvės.

Nusišovė Dėl Žmonos Uošvio Kluone

2010/10/22

man visai patinka paskaityti senus laikraščius, tai nuspendžiau pasidalinti įvairiais straipsniais iš jų.

– – –

laikraštis „Diena”, 1932 m. rugsėjo 11

Nusišovė dėl žmonos uošvio kluone

Sindriūnų vienk. Pasvalio valsč. stambus ūkininkas Velžys Vincas, 40 m. amž. (buv. prad. mok. mokytojas) rugpiūčio mėn. 21 d. apie 18 val. nusišovė savo uošvio kluone.

Nusišovimo priežastis didelė nesantaika su savo jauna žmona.

Jo žmona cenzuota mokytoja, labai graži, bet nesugyvendavo su savo vyru, – neapkęsdavo.

Rugpiūčio mėn. 20 d. p. Velžienė pasiėmusi savo daiktus išvažiavo pas savo tėvus į Pasvalį pareikšdama vyrui, kad daugiau pas jį nebegrįšianti.

Vyras norėjo ją prievarta susigrąžinti ir kadangi jam tas nepavyko, jis iš pykčio savo uošvio kluone nusišovė iš brauningo. Kulka pataikė į smegenis ir vėliuonis tegyveno tik 3 valandas.

– – –

savaitraštis „Biržų žinios”, 1933 m. kovo 19

Durys nuspaudė vaiką

 

Inkūnų km. (Vabalninko valsč.). Kovo mėn. 2 d. pil. Seicevičiaus Antano daržinės begriūdamos durys pritrenkė savininko 5 metų dukrelę Genę, kuri neatgavusi sąmonės, pusantros valandos pasikankinusi, mirė.

Policija turi viską tvarkyti

Kovo mėn. 13 d. Biržų m. gyventojas B. atvyko policijos nuovados raštinėn ir užsispyręs reikalavo kelnėms susijuosti dirželio, nes jis tokį pametęs ir jam kelnės smunkančios.

Kadangi B. dirželio bereikalaudamas raštinėje pradėjo užsnūsti ir be diržo kelnėms smunkant eiti negalėjo, tai pateko daboklėn ir ten save „sutvarkė”.

– – –

dienraštis „Lietuvis”, 1927 m. sausio 27

Anglų finansų ministerio Čiurčilio nuomonė apie Italijos fašizmą.

Nesenai lankęsis Italijoj Anglų finansų ministeris Čiurčilis padarė pranešimą vietos ir užsienio spaudos atstovams, kur išdėstė savo pažiūrą į Musolinį ir į Italijos fašizmą.

Pirmiausia Čiurčilis pažymėjo: „nesunku suprasti, kad vienintelė Musolini idėja yra savo tautos gerovė, kaip jis ją supranta, ir kad visi kiti reikalai jam neturi reikšmės”.

Čiurčilio pareiškimu, jo pasikalbėjime su Musolinį daugiausia, buvo liesta ekonomiška darbininkų padėtis fašizmo valstybėj. Čiurčilis konstatavo, kad fašizmo valstybėj darbininko padėtis žymiai pagerėjo ir vis dar gerėja; tai itin svarbu pažymėti, nes šis pagerėjimas reiškiasi griežtos ekanomijos režime, kur kuo labiausia stengiamasi pataisyti finansai.

Jis neabejoja, kad Italijos vyriausybė remiasi aktyviu plačių masių pritarimu, ypačiai 20 000.000 organizuotų į sindikatus.

„Nė vienas klausimas negali būti vertinamas nepareinamai nuo tos aplinkos, kurioje jis yra sprendžiamas. Jeigu aš bučiau italas, aš visada būčiau su jumis jūsu kovoje su gyvuliškais bolševizmo apetitais. Mums Anglijoj dar neteko susidurti su tokia bolševizmo forma. Bet mes neabejojame, kad sugebėtumėm jį pasmaugti. Ar šiaip ar taip, jūsų veikimas yra naudingas visam pasauliui. Italija parodė, kad plačios tautos masės, kaip jos yra gerai valdomos, gerbia ir gina esamą tvarką. Iš pačiu masių tada kyla pasipriešinimas komunistams. Dabar jau kiekviena tauta turi priemonių kovoti au bolševizmu. Masės mėgsta savo šalį, didžiuojasi jos istorija. Teisingesnės socialinės tvarkos ir ekonomiškos gerovės siekimas joms yra suderinama su savo krašto pamėgimu.

Ligšiol kiekvienas demokratiškas ar socialistiškas vadas bijojo, kad jį pralenks kitas dar kairesnis vadas. Visi įsitikinę, kad nuolatinis kairėjimas, fatališkas bėgimas į bedugnę, neišvengiamas revoliucijoj, kurią dabar pergyvename.

Italija parodė, kad galima nugalėti kairumą, pašaukti žmonės į lojalų darbą tautos ir valstybės garbei ir naudai”.

Naujas būdas kurtumui gydyti

 

Anglų fizikos profesorius surado būdą jei ne visai išgydyti kurtumą, tai bent jį sumažinti iki minimumo. Šitas būdas . . . – ūžimas. Važiuodamas, jis, sykį atutomobiliu su savo draugu, beveik visai kurčiu, pastebėjęs, kad po kiekvieno automobiliaus švilpuko, jo draugas geriau girdįs. Kitą dieną jisai savo stebėjimą patikrinęs laboratorijoje, ir pasirodė, kad ūžimas tikrai padidina girdėjimo jautrumą. Profesoriui atėjo galvon idėja padaryti užimą žmogui negirdėtiną, panašiai kaip yra šviesa arba spinduliai nematomi. Jisai padaręs aparatą, darantį stiprias vibracijas, kurių šiaip negirdėti, bet kurios veikia į ausies girdėjimo plėvelę ir nervy narvelius. Gauta nuostabus efektas. Kurčias, kuris kasdien rytą pusvalandį veikiamas šituo aparatu pabūva, gerai girdi visą dieną. Aparatas išstatytas Londono imperijos mokslo koledže.

– – –

viskas imta iš epaveldas.lt


%d bloggers like this: