Werner Herzog

Fitzcarraldo (1982 m.)

Šiame filme pasakojama istorija apie žmogų, viename Pietų Amerikos mieste norėjusį pastatyti didelius operos rūmus. Režisieriaus Werner Herzog’o filmuose tokia tema pasitaiko dažnai – kažkoks super užsispyręs žmogus nori padaryti kažką neįmanoma, arba kažkoks žmogus leidžiasi į tolimą kelionę, kad pasiektų gal tik jam vienam suprantamą tikslą. Tai čia yra vienas iš tokių Werner Herzog’o filmų – apie kitų akimis kvailą žmogų ir jo liguistą potraukį operai.

Filmą žiūrėti buvo sunku ne tik dėl to, kad jis senas, bet atrodė labai ištęstas, be didelių įvykių, toks nuobodus. Bet kažkas vertė jį žiūrėti toliau, turbūt tai buvo pagrindinis veikėjas (aktorius Klaus Kinski) ir jo maniakiškas siekis pasiekti savo pergalę. Blaiviai vertindamas filmą, jo niekam nerekomenduoju, nors pats patyriau keistą malonumą jį žiūrėdamas.

***

Grizzly Man (2005 m.)

Dar vienas Werner Herzog’o filmas – šįkart apie Timothy Treadwell, kuris atsiskyrė nuo visuomenės ir apsigyveno šalia grizlių.

Iš pradžių atrodo, kad nieko čia keista – gamtos mylėtojai, biologai, zoologai ir t.t. leidžia daug laiko gamtoje, stebi ir tyrinėja gyvūnus. Tačiau šio filmo ašis – Timothy Treadwell ir jo žavėjimasis grizliais – pralenkia visus iki tol matytus gyvūnų mylėtojus. Timothy meilė ir žavėjimasis grizliais yra sveiku protu nesuvokiami, tai tarsi koks apsėdimas. Jis leidžia laiką šalia jų, žaidžia, meiliai kalbina, stebi jų grumtynes, nors tuo metu suvokia, kad gali būti pats grizlių užpultas. Grizliuose jis mato kažkokį žmogiškumą, kurio pats ilgisi šiuolaikinėje visuomenėje, ir greit apima jausmas, kad jis pats norėtų būti grizlis, kad galėtų įsilieti į jų bandą ir būti tik jam pačiam suvokiamos gamtos harmonijos dalimi.

Filmas puikiai iliustruoja tai, kad kai kurių žmonių meilė kam nors negali būti paaiškinta logiškai, negali būti kitų žmonių suprasta, ir kad beribė meilė kažkam dažniausiai būna fatališka.

***

Into The Abyss (2011 m.)

Filme Into The Abyss režisierius Werner Herzog imasi nagrinėti mirties bausmės temą. Filmo centre – dviejų jaunuolių įvykdyti žiaurūs nusikaltimai ir už tai jiems skirta bausmė (vienam – mirties bausmė, kitam – daug metų kalėjimo).

Šio filmo tikslas nėra paaiškinti įvykdytus nusikaltimus ar parodyti kaip ten viskas buvo ar nebuvo. Čia visas dėmesys skirtas parodyti žmonių, paliestų šios istorijos, emocijoms. Kaip jaučiasi kalinys, kuriam iki mirties bausmės liko 10 dienų? Kaip jaučiasi nusikaltėlio nužudyto paauglio sesuo prieš nusikaltėlio egzekuciją ir po egzekucijos? Ką apie mirties bausmes galvoja kalėjimo kunigas? Kaip jaučiasi kalėjimo prižiūrėtojai egzekucijų dieną? Filme nerodoma daug purvo, nėra sukrečiančių scenų, bet klausant visų tų interviu su skirtingais žmonėmis pamažu apima panika ir pasišlykštėjimas padarytų nusikaltimų beprasmiškumu.

Nelengvas dokumentinis filmas, stipriai kertantis per nuotaiką.

Užsispyrimas

What We Do In Shadows (2014 m.).

Esu užsispyręs žmogus, ir kai man kas nors rekomenduoja filmą, ilgai tyčia jo nežiūriu, nors ir numanau, kad filmas man galėtų patikti. Su filmu What We Do In Shadows buvo taip pat – prireikė metų ar pusantrų, kad pažiūrėčiau jį. Kai pažiūrėjau, labai apsidžiaugiau, kad visgi mačiau šį filmą. Tai labai nestandartinė komedija apie vampyrus. Suprantu, kad vampyrai ir komedija galbūt yra sunkiai suderinami dalykai, bet šiame filme šis derinys puikiai veikia. Juostoje rodoma istorija apie ilgai ilgai gyvenančius vampyrus šiuolaikinėje visuomėneje. Jie susiduria su problemomis dėl indų plovimo, aukų kraujų valymo, ėjimo tūsintis mieste, drakių su marozais-vilkolakiais. Vienas iš tų filmų, kuris nieko ypatinga neparodo, bet pakelia nuotaiką.

***

The Flight Of The Conchords (2007-2009 m.).

Dar vienas iš tų dalykų, kuriuos tave kažkas įtikinėja pažiūrėti, bet tu ilgai atsisakinėji. Šito serialo imtis paskatino tai, kad čia vaidina aukščiau aprašytame filme What We Do In Shadows vaidinantis aktorius. O kadangi tas aktorius, pasirodo, dar ir režisierius tiek to filmo, tiek vienas iš šio serialo kūrėjų, The Flight Of The Conchords garantavo gero humoro dozę.

Vos du sezonus trunkantis serialas pasakoja dviejų jaunuolių iš Naujosios Zelandijos bandymą prasimušti su savo muzikos grupe JAV. Jie kuria keistas dainas, visada neturi pinigų, užtat turi vadybininką, kuris apie muzikos grupių vadybą beveik nieko neišmano. Jie laukia koncertų, koncertuoja keistose vietose, filmuoja savadarbius vaizdo klipus savo dainoms, susižavi tomis pačiomis merginomis, susipyksta, kuris nors vienas išeina iš grupės arba vadybininkas juos palieka, o kur dar jų prisiekusi fanė, kuri nuolat juos persekioja ir laido keistas užuominas…

Serialas nėra genialus, pats pagavau save ne kartą kritiškai apie jį galvojant, bet tai visai netrukdė mėgautis juo. Tai yra atgaiva nuo visų tų amerikietiškų humoro serialų, nes čia humoras visai kitoks, ir išvis – čia reikia įdėmiai klausytis, kad suprastum jų bajerius. Ir labai gaila, kad būtent dėl savo specifiškumo apie šį serialą sunku papasakoti kitiems, nes bet ką išėmus iš serialo konteksto, ta atskira dalis tiesiog neturi jokio svorio ir negali perteikti serialo esmės.

***

The Royal Tenenbaums (2001 m.).

Man patinka režisieriaus Wes Anderson filmai (Moonrise Kingdom; The Grand Budapest Hotel), tačiau būtent šito filmo tyčia nežiūrėjau, nes buvau įsitikinęs, kad tai yra kvaila komedija + vaidina aktorius Ben Stiller, kuris man kelia alergiją.

Tačiau vos tik pradėjau žiūrėti The Royal Tenenbaums, iškart nurimau. Čia yra viskas, dėl ko man patinka Wes Anderson filmai: yra pasakotojas, viešbučio aplinka, pasiturintys žmonės, filmo įžangoje gražūs titrai, veikėjai labai skoningai apsirengę, juntama infantilumo dvasia, visur tokios gražios, ryškios spalvos, o ir šiaip vyrauja toks nuostabus estetikos pojūtis, kuris būtent ir padaro šio režisieriaus filmus tokius unikalius.

Filme pasakojama vienos šeimos istorija, tiksliau – kaip jie vėl pradeda gyventi po vienu stogu, sužinoję, kad jų tėvas, prieš daug metų išėjęs iš namų, sunkiai serga ir tuoj mirs. Kiekvienas veikėjas filme yra labai savarankiškas, išskirtinis, ir jų visų tarpusavio santykiai labai unikalūs. Atrodo, jog nė vienas iš jų nėra pagrindinis, čia visi puikiai atskleidžiami, ir bežiūrėdamas filmą gali pats išsirinkti, kuris veikėjas tau patinka labiausiai. Man patiko dukra Margot Tenebaum (aktorė Gwyneth Palthrow); ši veikėja išvis man yra viena įsimintiniausių moteriškų veikėjų kine.

Rekomenduoju visiems, kurie nori kažko įdomaus, gražaus ir teigiamo.

Filmai (2)

The Lobster (2015 m.)

Tikras perlas.

Įsivaizduok visuomenę, kurioje niekas negali gyventi vienas. Ir jei tu staiga lieki vienas (miršta tavo antra pusė ar tu esi paliekamas), patenki į specialų viešbutį, kuriame apgyendinti vieniši žmonės turi tam tikrą dienų limitą, per kurį turi surasti sau antrą pusę ir su ja tapti pora. Jeigu jiems nepavyks, tada yra paverčiami į kokį nors gyvūną ir nužudomi.

Tokią visuomenę sunku įsivaizduoti, ir pradėjus žiūrėti filmą labai priimti filmo pasaulio primetamas taisykles. Atrodo, kad tokia visuomenė ir jos savitos taisyklės yra neįmanomos. O daugiau painiavos prasideda, kuomet parodoma alternatyva tokiai visuomenei – iš viešbučio pagėbusių žmonių, gyvenančių miškuose ir draudžiančių bet kokius santykius, grupė. Čia už flirtą, bučinį ar seksą tarp dviejų žmonių baudžiama fizinėmis bausmėmis, ir supjaustytos lūpos tėra švelniausia bausmė.

Šį filmą buvo sunku žiūrėti. Tai tiesiog nepatogus kinas, nes man visą laiką norėjosi, kad viskas gražiai baigtųsi, kad kažkaip viskas čia imtų ir išsispręstų, ir visi gyventų ilgai ir laimingai. Bet tai ne toks filmas, kuriame laimė kaip toks dalykas išvis galimas – bent jau žiūrovo akimis.

***

Valhalla Rising (2009 m.)

Esu matęs įvairių filmų, kuriuose daug smurto, bet šitas buvo kažkoks itin slegiantis. Čia kirvis perskelia galvą pusiau, žmogaus galva suknežinama akmenimis, ir t.t, ir pan. Bet labiau nei smurtas slegia sunki atmosfera. Pagrindinis veikėjas, neištariantis nei žodžio, yra paimtas vergu ir turi už savo būvį kovoti iki mirties su kitais vergais. Viskas vyksta neapibrėžtoje žemėje, kurioje neaišku kas valdo ir kas tai per vieta išvis. Kalnai, ūkanos, nesibaigiantis rūkas, žvarbus vėjas, ir purvas, purvas, purvas.

Paliko didelį įspūdį, bet antrą kartą žiūrėti nenorėčiau. Nežinau, su kokiu filmu galėčiau jį palyginti.

***

Blue Ruin (2013 m.)

Tai tarsi idiliška istorija apie benamį, kuris gyvena suklerusiame automobilyje, valgio ieško konteineriuose, o išsimaudęs jūroje grįžta į automobilį ir vakare skaito knygą prieš miegą. Jis niekam nekenkia ir niekam netrukdo. Bet vieną dieną jį aplanko policija ir praneša, kad tuoj į laisvę bus paleistas jo tėvų žudikas. Štai čia prasideda benamio perversmas – jis nusiskuta, susitvarko, įsigyja pistoletą, užveda automobilį ir patraukia keršyti savo tėvų žudikui. Kadangi jis nėra tas, kuriam įprasta žudyti, tai priverda daug košės, kuri atsisuko prieš jį ir jo sesers šeimą. Kuo labiau jis bando ištaisyti situaciją, tuo daugiau košės priverda.

Labai blankus filmas, nors, atrodo, kad scenarijaus idėja ir gera. Bet palieka prėską skonį burnoje, nes peržiūrėjęs jį lieki be jokių minčių. Dar vienas filmas, rodantis daug absurdiško smurto, ir tiek.

Filmai

Half-baked (1998m.)

Toks visiškai tūpas filmas, kurį kažkada prisiminiau matęs per televiziją. Istorija apie senų draugų chebrą, kuri toliau gyvena kartu, dirba prastus dirba ir kasdien rūko žolę. Žolę kartais rūko ir šuo. O vieną dieną jų draugas, išėjęs į parduotuvę nupirkti užkandžių, netyčia nužudo policininko arklį ir yra įkišamas už grotų. Tada draugai nusprendžia, kad draugą reikia išvaduoti, bet užstatas brangiai kainuoja, tai jie imasi pardavinėti žolę. Nors kai kurie veikėjai filme labai erzina vaidindami apsipūtėlius, bendrai filmą galima žiūrėti ir net kartais nusijuokti.

***

Thursday (1998 m.)

Juodo humoro trileris. Istorija kaip vieną vyruką aplanko senas draugas, su kuriuo jie kadaise pardavinėdavo narkotikus ir žudydavo žmones. Vyrukas dabar susitvarkęs, turi žmoną ir gerai gyvena, o jo draugas lyg netyčia jo namuose palieka du lagaminus kokso, o to kokso pradeda ieškoti ir tikrą velniavą nekalto vyruko namuose kelti įvairūs narkotikų prekeiviai, korumpuoti mentai ir t.t.

***

The Toxic Avenger (1984 m.)

Legendinis Troma studijos filmas, tikras hitas, susilaukęs begalės tęsinių.

Filmas pasakoja istoriją kaip labai visiems nepatinkantis bičas, po kietų bičų iškrėsto pokšto, bėgdamas įkrenta į toksinių atliekų konteinerius ir po to taip mutuoja, jog iš paliegusio tampa tikru raumenų kalnu, tiesa, nelabai gražiu. Tada jis pradeda keršyti visiems savo skriaudikams ir šiaip įveda tvarką mieste. Sunku paaiškinti, koks šio filmo stilius, tiesiog smagiai besižiūrinti nesąmonė, kupina juokingo smurto.

Filmai

Paskutiniu metu užsiimu filmų terapija, žiūriu daug siaubo komedijų.

***

The Night Of The Creeps (1986 m.)

Visiškai gera siaubo komedija, tikras XX a. 9 dešimtmečio perliukas, besilygiuojantis į tokius grandus kaip The Return Of The Living Dead (1985 m.) ar Re-Animator (1985 m.). Filme rodomas mažas studentų miestelis, kuriame prasideda keisti dalykai ir ten žmonės tampa zombiais. Dėl visko kaltas ateivių dar prieš penkiasdešimt metų į Žemę numestas užkratas, tokie šliaužiojantys gyviai, kurie įlenda žmonėms per burną ir tada jau žmogus niekaip negali išsigelbėti. Šiame filme siužetas šiaip nesvarbus, čia svarbiausia kaip veikia visi tie elementai, būdingi toms senosioms siaubo komedijoms: vaikinai ir merginos, jų noras poruotis, geri veikėjai ir blogi veikėjai, išprotėjęs komisaras, linksmai nuteikianti priešistorė, parodoma filmo pradžioje, absurdiški zombių veiksmai, o kur dar šuniukas-zombis ir katytė-zombis…

***

Re-Animator (1985 m.)

Siužetas labai paprastas – jauno medicinos studento bandymai moksliškai nugalėti mirtį priveda prie to, jog prisikėlę mirusieji tampa nesuvaldomais kraujo ištroškusiais žmogėnais.

Visą laiką žiūrėdamas filmą bandžiau suprasti, kodėl jis laikomas kultine siaubo komedija, bet taip ir nesupratau. Filmo siužetas yra stiprus, t.y. čia užtektinai viskas logiška net ir turint omenyje, jog filmas yra apie suzombėjusius žmones. Bet be siužeto kažkaip niekas daugiau ir nekabina, be to visą pragarą savo moksliniais tyrimais užviręs jaunasis medikas Herbertas Westas yra turbūt vienas nesimpatiškiau personažų kiek tik man yra tekę matyti. Filme yra gerų gore scenų, bet šiaip čia yra nedaug žudymo, o ir pats filmo veiksmas man per lėtai vystomas.

***

The Return Of The Living Dead (1985 m.)

Šis filmas buvo pirmasis filmas, kuriame mačiau pankus. O kad jis dar toks ir absurdiškai juokingas ir nė kiek nebaisus, tai man ilgam įstrigo nuo neatmenamų laikų, kuomet mačiau jį pirmą kartą per televiziją. Vieną vakarą atėjo draugų, tai pasijungę per projektorių pažiūrėjom jį, ir man jis vis dar patiko.

Apie ką? Apie tai, kaip neatsargiai elgdamiesi su sandėlyje saugomais chemikalų paveiktais mirusiųjų kūnais, žmonės paleidžia neaiškų užkratą, kuris gyvus žmones susirgdina ir paverčia zombiais, o mirusius prikelia ir jie gaudo žmones, kad galėtų valgyti jų smegenis. Filme gausu nesąmonių ir kraujo, yra labai gerų juokų, o veiksmas čia vystomas greitai, be nereikalingų pertraukų. Tik man labai apmaudu, kad pats pikčiausias pankas miršta anksčiausiai.

***

Fright Night (1985 m.)

Šis filmas sunervino. Jei jis nebūtų stengtasis padaryti rimtas, viskas būtų gerai, bet eilinis siužetas apie jaunuolį, kuris įtaria, kad jo naujasis kaimynas yra kažkoks ne toks (konkrečiai šiame filme – vampyras) ir niekas, aišku, juo netiki, išvirsta į iki skausmo nuobodžią filmo juostą. Didžiausia problema yra veikėjų motyvacija, pvz.: 1.) vampyras įsiveržia į jaunuolio namus, kad jį nužudytų, ir kai jau yra prirėmęs jaunuolį prie sienos, staiga išgirsta, kad nubudo jaunuolio mama ir jį šaukia, nors prieš tai nepaisydamas triukšmo užrėmė jos duris ir jaunuolio kambaryje viską daužė nesistengdamas išlikti tylus; 2.) vampyrų medžiotojas, į kurį kreipiasi jaunuolis, o vėliau ir jo draugai, tiek kartų keičia savo nuomonę, jog pradeda norėtis, kad tą veikėją išvis greičiau nužudytų; 3.) vampyras, nors iš pradžių norėjo nužudyti jaunuolį, vėliau jam sako, kad viskas ok, aš tavęs nežudysiu, bet dar vėliau dėl neaišku kokių priežasčių vėl kėsinasi jį nužudyti. O didžiausia nesąmonė buvo scena, kuomet vampyras gaudo jaunuolius mieste, o begaudydamas atsiduria diskotekoje, ten užsišoka su pagrindinio veikėjo mergina, ji visiškai susileidžia jo rankose, tai jis ją pagrobia ir erotizuotai paverčia vampyre (kodėl ten, kur vampyrai, visada turi būti ir erotika?).

Nebaigiau žiūrėti, išjungiau likus 10 ar 15 minučių, nes trūko kantrybės tęsti tą kankynę toliau.

***

House (1986 m.)

Filme rodoma istorija kaip nebegalintis rašyti rašytojas atsikrausto į paveldėtą namą, kuriame kadaise pradingo jo sūnus. Iškart aišku, kad namas prakeiktas, o greitai rašytojas pradeda girdėti ne tik dingusio sūnaus šauksmą, bet ir susidurti su visokiomis keistomis pabaisomis. Įdomiausia yra tai, kaip pagrindinis veikėjas bando nuslėpti nuo kaimynų, jog kažkas jam negerai ir kad jį puola visokie gyviai ;) Neįsimintinas, bet ir nelabai erzinantis filmas.

Filmai

Singles (1992 m.)

Apie ką šis filmas? Apie žmones, ieškančius vieni kitų grunge eros Sietle. Filme galima išgirsti ir pamatyti tų metų grunge scenos pažibas Alice In Chains, Pearl Jam, Soundgarden. Tiesa, muzikos čia nėra tiek, kiek galbūt man norėjosi jos išgirsti ir pamatyti, bet viskas gerai.

Singles yra visiškai paprastas filmas. Toks, kurį žiūrint nekyla didelių emocijų, nekyla sunkių klausimų, veikėjai nėra kažkuo išskirtiniai, greičiau perdėtai paprasti, todėl tokie panašūs į tave. Čia yra mergina, beviltiškai įsikliopinusi (puikiausias žodis tam dalykui nusakyti) muzikantą, kuris, žinoma, visai ja nesidomi, mat groja grupėje, kuri, deja, kol kas garsi tik Belgijoje ir Italijoje. Tada yra vaikinas ir mergina, kurie ką tik išsiskyrė su savo antrosiomis pusėmis, todėl susipažinę vienas kito bijo ir dėl to jiems kyla daug sunkumų. Taip pat yra visokių pašalinių veikėjų, kurie išlenda šen bei ten ir paįvairina filmą.

Nežinau, ko šiam filmui trūksta iki kultinio jaunimo filmo statuso, gal daugiau šėlionių ir atsipalaidavimo, kaip, pvz., filmuose Dazed and Confused arba Empire Records. Bet jei kada nors norėsis ko nors itin ramaus ir nevarginančio – šis filmas gali būti neblogas pasirinkimas.

Citatos

– Are my breasts too small for you?
– Sometimes.

*

– Do you realise, Janet, that in modern day society there’s almost no need to leave the house at all?

*

– You know, in a parallel universe we’re probably a scorching couple.
– Yeah, but in this one – neighbours.

*

– I don’t need to be your girlfriend, I just wanna know you again.

*

Po ilgo išsiskyrimo merginai atsiradus prie vaikino durų, šis klausia:

– What took you so long?
– I was stuck in traffic. – atsako mergina.

– – –

High Fidelity (2000)

Filmas, vėlgi, susijęs su muzika. Plokštelių parduotuvės savininkas, ką tik išsiskyręs su mergina, atmintyje peržvelgia 5 sunkiausius savo išsiskyrimus. Negalėdamas suprasti kodėl jį visos palieka, jis nusprendžia su jomis vėl susitikti ir viską išsiaiškinti, tuo pačiu metu bandydamas susigrąžinti ką tik jį palikusią merginą.

Nors šio filmo siužetas skamba įdomiai, tačiau, mano manymu, pagrindinio veikėjo personažas per daug chaotiškas ir nelabai pozityvus, todėl su juo absoliučiai nesinori tapatintis. Jis isterikuoja, tada isterikuoja dar daugiau, tranko durimis (neatleistina!), neigia ir visiškai negerbia jį palikusios merginos noro pabūti vienai, nors tuo pat metu pats dairosi į kitas. Yra kur kas geresnių filmų, kuriuose paliktų vyrų personažams bent jau galima pajusti empatiją ar net su jais trumpam susitapatinti – 500 Days of Summer, Fear X, Silver Linings Playbook.

Tai kas gi mane vertė žiūrėti filmą toliau? Turbūt tai, kad daug laiko buvo rodoma muzikos plokštelių parduotuvė ;) Ir dar patiko muzikos geek‘ų kalbos apie visokias grupes, atlikėjus ir t.t.

Citatos

– What should have I done to make you happy?
– Nothing. Make yourself happy.
– Why I’m not happy?
– Because you’re the same person you used to be, and I’m not.

*

– All I’m saying is you have to allow for things to happen for people, most of all – for yourself. You don’t, Rob, so what’s the use?

– – –

Clueless (1995)

Filmas apie moksleivius, kurie sprendžia visokias populiarumo, meilės ir kuo apsirengti problemas. Kodėl jį žiūrėjau? Sunku atsakyti, bet jį rodė per televiziją, o kartais grįžęs į Alytų aš leidžiuosi užverbuojamas televizijos.

Clueless neturi kažkokių pamokslų ir t.t., ir net jei iš pradžių kažkaip bodėjausi tomis moksleivių personažėmis, vėliau ta priešprieša dingo, žiūrėjau atbukęs, ir tiek. Neįsivaizduoju, ar ištverčiau dar vieną panašų filmą greitu metu, bet kas žino.

Citatos

Mergina susirūpina:

– He does dress better than I do, what would I bring to the relationship?

Prancūzų filmai

Mais Ou Est Donc Passee La 7eme Compagnie? (Kur pradingo septintoji kuopa?) / 1973 m.

IMDB

Vieną vakarą su L. nuėjom išgerti alaus, bet viskas baigėsi tuo, kad užvalgę labai aptingom, tai nusprendėm, kad nieko dabar geriau negali būti už drybsojimą ant lovos ir filmo žiūrėjimą. Pasakiau, kad turiu komediją, tai ir pradėjom žiūrėt.

Tai yra keista komedija, nes humoras joje subtilus. Žiūrėdamas supranti, kad toje ar kitoje vietoje turėtų būti juokinga, bet tau visai nėra juokinga. Tada ir pagalvojau, kad mano karta su visai kitokiu humoro supratimu užaugo (ir auga toliau), todėl tokie filmai vargu ar gali palikti gerą įspūdį. Aš nesakau, kad filme yra blogas humoras – iš to laikmečio filmų negali tikėtis tokio humoro, kokio tada nebuvo. Bet esmė vis tiek nesikeičia – tai tokia komedija, kurią žiūrėdamas gali pora kartų užmigti, prabusti ir žiūrėti toliau, nesijaudindamas, kad kažką praleidai – nei linksmo, nei svarbaus.

Kalbant apie siužetą, tai viskas labai paprasta: keli prancūzų kareiviai netyčia atsiskiria nuo savo būrio ir pradeda chimarinti, o vokiečiai jau visai čia pat, tai jie persirengia vokiečiais ir toliau sau varinėja visur.

– – –

Les Lyonnais (A Gang Story) / 2011 m.

IMDB

Filmas sukasi apie senstantį Lijono gaujos vadą, kuris turi priimti sprendimą – padėti ar nepadėti savo geriausiam draugui išsisukti nuo policijos? Juos abu sieja vaikystė, pašėlus jaunystė, kartu įvykdyti nusikaltimai ir t.t. Jis žino, kad jeigu sutiks padėti, pats gali sėsti į kalėjimą ir netekti visko, ką turi – žmonos, vaikų, ramaus ir patogaus gyvenimo, ir t.t. Galvodamas kaip turi pasielgti, jis permąsto savo gyvenimą, prisimena visokius dalykus, o kol jis sau mąsto, tai į jo duris pradeda belstis kita mafija ir jam nieko kita nebelieka kaip vėl veltis į negerus dalykus…

Iš esmės tai yra geras filmas, vienas iš tų, kur tu žaviesi nusikaltėliais, nes jie yra kieti blogiukai. Čia nėra nei įspūdingų susišaudymo/kovų scenų, nei kažkokios perdėtos dramos, ir tai yra labai gerai.

Rekomenduoju visiems, kam patinka kartais pažiūrėt filmą apie nusikalstamas grupuotes.

– – –

L’instinct de mort (Mesrine: Killer Instinct) / 2008 m.

IMDB

Istorija apie garsų Prancūzijos niekadėjų Žaką Meriną, kuris plėšė bankus, grobė ir žudė žmones ir darė kitus blogus dalykus Prancūzijoje ir Kanadoje.

Viskas čia prasideda labai greitai – Žakas grįžta iš kariuomenės ir iškart įsivelia į nusikaltėlių pasaulį. Kodėl jis tai daro, neaišku, ir vėliau, viso filmo metu Žakui darant vis baisesnius dalykus taip ir lieka neaišku kas jį skatina tai daryti. Jis žiaurus, mužikiškas, išsišokėlis, kuris neturi nė vienos teigiamos savybės, o tai priveda prie to, kad tu niekaip su juo nesitapatini ir nesižavi. Jis tave erzina, ir net filme atsirandanti meilės istorija po to pasuka tokia bloga linkme, kad tu neturi jokios empatijos tam faking Žakui.

Yra ir antra filmo dalis, bet jos visai nesiruošiu žiūrėti.

– – –

Ne le dis à personne (Tell No One) / 2006 m.

IMDB

Štai čia yra gero trilerio pavyzdys: geri aktoriai, painus siužetas ir ta neteisinga situacija, kai visas pasaulis yra nusiteikęs prieš pagrindinį veikėją, kuris žino, kad turi viską imti į savas rankas, jei nori įrodyti, jog yra nekaltas.

Istorija tokia: prieš 8 metus žiauriai nužudytos žmonos vyro šiaip ne taip toliau tęsia savo gyvenimą, tačiau staiga policija pasirodo prie jo durų ir ima uždavinėti daug klausimų apie tą naktį, kai buvo nužudyta jo žmona. Policija neslepia, jog atsiradus naujiems įkalčiams, jie pradėjo tirti bylą iš naujo, ir dabar vyras yra pagrindinis įtariamasis. Maža to, pradeda žūti jo žmoną pažinoję žmonės, ir situacija greitai tampa visai nekontroliuojama.

Džiaugsmas akims – Marie-Josée Croze, kurią jau buvau matęs kažkokiame kitame filme, kurio niekaip dabar nepamenu.

Rekomenduoju visiems, kam patinka filmai su painiais siužetais.

– – –

MR 73 (The Last Deadly Mission) / 2008 m.

IMDB

Filmas, kuriame vaidina garsusis prancūzų aktorius Daniel Auteuil.

Filmas, kuriame viskas yra blogai.

Tai vienas iš tokių blogų filmų, kur viskas perdėta. Yra įprasta, kad policininkai filmuose būna vieniši ir neturi normalaus gyvenimo, bet šiame filme pagrindinio veikėjo nusigyvenimas ir nusigėrimas yra pasiekęs 999+ levelį.

Tai vienas iš tokių blogų filmų, kurio lietaus scenos tokios dirbtinės, kad nenustebtum, jei kadre netyčia jie būtų nufilmavę kaip ugniagesiai lieja vandenį iš aukštai iškeltos žarnos.

Nepamenu ties kelinta filmo minute supratau kur reikia ieškoti nusikaltėlio, tačiau pagrindinis veikėjas, atrodo, tai suprato daug vėliau, nors čia viskas buvo taip aišku, kad nesusivokti buvo neįmanoma.

Šio filmo kūrėjai įrodė, kad dar įmanoma pasiekti naujas žemumas, bravo ;) Filmo taip ir nebaigiau žiūrėti.

Rekomenduoju, jei norit save nubausti.

– – –

36 Quai des Orfèvres (36th Precinct; Department 36) / 2004 m.

IMDB

Dar vienas režisieriaus Olivier Marchal, sukūrusio aukščiau aprašytą filmą MR 73, darbas. Šis visai neblogas, nors jame vaidina tas pats garsusis Daniel Auteuil, apie kurį daugiau dar parašysiu vėliau.

Filmas apie korumpuotą policiją, kuri stengiasi sugauti bankų plėšikų gaują. Tačiau visa bėda, kad tai bando padaryti du skirtingi policijos skyriai, kurie vienas kitam tik trukdo. Kadangi vienas iš skyriaus policininkas yra mažesnis niekšas (Daniel Auteuil) už kito skyriaus vadovą (Gerard Depardeu), tai pastarasis padaro viską, kad mažiau korumpuotas policininkas netektų darbo ir patektų už grotų. Bet pačios tragedijos kažkaip nesijaučia filme. Atrodo, kad nuskriaustasis aktoriaus Daniel Auteuil personažas susitaiko su neteisybe, susitaiko su žmonos mirtimi, ir labai kantriai atsėdi kažkiek ten metų kalėjime, o tada kai išeina, tai nueina ir biškį pikčiau pakalba su tuo niekšu policininku, ir viskas.

Viskas.

Išskirtinio paminėjimo vertas aktoriaus Gerard Depardeu atliekamas vaidmuo, nes tas korumpuotas mentas toks niekšingas, toks be moralės ir t.t., kad visą filmą lauki kada jį kas nors nužudys.

Filmas, kurį bus sunku prisiminti, bet kuris ir nesuerzins, jei nuspręsit pažiūrėt.

– – –

Caché (Hidden) / 2005 m.

IMDB

Garsaus austrų režisieriaus Michael Haneke pastatytas filmas apie šeimą, kuri vieną rytą prie savo buto durų randa vaizdajuostę, kurios įraše iš lauko filmuojamas jų namas, kaip jie visi išeina į darbą, kaip grįžta, ir t.t. Iš pradžių jie per daug nesirūpina dėl to, tačiau kai po to kiekvieną rytą gauna po naują vaizdajuostę, sunerimsta. Bandydami išsiaiškinti kas čia ir kaip, jie visą laiką klaidžioja aklavietėje, policija jiems negali padėti, o naujos vaizdajuostės ir kraupūs atvirukai juos ir toliau pasiekia ne tik namuose, bet ir darbo vietose. Įtampa auga, matosi, kad vyras kažką nutyli nuo žmonos, todėl ji pradeda jį įtarinėti padarius kažką labai bloga praeityje…

Filme daug pokalbių apie nieką, neįprastų scenų. Atrodo, kad dalį laiko išties nieko nevyksta, veikėjai tiesiog gyvena augančioje įtampoje, ir tiek. Bet iš visų tų nestandartinių scenų, veikėjų neveiksnumo ir įgrįstančių pokalbių ir susidaro bendras dėlionės vaizdas, kurio niekaip negaliu apibūdinti žodžiais.

Sunku pasakyti ar man šitas filmas patiko. Bet kad paliko kažkokį jausmą viduj, tai tikrai.

Rekomenduoju, jei norit kažko lėto.

– – –

Je l‘aimais (Someone I loved) / 2009 m.

IMDB

Šis romantinis filmas pastatytas pagal Anos Gavaldos romaną „Aš mylėjau“, kurį skaičiau prieš nežinau kiek metų. Kad yra pastatytas filmas pagal šį romaną, sužinojau visai atsitiktinai, todėl iškart tapo įdomu kaip romano istorija atrodys perkelta į ekraną.

Tiek romane, tiek filmo pradžioje be galo erzina veikėja Chloja, kuri depresuoja sužinojusi, kad jos vyras jai neištikimas. Ji verkia ir verkia, ir tai niekur neveda. Kadangi tragedijai nėra galo, tai jos uošvis ją išveža į atokiai esantį sodo namelį. Ten jis būna su ja, kad jai nebūtų sunku vienai, ir vieną vakarą jiems bekalbant jis pradeda pasakoti savo slaptą meilės istoriją, ir tada tu supranti, kad, ačiū dievui, čia ne Chloja yra pagrindinė veikėja.

Pati meilės istorija nei kažkuo ypatinga, nei ką – istorija, ir tiek. Vedęs vyras netikėtai susipažįsta su jaunesne už save moterimi ir jie įsimyli vienas kitą. Visas istorijos tragizmas yra aklas vyro bandymas išlaikyti tiek šeimą, tiek meilužę, o tai, žinoma, neįmanoma, todėl kenčia tiek jis pats, tiek jį mylintys žmonės.

Filmo nelaimė yra pagrindinis aktorius Daniel Auteuil. Jis tiesiog netinkamas šiam vaidmeniui. Stebint jį atrodo, kad jis net nėra įsimylėjęs meilužės, todėl bet kokie jo meilės prisipažinimai skamba kažkaip neįtikinančiai. Baisiausia scena (kuri galėjo būti viena tvirčiausių scenų) – meilužė guli nuoga, o vyras jai sako, kad ji yra viskas, ko jam reikia, ir jis kažkaip taip tarsi grabinėja jos nuogą kūną, ir nenatūraliai tranko savo galvą į jos kūną; vieną akimirką atrodė, kad jis siekia įkišti galvą meilužei tarp šonkaulių. Aš suprantu, kad gal čia tiesiog tokia jau ta aistra, bet tai atrodė absoliučiai blogai. Visame filme net bučinių scenos su tuo aktoriumi atrodė kažkaip… Niekaip neatrodė, kažkokia nesąmonė. Atrodo, kad nemoka jis bučiuotis ar kaip čia pasakyt.

O aktorė Marie-Josée Croze, atliekanti meilužės vaidmenį, atliko jį visiškai puikiai. Ir keista, bet viso filmo metu aš labiau supratau meilužės požiūrį, savijautą ir t.t., o ne vyriškio. Man atrodė, kad jis padarė viską, ką galėjo padaryti blogiausia, ir kad jis gavo tai, ko nusipelnė. Tuo tarpu jo meilužę palaikiau, nes tiek romane, tiek filme jos personažas man buvo daug priimtinesnis.

Pati gražiausia romano vieta filme buvo parodyta, tačiau nei šiaip, nei taip. Galima buvo tikrai originaliau sugalvoti kaip tai padaryti.

– – –

Le mari de la coiffeuse (The Hairdresser‘s Husband) / 1990 m.

IMDB

Toks lengvas, ironiškas, erotiškas filmas, kažkiek primenantis Maleną.

Istorija apie vyrą, kuris būdamas mažas, paklaustas tėvo kuo nori būti užaugęs, atsakė, kad nori vesti kirpėją. Iš to turbūt jau aišku, kad galiausiai taip ir nutiko, ir tarsi nėra čia ką daugiau pasakoti. Pačiame filme istorija ne tiek svarbi, kiek tas pavaizduotas meilės, aistros ir visiško atsidavimo vienas kitam jausmas, kurį, atrodo, sveiku protu yra sunku suvokti. Nepamenu kito filmo, kuriame parodyta dviejų žmonių meilė būtų sukėlusi tokią keista reakciją – kai žiūri ir supranti, kad tokia meilė kelia baimę.

Filmai

Dabar mažai skaitau, karts nuo karto pažiūriu kokį nors filmą.

Cure (1997 m.)

Esu šiek tiek japonofobas, todėl jei galiu rinktis nežiūrėti japoniškų filmų, tai ir nežiūriu. Bet kartais kažin koks noras užeina patikrinti save, ir tada imu ir išsirenku kokį nors keistesnį filmą. Režisieriaus Kiyoshi Kurosawa filmas Cure nėra iš tų labai keistų filmų, tačiau šis mistinis trileris kaip reikiant mane užverbavo ir įtraukė į savo nesvarumo būseną; net kitą dieną po peržiūros negalėjau išmesti jo iš galvos.

Istorija nėra labai originali, bet ir banalia jos nepavadinsi – detektyvas tiria kraupias žmogžudystes, kurias atlieka labai ramūs žmonės, ir neaišku kas juos paskatina tai padaryti. Be to visų žmogžudysčių braižas vienodas, todėl detektyvui atrodo, kad už viso to slypi žmogus, kažkokiu būdu priverčiantis kitus žmones žudyti. Tokie filmai kaip šis galėtų būti priskirti žanrui nepatogus trileris. Jeigu esat matę Angel Heart, turėtų patikti ir šitas.

– – –

Terribly Happy (Frygtelig lykkelig; 2008 m.)

Myliu skandinavų kiną, o kaip gi kitaip! Todėl kai užsinoriu įdomaus filmo, visada žiūriu į savo norimų peržiūrėti filmų sąrašą ir ieškau kokio nors filmo iš Šiaurės.

Filmas pasakoja istoriją apie policininką, kuris kažin ką prisidirbęs Kopenhagoj yra pervedamas dirbti į mažą miestelį, kuriame išvis nieko nevyksta, o prieš tai ten dirbęs policininkas dingo neaiškiomis aplinkybėmis. Mažame miestelyje viskas vyksta pagal seniai įsišaknijusias tradicijas, todėl kai policininkas pradeda bandyti išspręsti be galo senas kai kurių miestelio gyventojų problemas, miestelėnams tai labai nepatinka ir virš policininko galvos pradeda telktis tamsūs debesys. Veiksmas seka veiksmą ir greitai mažo miestelio ramybė dingsta ir pradeda dėtis rimti dalykai ;)

– – –

Interstellar (Tarp žvaigždių; 2014 m.)

Istorija apie tai kaip amerikiečiai gelbsti žmoniją nuo išnykimo, kosmosas, aktorius Matthew McConaughey ir režisierius Christian Nolan – kai turi šiuos elementus, filmas pasmerktas tapti hitu.

Siužetas toks: kažkas nutiko Žemei, niekas neauga, nuolatos visur didelės smėlio audros, todėl aišku, kad taip ilgai nesitęs ir žmonija išmirs, jei neras kitos vietos gyventi. Taigi jie išskrenda į kosmosą ir ieško naujos planetos.

Na, čia toks labai primityvus siužeto perteikimas. Išties viskas ten yra labai gražiai pateikta, daug visokių fizikos teorijų ir t.t., bet aš jau išmokęs nesigilinti į visokias reliatyvumo teorijas filmuose, taigi man tos teorijos netrukdo, aš jų nekvescionuoju, tiesiog žiūriu filmą ir mėgaujuosi. O šiuo filmu mėgautis labai lengva, nes čia pirmiau drama, o tik po to – mokslinė fantastika. Bežiūrėdamas filmą vienoje vietoje net beveik susigraudinau ;) Tai vienas iš tų epinių filmų, kurių net nedideles klaidas, per daug užtęstas holivudines dramos scenas greitai užmiršti ir lauki kas bus toliau.

Jeigu patinka tokie kosminiai filmai, pažiūrėkit dar ir Sunshine arba Contact – pastarasis man labiausiai įstrigęs iš tokių.

– – –

The Man Who Knew Too Little (1997 m.)

Man patinka aktorius Bill Murray, todėl kažkurį vakarą nusprendžiau pažiūrėti kokį nors filmą su juo. Iškilo didelė problema: nėra daug filmų su juo, kuriuos norėčiau pažiūrėti. Esu matęs Švilpiko dieną, Broken Flowers, Lost in Translation, o be šitų filmų kiti nelabai traukia. Tada pagalvojau,kad reikia nesirūpinti ir tiesiog pažiūrėti kokį nors itin paprastą filmą su juo, gal net prastą filmą. Taip jau nutiko, kad pasirinkau The Man Who Knew Too Little.

Tai toks itin paprastas filmas, kurio siužeto vingiai per daug nenustebins, kai kas čia greitai nuspėjama, ir t.t. Bet man tikrai patiko stebėti Bill Murray vaidybą. Šiame filme jis – toks paprastas vyrukas, kuris papuola į realybės teatrą ir visąlaik galvoja, kad tas teatras vis dar vyksta, ir kad viskas, kas jam nutinka, tėra iš anksto surežisuota ir suplanuota, ir kad visi pavojai, su kuriais jis susiduria, irgi tėra žaidimo dalis. Tačiau iš tiesų viskas taip nėra, nes per klaidą jis yra įsukamas į tikrų šnipų šaudynes, gaudynes ir kitus rimtus reikalus. Tai va toks siužetas, filmas idealiai subalansuotas sekmadieniui ;)

– – –

Pod mocnym aniolem (The Mighty Angel; Stiprusis angelas; 2014 m.)

Lenkų režisierius Wojtek Smarzowski terorizuoja lenkus savo filmais, kuriuose parodo Lenkijos baisybes. Šįkart jis pastatė filmą pagal vieną mano mėgstamiausių romanų – Jerzy Pilch „Stiprusis angelas“. Kai tik sužinojau, kad filmą rodys per Lenkų kino savaitę Vilniuje, iškart apsidžiaugiau, ir net tai, kad galiausiai teko eiti į filmą vienam (pirmą kartą ėjau į kiną vienas), nebuvo problema.

Filme pasakojama istorija apie rašytoją, kuris jau n-tąjį kartą lankosi alkoholikų skyriuje. Ten būdamas jis pasakoja savo gyvenimą ir kitų besigydančių istorijas. Galima būtų sakyti, kad mūsų veikėjas bando nesėkmingai mesti gerti, tačiau taip nėra, nes jis išvis nebando mesti gerti. Kiekvieną kartą išeidamas iš ligoninės jis sako skyriaus vedėjui, kad šįkart bus kitaip, šįkart jau nebegers, bet vos išėjęs sėda į taksi ir važiuoja į barą „Stiprusis angelas“, kur vėl pradeda gerti.

Pirmoji filmo dalis labai linksma, visas tas alkoholizmas tragikomiškai vaizduojamas. Tačiau praėjus pirmajam pusvalandžiui, filmas tarsi persilaužia ir visa ta komedija dingsta, ekrane vis daugiau juodų vaizdų iš pagrindinio veikėjo gyvenimo – vemiantis, apsišikęs, užspringęs vėmalais, užmigęs ir beveik prigėręs vonioje, ir t.t. Juokas dingsta, ir tu supranti, kad režisierius pasiekė savo tikslą – privertė pažvelgti į alkoholizmą rimtai, neromantizuotai.

Kam įdomu, yra interviu su režisieriumi.

– – –

Drogówka (Traffic department; 2013 m.)

Sužavėtas lenkų režisieriaus sumanymo vaizduoti Lenkijos problemas, nutariau pažiūrėti ir kitą jo filmą – šįkart apie kelių policiją.

Filmas rodo Varšuvos kelių policininkų kasdienybę – darbas, gėrimas, dulkinimasis, skolos, nešvarūs reikalai, korupcija, korupcija, korupcija. Čia visi prisidirbę, niekas nėra švarus. Ir galiausiai vienas iš policininkų per eilinį užgėrimą prisidirba tiek, kad jam jau pripaišoma žmogžudystė. Žiūrovas supranta, kad viskas nėra taip aišku, kaip pateikiama, ir leidžiasi su tuo prisidirbusiu policininku patys tirti kas ir kodėl bando jį pakišti.

Pats principas panašus kaip ir filme „Stiprusis angelas“ – iš pradžių korumpuoti policininkai juokingi, netgi žavūs iš dalies, bet praėjus pirmajam pusvalandžiui viskas pradeda atrodyti koktu, ir visi tie veikėjai nebeatrodo net mažumėlę linksmi ar faini.

Nemoku lenkų kalbos, todėl filmą žiūrėjau su angliškais subtitrais. Kartais nespėdavau visko perskaityti, todėl gal kažką ir netiksliai supratau filme, tačiau tai netrukdė šiam šoko seansui. Jeigu nemėgstat filmų, kurie sunkiai išsitrina iš atminties ir palieka prastą skonį burnoje, nežiūrėkit šito filmo, nes jis nėra pramoga.

– – –

Under the Skin (2013 m.)

Pats keisčiausias filmas, kurį mačiau pastaruoju metu. Taip, parsisiunčiau tik todėl, kad Scarlett Johansson man yra graži.

Siužetas štai koks – jauna moteris važinėjasi automobiliu ir vilioja vyrus. Daugiau mes iš esmės nieko konkretesnio ir nesužinome viso filmo metu, kad ir kaip norėtume suprasti kas toji moteris, kodėl ji vilioja vyrus, kas nutinka tiems vyrams. Klausimų daugiau nei atsakymų, tačiau po kiek laiko susitaikiau su savo nepavydėtina žiūrovo situacija – kad man turbūt ir nelemta sužinoti visko. Tad gali interpretuoti viską kaip nori arba gali išvis per daug negalvoti kas čia vyksta, ir tiesiog žiūrėti kaip ta mistiška moteris vėl suka ratus automobiliu, kalbina vyrus, vežasi juos namo. O tai, kas įvyskta namie, man atrodė labai gražu, tokia nuostabi fantastiška estetika, kad po to laukdavau kada vėl veiksmas sugrįš į tą namą.

Jeigu tokie filmai ne prie širdies, tai nežiūrėkit jo, nes galit likti ne tik nusivylę, bet ir didžiai pasipiktinę, jog iššvaistėt brangų laiką tokiai nesąmonei. Bet jeigu mėgstat tokius dalykėlius, tada pabandykit, nes filmo pabaigoje liksit dar mažiau kažką supratę nei pradžioje ;) Ir jeigu bus įdomu, paskaitykit apie ką yra knyga, pagal kurią šis filmas ir pastatytas. Man buvo tikrai įdomu sužinoti kaip ten visgi viskas buvo.

P.S. Šitas filmas keliose vietose man sužadino geismą, nors čia Scarlett Johansson yra turbūt pati negražiausia, kokią tik ją kada mačiau. Retai kada filmai sužadina geismą.

– – –

Coherence (2013 m.)

Nuostabus mažo biudžeto filmas su nežinomais aktoriais. Dar vienas įrodymas, kad net be garsių aktorių gali būti įsimenančių filmų, nes svarbiausia, ko reikia – geras sumanymas siužetui.

Šeima ir draugai susirenka praleisti vakarą kartu. Tuo metu virš žemės skrieja kometa, ir susirinkusieji kaip tik kalba apie ją – kad dėl jos gali dingti mobiliojo ryšio ir interneto signalas, galimi elektros trikdžiai ir t.t. Žinoma, taip ir nutinka – dingsta ryšys, internetas, elektra. Šiek tiek sunerimę žmonės žvalgosi pro langus ir pastebi, kad visoje gatvėje tik viename name liko elektra. Jie nusprendžia nueiti pas kaimynus, ir taip pamažu užverda didelė didelė košė.

Ta košė maloni ir labai įdomi, nes žiūrėdamas filmą nė karto nepagalvojau, kad čia kažkokias nesąmoningas teorijas žmonės kalba. Filme šiek tiek yra fizikos, bet dzin ta fizika, nes filmas labai maloniai žiūrisi ir yra tikrai įdomus. Net tai, kad beveik visas veiksmas vyksta tik name, nėra blogybė. Rekomenduoju visiems, kam patinka visokie mind fuck tipo filmai.

– – –

Paberist Linn (Popierinis miestas; 2014 m.)

Kai rudenį vyko Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, nuėjau į dvigubą seansą, kuriame rodė du trumpametražius filmus. Pirmasis buvo estų režisieriaus Jaak Kilmi filmas Popierinis miestas.

Filme pasakojama apie Narvos miestą Estijoje, kuriame gyvena 98% rusų. Kai per Antrąjį pasaulinį karą miestas buvo sugriautas, jį buvo nutarta ne atstatyti, o nušluoti nuo žemės paviršiaus ir viską pastatyti iš naujo. Žmonės, kurie dar buvo likę jame gyventi, buvo iškelti kitur, o į naujai pastatytą miestą atkelti rusai.

Apie Narvą pasakoja du vyrai, apie kuriuos ir sukasi visas filmas. Pirmasis yra senas Narvos gyventojas, kuris, remdamasis senomis miesto nuotraukomis, daro popierinius/kartoninius pastatų modelius ir tokiu būdu bando padaryti vieną didelį senosios Narvos miesto modelį. Atrodo tikrai įspūdingai, skamba įdomiai, tačiau bėda ta, kad niekam neįdomus to vyro darbas – nei Narvoje, nei visoje Estijoje. Tuo tarpu antrasis filme esantis vyras – investuotojas iš Švedijos, nupirkęs Narvoje buvusį tekstilės fabriką, po kurio laiką jį uždaręs ir dėl to tapęs nekenčiamiausiu žmogumi Narvoje. Jis pasakoja apie verslą mieste ir naują idėją – padaryti didelius lošimo namus su viešbučiais ir t.t. Bežiūrint filmą ir Narvos vaizdus šis planas skamba kažkaip neįtikimai.

Filmas sukėlė daug minčių, o pati baisiausia – kad Narva yra miestas, kuris neįdomus jo patiems gyventojams, tai miestas be atminties. Tad kokia ateitis laukia miesto, kuris nieko nežino apie save?

 

Terapija

sirpstu – puikūs tekstai, ypač šitas:

“Neapsisprendžiu, ar mylėtis, kai nemyli, yra liūdna. Ar mylėtis su vyru, kuriam per 40, kai tau – 24, ir daryti tai iš gyvenimo nuobodulio, yra liūdna.. Vyrą, kuris niekada taves nemylės, kurį sutinki per laisvadienio popietes, išgeri 1 latte ir pažiūri į laikrodi – laikas jau rodo, kad metas eiti pas jį.“

ruethegreen gražiai rašo apie vandenį.

pasakų herojus (iš tiesų herojė) rašo teigiamą blogą, kuris turi tą viskas bus gerai galią.

O kai nebesinori net ir tekstų, visada galima pažiūrėti kokį nors filmą. Kai vasarį buvo sunku, žiūrėjau du nuostabius filmus apie lengvabūdišką jaunimą: Dazed and Confused (1993) ir Empire Records (1995).

– – –

Filmo Dazed and Confused istorija vystosi viso labo vieną dieną, tačiau to pilnai užtenka, kad filmas perteiktų JAV 8 dešimtmečio jaunimo dvasią. Čia nėra kažkokios filosofijos arba labai rimtų problemų, svarbiausia filme – jaunimo nutrūktgalviškumas ir nerūpestingumas. Paskutinę mokslo metų dieną mokykloje visiška sumaištis: chebra krikštija būsimus pagrindinės mokyklos mokinius, geria alų, rūko žolę ir nesirūpina dėl nieko, o viską vainikuoja didelis vakarėlis. Puikus filmas su itin geru garso takeliu tiems, kurie nori atsipalaiduoti arba truputį apverkti savo blėstančią jaunystę ;)

Vyrukai dairosi mergaičių ;)

– – –

Labai panašaus tipo yra ir filmas Empire Records, tik jame jaunimas jau baigęs mokyklą arba besimokantis paskutinėje klasėje. Istorija labai paprasta: nepriklausomai muzikos  įrašų parduotuvei ateina sunkūs laikai, kai muzikos įrašų rinkos milžinė bando paversti ją savo parduotuvių centro dalimi. Chebra susiima ir bando padaryti viską, kad tik tai neįvyktų, nes nori išsaugoti savo parduotuvėlės dvasią. Įdomu tai, jog filmo veikėjai pavaizduoti labai stereotipiškai, čia yra ir gotė, ir pankas, šiaip durnas roko mėgėjas, gražuoliukas, gražuolė stropi moksleivė, kvaila paleistuvė, ir t.t. – tapatinkis su kuo tik nori ;) Filme skamba labai daug roko muzikos, o visi veikėjai yra pametę galvas dėl muzikos. Iš tiesų turbūt tuo filmas ir sužavėjo mane, kai mačiau jį pirmą kartą dar būdamas mokykloje: nuostabus jausmas matyti žmones, kuriems muzika reiškia tiek daug, kiek ir tau, net jeigu tie žmonės ir fiktyvūs.

Bičas valgo space cake’ą, ir šiaip toks durnius ;)

Vidinis Kraujavimas

Kai tik prasideda nesėkmių periodas, tampu paranojiškas. Tada desperatiškai griebiuosi visko, kad tik nesijausčiau blogai. Nesėkmes norisi paskandinti sėkmingais vakarais, pokalbiais, pažintimis.

Penktadienį sunku surasti su kuo eiti išgerti. Galiausiai sutariam su grupioke. Pradžioje kalbu viską, kas neduoda ramybės, o po to abu kalbam šiaip apie reikalus. Pats stebiuosi savimi: atrodė, kad labai ilgai kalbėsiu kaip viskas ne taip, kaip turi būti, tačiau nepraėjus valandai jau šypsausi ir nepamenu visų tų nesėkmių. Tačiau kai nubundu kitą rytą, šią savaitę mane kankinusi bloga nuotaika vėl mane slegia. Kambarioko nėra, iš esmės neturiu užduočių universitetui, taigi nežinau, ką veikti. Siunčiuosi visokių grupių bootleg‘us ir stebiu kaip pamažu didėja mano reitingas; būtent tik tai ir veikiu iki 17h, kol išvažiuoju pas draugus.

Su T. ir M. darom picas ir renkamės filmą vakarui. Picų tešla kažkokia ne tokia, nes paplotėliai, palikti iškilti, visai nekyla, o tai mane erzina. Kai pradedu iš paplotėlių sukti picų padus, susiduriu su dar didesnėmis problemos. Tai nėra tokia savaitė, kai galėčiau lengvai nuleisti tokias nesėkmes, o ir šiaip nesėkmės su maistu man primena vieną labai simboliškai nemalonų nutikimą, kai sugebėjau sudeginti spragėsius, nors puikiai žinojau, kiek laiko reikia juos palikti mikrobangėje.

Galiausiai, kai picos iškepa, reikalai nepasitaiso. Trūksta sūrumo, ir šiaip mano nuotaika subjurus. Žiūrim filmą „Disturbia“. Po to važiuoju taksi namo. Labai norisi, kad taksistas pakalbintų, bet jis labai mandagiai tyli. Grįžęs pažiūriu, kiek visokių torrentų jau baigė siųstis, pasidarau arbatos ir žiūriu filmą „Take Shelter“. Filmas labai pagaulus, persiimu filmo nuotaika, labai išgyvenu dėl pagrindinio veikėjo. Kai filmas baigiasi, aš pažiūriu, koks gi mano reitingas toje bootleg‘ų torrentų svetainėje. Yra 03:30h, sugrįžtu į lovą ir bandau užmigti, bet man per karšta, taigi iškišu rankas ir kojas iš po koldros. Siekdamas surasti tinkamą pozą sujaukiu patalynę. Noriu kuo greičiau užmigti, bet visos savaitės nesėkmės ir maži įkyrūs dalykai neduoda ramybės. Esu piktas ant savęs, kad taip jautriai į viską reaguoju.

Kai ateina sekmadienio popietė, suprantu, jog šeštadienis, palyginus su sekmadieniu, buvo visai nebloga diena. Nes jeigu šeštadienį kankino neveiksnumas, tai sekmadienį esu ir neveiksnus, ir neramus. Nepamenu, kada jaučiau tą neramumo jausmą, toks šlykštus dalykas.

Slankioju be tikslo iš kampo į kampą, viskas, ko imuosi, iškart pabosta. Ilgai guliu vonioje ir skaitau knygą, deja, knyga, nors ir prasideda tragikomiškai, visgi nėra lengvo turinio. Po to bandau žiūrėti serialą „Trečias luitas už saulės“, tačiau jis manęs visai neprablaško. Vakare, kai kalbu telefonu su mama, ji sako pasakyk, kas yra ne taip, o aš atsakau manęs niekas netenkina, ir tai yra tiksliausias šios savaitės nuotaikos apibūdinimas. Negaliu paaiškinti to plačiau, tiesiog viskas stipriai ne taip.