Archive for the ‘infrakcija’ Category

Kaip kartais žmonės visko prišneka

2017/10/17

Šitas stalas, spintelės, baltos lėkštės ir dubenėliai, tavo katės ir sumyžtas kilimėlis, kiaura vonia, tavo mėgstamos grupės plakatai ant sienų, kelios fotografijos, kuriose tu šypsaisi…

Naktis sunki ir lėta, tavo nebylus buvimas, atsukta nugara slegia mane ir aš ištiesiu ranką, kad paliesčiau tave. Nubusk ir parodyk, kad aš dar esu.

Tarp mūsų plyti vandenynas.

Hey, are you awake
Yeah I’m right here
Well can I ask you about today

***

– Tavo veidas dabar atrodo rūstus, – sako ji.

Šeštadienis, ir mes jau nuėjom į parduotuvę nusipirkti alaus ir greitai paruošiamo maisto. Mes pavalgėm ir gulinėjam ant sofos gerdami alų, po to aš nusileidžiu ant pledo, kuris patiestas ant grindų. Ji klausia, kodėl tas pledas stovi prie lovos, ir aš atsakau, kad ant jo sėdėdamas vakarais rašau.

Ji kalba maloniai, tai lepina mano ausis: kad manęs pasiilgo, kad daug galvojo apie mane, kad dabar gaudys mane, jei aš bėgsiu tolyn.

– Tu man buvai namai, – sakau jai.

Ji juokauja, kad kalbu būtuoju laiku, kad ji tarsi numirėlė man.

Kad tu žinotum, kiek aš save įsiskaudinau tikėdamas tuo, ką žmonės man sako.

I don’t need you, I don’t need you
Besides I barely ever see you anymore
And when I do it feels you’re only halfway there

***

Tą vasarą Lietuvoje vyko ralis ir vienas jo etapas vyko Alytuje. Dalis Naujosios g. buvo aptverta ir toje vietoje, ties Sporto rūmais ir Vidzgirio turgumi, įrengta trasa. Su draugais ten malėmės nuo pat ryto, kai tik prasidėjo įrengimo darbai – buvo įdomu pamatyti kaip ten viskas vyksta, kaip viskas atrodo.

Ralis prasidėjo po pietų. Mama prigrasė neiti arti trasos – tą vasarą Marijampolėje vykusiame etape iš trasos išlėkęs automobilis trenkėsi į žmones ir vieną užmušė. Daviau mamai žodį, kad būsiu atsargus, ir prie apsauginių trasos juostų nesiartinau.

Iš pradžių vaikščiojau su draugais, vėliau prie mūsų prisijungė mano krikšto tėvas/mamos brolis. Kai likau su krikšto tėvu, netikėtai išvydau savo tėvą. Atpažinau jį iš šviesiai mėlynų džinsinių marškinėlių. Jis buvo atskiroje zonoje, į kurią buvo galima patekti su specialiomis apyrankėmis. Tėvas atrodė gerai nusiteikęs, šnekučiavosi su kolegomis. Vengdamas susitikimo, nuėjau šalin, bet po kiek laiko su tėvu prasilenkėm kitoje vietoje. Jis pakedeno man plaukus, gražiai pasisveikino su mano krikšto tėvu. Paklausė, ar aš nenorėčiau pažiūrėti ralio iš arčiau, ir aš pasakiau, kad norėčiau, tada davė man savo specialią apyrankę, su kuria galėjau prieiti arčiau trasos, tai aš ir priėjau.

Tiesą sakant, ralis buvo neįdomus. Koks gi čia ralis – važinėti miesto gatvėmis? Ir dar ten buvo beveik vien tiesiosios ir keli neįmantrūs posūkiai – nieko čia įdomaus. Todėl aš visą laiką galvojau apie tėvą, tiksliau, kas dabar bus – ar mes vėl bendrausim, ar jie susieis su mama, ar čia tik vienkartinis susitikimas?

Praėjus kuriam laikui grįžom su krikšto tėvu namo (krikšto tėvas gyveno mūsų bute) ir papasakojom mamai, kad ralyje sutikom tėvą. Mama paklausė ar tėvas su manimi noriai bendravo, ir aš atsakiau, kad noriai, be to parodžiau jai tėvo duotą apyrankę, su kuria galima praeiti į specialią zoną. Kai mes pavalgėm pavakarius, mama pasišovė grįžti į ralį su mumis kartu, taigi mes visi išėjom ten atgal.

Tėvą sutikom specialioje zonoje, jis suveikė apyrankes ir mamai, ir krikšto tėvui. Aš toliau žiūrėjau ralį, o mama su tėvu šnekučiavosi. Vėliau mama pašaukė mane, ir mes visi kartu grįžom namo. Nepamenu ko, bet kažko prireikė iš parduotuvės, ir tėvas pasišovė nueiti į parduotuvę su mumis kartu. Taigi išėjom trise – aš, mama ir tėvas. Parduotuvėje Media pirkom visko daug – 6 porcijas ledų, gabalą kažkokios mėsos, daržovių ir vaisių, tėvas kalbėjo net apie krevetes, bet mama nežinojo, ką su jomis daryti, tai tėvas jų nepirko.

Grįžę namo sėdėjom prie stalo, aš valgiau savo 6 porcijas ledų, bet suvalgęs 2 sustojau, nes atsibodo; likusias sudėjau į šaldytuvo kamerą. Tėvas su krikšto tėvu gurkšnojo kažkokį alkoholinį gėrimą, mama gal irgi, o prosenelė nesikišo, leido mums ramiai būti.

– Ar mes dabar būsim kartu? – paklausiau.

Mama su tėvu susižvalgė, nusišypsojo ir pasakė, kad būsim kartu.

Aš džiaugiausi; bet kadangi prosenelė buvo vis dar pikta ant mano tėvo už paskutines jo padarytas nesąmones, tai naktį jis negalėjo pas mus nakvoti ir išvažiavo taksi namo.

– Aš užeisiu rytoj, – pasakė tėvas, ir aš juo patikėjau.

Kitą dieną atsikėlęs išėjau į kiemą, nuėjau gale namo, įlipau į mūsų visų draugų pamėgtą gluosnį ir žvalgiausi ar neišvysiu iš kurios nors pusės artėjančio tėvo. Ir jis pasirodė – praėjus kelioms valandoms, bet pasirodė – visai prieš pietus. Nulipau nuo medžio žemyn ir nuėjau jo pasitikti – artėjo pro Jaunimo parką, dėvėjo tokius baltus marškinėlius su geltonomis ir mėlynomis juostelėmis; tie marškiniai atrodė senamadiški, ir dabar tai rašydamas turiu pripažinti, kad tėvas visada kiek senamadiškai rengdavosi, tik nežinau, ar todėl, kad pinigus iššvaistydavo, ar kad neturėjo supratimo apie drabužius.

Artėjau prie jo ir aiškiai mačiau, kad jis eina kaip visada aukštai iškėlęs galvą. Kai susitikom, jis man pakedeno plaukus, ir mes grįžom kartu į kiemą. Mano draugai, likę medyje gale namo, nužiūrėjo mus tylėdami – jiems mano tėvo sugrįžimai visada būdavo kažkas įdomaus, nes dauguma jų turėjo pastovius tėvus, o manasis tai sugrįždavo, tai pradingdavo.

Namie susėdom už stalo ir valgėm mamos pagamintus pietus. Po to aš nuėjau į svetainę ir žiūrėjau televiziją. Nežinau, kiek laiko praėjo, bet išgirdau, kad mano tėvai ginčijasi dėl ridikėlių – vienas sakė, kad žmonės į salotas deda ir ridikėlių lapus, o kitas sakė, kad niekas nevalgo ridikėlių lapų. Jų barnis tapo toks intensyvus, kad aš iš svetainės išėjau į savo kambarį, bet net ir ten negalėjau liautis girdėti jų pykčio. Po to išgirdau kažkokį sujudimą, o tada – durų trenksmą.

Atėjęs į virtuvę išvydau mamą, sėdinčią vieną už stalo, ir supratau, kad tėvas išėjo vėl.

Tai tiek mes išbuvom tą vasarą kartu.

Lay me on the table, put flowers in my mouth
And we can say that we invented a summer lovin’ torture party

***

– Būk geras, negerk rytoj, pas mane ateis draugė. – sakau krikšto tėvui penktadienio rytą, kai žadinu jį, kad jis laiku išeitų į darbą.

– Gerai, – sako jis.
– Pažadėk, blet.
– Pažadu.

Penktadieniais ateina mano mergina ir mes veikiam visokius dalykus, nes nieko nebūna namie. Šis penktadienis ypatingas – mano mama dirba popietinėje pamainoje, todėl, kai susitiksim su drauge po pietų, galėsim ilgai būti netrukdomi. Svarbiausia, kad krikšto tėvas negrįžtų girtas, o draugams jau pasakiau, kad netrukdytų, nes būsiu užsiėmęs.

Kai mes glamonėjamės svetainėje pasileidę mėgstamą muziką, kažkas paskambina į duris. Susierzinęs nueinu pažiūrėti pro durų akutę ir išvystu krikšto tėvą. Atidarau duris – jis visiškai girtas. Užeina vidun besilaikydamas į sienas ir prisėda ant batų dėžės. Tiesia rankas link batų, kad juos atsirištų, bet nesugeba to padaryti; kažką veblena, bet aš nesuprantu, ką.

Padedu jam nusiauti batus, tada prašau, kad pabandytų atsistoti, nes pats jo nepakeliu nuo batų dėžės. Vis dairausi į koridorių, ar draugė nežiūri, kas čia vyksta, bet kol kas ji nežiūri. Deja, krikšto tėvas atsistoti negali, ir besistodamas nugriūna ant žemės. Tačiau anokia čia bėda – žinau, kaip susitvarkyti tokioje situacijoje. Pas mus koridoriuje patiesti takai, po jais – laminatas, o takai labai gerai slystai ant laminato. Nueinu prie tako galo, suimu jį ir tempiu link krikšto tėvo kambario, kuris visai čia pat.

Norėdamas greičiau atsikratyti girto krikšto tėvo, visai užmirštu draugę, kuri vis dar yra svetainėje. Ir kai tempiu taką su ant jo gulinčiu krikšto tėvu, pažvelgęs į svetainę išvystu savo draugę, sėdinčią ant sofos ir žiūrinčią pro durų kampą ką aš darau.

Tas jausmas nepaaiškinamas – kažkas tarp gėdos, sumišimo, susierzinimo, nevilties.

Krikšto tėvas man ganėtinai sunkus net ir gulėdamas ant tako, todėl užtrunka, kol jį nutempiu į kambarį. Po to šiaip ne taip įverčiu jį į lovą ir grįžtu su taku atgal į koridorių, kur jį vėl patiesiu.

Grįžęs į svetainę vaidinu, kad nieko čia neatsitiko, bet matau, kad draugė sutrikusi. Prisėdu šalia jos ant sofos, mes sėdim ir žiūrim į knygų lentynas.

– Aš atsiprašau, kad tau teko tai matyti, – sakau jai.

I’ll try to be more romantic
I want to believe in everything you believe

***

Ji rašo, kad nenustos manęs sekti, jei tik leisiu jai; kai leisiu jai.

Aš turiu merginą, bet jai tai netrukdo. Aš rašau, kad tuoj išsiskirsiu, ir greitai išsiskiriu.

Aš tęsiu žodį šitai jauniklei, bet netęsiu ilgametei merginai – aistra yra galingas dalykas, ir aš tam ryškiai nepasiruošęs.

Jos pirštai subyra į mano delnus, o tada mano rankos įsikimba į jos šlaunis.

Atitrūkstam tik kai išeikvojam vienas kitą, kad vėliau, pailsėję, galėtume viską pakartoti.

Taip praeina kelios savaitės, o po to ji vis rečiau man parašo, mums vis sunkiau susitikti.

Galiausiai mes susitinkam koncerte. Apkabinu ją ir tvirtai glaudžiu prie savęs. Ji kvepia tais savo kvepalais, kurių pavadinimą man daug kartų kartojo, bet aš jo taip ir neįsiminiau; traukiu jos kvapą stipriai nosimi.

Mes išeinam į lauką, išsitraukiam cigaretes ir rūkom. Ji net nekalba – viskas klaikiai aišku. Laikau savo rankas ant jos liemens, po to paleidžiu. Ji apkabina mane ir sako:

– Viskas bus gerai.

Ir sugrįžęs pas savo merginą atsigulu į lovą, nesiliesdamas prie jos, guliu ir galvoju, ar tai buvo meilė – grubi ir netašyta, be žodžių; suteptos paklodės, dalijimasis prakaitu, cigarečių kvapo įsigėrę plaukai nuo ryto ligi vakaro.

Tarsi būtume iš anksto žinoję, kad tai nesitęs amžinai. Tarsi kažkas būtų išpranašavęs, kad šitas geluonis ir yra vienintelė meilė, kurią mums lemta pažinti kartu.

So blame it on me
I really don’t care
It’s a foregone conclusion

***

Tu mano saulė, tu mano dangus, ir dėl tavęs aš nusipirkau naują sofą, įsivaizduodamas, kad vieną dieną mes nakvosim kartu, ir ta diena atėjo, tik dabar viskas ne taip, kaip įsivaizdavau tai anksčiau: tu girta ir tu nebesupranti, ką darai, tu atgrasi; aš nieko nenoriu, o tu sakai:

– Tu varai mane iš proto.

Galiausiai tu užmiegi.

Aš ištraukiu ranką iš tavo kelnaičių ir uodžiu kaip kvepia tavo lytis.

Man patinka.

Užmiegu apkabinęs tavo galvą.

Ryte tu atsikeli ir sakai:

– Ką tu šiandien veiksi vakare? Aš tau parašysiu.

Parašyk, galvoju, parašyk, įrodyk man, kad aš tau rūpiu.

Ir ji parašo – po tūkstančio valandų, kai vis imdavau į rankas telefoną, kad pažiūrėčiau ar ji kartais neparašė.

Mes susiskambinam, mes susitinkam.

Ji girta ir linksta man ant peties. Ji sako:

– Gal važiuojam pas tave?

Ir mes važiuojam pas mane.

Ji atsigula ant mano sofos ir iškart užmiega. Aš prikišu nosį prie jos plaukų ir uodžiu juos.

Man patinka.

Bet man visai nepatinka, kai ryte nubudusi, dar pagiringa, ji keistai elgiasi: apsikabinėja, kalba meiles nesąmones, bučiuoja mane į lūpas, į skruostus, glaudžiasi prie manęs.

<…>

Po to, jau prasipagiriojusi, ji sako:

– Žinai, man reikia viską apgalvot. Man reikia viską susidėliot savo stalčiukuose.

Kokiuose dar, blet, stalčiukuose tau reikia viską susidėliot?

Ji elgiasi neatsakingai; ji sako, kad jai patiko su manimi, kad dabar jos gyvenime tiek daug visko vyksta, kad jai reikia viską gerai apgalvoti, kad jai reikia…

Ir ji suteikia man viltį – kad galbūt mes kažkaip būsim kartu.

Aš laikau ją už rankos, o po to ji ją patraukia – blaivai jai net nepatinka, kai ją liečiu.

Po pusės mėnesio ji išvyksta į kelionę su buvusiu bernu. Man visur jos trūksta – baruose, koncertuose, alaus buteliuose ir skardinėse, cigarečių pakeliuose.

Jos trūkumas varo mane iš proto.

Hey Jo sorry I hurt you, but they say love is a virtue, don’t they?

***

I wish everybody knew
What’s so great about you

Mes prisiliuobėm ir grįžom pas mane, nes pasakiau, kad turiu butelį vyno – o vynas jai patinka -, ir mes dabar sėdim ir rūkom labai stiprias cigaretes iš Rytų – dūmas traukiasi sunkiai, cigaretės smilksta lėtai.

Ji pasakoja apie <…> ir verkia, aš apkabinu jos galvą, tarsi norėdamas ją išgydyti, bet tai nepadeda.

– Nepalik manęs vienos, – ji sako.
– Nepaliksiu, – atsakau.

Šešios ryto, absoliuti bejėgystė – prieš gyvenimą, meilę, mirtį, galų gale – blaivų protą.

Mes rūkom ir rūkom, po to einam miegoti.

Ryte nubudusi ji glaustosi į mane, atrodo tokia švelni ir lipšni; turbūt dėl to, kad pagiringa. Po to aš šiaip ne taip atsikeliu iš lovos ir mes einam į parduotuvę – ji sakosi norinti pagaminti pusryčius ar pietus.

Perkam makaronų, krevečių, grietinėlės, mėlynojo sūrio, dar melioną ir cigarečių. Kai išėjus ji užsirūko, man, užuodus dūmus, pasidaro biškį bloga. Grįžus namo ji išima prekes, užkaičia vandenį ir pradeda ruošti patiekalą, o aš užsidarau tualete ir vemiu į kriauklę, galvodamas, kad buvimas su ja mane vieną dieną pražudys.

Makaronai atrodo gundančiai, bet pradžiai aš pavalgau meliono – deja, ir jį išvemiu.

Mes gulim ant sofos, ji paleido kažkokį stand up‘ą, ir mes jį žiūrim. Ji mane apkabinus, aš paslėpęs savo veidą jos krūtinėje. Jai linksma – kartais mane stipriai apkabina ir suspaudžia; o man vis dar beviltiškai bloga.

Po to ji dingsta savaitei, o tada sužinau, kad ji turi naują vaikiną.

Nepalik manęs vienos, ji man sakė.

***

Ji vėl pas mane.

Mes sėdim balkone ir geriam alų, rūkom ir geriam alų, po to geriam vyną.

Šį vakarą ji daug kalba, daug ir atvirai. Aš galvoju, kad tai kažką reiškia.

<…>

Ryte mes nubundam. Aš padarau kavos ir mes valgom vakar dienos vakarienės likučius.

Ji nusiteikusi gerai, net pernelyg gerai.

– Aš atvažiuosiu pas tave vakare, – ji sako.

Aš žinau, kad ji neatvažiuos.

Aš tikiuosi, kad ji atvažiuos.

Po pietų man pradeda bėgti kraujas iš nosies – to nebuvo nuo vaikystės.

Išeinu pasivaikščioti. Suku ratus po Šiaurės miestelį. Viskas taip bergždžia.

Aš žinau, kad ji neatvažiuos.

Aš tikiuosi, kad ji atvažiuos.

Vakare skaitau Bukowskį, guliu lovoj ir skaitau Bukowskį.

Taip ateina pirma valanda nakties, tada ateina antra valanda nakties. Mano telefonas tyli.

Aš skaitau Bukowskį ir tikiu, kad ji atvažiuos, kad staiga pasirodys – girta, nusitašius, koks skirtumas? Aš jos laukiu.

Užmiegu ketvirtą ryto taip jos ir nesulaukęs.

Aš atvažiuosiu pas tave vakare, ji sakė.

But I’ll never be
Anything you ever want me to be

***

– Tavo veidas dabar atrodo rūstus, – sako ji.

Šeštadienis eina šiknon – mes geriam alų, susirenčiam palapinę, į kurią sulendam ir kalbamės, klausom muziką, rūkom kambary; ji dainuoja, ji verkia, ji kalba meilius dalykus.

Tu buvai mano namai.

Kokio veido tu dar tikiesi?

You know I dreamed about you
For 29 years before I saw you

PSI

2017/09/20

Psichiatras grįžo iš atostogų ir aš nuėjau apsilankyti pas jį, jis klausia kaip jaučiuosi, o aš sakau, kad jaučiuosi stabilus, kad nebegalvoju apie savižudybę, kad nustojau vartoti vaistus ir gal kiek jaučiuosi susierzinęs dabar, bet buvo įvairūs dalykai, kurie kėlė susierzinimą, todėl šis pojūtis normalus, tada psichiatras linksi galva, jo galva didelė, plaukai jau praretėję, jo kūnas didelis, jis aukštas, platus, ir kai kalba, atrodo, kad išsižiojęs galėtų praryti viską, kas yra aplink, t.y.: monitorių, kompiuterį, knygas lentynose, o ir pačias lentynas galėtų praryti, galėtų praryti net kėdes ir stalą, prie kurio jis sėdi;

man kyla nerimas;

psichiatras klausia kiek laiko jau negeriu vaistų, atsakau, kad negeriu jau dvi savaites, jis sako, kad neatrodau ramus, kad atrodau nuliūdęs, tai dėl to, kad peršalau ir nemiegojau dvi naktis, sakau jam ir nemeluoju – tikrai peršalaus vos grįžęs į Vilnių ir po to negalėjau miegoti dvi naktis, po akimis paryškėjo juodi ratilai, dabar jis klausia koks mano asmeninis gyvenimas, atsakau, kad atostogavau dvi savaites, buvau gimtajame Alytuje ir jaučiausi blogai, nes neturėjau su kuo ką veikti, o pats irgi neradau sau užsiėmimo, bet tai mano kaltė, priduriu, kad nepasirodyčiau idiotas, nuo pat paauglystės nenoriu, nuo pat paauglystės bijau pasirodyti idiotas, nes tarp mūsų buvo vienas draugas, jo vardas Laurynas, buvo jaunesnis už mus visus, todėl nuolat išsišokdavo, nuolat garsiai reikšdavosi, kad kas nors skirtų jam dėmesio, ir nuolat dėl savo išsišokimų tapdavo pajuokos objektu, nes užsivedęs pripaistydavo visokių niekų, tai tik dėka jo aš ir supratau, kad svarbiausia nebūti idiotu, kad žmonės juokiasi iš tavęs – viskas ok, bet tik nebūk tikru idiotu, o kadangi dažnai suprantu, kad mažai ką gyvenime išmanau, aš arba daug tyliu, arba kalbu tik tai, ką suprantu, bet net ir taip elgiantis

man kyla nerimas;

dabar einu pėsčias Vytenio gatve, praeinu piceriją, kurioje kažkada dirbau picų kepėju, tai buvo keisti laikai, tai buvo seni laikai, kiek daug visko pasikeitė nuo tada – kiek daug visko išliko taip pat, atsakau sau mintyse, tada pasuku į Naugarduko gatvę ir leidžiuosi ja žemyn, pralenkiu tris policininkus, visada nejauku būti šalia jų, net jei nesi nieko bloga nepadaręs, nors kas šiais laikais gali būti tikras, kad yra nieko bloga nepadaręs? tikrai ne aš, atsakau sau mintyse, tada pasiekiu Pylimo gatvę, kertu ją ir einu link Vokiečių gatvės, ir prisimenu kaip ta gatve ėjau su ja, ir su ja, ir ta mergina, ir dar kita, kiek daug kartų eita ir kiek mažai meilės, aš nebemoku mylėti, atsakau sau, tada kertu Vokiečių gatvę ir einu į IKI parduotuvę, ten žvalgausi, po to imu kekę bananų, grūdėtos varškės, kažkokių sveikų sausainių, susimoku ir išeinu, lauke šalta, pučia žvarbus vėjas, neduok dieve vėl susirgsiu, ir taip galvojant

man kyla nerimas;

psichiatras kaip tik sakė, kad jei man vėl pablogėtų, galiu pas jį užsukti, vėl išrašytų vaistų ar dar ką; darbe randu sėdintį Gabrielių Landsbergį, jie pasikvietė jaunimas, vedantis laidą mūsų radijuje, o kitoje palėpės pusėje, tv studijoje, kažkokie studentai filmuoja laidą, ten sėdi toks vyrukas už stalo, ant stalo padėtos trys stiklinės, jis ima skirtingus rašiklius ir barbena į stiklinę, muša įvairius taktus, pasakoja apie savo grojimo metodiką, aš galvoju kam visa tai rūpi, ką visa tai reiškia, mes išnyksim, numirsim ir viskas, ką darėm, taps absoliučiai beprasmiškai – aš nusisuku, žiūriu per koridorių į sėdintį Gabrielių Landsbergį, matau, kad jis sėdi nudelbęs žvilgsnį žemyn ir šypsosi, ar jis irgi supranta, kad mes visi mirsim, ar galvoja apie tai, ar kartais jo neaplanko beviltiškumas, kuomet keliasi ryte, nusiprausia, atsisėda prie stalo ir turi valgyti pusryčius, nejau jis to nesupranta, nejau to nepajunta, ir taip galvojant

man kyla nerimas;

aš užsidarau savo kabinete, pasiimu į rankas baltą kamuoliuką ir mėtau į sieną, mėtau palengva, mėtau, kad nusiraminčiau, metu, jis atšoka į sieną, o aš jį pagaunu, ir aš kartoju tai, ir kartoju, bet galvoj vis tiek viskas maišosi, turiu, matyt, smegenis su broku, o garantija jau seniai pasibaigusi – išvis: kur yra skirtumas tarp literatūros ir ne literatūros?; ir aš galvoju apie gerus romanus ir apie blogus romanus, apie gerus eilėraščius ir nevykusius eilėraščius, aš manau, kad nėra gerų rašytojų, yra tik kai kurie pavykę jų kūriniai, tik tiek; o tada imu mėtyti kamuoliuką stipriau, metu vis stipriau ir stipriau, kartais jis atšoka į tokią išsišokusią plasmasinę juostelę ant sienos, ir atšokęs skrieja ne atgal man į rankas, o kur jam labiau norisi – tenka lenktis prie žemės ir jį pakelti, o tada vėl metu jį, ir metu, ir metu, dabar jau supykęs, tyčia metu taip, kad nespėčiau pagauti jo atšokusio, aš piktas ir

man kyla nerimas;

vėliau jie visi išeina, politikai ir studentai, dabar palėpė tuščia, valgau sveikuoliškus sausainius, jie nėra nei skanūs, nei neskanūs, dabar geriu vandenį, dabar guliu ant sofos, dabar vaikštau iš kampo į kampą, dabar ateina senas kolega iš radijo, jis sako taip ir taip, noriu daryti laidą, išklausęs jo idėjos sakau gerai, daryk laidą, tada kalbam apie darbus, universitetą, koncertus, festivalius, krepšinį ir futbolą, skambina Kęstas, atsiliepęs pasakau, kad paskambinsiu vėliau, dabar išeina senas radijo kolega, dabar aš vėl vienas, mes turim mėlyną sofą ir daug mėlynų kėdžių, o mano kabinete yra kitokia kėdė, ji su plačiu atlošu, ratukais ir pilkos spalvos, man patinka ta kėdė, aš prisėdu ant jos ir skrolinu feisbuką, ir kuo daugiau skrolinu, tuo labiau

man kyla nerimas;

tokia lėta mirtis.

 

Rugsėjis (3)

2017/09/13

Eidamas į parduotuvę (Maxima dabar uždaryta remontui, todėl turiu eiti į Rimi) prisiminiau E. Gal net ne pačią E., o jos paltą.

Tai buvo gražus paltas, ji dažnai jį dėvėdavo, kai būdavom kartu. Baltas, gal kreminis, neilgas, vos iki jos užpakalio. Su juo ji visada atrodė kažkaip ypatingai. Ir šiaip man patiko kaip ji rengėsi, patiko, kai būdavo šalia manęs, patiko kaip kvepėdavo.

Mes buvom pradėję būti kartu, dar visai neilgai, ir aš grįžau vieną penktadienį į Alytų, pavalgiau ir išėjau susitikti su draugais. E. tuo metu buvo su savo klasiokėm ar dar kažkuo kitoje vietoje. Mes susirašėm ir sutarėm vėliau susitikti.

Aš nekantravau. Visada nekantraudavau susitikti su ja.

Pamačiau ją ateinančią, kai su draugais buvom prie (dabar jau senosios) autobusų stoties. Ji atėjo savo žavinga eisena, vilkėjo tą baltą paltuką. Mes apsikabinom ir pasibučiavom, supažindinau ją su savo draugais, kurių ji nepažinojo. Tada mes ten visi dar trumpai pasitrynėm, o E. pasakė, kad jai jau metas namo.

Prie stoties visada stovėdavo taksi automobiliai, ir mes nuėjom su ja prie vieno iš jų. Ji sakė važiuos namo, o aš nutariau dar pasilikti su draugais. Tada mes pasibučiavom atsisveikindami, ir kai ji jau norėjo sėsti į taksi, aš ją sulaikiau už rankos.

П оловина меня у тебя, pasakiau.

П оложу в кармане и некому не отдам, atsakė ji.

Tuo metu dar net nenutuokiau, kiek trumpai jai rūpės mano širdis.

***

Arba tas kartas, kai grįžau į Alytų, buvo saulėta diena ir E. nusivežė mane mikroautobusu prie kažkokių sodų I-ajame Alytuje.

Mes išlipom ir ėjom pro sodybas, kol patekom į miškelį. Ten kiek paėjom ir tada aš išvydau tai, ką ji man ir norėjo parodyti – seną geležinkelio tunelį. Jis buvo apgriuvęs, apsamanojęs ir todėl savitai žavingas, o tunelio viduriu tekėjo nesraunus upelis. Mes sėdėjom ant didelio akmens, o tada nutarėm pereiti tunelį, ir perėjom jį – nuo akmens ant akmens, nesušlapdami kojų.

Tik po to, kai išėjom iš ten, mano telefone pasipylė žinutės ir praleisti skambučiai. Pasirodo, ten buvo ne ryšio zona, ir manęs pasigedo mano tuometinė mergina. Ji sukėlė ant kojų mano artimiausius draugus, ir visi man prirašė žinučių – kur aš dingęs ir pan. -, o kai neatsakiau, bandė man prisiskambinti. Teko visiems atsakyti ir juos nuraminti.

Ką pamelavau merginai, nežinau. Turbūt parašiau, kad viskas gerai – mes nuolat tai kartodavom vienas kitam. Ir tai buvo pats nekalčiausias melas – tai buvo baisiausias melas.

***

Per paskutinį apsilankymą pas psichologę kaip tik priėjom santykių su merginomis temą ir sustojom ties išsiskyrimu su R./susimetimu su E. Tiesa, E. vaidmuo toje istorijoje labai menkas, ji nieko man nepadarė, buvo tiesiog objektas, kuriuo pasinaudojęs pasukau savo gyvenimą kita kryptimi. Vėliau aš sutiksiu E. prototipų – gražių, protingų, fatališkų moterų – ir stipriausiai mano gyvenimą kuriam laikui paveiks Rū.

Dabar, kai apie tai galvoju, suprantu, kad istorijos su E. ir Rū. iš esmės yra identiškos, skiriasi tik maži niuansai. Tačiau esmė ta pati – surasti žmogų, kuris pribaigtų tave. Meile, abejingumu, neapykanta – nesvarbu kuo -, bet pribaigtų tave. Kad ir kaip bebūtų, nei viena, nei kita manęs nepribaigė.

Išvykstantys žmonės

2017/08/22

Po to atėjo laikas ir Agnė išskrido pas tėvus į Norvegiją.

Tai įvyko pirmadienį paryčiais, ir išleidęs ją atsigėriau virtuvėj vandens, grįžau į miegamąjį ir toliau bandžiau užmigti. Bet užmigti sekėsi sunkiai, ir ne todėl, kad jos katinas Vincas nuolat trynėsi ir miegojo man prie kojų.

Kaskart, kai man rūpimas žmogus kažkur išvyksta, manyje atsiranda skylė. Ir ta skylė tiesiog yra, nepaisant to, kad: a.) aš žinau, jog tas žmogus greitai grįš; b.) turiu ką veikti be to žmogaus. Šiuo atveju, Agnė grįš penktadienį, ir jau kitą dieną atvažiuos pas mane į Alytų. Šiuo atveju, aš turiu planų visiems vakarams iki pat savaitgalio, todėl Agnės išvykimo tarsi ir neturėčiau jausti.

Bet jaučiu. Ta skylė prasivėrė ir aš nieko negaliu padaryti.

Snūduriuodamas sulaukiau ryto, atsikėliau prieš 10 val. ir nuėjau į virtuvę.

Keista valgyti be Agnės, neįprasta, kad jos nėra kartu su manimi virtuvėje. Arba kai nueinu atgal į jos miegamąjį, ten jos nerandu lovoje, ir man stačiai nesuprantama kaip taip gali būti, kad Agnės nėra. Net kai žiūriu į jos knygas lentynose, o ji turi neblogų knygų, aš jaučiu, kad Agnės nėra šalia ir kad šitos knygos yra tiesiog knygos, jos visiškai tuščios, nepriklauso kitam žmogui.

Kaskart, kai man rūpimas žmogus kažkur išvyksta, aš ir pats pasijuntu nebepriklausantis niekam. Nes to žmogaus nėra, o aš čia, vaikštau tarp šitų sienų, prižiūriu katiną ir katę, valgau, prausiuosi, veikiu kažką kito žmogaus erdvėje, bet to žmogaus čia nėra, ir aš jam nepriklausau.

Niekam nepriklausyti yra siaubingas, sunkiai pakeliamas jausmas. Man atrodo aš visą gyvenimą nieko labiau nenorėjau nei priklausyti kažkam, net jei tas priklausymas ir vestų į neigiamą rezultatą. Ir, paradoksalu, bet aš pastaruoju metu nieko kita nedariau tik atstūminėjau žmones, kad jiems nepriklausyčiau. Man atrodo, kad kartais visi nori tavęs, ir jie visi stengiasi tave savintis. Arba gal jie taip negalvoja, bet tu taip imi ir pasijunti – kad tave savinasi. Ir tada kyla stiprus noras neleisti, kad tave savintųsi, kad tu kažkam atitektum.

Kaskart, kai susimąstau apie savo santykį su Agne, aš nežinau, kodėl nesipriešinau jai, kodėl nevaidinau vienišo ir tuo patenkinto, kodėl jos neatstumiu ir iki šiol esu atviresnis nei su kitomis merginomis (kartais tai gąsdina).

Pavalgęs, nusiprausęs, pribėręs maisto ir padėjęs vandens katinukams, išėjau į darbą ir dirbau. Po darbo ėjau į biblioteką, pasiėmiau krūvą knygų (Vonnegut, Loe, Transtromer, J-P. Toussaint), grįžęs namo valgiau ir skaičiau, dar trumpai snaudžiau. Prižadino žinutės telefone – Kęstas siūlė susitikti. Sutarėm susitikti, bet vėliau planus koregavo buvęs radijo direktorius, kuris sakė galintis susitikti dėl darbinių reikalų vakare, todėl atšaukiau susitikimą su Kęstu; bet po to buvęs direktorius atšaukė susitikimą, tai likau ir be darbinių reikalų, ir be Kęsto. Taigi išėjau pas Agnę į butą, kad išmesčiau katinukų šūdukus iš kraiko dėžės, įberčiau jiems valgyt, pakeisčiau vandenį ir dar paglostyčiau juos. Papasakosiu daugiau apie katinukus.

Pirmasis yra Vincas, jis visas juodas, vadinu jį padlyza, nes kai tik einu, visą laiką man į kojas glaustosi, visur mane seka (kartu prausiamės, siusiojam) ir nuolatos reikalauja dėmesio. Kita katė yra Gema (ar tai jos tikras vardas?), ji visada atsiskyrusi, Agnės mama sako, kad jai greičiausiai depresija; dar ji šiek tiek žvaira, ar bent taip aš manau. Bet man, aišku, labiau patinka Gema, nes ji nerodo tiek prieraišumo, tačiau kaskart, kai pradedu ją kasyti ar glostyti, ji pradeda tuo mėgautis ir ima murkti bei vartytis. Dar ji naktimis visada iš koridoriaus atneša į miegamąjį mano kojines ir padeda jas prie lovos.

Aš nežinau, ar jos supranta, kad Agnės nėra, kad ji išskridus, bet grįš. Man atrodo, kad turėtų suprasti. Pagal tylą bute, iš to kaip krenta šviesa ir iš mano per ilgų paglostymų. Norėčiau, kad jos nesijaudintų, valgytų, svajotų apie žuveles ir kakotų, nes dabar, kai atėjau, tai buvo nešikusios visą dieną, ir aš susimąsčiau ar kartais ne dėl sielvarto ar liūdesio.

Ir tik eidamas namo susimąsčiau – o kada aš paskutinį kartą taip tyrai liūdėjau išvykusio žmogaus? Ir ką šitas liūdesys reiškia?

„Mano tėvas, mano sūnus“ (ištrauka)

2017/06/07

1

Tą vyrą aš išvydau pirmą kartą, kai man buvo ketveri.

Jis atėjo tarsi nekviestas, mačiau, kad mano mama ir kiti namiškiai buvo sutrikę.

Tas vyras atsinešė pilną krepšį visokiausių gėrimų, užkandžių ir didelę dėžę. Mama dėžę perdavė man, ją išpakavęs radau radijo bangomis valdomą automobilį. Tai buvo BMW, bet baterijos nebuvo pridėtos, o mes tokių namie neturėjom, tai aš tą dieną taip ir negalėjau pasidžiaugti visais privalumais.

Jie susėdo virtuvėje. Tas vyras ištraukė kažkokį butelį ir jie pradėjo gerti – jis, mano mamos broliai ir mano senelis.

Vėliau, vakare, tas vyras nuėjo į vonią, o mamos broliai išnešė mano lovą į kitą kambarį. Atsigulęs girdėjau, kaip tas vyras užeina į mamos miegamąjį ir uždaro duris.

Man buvo neramu.

Kitą rytą jis išėjo, nubudęs jo jau nemačiau. Niekas apie jį nekalbėjo,namiškiai elgėsi taip, tarsi to žmogaus čia ir nebūtų buvę.

Jis sugrįš tik po šešerių metų. Sugrįš, ir kai aš atidarysiu jam duris, jis pasakys labas, sūnau, kaip tu paaugai.

 

2

Prosenelė išmokė melstis, kai man buvo šešeri.

Jos kambaryje ant spintos stovėjo švenčiausios mergelės Marijos paveikslas. Mes atsiklaupdavome prieš Mariją ir melsdavomės jai, prašydavome jos malonės ir kad daugiau nebūtų karo – prosenelė labiausiai bijojo karo.

Tik mokykloje sužinojau, kad dar yra dievas ir Jėzus Kristus.

Kai paklausiau prosenelės, kodėl mes nesimeldžiame ir jiems, ji atsakė, kad visi vyrai vienodi, todėl mes toliau kas vakarą suklupdavome tik prieš Mariją.

O mano senelis tikėjo dievą, grojo armonika kaimo šokiuose, vestuvėse, kol vieną dieną vokiečiai jį pastatė prie duobės ir liepė groti, kol kulkos krito į žydų kūnus, o tie kūnai krito į duobę ir kraujas gėrėsi į žemės vidurius skambant linksmai polkos melodijai.

Nuo to laiko mano senelis nebegroja armonika, nuo to laiko mano senelis, kaskart išgirdęs kastuvą smingant į žemę, užsidengia rankomis ausis ir šaukia atleisk jiems, viešpatie, jie nežino, ką daro, jie nežino, ką daro!, o tada pratrūksta nevaldomu juoku.

O tada atsisėda ant žemės ir verkia.

 

3

Kai man buvo devyneri, priėmiau Pirmąją Komuniją.

Kai man buvo devyneri, mama padovanojo sidabrinį kryželį ir pasakė, kad jei ko nors išsigąsčiau, suimčiau kryželį ranka ir sukalbėčiau maldą.

Dievas yra gailestingas, sakydavo mama, dievas yra gailestingas.

Segėjau kryželį ant kaklo. Jis man turėdavo padėti kieme, kai pradėdavo kabinėtis vyresni vaikai, jis man turėdavo padėti mokykloje, kai rašydavau kontrolinius darbus, jis man turėdavo padėti namuose.

Namuose būdavo baisiausia, kai girtas tėvas rėkdavo, kad užmuš mamą, – suimdavau kryželį ranka ir prašydavau dievo pagalbos. Kai mamos brolis grasindavo eiti žudytis – suimdavau kryželį ranka ir prašydavau dievo pagalbos. Kai seneliui vėliau pasimaišė protas ir jis kartais bėgiodavo tik su apatiniais po visą kiemą – suimdavau kryželį ranka ir prašydavau dievo pagalbos.

Dievas yra gailestingas, sakydavo mama, dievas yra gailestingas.

Tik tas dievas dažnai kažkur užtrukdavo, nespėdavo padėti laiku, ir tėvas prakirsdavo mamai skruostą, dėkojame tau, viešpatie, mamos brolis korėsi, skandinosi, pjovėsi venas, dėkojame tau, viešpatie, o senelį gydytojai uždarė į kažkokią prieglaudą – ten jį priveržė diržais prie lovos ir senelis daugiau jau nebėgiojo po lauką tik su apatiniais.

Dėkojame tau, viešpatie.

 

4

O tada aš sunkiai susirgau, temperatūra nukrito žemiau 30 laipsnių, gulėjau pamėlęs, be sąmonės – taip aš atsidūriau ligoninėje.

Kai po savaitės pramerkiau akis, dievas yra gailestingas, pasakė mama, dievas yra gailestingas.

Kartu su manimi palatoje gulėjo kitas berniukas, jam trūko vienos kojos ir aš išmokiau jį melstis, ir mes kartu melsdavomės rytais ir vakarais, kad dievas jam grąžintų koją, bet dievas buvo turbūt užsiėmęs arba tas vaikas buvo kažką baisaus pridirbęs, nes jam po kurio laiko amputavo ir kitą koją, ir kai jo mama tai pamatė, suklupo ant grindų ir pradėjo verkti.

Norėdamas jai padėti, aš priėjau prie jos, atsitūpiau šalia ir pasakiau, kad dievas gailestingas, dievas yra gailestingas, pasakiau, ir nežinau kodėl, bet tai išgirdusi ji trenkė delnu man per veidą.

Man atrodo, kad tada pirmą kartą susigėdau dėl savo dievo.

 

5

Vieną dieną mama parišo man kaklaraištį ir mes išvažiavom į šermenis.

Mažytėje salėje karste gulėjo kūnas, tai buvo mamos kolegės vyras.

Dar užvakar jis buvo gyvas, dar užvakar jis grįžo po darbo ir su žmona valgė vakarienę, žiūrėjo televiziją, o tada atsigulė į lovą ir užmigo.

Naktį jis pažadins savo žmoną, naktį jis pradės lįsti prie jos ir jie pasimylės. Tada jis nueis į vonią susitvarkyti, o žmona nugrims į miegą.

Kitą rytą žmona vonioje ras vyrą pasikorusį.

Nebūtų kurva, nebūtų pasikoręs, pašnibždomis pasakė mano motina.

Žinojo, kad ji kažkokį kitą vyrą turi, negalėjo pakelti to, tai ir pasikorė, situaciją aiškino mirusiojo brolis.

O mamos kolegė verkė ir verkė, glostydama pabalusį vyro veidą, o mamos kolegė vis kartojo kaip aš tave mylėjau, kaip aš tave mylėjau, kodėl tu taip padarei?

Nei tą dieną, nei kitą, nei kada nors vėliau niekas nepriėjo prie jos, niekas neapkabino, niekas jai nepasakė, kad dievas yra gailestingas, – matyt, niekas nenorėjo, kad dievas būtų gailestingas jai.

 

6

2002 metai Lietuvoje: gimė 30 014 žmonių, mirė 41 072, vidutinė vyro gyvenimo trukmė buvo 66 metai, moters – 76, nusižudė 1 551 žmogus, vyrai žudėsi 7 kartus dažniau nei moterys; susituokė 16 151 pora, išsiskyrė 10 579, iš viso liko 10 400 vaikų, kurie toliau augs be vieno iš tėvų, o aš papasakosiu, kaip man įvedė internetą.

Antrąją Kalėdų dieną kažkas paskambina į duris. Atidaręs jas išvystu savo tėvą. Šiek tiek sutrinku, nes mes jau negyvenam kartu kelerius metus.

Jis išgėręs, užuodžiu kvapą. Jis įeina vidun, ateina mama.

Tėvas apkabina mus svetainėje, atsiklaupia, sudeda rankas maldai ir ašarodamas prašo suteikti dar vieną progą, jau nebegaliu suskaičiuoti kelintą.

Neklausyk jo, viešpatie.

Žiūriu į mamą, bandydamas suprasti, ką ji mano apie visa tai, bet, mano nuostabai, ji irgi ašaroja, ji sako: tegul vaikas viską nusprendžia.

Jaučiuosi patekęs į keblią padėtį: man tik keturiolika metų, bet turiu spręsti neišsprendžiamas suaugusiųjų problemas.

Sakau, kad nuspręsti turime visi, o ne aš vienas, tačiau, dar didesniam mano nusivylimui, mama sako, kad ji sutinka, kad mes galime dar kartą pabandyti būti šeima.

Neklausyk jos, viešpatie.

Aš žinau, kaip viskas bus: bus susitaikymas, dvi laimingos dienos, kelios savaitės tolerancijos, o po to mūsų laivas vėl pradės grimzti.

Bet atrodo, kad jie to nesuvokia.

Matau, tėvas laimingas. Nuo dabar jis nebegers, aha, kiekvieną savaitgalį lankys mus su mama, tikrai taip, o ko tu, Poviliuk, norėtum? staiga klausia jis.

Interneto, blet.

Internetą man įvedė sausio viduryje, tokią šaltą dieną, kai nereikėjo eiti į mokyklą, o tėvas – tėvas dingo dar po savaitės, užtat internetas liko visam.

 

7

Praėjusį rudenį mačiau savo tėvą, mačiau savo tėvą po keturiolikos metų pertraukos.

Tai įvyko per vieno giminaičio laidotuves, ir aš ilgai dar prieš ten vykdamas galvojau, ką aš pasakysiu tėvui, ką jis pasakys man, kai susitiksim po tiek metų, bet išvydęs jį tik pasitempiau, surimtėjau ir įėjęs į šarvojimo salę praėjau pro jį sėdintį, praėjau, tarsi ten niekas nesėdėtų, ir kai reiškiau pagarbą kitiems tėvo artimiesiems, net nedirstelėjau į tėvą, o po to praėjau pro jį gal net šiek tiek iškėlęs galvą, kaip kad jis visada eidavo, kai būdavo piktas, kaip kad jis visada ignoruodavo žmones.

Ir atsisėdau iškart jam už nugaros, tyčia atsisėdau už nugaros, o šalia manęs prisėdo mama su draugu, ir aš tada kalbėjau su mama, kalbėjau įprastai, netildydamas balso, o geriau pagalvojus, kalbėjau turbūt net garsiau nei įprastai, taigi sakau, tyčia kalbėjau, kad tėvas girdėtų, kad girdėtų ir suprastų, kad už jo sėdi jo sūnus, jo kraujas, ir kad jam skaudėtų, jog jo sūnus toks panašus į jį, kad gali taip niekinti kitą žmogų, ir aš jį niekinau be paliovos kalbėdamas bet ką su mama, ir net mama man pasakė ar tu nenustosi kalbėt, čia reikia tyliai pabūti, ir aš, gavęs pastabą, nutilau ir kurį laiką tylėjau.

Nežinau, kokie jausmai virė manyje, nežinau, kaip juos įvardyti, bet vienu metu tyčia nestipriai trinktelėjau keliu į tėvo kėdės atkaltę, tyčia trinktelėjau: norėjau, kad jis žinotų, kad už jo sėdi jo sūnus, jo kraujas, ir kad jam skaudėtų, jog jo sūnus toks panašus į jį, kad gali būti toks negailestingas, o tada trinktelėjau antrą kartą, ir trečią; niekas manęs nestabdė, niekas man netrukdė užsiimti šantažu, ir kai tėvas neiškentęs atsistojo ir išėjo iš šarvojimo salės, aš nusišypsojau.

Sėdėjau salėje ir jaučiausi gerai. Pagaliau man tapo aišku, kad visą gyvenimą ne dievas buvo mums negailestingas, bet mes patys vieni kitiems, ir grįžęs namo nusisegiau mamos dovanotą kryželį nuo kaklo, nusisegiau naštą būti gailestingam, ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams, bet tai melas, kad aš atleidžiu kaltes, aš niekad nebūsiu gailestingas – nė vienam iš mūsų.

Atmintys: klasės rūbinė

2017/06/01

Fotografija, kurios niekas nepadarė: klasiokė Kristina ir aš klasės rūbinėje prieš mažą vaidinimą; ji šukuoja man plaukus.

Man labai keista, nes kad ir kiek bandyčiau prisiminti savo klasiokę Kristiną, kuri buvo viena gražiausių merginų, sutiktų gyvenime, tikra klasės pažiba, o ir visos mokyklos pažiba, stipriausiai man į atmintį yra įstrigęs prisiminimas ne apie jos gražų veidą, vėliau prasikalusias krūtis, skoningus drabužius, miela šypseną ar jos užpakalį, kuomet ji stovi prie klasės lentos, bet apie tą klasės žiburėlį, vykusį šeštoje klasėje vieną penktadienį po pamokų.

Tuo metu mes su Kristina buvom vienoje komandoje – dar su viena klasioke ir klasioku turėjom vaidinti serialo „Vedęs ir turi vaikų“ šeimą. Aš buvau Elas Bandis, Kristina – mano žmona Pegė, kažkas atliko ir vaikų vaidmenis. Vaidinti būtent šią šeimą buvo Kristinos idėja, ir aš, niekieno neragintas, sutikau, nes tais metais su ja kartu dažnai vaidindavom ir lietuvių kalbos mokytojos organizuotuose trumpuose spektakliuose ar etiuduose – išmokdavom kažkokio kūrinio ištrauką ir vaidindavom savo klasėje, po to eidavome į jaunesnių ar vyresnių moksleivių klases.

Aš nedariau to dėl savęs, dariau tai dėl Kristinos – ji skundėsi, kad kiti klasiokai labai vengia ir nenori vaidinti, todėl aš vis sutikdavau.

Tų vaidinimų metu aš jausdavausi tarsi priartėčiau prie jos – taip, kaip tik galiu ar tiek, kiek man yra skirta priartėti prie jos; aš buvau laimingas, jaučiausi tarsi esantis privilegijuotas. Tarp mūsų nieko niekada neatsitiks, nes aš ją įsimylėsiu labai tyliai ir kantriai, kankinsiuosi paauglystėje rašydamas jai eilėraščius ir dainas, svajodamas kaip vieną dieną ji viską pati supras ir mes būsim kartu.  Bet taip niekada nenutiks, tačiau nepaisant to, mes būsim keistai artimi – paauglystėje pamokų metu susirašinėsim laiškais apie draugystes ir savo problemas namuose, žlungančius tėvų santykius, mėgsim vienas kito kompaniją, budėsim kartu mokykloje pertraukų metu, klasės vakarėliuose, kai kiti užmigs, šnekėsime per naktį likę dviese, o baigę mokyklą, išvykę studijuoti į skirtingus miestus, nesimatysime maždaug penkerius metus, kol vieną dieną netikėtai sutiksiu ją viename Alytaus bare, ir ji, tarsi užmiršusi tą ilgą laiką, praleistą atskirai, staiga nuoširdžiai man papasakos savo baimes dėl draugystės, kuriose tuo metu ji bus.

Bet tą akimirką, kai klasės rūbinėje ji mane aptvarkys ir dar pašukuos plaukus, šukuos labai dėmesingai, rimtu veidu, stovėdama labai arti manęs, aš dar net nenumatysiu, kad visi šie vaidinimai kartu su ja niekur nenuves, kad mano vėliau jai rašyti meilės laiškai taip ir liks neišsiųsti, o eilėraščiai jai amžinai dulkės stalčiuje.

Jai baigus šukuoti mane, mes išeisime iš rūbinės ir grįšime į valgyklą, kur ir vyksta klasės žiburėlis, o tada suvaidinsime įžanginę serialo „Vedęs ir turi vaikų“ dalį – aš sėdėsiu ant sofos, užsikišęs ranką už kelnių, ir dalysiu pinigus – savo žmonai, dukrai ir sūnui. Visa klasės juoksis, o aš, matydamas, kad Kristina patenkinta, būsiu taip pat laimingas.

Atmintys: Užupio prūdai

2017/05/31

Vieną iš tų nerimo pilnų dienų, kai jau nebegaliu nusėdėti darbe, sulaukęs pietų pertraukos išeinu pasivaikščioti.

Iš manęs prastas vaikščiotojas, tai žinau ne tik pats, bet ir kiti: einu per greitai, tarsi visai ne pasivaikščioti būčiau susiruošęs, nuolat skubu, prisėsti ant suoliuko ir tiesiog pasėdėti irgi ne mano sugebėjimams. Štai ir dabar, vos išėjau iš darbo, po kelių minučių jau priėjau vietą, kurią įsivaizdavau kur kas toliau.

Tai Užupio prūdai, bent jau aš taip juos vadinu. Ko aš čia atėjau? Matyt, gaudyti atminties.

2005 metų pavasarį, kai mokiausi vienuoliktoje klasėje, su keliais draugais atvažiavom iš Alytaus į Vilnių, kur pogrindiniame Green Club‘e turėjo groti suomių hardcore-punk grupė Hero Dishonest. Iš tiesų nelabai tų Hero Dishonest mes klausėm, labiau įdomi buvo kelionė ir pasibuvimas Vilniuje.

Tą penktadienį pirmą kartą tranzavau – sustojom su Kurmiu prie Alytaus kareivinių ir iškėlėm aukštyn nykščius. Kai praėjo dešimt minučių ir niekas nesustojo, man tai ėmė pabosti; turiu problemų su kantrybe. Tačiau būtent tuo metu, kai buvau beprarandąs viltį greitai sutranzuoti, mums sustojo vienas greitai lėkęs automobilis. Pasirodo, jį vairavo Kurmio buvęs klasiokas. Pakvietė mus sėsti, ir mes įsėdom. Aš pasisveikinau su vairuotoju, bet visos kelionės metu daugiau su juo ir nekalbėjau, situaciją kontroliavo Kurmis. Nežinau, ar jie buvo geri klasiokai, nes tas vairuotojas buvo tikras marozas, klausė išskirtinai baisią muziką, vairavo labai neatsakingai, o po to išsitraukė iš bardačioko pistoletą ir ėmė mums jį demonstruoti. Kita vertus, nieko bloga nenutiko – jis mus nuvežė iki VPU (dabartinio LEU) bendrabučių, mes išlipom ir pasukom link Konstitucijos prospekto.

Tada einant pėsčiųjų perėja manęs vos nenutrenkė automobilis – supratau, kad Vilniuje reikia būti atidesniam.

Oras buvo pasakiškas, mes perėjom Konstitucijos prospektą ir patekom į Gedimino prospektą, aš mačiau gražiai apsirengusius žmones, sėdinčius lauko kavinėse, kol mes, abu su suplyšusiais džinsais, ėjom link kažkokios man nežinomos vietos. Vilnius buvo pasakiškas – bomžai ir prasigyvenę žmonės, pankai ir stileivos, visi čia kažkaip buvo vieni greta kitų, toks didelis kontrastas, nepalyginsi su Alytaus publika.

Tuo metu nei gėriau, nei rūkiau. Tiksliau, kartais ir parūkydavau, ir išgerdavau, bet kai su Kurmiu nuėjom į Galerą prie Vilnelės ir sutikom man nepažįstamus pankus, kurie pasiūlė alaus, aš alaus atsisakiau, nes norėjau sulaukti vakaro, o buvo dar labai anksti. Kadangi jie gėrė toliau, o dar mūsų vos nesuėmė policija, tai aš nutariau pasišalinti, kad nepapulčiau ten, kur nereikia, ir išvykau iš centro į Fabijoniškes pas kiemo draugą Matą – tuo metu jis jau studijavo Vilniuje. Kažkiek Vilniuje orientavausi, nes radau ir reikiamą stotelę, kurioje stojo 53 maršruto autobusas, ir žinojau kur man reikia išlipti.

Pas Matą kažką veikėm, nepamenu, turbūt nieko neveikėm, greičiausiai kalbėjomės, o po kurio laiko išvažiavom į centrą, link koncerto vietos. Važiavom 10 maršruto autobusu, buvo piko metas ir jis buvo pilnas žmonių; išlipom prie Dailės akademijos stotelės, ten šalia ir buvo tuometinis Green Club‘as, o visai šalia ir kitas klubas veikė – Intro.

Centre sutikom Tadą, Audingą, Rasą, tą patį Kurmį, vėliau atėjo keli pažįstami vietiniai pankai, kurie kartais lankydavosi Alytuje. Žmonių prie koncerto nebuvo daug, laiko dar buvo likę užtektinai, tai mes nuėjom su kažkuo pirkti alaus į tą parduotuvę, kurią jau žinojau – legendinė Pilies g. Aibė. Po to gėrėm alų Green Club‘o kiemely, atėjo kažkoks bomžas-pankas ir gėrė iš mūsų bambalio – buvo biškį ne kažką, bet tiek to; vėliau galvojau ar jis kartais neserga AIDS ir pan., bet, matyt, kad nesirgo – esu sveikas iki šiol. Kartais matau tą bomžą-panką ir dabar – tai kur nors Kalvarijų g. viešuoju transportu važiuoja, sukinėjasi prie Žalgirio g. Maximos ar vaikštinėja senamiestyje. Nežinau, ar jis tuo metu dar buvo pankas, manau jau anuomet jis buvo benamis, bet tada dar užsukdavo į koncertus, o dabar jau nepamenu kada paskutinį kartą mačiau jį kokiame nors koncerte.

Kol gėrėm alų kiemely, lauke Riešutas tokiam jaunam metalistui įvėrę auskarą, tik dabar nepamenu kur – į antakį ar į lūpą. Kažkiek buvo kraujo, po to žaizdą palaistėm alu, neva dezinfekavo.

Išgėrę alaus nuėjom į koncertą, grojo man neįdomi grupė Forth Rotor, o po to Hero Dishonest. Žmonės pirmąją grupę klausėsi, o per antrąją šiek tiek poginosi. Koncertas buvo labai trumpas, kai jis baigėsi, vis dar buvo šviesu. Tada visi susipažinom su tokia Ugne ir nuvažiavom pas ją tūsintis. Pirkom daug Optima linijos alaus, nuvykę į jos butą išsivirėm koldūnų. Tada kažką bandėm veikt, bet mes su Tadu ir Audinga nuėjom miegoti. Visą naktį Audinga neleido man miegot, mes šnekėjom nesąmonės ir juokėmės, trukdėm miegot ir Tadui, Audingos plaukai man labai kvepėjo. Kartais kas nors užsukdavo pas mus į kambarį, bet vėl palikdavo mus ramybėje. Man net dabar keista, kad Audingos aš niekada nebuvau įsimylėjęs, ypač po tos nakties; tiksliau, tai aš ją mylėjau visą laiką, nes ji mane mėgo, bet tai buvo draugiška meilė, tokia, nežinau, tiesiog draugiška.

Kitą dieną mes su Tadu iš Pašilaičių pėsti nuėjom į Fabijoniškes pas Matą, man visai neblogai sekėsi orientuotis tuose rajonuose, nors ir neturėjau jokio supratimo kur mes esame ir kur link einame. Grįžę pas Matą miegojom, tada kažką valgėm, o po to išvažiavom į centrą, kur Jėzuitų gimnazijos aikštelėje pankai ir hardkorovcai žaidė futbolą. Ten pasitrynėm, aš alaus jau negėriau visai tą dieną, o tada su dalimi žmonių nuėjom laipteliais žemyn, link Užupio.

Taip aš pirmą kartą ir atsidūriau prie šitų Užupio prūdų.

Sėdėjom tada ant žolytės, buvo geras oras, aš mažai su kuo kalbėjau, nes buvau nedrąsus, ir tik klausiausi ką kalba kiti. Pankai gėrė alų, šalia vaikštinėjo kiti žmonės, kažkas deginosi ant žolytės. Viskas atrodė gaivu, nauja, nepalyginama su Alytumi.

Dabar, kai priėjau prie prūdų, supratau, kad mano atmintyje jie išlikę visai kitokie – dideli, platūs, stipriai apžėlę augmenija. Tai, ką išvydau, visai nepriminė to, ką kažkada čia mačiau. Dabartinėje realybėje šitie prūdai atrodė mažyčiai, visa vieta aplink juos nedidelė, žodžiu, viskas kažkaip nyku ir perdėtai ramu. Šen bei ten mačiau žmones – vieni sėdėjo ant suoliukų, kiti ėjo susikibę už rankų, šėrė antis, kelios poros stūmė kūdikių vežimėlius. Galvojau gal prisėsti ir parūkyti, bet nemačiau nė vieno laisvo suoliuko. O blogiausia, kad nuėjęs į šitos teritorijos vidurį pasijutau stebimas, tarsi visi žiūrėtų ir galvotų – ką jis čia veikia vienas, ko jam čia prireikė?

Tai aš tiesiog ėjau toliau, kol praėjau visus prūdus, visi suoliukai liko už nugaros ir aš išėjau į kažkokį pramintą takelį, kuris, kaip mačiau, vedė link kalniuko. Kai pradėjau eiti tuo takeliu, iš už krūmų išlindo mergina su vilkšuniu. Vilkšunis pradėjo garsiai loti ant manęs, mergina jį pavedė į šoną ir apvyniojo pavadėlį ant medžio kamieno, kad būtų lengviau išlaikyti šunį; o tas vis lojo ir žiūrėjo į mane.

Kai praėjau juos, šuo dar ilgai nenurimo, girdėjau jo lojimą, nors atsisukęs išvydau, kad mergina jau buvo su juo beeinanti link prūdų. Pakilęs į smėlėtą ir slidų kalnelį, atsidūriau viršuje, nuo kur matosi ir Užupis, ir dalis Vilniaus senamiesčio. Nesumodamas, ką toliau daryti, užsukau į kavinę ir nusipirkau kavos; su pienu, pasakiau – nemoku gerti kitokios kavos, tiksliau – nesuprantu, man būna per kartu, neskanu. Įsidėjau cukraus ir išėjau į lauką. Radęs atokų staliuką prisėdau; krėslai nepatogūs, prisukti varžtais prie grindinio. Tada atsilošiau krėsle ir užsižiūrėjau tiesiai priešais save, kur driekėsi Vilniaus bažnyčių stogai.

Jaučiau, kad kažkas šiame vaizde yra negrąžinamai prarasto. Kažkoks jausmas – laisvė, netikėtumai, pažintys, jaunystė, norėjimas įsilieti tarp kitų žmonių, surasti savo vietą.

Sukurti namus.

Išgėriau kavą, pakilęs išmečiau vienkartinį puodelį ir pasileidau eiti žemyn nuo kalnelio. Su paltu jau buvo per karšta, prasisegiau jį, užsidėjau akinius, tada nusiėmiau akinius, man prakaitavo delnai, nusirengiau paltą ir persimečiau per petį, staiga viskas tapo bergždžia, parašiau E., siūlydamas susitikti, nors jaučiau, kad ir tai bergždžia, bet kažkaip reikėjo gelbėti save – dariau visa, ką išmaniau.

Grįžau į darbą, o vėliau atėjo E., mes klausėm muzikos ir kalbėjomės, dalijomės atradimais ir įspūdžiais. Tada ji išėjo, o aš, baigęs darbą, išvažiavau namo. Sėdėjau tuščioje virtuvėje, valgiau koldūnus ir viskas, ką tuo metu jaučiau, tai kad jau velniškai ilgai Vilniuje nebeturiu namų savo dūšiai.

Pavasarių šimtas

2017/05/09

Kai ateinu į restoraną, G. jau sėdi už staliuko. Atsiprašau, kad vėluoju, ir iškart einu į tualetą. Kodėl vėluoju – reikėjo nusipirkt kremo veidui, nes kaip tyčia veido oda taip išsausėjo, jog tai akivaizdžiai matosi. Nuėjęs į tualetą tepu kremą ant veido, tepu atsargiai, kad neišsitepčiau per daug. Šitaip stengtis dėl G. truputį kvaila, galvoju tepdamas kremą ant veido, todėl surandu sau pateisinimą – ne dėl G. taip elgiuosi, aš šiaip bandau normaliai atrodyti.

Sugrįžęs į salę prisėdu prie staliuko, ateina padavėja, mes užsisakom picą. Po to gurkšnojam alų ir kalbamės. Aš jaučiuosi nejaukiai, tarsi pavargęs po visos dienos, galvoju apie maistą, žiūriu vis kažkur pro šalį.

Kalbamės apie festivalius, muziką, knygas, studijas ir darbus.

Mintyse nuolatos kartoju sau: ji už mane vyresnė. Graži, gerai rengiasi, turi humoro jausmą, o svarbiausia – ji yra buvusi kažkada man didelę įtaką padariusio vyruko mergina. Mums bekalbant aš vis paminiu jį, tačiau ji visai nelinkusi apie jį kalbėti. Mano problema – suvokiu G. kaip to vyruko dalį, kaip jo nuosavybę. Susipažinau su ja gal 2007 metais, taigi mes pažįstami 10 metų, o aš vis tiek ją priimu tik kaip to vyruko antrą pusę; mano supratimu, G. nėra savarankiška asmenybė.

Galvoju kažin ką galvotų tas vyrukas, jei mus dabar sutiktų kartu.

Dabar man jau nesuprantama, kodėl taip įnirtingai kviečiau ją kartu pavakarieniauti.

***

R. sako: praėjusį pavasarį mes daug dažniau susitikdavom!

Aš galvoju: praėjusį pavasarį buvau tave įsimylėjęs.

Praėjęs pavasaris – stengiuosi apie jį negalvoti.

***

Šis pavasaris – maisto gaminimas, valgymas, X failų ir Eerie Indiana žiūrėjimas, sniegas gegužės mėnesį, neišsivystęs santykis su M., negeriu vienas, gaunami kvietimai į vestuves, bent trumpam stabili finansinė padėtis.

***

Praėjęs pavasaris – tai nebuvo meilė, tai buvo kur kas blogiau – ne savo, o kito žmogaus gyvenimo gyvenimas.

Kai gyveni kito gyvenimą, anksčiau ar vėliau skaudžiai nusivili. Toks pat rezultatas būna, kai nori pažinti žmogų kuo geriau – anksčiau ar vėliau tas pažinimas tave įskaudins.

***

Penktadienis su R. buvo velniškai smagus.

Šeštadienį sėdu į autobusą ir važiuoju į Alytų, sekmadienį – motinos diena.

Po vakar man trūksta miego, autobuse tvanku, akiniai nuo saulės galėtų būti tamsesni, nes man vis tiek viskas per ryšku, bet nepaisant visų šitų nepatogių aplinkybių, aš laikausi tvirtai įsikibęs ką tik įsigytų Šiaurės Atėnų, ir skaitau, kol pavargstu. Po to užsižiūriu priešais save – ten sėdi mergina, ji skaito kažkokią knygą, tik aš nematau, kokią. Man patinka kaip atrodo jos viršugalvis, gražūs šviesūs plaukai, simpatiška nosis, kuri kartais pasirodo pro tarpą tarp sėdynių.

Atsigeriu vandens.

***

Sekmadienį – nerimas nuo pat ryto.

Iš Alytaus grįžtu anksti, nes 18 val. jau turiu dalyvauti skaitymuose (vienas iš „Lietuva skaito“ renginių). Ten sutinku pažįstamas, pasidaro jaukiau, bet vis tiek nesu nusiteikęs skaitymams.

Dar sutinku Mindaugą su drauge Egle. Su Mindaugu susirašinėjom kažkada el. laiškais, tai buvo maždaug 2006–2008 metais. Jis rašė eilėraščius, man jie patiko. Nežinau, kodėl susirašinėjom, gal kažkaip per hardcore.lt forumą susipažinom ir apsikeitėm kontaktais. Niekad negalvojau, kad jį kada nors sutiksiu, o štai dabar stovi su drauge, kalbamės; kažkaip šilčiau viduj pasidaro man.

Skaitau pats pirmas, atsistojęs sakau: laba diena, esu Povilas Šklėrius, prastos literatūros rašytojas; aš jau išgėręs porą alaus, skaitau greitai, suprantu, kad galėčiau padaryti ilgesnius tarpus tarp kai kurių eilučių, bet tiek to, man viso to išvis nesinori, bet pasižadėjau, tai reikia įvykdyti.

Vėliau klausau kitų, geriu alų, juokaujam su L. ir jos drauge, dar vėliau – šokiai pagal rokenrolą, visi žmonės kažkur išėjo, dar vėliau – stoviu vienas prie išjungto mikrofono ir dainuoju kažkokią Junius Meyvant dainą, mes likom trise bare, dar vėliau – su L. ir girtutėle R. einam į kitą barą, ten paimam po vieną alaus, bet aš jau pavargęs, išsikviečiu taksi, kartu paimu R. ir išvažiuoju.

***

Bučiuoju tave, nes man linksma.

***

Mane visada stipriai sutrikdo tas kartais pasireiškiantis stiprus seksualinis potraukis, kurį netikėtai iššaukia kokia nors mergina. Kovodamas prieš jį, aš ignoruoju tą merginą, net jei ją pažįstu ir turėčiau iš mandagumo pasisveikinti. Nepaisant to, mane siutina mintis, kad kažkas mane veikia taip stipriai, kad aš elgiuosi kvailai, kad esu prigautas nepasiruošęs, kad negaliu kontroliuoti situacijos.

Nueinanti moteris (2016.05.08)

2017/04/19

Nieko nėra baisiau nei stebėti nueinančią moterį.

Viena mergina iš prancūzių kompanijos, stovinčios šalia manęs, priėjusi klausia why you‘re so sad?

Nusišypsau jai, nieko neatsakau, ir kai nueinanti moteris pasuka už kampo ir išnyksta iš akiračio, užeinu į barą.

Čia aš niekada nebuvau. Ne, galvoju, buvau kartą – kažkada čia atėjom su K. išgerti vyno, bet tada greit supratom, kad nenorime gerti vyno čia, tai išėjom, parduotuvėj paėmėm vyno butelį ir gėrėm jį prie Vilnelės.

Aš seniai nebegalvoju apie K. Seniai nebegalvoju apie IL. Niekada nežiūrėjau kaip jos nueina, todėl man lengviau.

Prisėdęs už stalo galvoju: jei kada nors turėsiu sūnų, mokysiu jį niekada nežiūrėti kaip nueina moteris. Tai bus svarbiausias mano uždavinys – išmokyti sūnų turėti užtektinai stiprybės, kad nežiūrėtų kaip nueina moteris, kuri jam patinka.

Ji nuėjo pas kitą vyrą, galvoju. Ji, žinoma, to nesakė, bet yra dalykų, kurių tu negali nenujausti. Net toks nebrandus žmogus kaip aš kartais ima ir labai aiškiai supranta dalykus.

Stebėti nueinančią moterį yra tikras savęs žalojimas. Tu gali užmiršti daug dalykų, tau atmintyje gali migla apsitraukti daug kas – tavo pirmoji meilė, pirmas bučinys, pirmas seksas, pirmas išsiskyrimas su mergina, skausmas likus vienam. Bet tą akimirką, kai matai nueinančią moterį, nieko nėra baisiau.

Žinai, ką ji pasakė šį vakarą? Kad mano emocinis intelektas labai aukštas. Ar aš todėl suprantu, kad ji nuėjo pas kitą vyrą? Ar aš todėl nejaučiu jokio pykčio nei jai, nei vyrui, pas kurį ji eina?

Tai tik liūdesys, geluonis, patekęs į tavo kraują, kaip pašinas badantis tą dalyką kairėje krūtinės pusėje, kurį tu vadini širdimi.

Mano pasaulis dar kartą griūva.

Jaučiuosi blaivus, turbūt tai blogiausia, todėl užsisakau dar vieną alaus.

Bet alus nepadeda, jis niekad nepadėjo.

Išėjęs parūkyti į lauką matau porelę, jie abu vos pastovi ant kojų, bet bando apkabinti vienas kitą, bando bučiuotis. Žiūriu į juos šlykštėdamasis, žiūriu į juos žavėdamasis.

Po to grįžtu į barą, paimu savo striukę ir išeinu. Telefonas išsikrovęs, man būtų geriausia eiti link Flagmano ir ten pabandyti rasti laisvą taksi.

Taksi randu lengvai, štai aš jau ir savo kieme; štai jūsų mirtis, pone.

Prisėdęs ant laiptinės suolelio rūkau. Guodžiu save, kad rytoj bus kita diena, rytoj mąstysiu kitaip, galva bus šviesesnė. Su tokiomis mintimis nueinu miegoti ir užmiegu.

Tik kai kitą rytą nubundu, atmintyje vėl regiu nueinančią moterį.

Galėčiau parašyti gerą eilėraštį, galvoju. Bet esu sau davęs pažadą, kad niekada apie ją nerašysiu eilėraščių. Išvis klaida buvo apie ją rašyti. Ką aš sau galvojau?

Nusiprausęs apsirengiu kelnėmis, marškiniais, švarku, pasirišu kaklaraištį. Man patinka šitas kaklaraištis, jis man visada tinka. Juodas kaklaraištis su gražiu, tvirtu mazgu.

Kadangi nežinau ramesnės vietos už bažnyčią, pasuku link Antakalnio, galvoju užsuksiu į Petro ir Povilo bažnyčią – ten taip balta, taip gražu.

Eidamas Tuskulėnų gatve negaliu pakelti karščio, nusirengiu švarką ir nešu jį rankoje. Pasiekęs parduotuvę nusiperku mineralinio vandens; mane troškina ne dėl pagirių.

Kai prieinu bažnyčią ir užeinu, prisėdu paskutiniame suole. Čia vėsu, apsirengiu švarką.

Aplink šmirinėja turistai, iškart suprantu, kad čia negausiu tokios ramybės, kurios man reikia. Priešais mane esančiame suole įsitaiso vyras, jis pagyvenęs. Stebiu kaip jis priklaupia ir meldžiasi. Jis meldžiasi ilgai, aš galvoju ar jį kas nors kankina, galvoju jei aš pasimelsčiau, ar man palengvėtų?

Kartais aš kalbu maldas mintyse, kai atsigulu į lovą – kad mama nesirgtų, kad kiti artimieji nesirgtų, kad mano draugai būtų laimingi, kad ta moteris rastų susitaikymą su savimi ir aplinka, o po to prašau ramybės mirusiems prosenelei ir seneliui, o dar vėliau sakau dievui, sakau žinau, kad tu ir taip turi daug reikalų, suprantu, kad esi užsiėmęs, bet šitie žmonės man svarbūs, ir jei tau liktų laisvo laiko, pasirūpink jais šiek tiek, nes jiems kartais reikia pagalbos.

Nelaikau savęs nei tikinčiu, nei netikinčiu. Man tik nepatinka bažnyčia kaip institucija.

Išėjęs iš bažnyčios einu Antakalnio gatve, einu ir einu, man vėl karšta, bet švarko nenusirengiu. Po to per Šilo tiltą pereinu į Žirmūnų pusę ir einu Minties gatve, galvodamas gal visgi ji nenuėjo pas kitą vyrą? Taip eidamas baigiu gerti savo mineralinio vandens buteliuką.

Kai grįžtu į namus, nusirengiu. Aš visas suprakaitavęs, todėl einu po dušu. Stoviu jame ilgai, vanduo mane visada ramina. Jei užsimerkiu, matau nueinančią moterį, todėl stengiuosi neužsimerkti, žiūriu į visokius daiktus, esančius vonioje: dušo želė, šampūnas, kitas šampūnas, kambariokės dušo želė, kempinė, dantų pasta; žiūriu į juos ir galvoju mintyse: štai čia yra dušo želė, štai čia yra šampūnas, aš matau dušo želę, aš matau šampūną, šampūnas skirtas trinkti galvą, dušo želė skirta prausti kūną, dušo želė kvepia miško uogomis, šampūnas kvepia mėtomis, o kitas šampūnas – kažkokiais vaisiais.

Aš kovoju su savimi. Man žūtbūt reikia negalvoti apie nueinančią moterį, noriu išmesti ją iš galvos.

Prisėdęs ant lovos jaučiu nuovargį kojose. Turbūt tai dėl mano batų, jie nėra labai patogūs.

Prigulu su Bohumil Hrabal knyga Pernelyg triukšminga vienatvė, tai šauni knyga. Skaitau apie veikėją, kuris miške sutinka kitą žmogų, o tas žmogus labai susivėlęs, visas aplipęs vištašūdžiais, ir tas veikėjas juo šiek tiek baisisi, bet žmogus-vištašūdis pasakoja labai įdomius dalykus apie apylinkes, jo pasakojimas skamba labai įdomiai; aš užsnūstu.

Pabudęs po kelių valandų atsikeliu iš lovos ir užverčiu nuėjusios moters nuotrauką, kurią ji man yra padovanojusi; aš

užsimerkiu nuo jos.

Nuėjęs į virtuvę darau sojų ir daržovių troškinį. Sojos jau keptuvėje, dabar pjaustau pievagrybius, pomidorus, šparagines pupeles ir papriką. Kai sojos išbrinksta, suberiu daržoves į tą pačią keptuvę. Stebiu, kaip viskas kepa, kaip garuoja, vėl užsigalvoju apie nueinančią moterį.

Kai troškinys baigtas, suberiu jį į gražią baltą lėkštę, paimu peilį ir šakutę, įsipilu apelsinų sulčių ir prisėdu prie stalo. Pakabinu sojos gabalėlį ir kelias daržoves, įsidedu į burną. Kramtau.

Kažkas man neduoda ramybės.

Tada grįžtu į kambarį ir atverčiu nuėjusios moters nuotrauką, galvoju

aš nenorėjau
aš susmukau ant kelių iš nevilties
spausdamas tavo nugręžtą veidą dar tvirčiau
prie savo krūtinės

Ir žiūrėdamas į tą nuotrauką galvoju

ji kažką sako jam
akimis sklidinomis mėlynumo
ir kaskart
kai jis ištiesia ranką
ji atsitolina

O tada grįžtu į virtuvę ir ramiai pavalgau.

Bridžitos Džouns dienoraštis

2017/02/08

Kartais vyras arba moteris vienas kitą laiko silpnesniu dėl vienų ar kitų priežasčių. Stipresnis nori parodyti savo galią sau ir kitam žmogui, demonstruodamas rūpestį tuo silpnesniuoju. Bet iš tiesų tai nėra rūpestis. Rūpintis mes galim gyvūnėliais, tėvais, vaikais. Bet kai atsiranda vyro ir moters santykis, paremtas viršenybės jausmu, dažniausiai rūpestis yra užslėptas gailestis. Gailestis reiškia, kad vienas žmogus kitą žmogų laiko prastesniu už save.

Aš pats esu laikęs kitą silpnesniu už save, esu matęs kaip tai atrodo iš šono kitų žmonių santykiuose. Noras rūpintis kitu žmogumi yra sveikas, bet nereikia jo painioti su kito žeminimu, nuvertinimu. Žeminimas, gailestis, kito žmogaus nuvertinimas veda prie to, kad „gelbėtojas“ ar „rūpintojėlis“ nenori, jog jo dėmesio objektas pasikeistų. Nes jei objektas, kuriuo jis nori rūpintis, taptų savarankiškas ar laimingesnis, normalesnis ar šiaip susitvarkytų savo bėdas, tada tam objektui nereiktų kito žmogaus pagalbos. Taip „rūpintojėlis“ taptų nereikalingas, negalėtų savęs realizuoti per rūpinimąsi ir kito žmogaus gailėjimą. Taigi vienintelis būdas „rūpintojėliui“ patenkinti save, yra pririšti savo auką prie savęs įtikinant, kad tik būdama su „rūpintojėliu“ auka gali jaustis laiminga ar saugi (saugumas įvairus – finansinis, emocinis). O tai veda prie to, kad „rūpintojėliui“ iš tiesų nerūpi auka, nes jam ji nereikalinga kaip protingas, savarankiškas žmogus; jis ją tik išnaudoja, siekdamas pats geriau pasijusti; tokiuose santykiuose nėra meilės, nebent „rūpintojėlis“ myli tą jausmą, kad yra už kitą pranašesnis.

Dabar aš galvoju apie visa tai ir suprantu, kad turėčiau pakeisti savo elgesį. Kadangi neseniai padariau teisingą pradžią, pažadu sau nemeluoti – vietoj žmonių gailėjimo ar apsimestinio rūpinimosi iš tiesų galvojant kaip patenkinti savo keistus norus, aš nustosiu taip elgtis ir pradėsiu žiūrėti į man artimus žmones kaip į savarankiškas asmenybes. Nes aš visų pirma noriu, kad mes būtume lygūs, nenoriu žiūrėti į tam tikrus žmones kaip į kažkokius gailėjimosi objektus. Net ir dėl <…> – nepaisant visko, visame mano elgesyje yra stiprus noras matyti <…> laimingą – laimingą su pačia savimi.

***

Yra toks žaidimas, kurį kartais mes žaidžiam vieni su kitais – vienas kito laikymas ant pavadėlio. Kartais pavadėlį vienas kitam užmaunam, gražiai ir švelniai uždedam jį kitam žmogui nieko per daug neaiškindami, slapta. Mes laikom vieni kitus šalia, kad galėtume pasinaudoti, kai reikės. Tam, kurį laikai ant pavadėlio, tu nieko neduodi, tik manipuliuoji juo, atimi iš jo laiką, palaikai jo puoselėjamą iliuziją, kad gal kažkada kažkas tarp jūsų bus, ar kad jis yra tau reikalingas. Pavadėlis patogus – galima jį atlaisvinti, galima suveržti, viskas priklauso nuo noro ar kitų tavo nesiklostančių santykių. Tam, kurį mes laikome ant pavadžio, nėra jokių šansų priartėti prie mūsų. Kaskart, kai jis nori mūsų dėmesio ar laiko, mes randam priežasčių su juo negalėti susitikti. Kaskart, kai mums kas nors blogai arba smaugia vienatvė, mes išpučiam situaciją taip, kad ant pavadėlio laikomas asmuo niekaip negali atsispirti mūsų pasiūlymui susitikti.

Tiesa ta, kad tiek viena, tiek kita pavadėlio pusė tik švaisto savo laiką, ir kuo ilgiau visa tai tęsia, tuo labiau auga bendras nepasitenkinimas – kad vienas kitam nėra tokie, kokie norėtų, kad būtų.


%d bloggers like this: