Archive for the ‘infrakcija’ Category

Nueinanti moteris (2016.05.08)

2017/04/19

Nieko nėra baisiau nei stebėti nueinančią moterį.

Viena mergina iš prancūzių kompanijos, stovinčios šalia manęs, priėjusi klausia why you‘re so sad?

Nusišypsau jai, nieko neatsakau, ir kai nueinanti moteris pasuka už kampo ir išnyksta iš akiračio, užeinu į barą.

Čia aš niekada nebuvau. Ne, galvoju, buvau kartą – kažkada čia atėjom su K. išgerti vyno, bet tada greit supratom, kad nenorime gerti vyno čia, tai išėjom, parduotuvėj paėmėm vyno butelį ir gėrėm jį prie Vilnelės.

Aš seniai nebegalvoju apie K. Seniai nebegalvoju apie IL. Niekada nežiūrėjau kaip jos nueina, todėl man lengviau.

Prisėdęs už stalo galvoju: jei kada nors turėsiu sūnų, mokysiu jį niekada nežiūrėti kaip nueina moteris. Tai bus svarbiausias mano uždavinys – išmokyti sūnų turėti užtektinai stiprybės, kad nežiūrėtų kaip nueina moteris, kuri jam patinka.

Ji nuėjo pas kitą vyrą, galvoju. Ji, žinoma, to nesakė, bet yra dalykų, kurių tu negali nenujausti. Net toks nebrandus žmogus kaip aš kartais ima ir labai aiškiai supranta dalykus.

Stebėti nueinančią moterį yra tikras savęs žalojimas. Tu gali užmiršti daug dalykų, tau atmintyje gali migla apsitraukti daug kas – tavo pirmoji meilė, pirmas bučinys, pirmas seksas, pirmas išsiskyrimas su mergina, skausmas likus vienam. Bet tą akimirką, kai matai nueinančią moterį, nieko nėra baisiau.

Žinai, ką ji pasakė šį vakarą? Kad mano emocinis intelektas labai aukštas. Ar aš todėl suprantu, kad ji nuėjo pas kitą vyrą? Ar aš todėl nejaučiu jokio pykčio nei jai, nei vyrui, pas kurį ji eina?

Tai tik liūdesys, geluonis, patekęs į tavo kraują, kaip pašinas badantis tą dalyką kairėje krūtinės pusėje, kurį tu vadini širdimi.

Mano pasaulis dar kartą griūva.

Jaučiuosi blaivus, turbūt tai blogiausia, todėl užsisakau dar vieną alaus.

Bet alus nepadeda, jis niekad nepadėjo.

Išėjęs parūkyti į lauką matau porelę, jie abu vos pastovi ant kojų, bet bando apkabinti vienas kitą, bando bučiuotis. Žiūriu į juos šlykštėdamasis, žiūriu į juos žavėdamasis.

Po to grįžtu į barą, paimu savo striukę ir išeinu. Telefonas išsikrovęs, man būtų geriausia eiti link Flagmano ir ten pabandyti rasti laisvą taksi.

Taksi randu lengvai, štai aš jau ir savo kieme; štai jūsų mirtis, pone.

Prisėdęs ant laiptinės suolelio rūkau. Guodžiu save, kad rytoj bus kita diena, rytoj mąstysiu kitaip, galva bus šviesesnė. Su tokiomis mintimis nueinu miegoti ir užmiegu.

Tik kai kitą rytą nubundu, atmintyje vėl regiu nueinančią moterį.

Galėčiau parašyti gerą eilėraštį, galvoju. Bet esu sau davęs pažadą, kad niekada apie ją nerašysiu eilėraščių. Išvis klaida buvo apie ją rašyti. Ką aš sau galvojau?

Nusiprausęs apsirengiu kelnėmis, marškiniais, švarku, pasirišu kaklaraištį. Man patinka šitas kaklaraištis, jis man visada tinka. Juodas kaklaraištis su gražiu, tvirtu mazgu.

Kadangi nežinau ramesnės vietos už bažnyčią, pasuku link Antakalnio, galvoju užsuksiu į Petro ir Povilo bažnyčią – ten taip balta, taip gražu.

Eidamas Tuskulėnų gatve negaliu pakelti karščio, nusirengiu švarką ir nešu jį rankoje. Pasiekęs parduotuvę nusiperku mineralinio vandens; mane troškina ne dėl pagirių.

Kai prieinu bažnyčią ir užeinu, prisėdu paskutiniame suole. Čia vėsu, apsirengiu švarką.

Aplink šmirinėja turistai, iškart suprantu, kad čia negausiu tokios ramybės, kurios man reikia. Priešais mane esančiame suole įsitaiso vyras, jis pagyvenęs. Stebiu kaip jis priklaupia ir meldžiasi. Jis meldžiasi ilgai, aš galvoju ar jį kas nors kankina, galvoju jei aš pasimelsčiau, ar man palengvėtų?

Kartais aš kalbu maldas mintyse, kai atsigulu į lovą – kad mama nesirgtų, kad kiti artimieji nesirgtų, kad mano draugai būtų laimingi, kad ta moteris rastų susitaikymą su savimi ir aplinka, o po to prašau ramybės mirusiems prosenelei ir seneliui, o dar vėliau sakau dievui, sakau žinau, kad tu ir taip turi daug reikalų, suprantu, kad esi užsiėmęs, bet šitie žmonės man svarbūs, ir jei tau liktų laisvo laiko, pasirūpink jais šiek tiek, nes jiems kartais reikia pagalbos.

Nelaikau savęs nei tikinčiu, nei netikinčiu. Man tik nepatinka bažnyčia kaip institucija.

Išėjęs iš bažnyčios einu Antakalnio gatve, einu ir einu, man vėl karšta, bet švarko nenusirengiu. Po to per Šilo tiltą pereinu į Žirmūnų pusę ir einu Minties gatve, galvodamas gal visgi ji nenuėjo pas kitą vyrą? Taip eidamas baigiu gerti savo mineralinio vandens buteliuką.

Kai grįžtu į namus, nusirengiu. Aš visas suprakaitavęs, todėl einu po dušu. Stoviu jame ilgai, vanduo mane visada ramina. Jei užsimerkiu, matau nueinančią moterį, todėl stengiuosi neužsimerkti, žiūriu į visokius daiktus, esančius vonioje: dušo želė, šampūnas, kitas šampūnas, kambariokės dušo želė, kempinė, dantų pasta; žiūriu į juos ir galvoju mintyse: štai čia yra dušo želė, štai čia yra šampūnas, aš matau dušo želę, aš matau šampūną, šampūnas skirtas trinkti galvą, dušo želė skirta prausti kūną, dušo želė kvepia miško uogomis, šampūnas kvepia mėtomis, o kitas šampūnas – kažkokiais vaisiais.

Aš kovoju su savimi. Man žūtbūt reikia negalvoti apie nueinančią moterį, noriu išmesti ją iš galvos.

Prisėdęs ant lovos jaučiu nuovargį kojose. Turbūt tai dėl mano batų, jie nėra labai patogūs.

Prigulu su Bohumil Hrabal knyga Pernelyg triukšminga vienatvė, tai šauni knyga. Skaitau apie veikėją, kuris miške sutinka kitą žmogų, o tas žmogus labai susivėlęs, visas aplipęs vištašūdžiais, ir tas veikėjas juo šiek tiek baisisi, bet žmogus-vištašūdis pasakoja labai įdomius dalykus apie apylinkes, jo pasakojimas skamba labai įdomiai; aš užsnūstu.

Pabudęs po kelių valandų atsikeliu iš lovos ir užverčiu nuėjusios moters nuotrauką, kurią ji man yra padovanojusi; aš

užsimerkiu nuo jos.

Nuėjęs į virtuvę darau sojų ir daržovių troškinį. Sojos jau keptuvėje, dabar pjaustau pievagrybius, pomidorus, šparagines pupeles ir papriką. Kai sojos išbrinksta, suberiu daržoves į tą pačią keptuvę. Stebiu, kaip viskas kepa, kaip garuoja, vėl užsigalvoju apie nueinančią moterį.

Kai troškinys baigtas, suberiu jį į gražią baltą lėkštę, paimu peilį ir šakutę, įsipilu apelsinų sulčių ir prisėdu prie stalo. Pakabinu sojos gabalėlį ir kelias daržoves, įsidedu į burną. Kramtau.

Kažkas man neduoda ramybės.

Tada grįžtu į kambarį ir atverčiu nuėjusios moters nuotrauką, galvoju

aš nenorėjau
aš susmukau ant kelių iš nevilties
spausdamas tavo nugręžtą veidą dar tvirčiau
prie savo krūtinės

Ir žiūrėdamas į tą nuotrauką galvoju

ji kažką sako jam
akimis sklidinomis mėlynumo
ir kaskart
kai jis ištiesia ranką
ji atsitolina

O tada grįžtu į virtuvę ir ramiai pavalgau.

Bridžitos Džouns dienoraštis

2017/02/08

Kartais vyras arba moteris vienas kitą laiko silpnesniu dėl vienų ar kitų priežasčių. Stipresnis nori parodyti savo galią sau ir kitam žmogui, demonstruodamas rūpestį tuo silpnesniuoju. Bet iš tiesų tai nėra rūpestis. Rūpintis mes galim gyvūnėliais, tėvais, vaikais. Bet kai atsiranda vyro ir moters santykis, paremtas viršenybės jausmu, dažniausiai rūpestis yra užslėptas gailestis. Gailestis reiškia, kad vienas žmogus kitą žmogų laiko prastesniu už save.

Aš pats esu laikęs kitą silpnesniu už save, esu matęs kaip tai atrodo iš šono kitų žmonių santykiuose. Noras rūpintis kitu žmogumi yra sveikas, bet nereikia jo painioti su kito žeminimu, nuvertinimu. Žeminimas, gailestis, kito žmogaus nuvertinimas veda prie to, kad „gelbėtojas“ ar „rūpintojėlis“ nenori, jog jo dėmesio objektas pasikeistų. Nes jei objektas, kuriuo jis nori rūpintis, taptų savarankiškas ar laimingesnis, normalesnis ar šiaip susitvarkytų savo bėdas, tada tam objektui nereiktų kito žmogaus pagalbos. Taip „rūpintojėlis“ taptų nereikalingas, negalėtų savęs realizuoti per rūpinimąsi ir kito žmogaus gailėjimą. Taigi vienintelis būdas „rūpintojėliui“ patenkinti save, yra pririšti savo auką prie savęs įtikinant, kad tik būdama su „rūpintojėliu“ auka gali jaustis laiminga ar saugi (saugumas įvairus – finansinis, emocinis). O tai veda prie to, kad „rūpintojėliui“ iš tiesų nerūpi auka, nes jam ji nereikalinga kaip protingas, savarankiškas žmogus; jis ją tik išnaudoja, siekdamas pats geriau pasijusti; tokiuose santykiuose nėra meilės, nebent „rūpintojėlis“ myli tą jausmą, kad yra už kitą pranašesnis.

Dabar aš galvoju apie visa tai ir suprantu, kad turėčiau pakeisti savo elgesį. Kadangi neseniai padariau teisingą pradžią, pažadu sau nemeluoti – vietoj žmonių gailėjimo ar apsimestinio rūpinimosi iš tiesų galvojant kaip patenkinti savo keistus norus, aš nustosiu taip elgtis ir pradėsiu žiūrėti į man artimus žmones kaip į savarankiškas asmenybes. Nes aš visų pirma noriu, kad mes būtume lygūs, nenoriu žiūrėti į tam tikrus žmones kaip į kažkokius gailėjimosi objektus. Net ir dėl <…> – nepaisant visko, visame mano elgesyje yra stiprus noras matyti <…> laimingą – laimingą su pačia savimi.

***

Yra toks žaidimas, kurį kartais mes žaidžiam vieni su kitais – vienas kito laikymas ant pavadėlio. Kartais pavadėlį vienas kitam užmaunam, gražiai ir švelniai uždedam jį kitam žmogui nieko per daug neaiškindami, slapta. Mes laikom vieni kitus šalia, kad galėtume pasinaudoti, kai reikės. Tam, kurį laikai ant pavadėlio, tu nieko neduodi, tik manipuliuoji juo, atimi iš jo laiką, palaikai jo puoselėjamą iliuziją, kad gal kažkada kažkas tarp jūsų bus, ar kad jis yra tau reikalingas. Pavadėlis patogus – galima jį atlaisvinti, galima suveržti, viskas priklauso nuo noro ar kitų tavo nesiklostančių santykių. Tam, kurį mes laikome ant pavadžio, nėra jokių šansų priartėti prie mūsų. Kaskart, kai jis nori mūsų dėmesio ar laiko, mes randam priežasčių su juo negalėti susitikti. Kaskart, kai mums kas nors blogai arba smaugia vienatvė, mes išpučiam situaciją taip, kad ant pavadėlio laikomas asmuo niekaip negali atsispirti mūsų pasiūlymui susitikti.

Tiesa ta, kad tiek viena, tiek kita pavadėlio pusė tik švaisto savo laiką, ir kuo ilgiau visa tai tęsia, tuo labiau auga bendras nepasitenkinimas – kad vienas kitam nėra tokie, kokie norėtų, kad būtų.

When Girls Telephone Boys

2017/02/06

Po to supykau ant Rūtos, nes buvo už ką.

Pyktis man neįprastas jausmas, nes dėl savo tėvų barnių įpratau užgniaužti pyktį ir jo nedemonstruoti; nemėgau žmonių, kurie nesugebėdavo jo kontroliuoti. Paskutiniu metu pastebėjau, jog neišleistą pyktį nukreipiu prieš patį save, tai visada baigiasi tam tikru savęs kankinimu, žlugdymu, baudimu, net jei pirmiausiai pykstu ant kito žmogaus, o ne ant savęs. Todėl kai šį kartą supykau ant Rūtos, man iš dalies palengvėjo. Galų gale, pyktis yra labai natūralus dalykas, jį kažkaip reikia išleisti, realizuoti.

Realizavau paprastai – nuėjau pas kaimynystėj gyvenančius draugus ir prisigėriau. Grįžęs namo radau kambarioką su kolega iš darbo, tai prisijungiau prie jų atsinešęs butelį vyno, ir vaidinau prieš juos labai kietą. Rytą nubudęs šalia lovos radau nebaigtą vyno butelį ir pagalvojau, kad pasileisiu Pearl Jam dainą „Indifference“ ir gersiu toliau vyną, bet tada pagavau save kvailai besielgiantį ir sustojau kurti savęs gailėjimo planą. Vietoj to, kad daryčiau nesąmones, susitvarkiau kambarį, išploviau indus ir pasigaminau skanius pietus, parašiau Rūtai, kad tikrai ant jos pykstu, o po to pakviečiau Rimą vakarienės/pasivaikščioti.

Ir pasijutau labai gerai.

Berašydamas apie pyktį prisiminiau vieną istoriją iš vaikystės. Mama susipyko su tėvu ir kitą dieną nusipirko naują baldų komplektą į savo miegamąjį. Nežinau, kuo tas jų susipykimas buvo neeilinis, bet net tėvo motina įsikišo, bandydama užglaistyti situaciją – ji paskambino ir paklausė kaip laikosi mama, ar pyksta ant tėvo. Aš atsiliepiau ir atsakiau, kad mama labai pyksta ir iš viso to pykčio net naujus baldus nusipirko, tai močiutė daugiau nieko nesakė, matyt, suprato rimtą mamos pyktį.

Kadangi aš baldų nepirkau, tai nuėjau vakarieniauti su Rima. O ten įvyko labai įdomus dalykas – mums bekalbant su ja, vienu metu ji pažiūrėjo į laikrodį, o tada sako – štai bendraujam su tavim pusantros valandos nelengvomis temomis, bet aš jaučiuosi labai gerai, šitas bendravimas su tavimi man teikia malonumą. Ir tada aš pagalvojau – aš irgi jaučiu TĄ bendravimo malonumą; mes labai lengvai susikalbam, nors realybėje matomės tik antrą kartą. Ir dar – bendraudamas su Rima prisiminiau Renatą ir Rūtą – su jomis patirdavau tokį patį malonumą.

Dabar, kai apie tai galvoju, manau, kad mūsų visų patirtys arba kažkuo panašios, arba mes tiesiog mokame apie jas kalbėti, arba turim kažkokį bendrą kalbos kodą. O tai, kad Rima, Rūta ir Renata yra tarpusavyje kažkuo fiziškai panašios, turbūt tėra tik atsitiktinumas ;)

***

Bekalbant su kambarioku, jis nusistebėjo, kai pasakiau, kad man brandžios moterys yra gražios. Jis manimi labai stebėjosi, sakė, kad jam 30 metų moteris jau atrodo sena. Kambariokui 24 metai, man – 29. Dar pridūrė, kad jį patį žavi tik jaunesnės už jį. Man visa tai nesuprantama.

Vėliau, kai buvau susitikęs su Rima, ji atrodė labai moteriškai, taip skoningai apsirengusi, ir aš mintyse jai padėkojau. Nemoku paaiškinti, bet šalia jos pasijutau kažkaip maloniai, pajutau, kad esu su moterimi, o ne šiaip susitinku su kažkuo pabendrauti. Tokiomis situacijomis ir mano elgesys pasikeičia, pats nepajuntu kaip pradedu flirtuoti, jaučiuosi kažkoks vyriškesnis. To aš, pvz., niekad nepatiriu bendraudamas su <…>, nors, kita vertus, <…> man kelia labai gražų estetinį pasigėrėjimą; bet tai kažkas visai kita.

***

Rima priminė gerą klausimą – ar aš dievinu, ar myliu? Meilė yra ilga ir nuobodi, varginanti, dievinimas – stiprus, jausmingas, bet trumpas. Man rodos iki šiol aš mokėjau tik dievinti, ir labai liūdnai baigdavosi tos draugystės, kai merginų nepavykdavo dievinti. Kita vertus, draugystė su G. – ten nebuvo dievinimo, aš pamažu ją mokiausi pamilti, tik man prireikė kur kas daugiau laiko nugalėti abejingumą pačiai galimybei vėl pamilti; mano delsimas jai turėjo atrodyti kaip rimto santykio vengimas. Kas žino, gal taip ir buvo.

Kaip gerai, kad kai kurių dalykų mes jau niekada nesužinosim.

***

Gavau atsakymą dėl antro romano iš „Vagos“ leidyklos – romano jie neišleis. Po kelių dienų gavau atsakymą iš leidyklos „Tyto alba“ – jie nusprendė romaną išleisti. Apsidžiaugiau, bet džiugesys greit išblėso, pasidžiaugiau artimiausiems žmonėms, ir tiek. Natūralu, kad dėl pirmo romano išleidimo džiaugiausi stipriau ir ilgiau – visgi pirmasis.

Dar po kelių dienų man pradėjo atrodyti, kad mano antras romanas niekam tikęs. Taip pat buvo ir su pirmuoju, stengiuosi nekreipti dėmesio į šitas mintis. Galų gale, galbūt man lemta nuolat nusivilti galutiniu rezultatu? Aš patiriu kūrybos proceso džiaugsmą, tai kaip užduoties sprendimas, o kai viskas baigiasi, jaučiuosi tuščias indas ir viskas, atrodo, yra padaryta blogai; kažkaip nuolatos ne taip, per prastai, per mažai įspūdingai. Guodžiu save, kad aš dar tik pradedu rašyti, todėl kažką rimtesnio parašysiu po 5-10 metų, o ne dabar. Kol kas ši mintis man padeda per daug savęs nespausti ir nereikalauti super gero romano. Galų gale, dauguma muzikos grupių tik su trečiu ar ketvirtu albumu prasimuša, nugludina savitą skambesį. Taigi aš irgi turiu dar laiko.

Kalėdų senelis (1990 m.)

2016/12/22

90nemushkmanesprashau

Fotografija

2016/12/14

Tą pakuotę su spausdintuvu atspausdintomis fotografijomis radau savo seno rašomo stalo stalčiuje, nors ieškojau visai ne to – mano tikslas buvo rašiklis.

Šita pakuotė su fotografijomis padėta šalia kitų vokų su laiškais. Kas tuose laiškuose, su metais pamenu vis silpniau. Kaskart, kai juos pavartau, nustembu, kad kažkada trumpai susirašinėjau su merginomis iš Kauno, Šiaulių. Labiausiai pamenu tik merginą iš Marijampolės, jos vardas Agnė. Pamenu tik todėl, kad susirašinėjom ilgiausiai. Vėliau, kai bendravimas nutrūko, buvom kartą susitikę. Agnei patiko mano klasiokas, su kuriuo ji irgi susirašinėjo, o man patiko Agnė – elementarus mokyklos laikų meilės trikampis. Mūsų interesai su tuo pačiu klasioku greitai susikirto ir dėl kitos merginos, tik tąkart viskas gražiai nesibaigė – kuriam laikui tapom priešais.

Kai atidariau pakuotę ir paskleidžiau fotografijas, į galvą kalė seniai užmirštų dalykų lavina. Visos fotografijos susijusios su manimi ir viena mergina, ant jų visų užrašyti įvairūs jos eilėraščiai ar kitokie tekstai. Kada ji man visa tai dovanojo? Bandau prisiminti, bet mano atmintis mane išduoda. Sakyčiau, kad tai įvyko per paskutines Kalėdas, kai dar abu gyvenom Alytuje, tačiau viena fotografija su ant jos išlikusia data tai paneigia – reiškia, tai įvyko kažkada vėliau. Kada? Galbūt per mano gimtadienį? O ką aš jai dovanodavau gimtadienių progomis?

Nieko neprisimenu.

Iš visų fotografijų man įdomiausia ta, kurioje esu užfiksuotas savo kambaryje prie rašomo stalo. Paties stalo nesimato, bet matosi, kas padėta ant jos – knygos, akriliniai dažai, 3 lipnios juostos rulonai, žirklės, peiliukas, skaitmeninis fotoaparatas, plunksnakotis, keli rašikliai, stiklinė su vandeniu, klouno ir juodaodės moters figūrėlės. Klouno figūrėlę padovanojo draugai per 18-ą gimtadienį, moters figūrėlės atsiradimo istorijos visai nepamenu. Skaitmeninį fotoaparatą irgi padovanojo toks žmogus, bet tas aparatas buvo itin prastas, o ir jo atminties kortelė buvo tokia maža, kad joje tilpo tik 32 fotografijos.

Iš knygų aiškiai matau anglų kalbos ir rusų-lietuvių kalbų žodynus, taip pat įžiūriu Bukowskio Paštą ir Skaitalą, Ken Kesey Skrydį virš gegutės lizdo ir Bruno K. Öijer Kol nuodai veikia. Pastarąją knygą parvežė draugas iš Vilniaus, nes Alytuje jos niekur nebuvo galima rasti įsigyti. Pamenu kaip džiaugiausia ją gavęs, kaip skaičiau ją atsigulęs į lovą iki išnaktų; tai įvyko 11 klasėje gruodžio mėnesį. O štai kiti fotografijoje matomi romanai pirkti jau baigus 12 klasę, praėjus egzaminams – pamenu ne tik vietas, kuriose pirkau tas knygas, bet ir orą bei kur su tomis knygomis vėliau eidavau, kur ir kaip jas skaitydavau.

Fotografijoje taip pat matosi mano kambario siena – ant jos kabo kažkoks Alytaus teatro spektaklio plakatas, tai gali būti Heroinas, tiksliai nepamenu dabar. Šalia to plakato – didelis baltas lapas su užrašytomis dainų tekstų ištraukomis iš dainų, visokiomis grupių ar atlikėjų iškarpomis ir t.t. Tų laikų kambarys amžiams pradingo 2008 metų gruodį, kuomet vieną savaitgalį grįžęs namo radau jį visą suremontuotą: staigmena! pasakė mama.

Pats šioje fotografijoje esu užfiksuotas iš šono. Dėviu baltus marškinėlius, žvilgsnis nukreiptas kažkur į užuolaidas. Esu nesiskutęs, o plaukai ilgi, bet dar ne tokie, kokie ilgi bus vėliau; viršugalvyje jie riebaluoti.

Man keista matyti save iš tų laikų. Koks aš tada buvau? Kokia buvo mūsų draugystė? Pamenu nemažai smulkmenų, tačiau jos nesuformuoja bendro vaizdo, t.y. kiekvienas daiktas šioje fotografijoje turi savo istoriją, bet visos tos istorijos dabar jau nebesusiveda į kažkokią didesnę istoriją. Kartais atrodo, kad tas laikotarpis mano atmintyje kažkoks sugadintas, sulaistytas, išdarkytas, ir man nelemta jo nei prisiminti, nei įvertinti aiškiai, nehiperbolizuojant. Keista, kad šitos fotografijos su merginos tekstais yra vienintelis gausiai išlikęs prisiminimas iš tų laikų, ir kad aš galiu matyti save tik per tos merginos anuometinę prizmę. Ką aš per ją matau?

Kad buvau mylimas ir pats mylėjau.

Keista, kad dalykai, kurie atrodė anksčiau tokie svarbūs, ima ir užsimiršta, pasiklysta tarp kitų prisiminimų, susimaišo. Aš galiu prisiminti dalykus, kuriuos dariau su ta mergina, bet kai dabar išvystu ją fotografijoje, nustembu – aš nepamenu, kad jos akys būtų buvę tikrai tokios. Tuo pačiu tai yra visiškai logiška – viskam yra limitas, todėl nauji dalykai išstumia senus. Aš žinau, kad net tai, kas įvyko šiais metais, su laiku išsitrins, išbluks ir liks tik kažkoks blankus prisiminimas. Vienintelė galima amžinybė su kitu žmogumi yra ta akimirka, kuria jūs kartu dalijatės būtent dabar. Būtent tai akimirkai vykstant tu žinai viską, ką tau reikia žinoti ir tu jauti viską nesumeluotai. Bet koks vėlesnis bandymas prisiminti akimirką bus netikslus.

***

Man labai patinka akimirkos, kai mes paprasčiausiai juokiamės kartu.

Rugpjūtis

2016/08/10

Kaip nejauku sakyti laba diena, norėčiau užsiregistruoti pas psichiatrą.

***

Tikiuosi apsieisim be psichiatrinės, tu juk protingas žmogus, sako mama.

Žinau, kad jai gėdą kelia vien mintis, kad kažkas gali sužinoti, jog aš kreipsiuosi į psichiatrą. Žinau, ir nepykstu.

***

Įtampa nuo ryto. Vaikštinėju iš kambario į kambarį, nežinodamas, ko imtis, kaip galėčiau padėti. Atrodo, kad padariau viską. Ar aš padariau viską?

Neiškentęs įtampos einu pasivaikščioti prie Nemuno.

Prisėdęs ant suoliuko perskaitau gautą žinutę.

Akimirką atrodo, kad plyštu.

Pirmą kartą matau taip drebančias savo rankas.

 

Vakare ilgai meldžiuosi.

***

– Jūsų požiūriu, „vyras neturi nei savo jėgos, nei savo ašarų, nei švelnumo. Jis viską skolinasi. Net vienos nakties nuotykis pavartėje yra tik begalinis troškulys pasisemti iš svetimo šulinio.“ Tai ko moteris prie jo šliejasi?

– Moteriai reikia vaikų, bet nesupraskite manęs klaidingai: yra laikas šlietis prie vyro, yra laikas šlietis prie žmogaus. Mano galvoje šios būsenos jau aiškiai atskirtos. Poreikis šlietis prie vyro išnyksta su metais. Poreikis šlietis prie žmogaus neišnyksta niekada.

Įdomus interviu su rašytoja Ugne Barauskaite.

***

Bandymas pasikalbėti su mama apie tai, kaip jaučiuosi ir kas su manimi darosi, baigiasi mamos ašaromis. Man atrodo, kad faktą, jog eisiu pas psichiatrą, ji priima kaip įžeidimą ar priekaištą, ji sako ar aš tave blogai užauginau, kad tu dabar toks? Mama, sakau, tai nėra tavo kaltė. Tai kas tada kaltas? klausia ji.

Mes visi ieškom kaltų ir visi norim surasti kuo paprastesnį atsakymą, kad galėtume manyti, jog žinome tam tikrų problemų priežastis.

***

Ilgas pokalbis telefonu su L. apie jos ir mano savijautą. Ji sako, kad norėtų susitikti su manimi, kai grįšiu į Vilnių. Aš sakau ok, bet jei siūlysiu tau likti nakvoti, tu nesutik, nes aš dabar nejaučiu atsakomybės už savo veiksmus.

L. juokiasi. Gerai, kad ji yra.

***

Važiuodami į pajūrį su mama ir jos draugu užsukome į Šiaulius aplankyti kryžių kalno.

Kartą mes jau čia lankėmės su mama ir tėvu. Tada mama pirko kryžių, ant lentelės užrašė „Ramybės Šklėrių šeimai“ ir tų metų datą. Tada įsmeigėm kryžių, nufotografavom jį, kad matytųsi ir užrašas.

Šįkart darėme tą patį.

Mamos atsigręžimas į dievą man visada kelia liūdesį. Aukščiausias desperacijos lygis, kokį tik esu matęs.

***

Simonas Bernotas. Šeimyninė fotografija

 

Graži šeima ką ir bepasakysi susikibę už rankučių šypsosi
Negalvoja apie karą negalvoja apie torpedas negalvoja apie
Mirtį negalvoja kokia juokinga tėti tavo kepurė ir veidas koks
Smėlėtas kur buvai iš kur ištrauktas šis tavo atvaizdas kiek
Metų jau praėjo graži šeima išsirikiavę pozuojantys pasitaiso
Apykaklę užsiriša batą šypsosi laukia ar jau ar dar ne stengias
Nesimuistyti nejudėti sustingti atrodyt tvarkingai pašukuosiu
Tau plaukus kažkas ten įkritę ir švyti kiaurai per visą tavo mažą
Kūnelį dabar jau galima pradėti visi grįžta į pradinę poziciją visi
Stengiasi šypsotis na ko toks paniuręs šypsokis ir nesimuistyk
Uždeda ranką ant peties galbūt net apkabina arba sako sėskis
Ant kelių jei visi sėdi kažkas kažką dar nori pasakyti ir pasako
Tada blyksteli

Įvaizdis

2016/06/07

Kartais galvoju apie dalykus, kurių absoliučiai vengiu arba tas sritis, kuriose esu labai menkas. Pvz., matematika: tam tikrus dalykus galiu skaičiuoti ir skaičiuoti, bet niekaip nesuskaičiuoti. Todėl jei reikia skaičiuoti prie kitų, vengiu tai daryti. Man labai patinka, kai kas nors kitas suskaičiuoja už mane. O jei jau tenka, tada stengiuosi surasti ramų kampą, kur niekas manęs nematytų ir negalėtų suprasti, kad labai prastai skaičiuoju.

Man gėda pasirodyti kažką prastai darančiu, kvailu, nors tuo metu suprantu, kad visi negali visko mokėti. Bet kartais, atrodo, kad mane supa tik protingi žmonės, ir man tampa nejauku. O jei dar žmonės kalba apie politiką, tada visai tampa keblu.

Politikoje aš visai nesigaudau. Kai reikia balsuoti rinkimuose į Seimą, balsuoju už liberalus arba konservatorius, nes visos kitos partijos atrodo kvailos. Bet kai mano pagrindas tik toks menkas, tai nemalonu, jog vieną dieną kas nors paklaus rimtai ko nors apie politiką. Ką aš tada turėsiu atsakyti, priremtas prie sienos?

Kartais aš ką nors paskaitau – aktualijas, kieno nors neva svarbią nuomonę ir pan. Bet iš esmės man tai neįdomu, mane labiau traukia kaip viskas yra parašyta, o ne kas parašyta. O pripažinti, kad tau neįdomi politika šių dienų pilietiškumu sergančioje visuomenėje yra tolygu įžeisti žmogų.

Labai gaila, bet aš nesu visuomeniškas, nesu pilietiškas žmogus. Man visada rūpi kvaili, paiki vidiniai žmonių išgyvenimai. Todėl man labai pikta, kuomet matau pilietišką žmogų, absoliučiai nesuvokiantį to, kad jis skatina patyčias. Arba būna tokių visuomeniškų žmonių, kurie kažką daro naudinga visuomenei, bet yra baisūs storžieviai, kai lieka vienui vieni su kitu žmogumi. Todėl man atrodo, kad pilietiškumas, kaip ir visuomeniškumas, tėra įvaizdis, kurį dalis žmonių nori įvaldyti, priskirti sau. Čia kaip ir mano perdėtas domėjimasis žmonių vidiniais dalykais – tai taip pat yra tik įvaizdis. Aš galiu atjausti gražią merginą, bet šaltu veidu praeiti pro išmaldos prašantį benamį, lygiai taip pat kaip už ekologiją kovojantis jaunuolis gali labiau gailėti kertamų medžių nei savo pasiligojusių giminaičių.

Iš kur mes tuos siekiamus įvaizdžius paimam? Kas juos suformuoja mums? Nejau aš kada nors perskaičiau knygą ar pamačiau filmą, kuriame pagrindinis veikėjas buvo jautrus kitiems ir būtent tai mane sužavėjo? Nesąmonė, taip nebuvo. O kaip tada buvo?

Man daug lengviau suprasti kitų siekį praturtėti, būti įtakingais ir pan., nei savo siekį tapti emociškai stabiliu, subalansuotu žmogumi, kuris gali suprasti save ir geriau suprasti kitus. Ar šis siekis atsirado dėl to, kad augdamas pasigedau žmonių, kurie būtų emociškai stabilūs? Ar tai todėl norėčiau būti stabiliu, kad mano vaikai, kurių galbūt turėsiu ateityje, nepatirtų savo kailiu mano emocinės nebrandos sukeliamų problemų?

Turbūt taip, turbūt tai ir buvo skaudžiausia – suvokti, kad suaugusieji taip pat klaidžioja kaip ir tu.

***

Panaudotas paveikslėlis: https://www.broadsheet.com.au/sydney/event/double-think-seymour-centre

Kalbos kodas

2016/06/06

Bet aplamai reikia vengti žmonių, kurių nenormalumas labai pastebimas. Dažniausiai jų nenormalumas būna apsimestinis, jie viduje išties yra itin normalūs, tik apsimeta nenormalūs. Argi nenormalus žmogus ims viešai girtis savo nenormalumu, pradės jį liaupsinti? Ne, nepradės. Tikrai nenormalus pats sau atrodo normalus, jį tik skaudina kiti žmonės, kurie jam atrodo nenormalūs. Aišku gali būti, kad kiekvienas nenormalus giliai viduje jaučia savo nenormalumą, jo gėdijasi ar net bando nuo jo pabėgti. Aš irgi kartais, sėdėdamas tarp tų absoliučiai normalių žmonių, apsimetu esantis normalus. Juokiuosi iš ko reikia juoktis, piktinuosi, kuo piktintis yra madinga, pasakoju apie savo užmojus darbe. Kartais pats net sakau sau: kaip tu normaliai pasirodei, bravo! Tik vėliau, vėliau pasiveja tas koktumas ir šleikštulys dėl to, kad leidi laiką su normaliais žmonėmis. Tai laiko švaistymas, nieko daugiau.

Aišku, kartais susimąstau, kad galbūt tai nėra normalu, t.y. nenormalu šitaip nuobodžiauti tarp žmonių, kurie pasakoja apie savo mažus vaikus, karjerą, atostogas ir pan. Bet čia esu pastebėjęs keistą dalyką – du žmonės gali pasakoti analogiškus dalykus, tačiau vieno klausytis man bus nuobodu, o kito – įdomu. Nuo ko tai priklauso, nežinau, bet, matyt, bus kažkas susiję su žmonių skirtingais žodynais ir gebėjimu pasakoti istorijas. Charizma čia, žinoma, irgi daug reiškia.

Taigi taip išeina, kad vienas vyriškis man gali pasakoti savo gašlias istorijas, kurios man atrodys įdomios nepaisant jų niekingos prigimties, tačiau kitam vyriškiui jas pasakojant aš akivaizdžiai nuobodžiausiu, gal net piktinsiuosi juo. Šlykštus dvigubas standartas.

Kartais galvoju ar kitiems būna įdomu su manimi. Iki šiol neatsistebiu kaip kai kurie draugai gali pakelti mano kompaniją. Viskas gerai, jei aš geros nuotaikos ir nusiteikęs, bet jei surūgęs, tada esu pats baisiausias savo variantas. Tikrai – iš kur jie tada turi tiek kantrybės su manimi?

Man įdomu, kad kai susitinku retai matomus žmones, su kuriais buvau siejamas kadaise bendros erdvės ir laiko (klasiokės, grupiokės, kolegės) ir su kuriais net ir  anksčiau neturėjau tvirto kontakto, aš tarsi užsikertu ir net juos pasisveikinti man būna sunku. Atrodo, kad tada bandau surasti kažin kokius užmirštus žodžius, kuriais galėčiau pradėti pokalbį, tarsi ieškau rakto į pradžią kalbos su žmogumi. Gal mes bendraujame su mums maloniais žmonėmis tam tikru žodynu, sakinių struktūromis, o su mums svetimais bendrauti sekasi sunkiai, nes neturime vienas su kitu bendro kalbos/bendravimo kodo?

Bet kaip tada paaiškinti tuos atvejus, kai šalia visai nepažįstamų žmonių tu, klausydamas, staiga supranti, jog su vienu ar kitu norėsi bendrauti, o su kitu – ne? Ar jie netyčia, kalbėdami viešai, pataiko į tavo kalbos kodą? Arba atvirkščiai – kartais patenku į svetimą aplinką, bendrauju su kažkuo, o tada pastebiu, kad tas ar anas žmogus atsiduria šalia manęs, siekia kontakto su manimi. Ar tai reiškia, kad aš pats, to nesuprasdamas, atrakinau jo kalbą, kad mūsų kodai attiko vienas kitą?

Jei mes kiekvienas turime tam tikrą kalbos kodą, tai paaiškintų, kodėl net labai skirtingi žmonės gali susikalbėti ir suprasti vienas kitą. Galų gale, mūsų kalba geriau nei bet kas kitas leidžia nusakyti kas mes esame, kaip mąstome, kaip viską perteikiame.

Nes žodžiai jau seniai nieko nebekainuoja

2016/05/25

13246216_608492855965367_1240241177362419160_o

Eiti į Vytauto Stankaus improvizacinius poezijos skaitymus buvo gera mintis. Bet net nepaisant to, kad skaitomų tekstų ir muzikos derinys prikausto mano dėmesį, aš vis tiek negaliu pilnai susikaupti – mano dėmesį blaško tas vyrukas, sėdintis per kelis stalus toliau nuo mūsų.

Jis neatrodo niekuo išskirtinis, jis iš tiesų nieko bloga nedaro, jis turi teisę čia būti kaip ir visi kiti žmonės ir tuo pačiu metu jis man labai trukdo. Sėdi susikūprinęs, aš irgi turiu šį blogą įprotį, bet man rodos, kad jis susikūprinęs labiau nei aš įprastai; išsitiesiu kėdėje. Bet tas jo susikūprinimas dar nieko, blogiausia, kad jis labai negražiai geria. Ant jo stalo stovi kokteilis stiklinėje, stiklinėje yra du šiaudeliai. Kai jis nori atsigerti, palenkia galvą prie stiklinės ir tada trukteli gėrimo per kairį šiaudelį. Kai jis nori atsigerti vėliau, tada palenkia galvą prie stiklinės ir trukteli gėrimo per dešinį šiaudelį. Jis niekad nesuklysta savo gėrimo tvarkoje, visada iš pradžių per kairį, po to – per dešinį šiaudelį.

Šalia to vyruko sėdi mergina, bet jis, atrodo, negali pakelti akių į ją. Jis nuolat žiūri kažkur į stalą arba žemę, Vytautas Stankus ir jam pritariantys muzikantai vyrukui neįdomūs. Galvoju gal jis su ta mergina dar mažai pažįstami, gal tai vienas tų ankstyvųjų pasimatymų, todėl tiek daug to nesmagumo, drovumo. Turbūt tai jai ir šovė į galvą ateiti pasiklausyti poezijos skaitymų; stebiu jo marškinėlių apykaklę, kažin kaip keistai sukištą po džemperio apykakle.

Pradeda lynoti, išsitraukiu skėtį. Pasislenku su kėde arčiau Liu, dabar ant mūsų nebelyja.

Mes su Liu neturim artumo, niekad neturėjom. Tai buvo aišku nuo pat pradžių, kai tik susipažinom. Kada tai įvyko? Negaliu prisiminti. Tiek daug visko likę iš paauglystės, bet sunku prisiminti savo metus, kurie sekė po 24-ojo gimtadienio. Turbūt tai dėl to, kad anksčiau įvykę mažesni dalykai atrodo perdėtai svarbūs, taip pamažu pasieki įspūdžių limitą ir vėliau net įvykstantys sukrečiantys dalykai atmintyje vis tiek užleidžia vietą tiems mažmožiams iš paauglystės: dar ir dabar galėtum detaliai papasakoti kaip pirmą kartą prisigėrei su draugais, o ar prisimeni kuo tave taip žavėjo ta mergina, dėl kurios buvai pametęs galvą 2011 metais? Ar tikrai tai buvo 2011 metai? Koks jos vardas? Giedrė, jei neklystu – jei neklysti. Ar tikrai buvau pametęs galvą dėl jos tuo metu? Man rodos, kažkur atmintyje įsipainiojo klaida.

Kartą paliečiau Liu rankas – sėdėjom tada Alaus studijoj, ji vilkėjo gražų megztuką, o aš flanelinius marškinius. Bet vos paliečiau jos rankas, o paliečiau taip tarsi draugiškai, ji jas patraukė link savęs, ir daugiau aš niekada nekišau savo rankų prie jos. Nepaisant to, esu kartą galvojęs kaip būtų gražu, jei mes draugautume ir ji grįžtu iš paskaitų ar darbo, o aš laukčiau jos namuose su karšta arbata ir šviežiomis bandelėmis.

Lietus greitai baigiasi, suskleidžiu skėtį.

Dabar mano dėmesį patraukia pora, sėdinti priešais mus su Liu. Kai skaitymai pasibaigs ir mes su Liu išeisim, ji pati prabils man apie šią porą, ji pasakys, kad tie žmonės jai atrodė ne tokie, kurie eitų į tokius renginius. Bet dabar aš to nežinau, todėl galvoju pats sau vienas, net neįtardamas, kad Liu man iš tiesų pritaria mintyse: jie atrodo kaip žmonės, kurie šiaip jau neina į tokius renginius. Kodėl? Sunku paaiškinti. Turbūt jie tiesiog atrodo per daug rimti tokiems dalykams. Suprantu, kad mąstau labai šabloniškai, taip ir yra, bet nieko čia nepadarysi.

Vyras iš tos poros manęs netrikdo. Jis aukštas, solidžiai apsirengęs, o vienintelis dalykas, kuris man kelia nerimą, tai jo išsišovęs kauliukas ties kojos čiurna. Atrodo itin išsišovęs į išorinę kojos pusę; pakeliu savo kelnių klešnę, pažiūriu į savo kauliuką – manasis tikrai tiek neišsišovęs. Gal tas vyras turėjo kokią nors traumą toje vietoje? Jo kojinės dryžuotos žydrai-mėlynai, mano kojinės raudonos su lapiukų galvytėmis; man bent jau atrodo, kad ten lapiukai.

Daug didesnį diskomfortą man kelia moteris iš tos poros. Ji tiesiog turi tokį veidą, kurio aš niekaip nepamilčiau. Veidas griežtas, perdėtos tvarkos veidas, visi bruožai byloja apie jos racionalumą, šaltą visa ko apskaičiavimą, užslėptas emocijas. Man rodosi, kad dar nesu matęs tokio šalto veido, veido abejingo, įsakmaus veido. Net kai ji prisiglaudžia meiliai prie vyro skruosto ir kažką jam šnibžda į ausį, man rodosi, kad ji tik vaidina – ji viską jau prieš tai yra apskaičiavusi, ji valdo situaciją ir tai ją veža.

Mane nukrečia drebulys, pagalvojus apie precizišką tvarką jos/jų bute.

Skaitymams pasibaigus, išeinam su Liu ir einam. Norisi dar kažkur, bet kiek žinau Liu, ji atmes mano pasiūlymą dar kur nors nueiti. Bet šįkart, mano nuostabai, ji sutinka, tai mes važiuojam link namų, užsukam į Alaus studiją. Įsitaisom prie stalo lauke, šalia mūsų tikrų mačo kompanija aptarinėja pinigus, mergas ir mašinas.

Kartais su Liu kalbam, kartais tiesiog klausomės aplinkinių. Vienu metu pasakoju jai. Ji, žinoma, nesupranta visko, bet tai ne tas kartas, kai aš pasakoju, kad kitas žmogus suprastų – man svarbiausia pačiam išgirsti kaip viskas skamba, o viskas iš mano lūpų skamba ramiai. Tai yra geriau, nei aš galėjau tikėtis.

Išgėrę po vieną alaus išeinam. Liu sako, kad vėl palydės mane iki to šviesoforo. Tai ir palydi mane, jau antrą kartą taip. Apsikabinam, atsisveikinam, ir aš einu namo. Prie laiptinės prisėdu ant suoliuko, rūkau.

Jokios minties, jokio veiksmo.

Man patinka šis kiemas. Nors nėra jokio kontakto su kaimynais net po penkerių metų, praleistų čia, aš jaučiuosi turintis teisę čia būti.

***

kai slėpėmės bažnyčioje mačiau
tau virš galvos praskrido gulbė
– kas buvo, kas?
– ne, nieko
jau šiam mirime nebus gražiau

(Vytautas Stankus)

***

Panaudotas nuotrauka Benedikto Januševičiaus: https://www.facebook.com/TekstaiTV/photos/?tab=album&album_id=608492002632119

Savęs daužymas

2016/05/16

Kartais atrodo, kad mes žaidžiam vienas kito silpnybėmis.

Kartais atrodo, kad tokiems emotionally disturbed kaip mes išvis nebeįmanoma turėti skaidraus proto, o jei jau atrodo, kad pajutai kažkokį prašviesėjimą, reiškia tuoj smuksi žemyn, nes tavo minties skaidrumas tėra tik iliuzija. Todėl tokie kaip mes mėgstam tik neaiškias situacijas, nes nestabilumas ir nesuprantamybė yra vienintelė terpė, kurioje mes jaučiamės patogiai.

Kartais atrodo, kad tokie kaip mes nejaučiam niekam pagarbos, absoliučiai niekam, net vienas kitam; kad net kai galvojam, kad esam nuoširdūs su kitais, mes tik apgaudinėjam save ir kitus artimus žmones. Ir išvis neaišku kas mums yra artimi žmonės – tai priklauso nuo nuotaikos, oro arba išgerto alaus kiekio.

Kartais atrodo, kad mes skaudinam tik tuos, kurie mus myli ir mumis rūpinasi, ir vien todėl, kad būten šitie geri žmonės mums parodo, kad mes nemokam susitaikyti su savimi, kad nemokam mylėti savęs; bet net ir tai mums neberūpi. Būdami chaotiški, egldamiesi nesąmoningai, mes vis dar tikimės kažkokio stebuklo, kažkokio mistinio tinkamo žmogaus ar palankiai susiklosčiusios situacijos. Bet kaip įmanoma kažkas gera ir gražaus, kai tu pats esi toks smirdantis, šlykštus pūlinys? Ar tu pats norėtum būti kartu su tokiu žmogumi?

Įvardį „mes“ visur reikia pakeisti į „aš“, tik nežinau ar noriu save taip daužyti – visgi dar tik pirmadienis.

Nejaučiu jokios atsakomybės už save ir savo gyvenimą. Nebepamenu, kada mano idealų siekis išvirto į tenkinimąsi savęs žalojimu ir skaudinimu. Tiesa ta, kad man turbūt jau seniai visiškai nebesvarbu, nei kai aš esu atstumiamas, nei kai pats atstumiu prie manęs priartėjusį žmogų – geriausiu atveju tik atsidūstu, ir viskas. Man pastoviai reikia žmonių, pašalinio triukšmo, kažkokių dirgiklių, nes vis sunkiau būti vienam su savimi, ramybė manęs jau netenkina. Aš esu visko, kuo norėjau būti, priešingybė; aš kryptingai save naikinu.

Man reikia pokyčio, man reikia išsivalyti, nes kuo toliau, tuo daugiau tamsos ir vis retesni prašviesėjimai. Nes nepaisant to, kad net būdamas šiukšle galiu kažkam patikti ir būti įdomus, aš geriausiu atveju esu panašus į tam tikrą linksmintoją, kuris reikalingas tada, kai auditorijai norisi pramogų – kartais linksmų, kartais stebinančiai nuoširdžių.


%d bloggers like this: