„Mano tėvas, mano sūnus“ (ištrauka)

1

Tą vyrą aš išvydau pirmą kartą, kai man buvo ketveri.

Jis atėjo tarsi nekviestas, mačiau, kad mano mama ir kiti namiškiai buvo sutrikę.

Tas vyras atsinešė pilną krepšį visokiausių gėrimų, užkandžių ir didelę dėžę. Mama dėžę perdavė man, ją išpakavęs radau radijo bangomis valdomą automobilį. Tai buvo BMW, bet baterijos nebuvo pridėtos, o mes tokių namie neturėjom, tai aš tą dieną taip ir negalėjau pasidžiaugti visais privalumais.

Jie susėdo virtuvėje. Tas vyras ištraukė kažkokį butelį ir jie pradėjo gerti – jis, mano mamos broliai ir mano senelis.

Vėliau, vakare, tas vyras nuėjo į vonią, o mamos broliai išnešė mano lovą į kitą kambarį. Atsigulęs girdėjau, kaip tas vyras užeina į mamos miegamąjį ir uždaro duris.

Man buvo neramu.

Kitą rytą jis išėjo, nubudęs jo jau nemačiau. Niekas apie jį nekalbėjo,namiškiai elgėsi taip, tarsi to žmogaus čia ir nebūtų buvę.

Jis sugrįš tik po šešerių metų. Sugrįš, ir kai aš atidarysiu jam duris, jis pasakys labas, sūnau, kaip tu paaugai.

 

2

Prosenelė išmokė melstis, kai man buvo šešeri.

Jos kambaryje ant spintos stovėjo švenčiausios mergelės Marijos paveikslas. Mes atsiklaupdavome prieš Mariją ir melsdavomės jai, prašydavome jos malonės ir kad daugiau nebūtų karo – prosenelė labiausiai bijojo karo.

Tik mokykloje sužinojau, kad dar yra dievas ir Jėzus Kristus.

Kai paklausiau prosenelės, kodėl mes nesimeldžiame ir jiems, ji atsakė, kad visi vyrai vienodi, todėl mes toliau kas vakarą suklupdavome tik prieš Mariją.

O mano senelis tikėjo dievą, grojo armonika kaimo šokiuose, vestuvėse, kol vieną dieną vokiečiai jį pastatė prie duobės ir liepė groti, kol kulkos krito į žydų kūnus, o tie kūnai krito į duobę ir kraujas gėrėsi į žemės vidurius skambant linksmai polkos melodijai.

Nuo to laiko mano senelis nebegroja armonika, nuo to laiko mano senelis, kaskart išgirdęs kastuvą smingant į žemę, užsidengia rankomis ausis ir šaukia atleisk jiems, viešpatie, jie nežino, ką daro, jie nežino, ką daro!, o tada pratrūksta nevaldomu juoku.

O tada atsisėda ant žemės ir verkia.

 

3

Kai man buvo devyneri, priėmiau Pirmąją Komuniją.

Kai man buvo devyneri, mama padovanojo sidabrinį kryželį ir pasakė, kad jei ko nors išsigąsčiau, suimčiau kryželį ranka ir sukalbėčiau maldą.

Dievas yra gailestingas, sakydavo mama, dievas yra gailestingas.

Segėjau kryželį ant kaklo. Jis man turėdavo padėti kieme, kai pradėdavo kabinėtis vyresni vaikai, jis man turėdavo padėti mokykloje, kai rašydavau kontrolinius darbus, jis man turėdavo padėti namuose.

Namuose būdavo baisiausia, kai girtas tėvas rėkdavo, kad užmuš mamą, – suimdavau kryželį ranka ir prašydavau dievo pagalbos. Kai mamos brolis grasindavo eiti žudytis – suimdavau kryželį ranka ir prašydavau dievo pagalbos. Kai seneliui vėliau pasimaišė protas ir jis kartais bėgiodavo tik su apatiniais po visą kiemą – suimdavau kryželį ranka ir prašydavau dievo pagalbos.

Dievas yra gailestingas, sakydavo mama, dievas yra gailestingas.

Tik tas dievas dažnai kažkur užtrukdavo, nespėdavo padėti laiku, ir tėvas prakirsdavo mamai skruostą, dėkojame tau, viešpatie, mamos brolis korėsi, skandinosi, pjovėsi venas, dėkojame tau, viešpatie, o senelį gydytojai uždarė į kažkokią prieglaudą – ten jį priveržė diržais prie lovos ir senelis daugiau jau nebėgiojo po lauką tik su apatiniais.

Dėkojame tau, viešpatie.

 

4

O tada aš sunkiai susirgau, temperatūra nukrito žemiau 30 laipsnių, gulėjau pamėlęs, be sąmonės – taip aš atsidūriau ligoninėje.

Kai po savaitės pramerkiau akis, dievas yra gailestingas, pasakė mama, dievas yra gailestingas.

Kartu su manimi palatoje gulėjo kitas berniukas, jam trūko vienos kojos ir aš išmokiau jį melstis, ir mes kartu melsdavomės rytais ir vakarais, kad dievas jam grąžintų koją, bet dievas buvo turbūt užsiėmęs arba tas vaikas buvo kažką baisaus pridirbęs, nes jam po kurio laiko amputavo ir kitą koją, ir kai jo mama tai pamatė, suklupo ant grindų ir pradėjo verkti.

Norėdamas jai padėti, aš priėjau prie jos, atsitūpiau šalia ir pasakiau, kad dievas gailestingas, dievas yra gailestingas, pasakiau, ir nežinau kodėl, bet tai išgirdusi ji trenkė delnu man per veidą.

Man atrodo, kad tada pirmą kartą susigėdau dėl savo dievo.

 

5

Vieną dieną mama parišo man kaklaraištį ir mes išvažiavom į šermenis.

Mažytėje salėje karste gulėjo kūnas, tai buvo mamos kolegės vyras.

Dar užvakar jis buvo gyvas, dar užvakar jis grįžo po darbo ir su žmona valgė vakarienę, žiūrėjo televiziją, o tada atsigulė į lovą ir užmigo.

Naktį jis pažadins savo žmoną, naktį jis pradės lįsti prie jos ir jie pasimylės. Tada jis nueis į vonią susitvarkyti, o žmona nugrims į miegą.

Kitą rytą žmona vonioje ras vyrą pasikorusį.

Nebūtų kurva, nebūtų pasikoręs, pašnibždomis pasakė mano motina.

Žinojo, kad ji kažkokį kitą vyrą turi, negalėjo pakelti to, tai ir pasikorė, situaciją aiškino mirusiojo brolis.

O mamos kolegė verkė ir verkė, glostydama pabalusį vyro veidą, o mamos kolegė vis kartojo kaip aš tave mylėjau, kaip aš tave mylėjau, kodėl tu taip padarei?

Nei tą dieną, nei kitą, nei kada nors vėliau niekas nepriėjo prie jos, niekas neapkabino, niekas jai nepasakė, kad dievas yra gailestingas, – matyt, niekas nenorėjo, kad dievas būtų gailestingas jai.

 

6

2002 metai Lietuvoje: gimė 30 014 žmonių, mirė 41 072, vidutinė vyro gyvenimo trukmė buvo 66 metai, moters – 76, nusižudė 1 551 žmogus, vyrai žudėsi 7 kartus dažniau nei moterys; susituokė 16 151 pora, išsiskyrė 10 579, iš viso liko 10 400 vaikų, kurie toliau augs be vieno iš tėvų, o aš papasakosiu, kaip man įvedė internetą.

Antrąją Kalėdų dieną kažkas paskambina į duris. Atidaręs jas išvystu savo tėvą. Šiek tiek sutrinku, nes mes jau negyvenam kartu kelerius metus.

Jis išgėręs, užuodžiu kvapą. Jis įeina vidun, ateina mama.

Tėvas apkabina mus svetainėje, atsiklaupia, sudeda rankas maldai ir ašarodamas prašo suteikti dar vieną progą, jau nebegaliu suskaičiuoti kelintą.

Neklausyk jo, viešpatie.

Žiūriu į mamą, bandydamas suprasti, ką ji mano apie visa tai, bet, mano nuostabai, ji irgi ašaroja, ji sako: tegul vaikas viską nusprendžia.

Jaučiuosi patekęs į keblią padėtį: man tik keturiolika metų, bet turiu spręsti neišsprendžiamas suaugusiųjų problemas.

Sakau, kad nuspręsti turime visi, o ne aš vienas, tačiau, dar didesniam mano nusivylimui, mama sako, kad ji sutinka, kad mes galime dar kartą pabandyti būti šeima.

Neklausyk jos, viešpatie.

Aš žinau, kaip viskas bus: bus susitaikymas, dvi laimingos dienos, kelios savaitės tolerancijos, o po to mūsų laivas vėl pradės grimzti.

Bet atrodo, kad jie to nesuvokia.

Matau, tėvas laimingas. Nuo dabar jis nebegers, aha, kiekvieną savaitgalį lankys mus su mama, tikrai taip, o ko tu, Poviliuk, norėtum? staiga klausia jis.

Interneto, blet.

Internetą man įvedė sausio viduryje, tokią šaltą dieną, kai nereikėjo eiti į mokyklą, o tėvas – tėvas dingo dar po savaitės, užtat internetas liko visam.

 

7

Praėjusį rudenį mačiau savo tėvą, mačiau savo tėvą po keturiolikos metų pertraukos.

Tai įvyko per vieno giminaičio laidotuves, ir aš ilgai dar prieš ten vykdamas galvojau, ką aš pasakysiu tėvui, ką jis pasakys man, kai susitiksim po tiek metų, bet išvydęs jį tik pasitempiau, surimtėjau ir įėjęs į šarvojimo salę praėjau pro jį sėdintį, praėjau, tarsi ten niekas nesėdėtų, ir kai reiškiau pagarbą kitiems tėvo artimiesiems, net nedirstelėjau į tėvą, o po to praėjau pro jį gal net šiek tiek iškėlęs galvą, kaip kad jis visada eidavo, kai būdavo piktas, kaip kad jis visada ignoruodavo žmones.

Ir atsisėdau iškart jam už nugaros, tyčia atsisėdau už nugaros, o šalia manęs prisėdo mama su draugu, ir aš tada kalbėjau su mama, kalbėjau įprastai, netildydamas balso, o geriau pagalvojus, kalbėjau turbūt net garsiau nei įprastai, taigi sakau, tyčia kalbėjau, kad tėvas girdėtų, kad girdėtų ir suprastų, kad už jo sėdi jo sūnus, jo kraujas, ir kad jam skaudėtų, jog jo sūnus toks panašus į jį, kad gali taip niekinti kitą žmogų, ir aš jį niekinau be paliovos kalbėdamas bet ką su mama, ir net mama man pasakė ar tu nenustosi kalbėt, čia reikia tyliai pabūti, ir aš, gavęs pastabą, nutilau ir kurį laiką tylėjau.

Nežinau, kokie jausmai virė manyje, nežinau, kaip juos įvardyti, bet vienu metu tyčia nestipriai trinktelėjau keliu į tėvo kėdės atkaltę, tyčia trinktelėjau: norėjau, kad jis žinotų, kad už jo sėdi jo sūnus, jo kraujas, ir kad jam skaudėtų, jog jo sūnus toks panašus į jį, kad gali būti toks negailestingas, o tada trinktelėjau antrą kartą, ir trečią; niekas manęs nestabdė, niekas man netrukdė užsiimti šantažu, ir kai tėvas neiškentęs atsistojo ir išėjo iš šarvojimo salės, aš nusišypsojau.

Sėdėjau salėje ir jaučiausi gerai. Pagaliau man tapo aišku, kad visą gyvenimą ne dievas buvo mums negailestingas, bet mes patys vieni kitiems, ir grįžęs namo nusisegiau mamos dovanotą kryželį nuo kaklo, nusisegiau naštą būti gailestingam, ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams, bet tai melas, kad aš atleidžiu kaltes, aš niekad nebūsiu gailestingas – nė vienam iš mūsų.

Knygos pristatymas Vilniaus knygų mugėje

Kviečiu užsukti į romano „Ko negalima sakyti merginai bare“ pristatymą Vilniaus knygų mugėje.

Kada? Vasario 24 d., penktadienis, 17 val.

Kur? Litexpo parodų rūmai, salė 5.5.

Dalyvauja žurnalistas Marijus Gailius, poetė Aušra Kaziliūnaitė, autorius Povilas Šklėrius.

Bilietai į knygų mugę: https://www.bilietai.lt/lit/renginiai/vilniaus-knygu-muge-2017-207485/

Knygą galima įsigyti čia:
1.) https://www.knygos.lt/lt/knygos/ko-negalima-sakyti-merginai-bare/
2.) http://www.tytoalba.lt/ko-negalima-sakyti-merginai-bare

Apie romaną „Ko negalima sakyti merginai bare“

Pirminis romano pavadinimas buvo „Ir visur ta šviesa“, tačiau leidyklai jis labai priminė maldos žodžius, todėl buvo priimtas sprendimas jį pakeisti. „Ir visur ta šviesa“ kaip pavadinimas buvo sugalvotas dar 2014 metais, kuomet bandžiau parašyti romaną, bet iš to nieko neišėjo.

***

„Ko negalima sakyti merginai bare“ pavadinimas paimtas iš tokio paties pavadinimo eilėraščio, parašyto maždaug 2013 metais (eilėraščio tekstas proza įtrauktas į romaną).

***

Dalis romano tekstų pirmiausiai buvo parašyti kaip eilėraščiai, todėl vietomis romanas įgyja poetiškos prozos atspalvį.

***

Romano rašymas užtruko du mėnesius – pirmąjį mėnesį vyko romano konstravimas ir tekstų rašymas, antrą mėnesį buvo redaguojamas pirminis rankraštis. Maždaug pusė romane panaudotų tekstų buvo parašyti per 2013–2015 metus. Dalis tekstų apie veikėjo susitikimus su Liucija rašyti ranka – taip atrodė lengviau užfiksuoti visą tą minčių srautą.

Rankraštis

***

Romaną rašiau sau ir Liucijai. Išsiųsti leidyklai romano rankraštį paskatino du dalykai: 1.) antrus metus iš eilės nelaimėtas Rašytojų sąjungos leidyklos rengiamas Pirmosios knygos konkursas; 2.) vienos lietuvių autorės nemalonūs atsiliepimai apie romano rankraštį. Pagalvojau fuck it, negali viskas būti taip jau blogai, ir išsiunčiau rankraštį „Tyto albai“.

***

Kai leidykla, perskaičiusi pirminį romano rankraštį, po 4 dienų nuo rankraščio išsiuntimo pasiūlė pasirašyti sutartį, supratau, kad tikrai nėra viskas taip jau blogai ;) Bet iš pradžių pasirašyti sutartį atsisakiau, nes tuo metu buvau nepatenkintas romanu. Pasirašėm sutartį po mėnesio, kai buvau redagavęs romaną.

Bandymas konstruoti romaną iš atskirų skyrių

***

Pirminis romano rankraštis buvo grubesnis už galutinę versiją. Tačiau norisi tikėti, kad galutinė versija turi daugiau logikos ir yra labiau panaši į romaną.

Ištrauka iš pirmo rankraščio skyriaus, kurio galutiniame variante visai neliko

***

Romano užuomazga – ranka rašytas dienoraštis/laiškai Liucijai, kurie šiuo metu ir yra pas ją. Kada nors jie taps neįkainojamą vertę turinčiu rankraščiu ;))

***

Prieš rašydamas romaną norėjau parašyti du kitus dalykus – fantasy romaną ir istoriją apie du draugus, kurie įkuria garage rock grupę „Visos skalbimo mašinos pasaulyje“ ir turuoja po Lietuvą, patiria visokių nuotykių, susipyksta ir vėl susitaiko. Vis dar galvoju, kad kažkada grįšiu prie fantasy romano, net ir žemėlapį buvau sukūręs:

***

90% romane minimų veikėjų yra tikri ir jų vardai nesumeluoti. Rašydamas apie kitus žmones susidūriau su moraline dilema ar galiu rašyti apie tikrus žmones ir ar tai, ką apie juos rašau, yra etiška. Todėl spręsdamas šią problemą atsiklausiau ar jie nieko prieš, jei bus paminėti romane. Žmonių reakcijos skyrėsi, tačiau beveik visi sutiko būti minimi knygoje.

***

Romane minėdamas draugus ir buvusias merginas nenorėjau jų pašiepti ar kaip nors „atsiskaityti“ už praeities įvykius. Aprašant buvusius santykius tikslas buvo paprastas – parodyti, kad veikėjas anksčiau mylėjo, tačiau, viskam pasibaigus, jam liko nuoskaudų, kurios jį galiausiai privedė prie vienatvės ir užsidarymo.

***

Pristatydamas kiekvieno veikėjo biografinius duomenis išnašose, nusprendžiau paminėti ir tai, ar jie yra baigę darželį. Ši idėja kilo beklausant Avaispo dainos „Water Closet“, kurioje yra tokios eilutės: ir kas gi iš tiesų baigia mokyklą nebaigę darželio?

 

***

Romane vienoje vietoje yra paslėpti metalo grupės McLoud nariai.

370 (2017 m. sausio mėn.)

„Mes stebime žmones feisbuke ir šloviname jų tuštybę, nes bijome likti vieniši. Pamirškite Agnę Jagelavičiūtę ir kitus simuliakrus. Dar geriau – anfolouvinkit. Prieš jūsų akis – visų jūsų „sekti“ vertas romanas, ir net ne virtualybėje, o išspausdintas. Vis solidžiau. Knyga.

P. Šklėriaus autobiografiškas kūrinys yra lyg „Panama Papers“, kai kažkas nuhakina tavo profilį ir visas žinutes iš srauto ir susirašinėjimų paskelbia viešai. Net atspausdina. Tik toks niuansas, kad šitaip su P. Šklėriaus biografija padarė ne koks Assange‘as, o pats autorius.

Dar prieš Zuckerbergo erą tokį poelgį tikriausiai būtume palydėję smiliaus judesiu ties smilkiniu, o dabar tenka konstatuoti: šis romanas yra neišvengiamas ir adekvatus laikmečio reiškinys. Ir joks P. Šklėrius dėl privatumo krizės nekaltas, kaip nekalti dieną skelbiantys saulėtekiai. Mes atiduodame dar daugiau savęs, kad tik kas imtų. Išviešintume bemaž viską, kad labiau pasislėptume.

Debiutuojantis rašytojas dvasinio ekshibicionizmo aktą tiesiog atliko subtiliau nei feisbuko kohorta: nors egodokumentinė, tai vis dėlto grožinė literatūra.

Romanui populiarėjant Lietuvos mileniumų gretose, autorius tarytum turėtų susirūpinti savo asmenybės tvarumu ir gal netgi reputacija, nes kas žino, ar šitos knygos neperskaitys būsimas rašytojo darbdavys. Ir pamatys, kad tokiam „nerimtam kadrui“ progresyvioje tarptautinėje kompanijoje ne vieta.

Tačiau P. Šklėrius nuginkluoja ir visus tuos pažangiuosius. Jis už juos – visa galva aukštesnis, už visus tuos CEO ir barzdylas. Nes šita knyga neapsimetinėja ir nedaro iš savęs to, kuo nėra, – tai reto nuoširdumo knyga. Bandymas sugrįžti prie savęs. Todėl kiekvienam smalsiam jaunuoliui, paklydusiam stiklinėmis pagumdomis užminuotoje apgaulingoje modernybėje, skaityti šį romaną yra privilegija.“ (Marijus Gailius)

Kvietimas į knygos pristatymą

 

Kviečiu į romano „Ko negalima sakyti merginai bare“ pristatymą lapkričio 17 d., 19 val. bare „Paviljonas“. Kartu su komiku ir poezijos slemo organizatoriumi Lietuvoje Domu Raibiu kalbėsim apie rašymą, romaną, tragikomiškas meilės istorijas, vienatvę baruose ir klausysim geros muzikos. Renginio metu bus galima įsigyti knygą.

Romanas „Ko negalima sakyti merginai bare“

Romanas „Ko negalima sakyti merginai bare“ jau knygynuose, o internetu užsisakyti galima čia:

1.) https://www.knygos.lt/…/k…/ko-negalima-sakyti-merginai-bare/ (siunčia ir į užsienį)
2.) http://www.patogupirkti.lt/…/Ko-negalima-sakyti-merginai-ba… (siunčia ir į užsienį)
3.) http://www.tytoalba.lt/ko-negalima-sakyti-merginai-bare

Knygos ištraukas galima rasti čia: https://arsonistsprayers.wordpress.com/…/ko-negalima-sakyt…/

Jo Nesbø „Vidurnakčio saulė”

Jo Nesbø
„Vidurnakčio saulė”
Puslapiai: 232
Išleido: Baltos lankos
Metai: 2016 m.
Tiražas: 5000 egz.

Norvegų autorius Jo Nesbø su savo kriminaliniais romanais apie detektyvą Harį Hūlę pelnė daugelio detektyvų mėgėjų simpatijas. Aš prieš detektyvus taip pat neturiu nieko prieš, bet kol kas serijos romanų apie Hūlę nesiruošiu skaityti. Visgi, norėdamas patenkinti savo norą perskaityti ką nors lengva ir įtraukiančio, nutariau imtis Jo Nesbø romano „Vidurnakčio saulė”. Juolab, kad šio autoriaus prieš kurį laiką skaitytas romanas „Kraujas ant sniego” paliko gerą įspūdį.

Veiksmas sukasi mažame Norvegijos miestelyje, į kurį atsibeldžia narkotikų mafijai dirbęs vyriškis. Jis bėga nuo savo boso pakalikų, nes ne tik kad neįvykdė savo paskutinės užduoties, bet dar ir išdūrė savo bosą. Visa pagrindinio veikėjo kriminalinė istorija atskleidžiama palaipsniui, įpinant retrospektyvius praeities įvykius į tai, kas vyksta realiu metu veikėjui patekus į mažą, uždarą bendruomenę, kuri visai nesidžiaugia keistu svečio vizitu.

Nors romaną labai lengva skaityti ir galima pagirti autorių už itin paprastą, bet ne prastą stilių, kažkur ties knygos viduriu dingsta įdomumas. Taip yra iš esmės todėl, kad romano istorija nėra itin įdomi ar kažkuo labai originali, įpinta meilės istorija iš esmės tik mažina skaitymo malonumą, o palyginus šį romaną su anksčiau minėtu romanu „Kraujas ant sniego”, pastarasis stipriai lenkia šį tiek originalumu, tiek pagrindinio veikėjo netipiškumu.

Nepaisant visko, nesigailiu skaitęs.

P.S. Seniai mačiau knygą, Lietuvoje išleistą 5000 egz. tiražu. Ne veltui Maxima parduotuvėse pilna Jo Nesbø knygų.

 

Bohumil Hrabal „Pernelyg triukšminga vienatvė“

Bohumil Hrabal
„Pernelyg triukšminga vienatvė“
Puslapiai: 303
Išleido: Strofa
Metai: 2003 m.
Tiražas: 1500 egz.

 

Pirmą kartą šią knygą perskaičiau būdamas 13 ar 14 metų, bet tada buvau tikrai per jaunas, kad galėčiau ją tinkamai įvertinti. Vėliau kartais atsiversdavau ją, kai buvau pradėjęs studijuoti, o dabar nutariau perskaityti iš naujo.

„Pernelyg triukšminga vienatvė“ yra dviejų apysakų ir apsakymų rinkinys. Tiek apysakos, tiek apsakymai turi magiškojo realizmo bruožų, tik sakyčiau, kad Bohumilo Hrabalo magiškasis realizmas yra visai kitoks, nei G. G. Marquez’o. Čia mažiau fantastinių elementų, bet daugiau magijos pačiuose veikėjuose – jų asmenybės taip gražiai surėdytos, kad miela malonu skaityti, kartais skaitydamas negali nustoti liautis šypsotis. Dažnai veikėjai yra tragikomiški, jiems būdingi kilniaširdiški ir tuo pat metu niekingi poelgiai, arba – jie gali būti nevykėliai, bet tuo pačiu nuo jų nenusigręžia laimė. Paprastų žmonelių gyvenimai ir juos supanti aplinka Bohumilo Hrabalo tekstuose įgija tiesiog spindi, mane net pavydas aplanko beskaitant kaip tie žmogeliai įdomiai gyvena ir koks jų gyvenimas yra turiningas.

Skaityti tiek apysakas, tiek apsakymus derėtų neskubant, nes po to galima padauginti Hrabalo stiliaus ir nebejusti rašytojo kalbos grožio. Skaičiau šią knygą pasimėgaudamas, neskubėdamas – Hrabalo tekstams reikia atidumo, tai ne trileris, kurį skaitant žūtbūt norisi greičiau sužinoti kas gi yra žudikas; tačiau nesakau, kad rašymo stilius apkrauna, yra sunkiai suprantamas – čia viskas kaip tik taip paprastai skaitosi, kad nejunti jokio nuovargio. Turbūt tai yra rašytojo meistriškumas, ar ne? Čia, aišku, derėtų padėkoti ir vertėjui Vytautui Visockui už puikų vertimą, nors kas aš toks, kad suprasčiau ar vertimas geras, ar prastas? Taip pat atskiro paminėjimo vertas knygos maketavimas – viskas man čia yra tobula.

Ištrauka iš apysakos Ypatingai sekami traukiniai:

„Aš galvojau apie Mašą, kaip mes pirmą kartą susitikome, kai dar dirbau pas kelio meistrą, o tada jis davė mums du kibiriukus su raudonais dažais ir liepė nutepti tvorą aplink visas valdiškas dirbtuves. Maša pradėjo nuo kelio kaip ir aš, stovėjome vienas prieš kitą, tarp mūsų – aukšta vielų tvora, abiem tarp kojų po kibiriuką su rūdis ėdančiais dažais, rankose po šepetėlį, ir tupinėjome vienas prieš kitą, tepėme tvorą, kiekvienas savo pusę, visą laiką akis į akį, o tos tvoros keturi kilometrai, tai mes penkis mėnesius šitaip kasdien vienas prieš kitą stovėjome ir apie viską su Maša šnekėjomės, bet visada mus skyrė ta tvora, jau buvome nudažę du kilometrus tos tvoros, ir vieną dieną aš brūkštelėjau raudonais dažais per vielas ties Mašos lūpomis ir pasakiau jai, kad ją myliu, o ji iš kitos pusės taip pat pabraukė per tas vielas ir pasakė, kad ir ji mane myli… ir pažiūrėjo man į akis, ir mes stovėjome griovyje, tarp aukštų balandų, aš atkišau lūpas ir pro tas dažytas vielas pasibučiavome, o kai atsimerkėme, jos lūpos buvo išteptos raudonais dažais, mano taip pat, ėmėm kvatoti ir nuo to laiko buvome laimingi.“ (p. 29-30).

P.S. 1994 m. JAV prezidentas Bilas Klintonas lankėsi Čekijoje ir užsuko į mėgstamą Bohumilo Hrabalo aludę tiesiog pasilabinti su rašytoju. Ir jie pasilabino:

Anna Gavalda „Aš noriu, kad manęs kas nors kur nors lauktų”

Anna Gavalda
„Aš noriu, kad manęs kas nors kur nors lauktų”
Puslapiai: 166
Išleido: Baltos lankos
Metai: 2003 m.
Tiražas: 2000 egz.

Visai nežinomų autorių knygos mane traukia dėl man patinkančio viršelio arba pavadinimo, kuris suponuoja kažkokią iliuziją apie knygą. Šiuo atveju būtent pavadinimas buvo veiksnys, paskatinęs norėti perskaityti šią knygą (tai įvyko dar tada, kai būdamas paauglys rašiau visokius neva Marilyn Manson’iškus eilėraščius į portalą http://www.rasyk.lt), bet taip jau susiklostė, jog knyga pateko į rankas tik dabar.

Prieš tai jau buvau skaitęs ir kitą rašytojos Anna Gavalda knygą, romaną „Aš mylėjau“. „Aš mylėjau“ skaičiau po vieno išsiskyrimo, todėl ji man užstrigo ne tiek dėl bendros romano istorijos ar stiliaus, o dėl tam tikrų atskirų romano vietų (ypatingai šitos). Skaitydamas „Aš noriu, kad manęs kas nors kur nors lauktų“ taip pat tikėjausi surasti bent vieną kitą mažmožį, kuris man patiktų, bet neradau.

„Aš noriu, kad manęs kas nors kur nors lauktų“ yra dvylikos novelių rinkinys. Kai kurios novelės ilgesnės, kai kurios visai trumpos, bet nepaisant apimties, novelės yra maži etiudai iš kasdienio žmonių gyvenimo. Suprantu, kodėl ši knyga taip išgarsino rašytoją ir buvo sėkminga komercine prasme: žmonėms lengva susitapatinti su novelių veikėjais, nes jos parašytos taip, kad nori nenori surasi panašumų, pajusi tą veikėjų nuotaiką, kuri kartais trunka vos akimirką. Novelėse dažnai net nėra jokios pabaigos, jokio moralo, tiesiog aprašoma veikėjų nuotaika. Aprašoma gražiai, skaityti yra labai lengva, dar, žinoma, ten pilna visokių prancūziškų dalykėlių, tačiau perskaičius noveles galvoje nieko nelieka.

Thomas Bernhard „Grimzdėjas”

Thomas Bernhard
„Grimzdėjas”
Puslapiai: 111
Išleido: Alma littera
Metai: 1999 m.
Tiražas: nežinomas
Viršelis (serijos dailininkas): Jokūbas Jacovskis

Kai buvau paauglys, leidyklos Alma littera leistos Dvidešimto amžiaus aukso fondo serijos knygas apžiūrinėdavau kaskart, kai tik užsukdavau į knygyną. Visų pirma, tai buvo serija, antra – jos atrodė gražios vizualiai. Kelias knygas vėliau esu įsigijęs, skaitęs, bet jei atvirai, tai aš iki dabar geriau pamenu tų knygų viršelius nei jų turinį. Čia toks pagiriamasis žodis turbūt vienam mano mėgstamiausių knygų iliustratorių Lietuvoje – Jokūbui Jacovskiui (interviu čia).

„Grimzdėją“ prisiminiau visai netikėtai, prisiminęs Bohumilą Hrabalą.

Ir ką gi – tai yra nuostabi knyga. Turbūt keisčiausiai, nepatogiausiai, bet ir įdomiausiai parašytas romanas, koks tik kada nors pateko į mano rankas. Romano parašymo stilius gali atrodyti sudėtingas, bet vėliau įpranti prie jo, o vėliau tik jis ir skatina tave grįžti prie knygos dar ir dar kartą. Jei reikėtų įvardyti apie ką ši knyga, tai atsakymas būtų labai neįdomus – apie tris muzikantus, mokslo draugus, iš kurių vienas prisimena likusius du ir pasakoja jų bendrą ir kiekvieno atskirai istoriją. Bet čia ne šiaip pasakojimas, čia taip įtaigiai ir įdomiai pateikiama istorija ir pasakojoto įžvalgos, kad nori nenori įsijauti į itin keistą, gal net kažkiek kafkišką groteską ar siurrealizmą, kuris vyksta ne realybėje, o vieno žmogaus galvoje. Visgi, jei romaną reikėtų palyginti su kokiu nors kito rašytojo kūriniu, išskart sakyčiau – Max Frisch „Tarkim, aš Gantenbainas“.

Nepaisant to, jog liaupsinu šį romaną, jo nederėtų skaityti žmonėms, kuriuos šiuo metu kankina slogi nuotaika ar kokia nors egzistencinė krizė, nes visas romanas persunktas įtaigaus žmogaus bejėgiškumo.

Interviu su autoriumi Thomas Bernhard ir keli jo tekstai.

Ištrauka:

„Galop jis buvo įsimylėjęs savo nesėkmes, jeigu ne pametęs galvą, galvojau aš, buvo į tas savo nesėkmes įklimpęs lig ausų iki pat gyvenimo galo. Iš tiesų galėčiau pasakyti, kad jis buvo nelaimingas savo nelaime, bet būtų buvęs dar labiau nelaimingas, jeigu pabudęs rytą būtų pasigedęs savo nelaimės, jeigu kas nors staiga ją būtų pasiėmęs, ir tatai vėlei būtų buvęs įrodymas, kad jis apskritai buvo ne nelaimingas, o laimingas, ir kaip tik per savo nelaimingumą, galvojau aš. Daugelis apskritai yra laimingi, mat jie iki ausų įklimpę į savo nelaimę, galvojau aš ir sakiau sau, kad Vertheimeris galbūt iš tiesų buvo laimingas, nes nuolatos suvokė savo nelaimę, galėjo ja džiaugtis.“