Archive for the ‘knygos’ Category

Grimzdėjas

2016/04/20

Ištrauka iš Thomas Bernhard romano „Grimzdėjas“:

„Kaime jausdavosi kaip paralyžiuotas. Tenai vos benukėblindavo kelis žingsnius iki miško. Kaimas man kelia nuobodulį, sakydavo jis. Glenas teisus, vis vadindamas mane asfalto trynėju, sakė jis, aš vaikštau tik asfaltu, kaime aš nevaikštau, man tai be galo nuobodu, ir aš tūnau troboj. Troba jis vadino iš tėvų paveldėtą medžioklės namą, kuriame buvo keturiolika kambarių. Faktas yra tai, kad tame medžioklės name jis anksti rytą apsiaudavo, lyg ketindamas nueiti penkiasdešimt ar šešiasdešimt kilometrų, aukštai, odiniais raišteliais suvarstomais batais, apsitaisydavo storais miliniais drabužiais, užsivoždavo ant galvos getrinę kepurę. Tačiau tik išeidavo į lauką, kad įsitikintų, jog visai nenori kur nors eiti, ir vėl nusirengdavo, atsisėsdavo apatiniame kambaryje ir spoksodavo į sieną. Vidaus ligų gydytojas tvirtina, kad mieste neturiu jokios galimybės, sakė jis, tačiau čia aš išvis neturiu jokios galimybės. Aš neapkenčiu kaimo. Antra vertus, esu nusiteikęs vykdyti gydytojo nurodymus, kad negalėčiau sau prieštarauti. Man tai didžiausia beprotystė. Aš nuolatos apsirengiu, sakė jis, išeinu priešais namą, bet apsigręžiu ir vėl nusirengiu, nesvarbu koks būtų metų laikas, amžinai vis tas pats. Bent jau niekas mano pakvaišimo nemato, sakė jis <…>. Bet ir aš pats, galvojau aš, stovėdamas viešbutyje, negalėčiau gyventi kaime, todėl gyvenu Madride ir nė nemanau dangintis iš Madrido, to puikiausio iš visų miestų, kuriame turiu viską, ką gali duoti pasaulis. Gyvenantis kaime ilgainiui sukvailėja pats to nepastebėdamas, kiek laiko jis mano, jog tai originalu ir reikalinga jo sveikatai, tačiau gyvenimas kaime išvis ne originalus, o banalus kiekvienam, kuris nėra gimęs kaime ir kaimui. Žmonės, apsigyvennatys kaime, pražūva jame arba bent jau gyvena grotestiškai ir dėl to iš pradžių sukvailėja, o paskui ir gauna juokingą galą.“

Tomas Vaiseta „Paukščių miegas”

2015/12/18

pauksciu miegasTomas Vaiseta
„Paukščių miegas”
Puslapiai: 128
Išleido: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2014 m.
Tiražas: 600 egz.
Viršelis: Deimantė Rybakovienė

Niekad per daug nesidomėjau Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos organizuojamo konkurso „Pirmoji knyga“ prozos sekcijos laimėtojais. Bet taip jau įvyko, kad apie 2014 metais šį konkursą laimėjusio Tomo Vaisetos apsakymų rinkinį „Paukščių miegas“ išgirdau atsitiktinai, o vėliau kas kažkiek laiko periodinėje spaudoje ir toliau skaičiau pozityvias recenzijas. Dar buvau neperskaitęs knygos, bet mane jau žavėjo pats faktas, jog Vaiseta padarė tai, ką ketinau daryti ir aš: paimti istorinį laikmetį ir sukurti jo rėmuose vykstančią istoriją.

Juokinga tai, kad kaskart, kai atsidurdavau knygynuose ir prisimindavau, jog noriu šios knygos, man būdavo atsakoma, kad ji jau išparduota. Tai tęsėsi Vilniuje, tai pasikartojo Klaipėdoje, ir net kai apsilankiau Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos knygyne, išgirdau tą patį – neturim. Taigi su laiku mano noras perskaityti šį apsakymų rinkinį vis augo, kol praėjus 2015 metais užsitęsusiam neskaitymo laikotarpiui pagaliau įsigijau šią knygą.

Kartais taip jau būna, kad kažkas traukia prie knygos, ir dar prieš skaitant būnu įsitikinęs, jog tai yra gera knyga – tokiais atvejais manęs nedemotyvuoja net neįdomūs pirmieji puslapiai. Pradėjęs skaityti „Paukščių miegą“ kantriai laukiau, kada gi prieisiu kažką (apsakymą ar bent kažkokią apsakymo dalį), kas man įrodys, jog visas šis laukimas, nekantrumas ir džiaugsmas pagaliau radus šią knygą turi pagrindo. Apsakymų rinkinyje yra 9 apsakymai, bet baigus skaityti 4 apsakymą („Avietė“) jau norėjosi garsiai keiktis ir mesti knygą šalin. Nepaisydamas savo nusivylimo tęsiau toliau, kol per likusias dvi dienas visgi įveikiau visą knygą.

Iki šiol nežinau ar vertėjo aukotis.

Kas man taip nepatiko Tomo Vaisetos kūryboje? Čia turėčiau pripažinti, kad dėl visko esu pats kaltas. Idėja paimti istorinį laikmetį ir jo rėmuose sukurti fiktyvią istoriją negarantuoja kažkokio nuostabaus rezultato. Be to, ši idėja nėra visą apsakymų rinkinį vienijantis dalykas, nes tam tikruose apsakymuose (pvz. „Avietė“, „Šaukštas“) tarsi išvis nėra jokio istorinio laikmečio ir aplinkybių, pagal kurias galėtum orientuotis. Didžiausią skausmą sukėlė jau minėtas apsakymas „Avietė“ – jis toks perdėtai sukoncentruotas į žmogaus vidų, sąmonės srautą, kad nebegalėjau suvokti kas jame vyksta? Ar jo veikėjas partizanas, ar jį kažkas gaudo, ar jis nuolatos slaptosi?

Būtent istorinio konteksto pabrėžimo man labiausiai ir trūko dalyje apsakymų. Tai, ko juose buvo per daug – veikėjų emocijų aprašymo. Pvz. apsakyme „Matas“ rašytojas taip susikoncentravo į veikėjo emocijų aprašymą skirtingais laikotarpiais (bolševikams užimant valdžią, jam patekus į kalėjimą, išėjus į laisvę, tapus komunistu), kad galų gale jaučiausi perskaitęs padriką vieno veikėjo charakteristiką, o ne vientisą, kažkur vedantį tekstą. Aš suprantu, kad norėta parodyti kaip brendo, keitėsi personažas ir kur jo pasirinkimai jį nuvedė, tačiau jokios dramos ten nepajutau. Galbūt pagrindinė problema yra ta, jog apsakymai yra trumpi, todėl juose nėra vietos išlaikyti balansą tarp brandaus veikėjo paveikslo ir aplinkybių, kuriose gyveno ir veikė personažas, aprašymo. Manau, kad dalis knygoje esančių apsakymų galėtų būti pratęsti (ypač „Dievo p.“) ir išvystyti į kur kas ilgesnes istorijas.

Labiausiai patikę apsakymai – „Šaukštas“ ir „Paukščių miegas“. Iš viso rinkinio jie išsiskiria stipriais vaizdiniais, šokiruojančiomis scenomis, o „Paukščių miegas“ parašytas kažkokiu tarsi brandesniu stiliumi nei visi kiti apsakymai, nors galbūt jo paliečiamos temos yra tiesiog aktualesnės man.

Apibendrinant turiu pasakyti, kad šįkart išankstinė meilė knygai ją perskaičius išgaravo, liko tik kartėlis ir nesupratimas, kodėl tai vadinama brandžiu debiutu.

Max Frisch „Montaukas”

2015/12/16

montaukas

Max Frisch
„Montaukas”
Puslapiai: 168
Išleido: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2011 m.
Tiražas: 1500 egz.
Apipavidalinimas: Romas Orantas

Prisimenu moterį, kuri visus dešimt pirštų kruvinai nusidraskė į tinkuotą tualeto sieną, man prisipažinus apie sulaužytą ištikimybę. Kraują ant tinko pamačiau vakare, žaizdotus jos pirštus – tik kitą rytą. Dar prisimenu moterį, kuri pakyla iš lovos skambinti sutuoktiniui į darbą. Skambinu iš būdelės, sako ji. Aš stengiuosi negirdėti, o po geros valandos trise valgome…“ (p. 99)

Su Max Frisch kūryba man jau yra tekę susipažinti – skaičiau romaną „Homo faber“ ir mačiau pagal jo pjesę pastatytą spektaklį „Damos vizitas“. Nors romanas „Homo faber“ knygos skaitymo metu didelio įspūdžio nepaliko, praėjus kuriam laikui prisimenu jį kaip savitai įdomų romaną; o štai per „Damos vizito“ spektaklį kaip ir pagrindinis veikėjas pasijutau toks dėl visko kaltas, jog norėjosi žliumbti arba skradžiai žemę prasmegti.

Apysakoje „Montaukas“ Max Frisch tikslas – aprašyti savaitgalį tokį, koks jis ir buvo, nieko neprikuriant ir nesistengiant visko pagražinti. Savaitgalio ašis – kelionė į Montauką su daug jaunesne mergina Lina. Veikėjai vaikštinėja, kalbasi, o didžiausią apysakos dalį užima pagrindinio veikėjo aplinkos, žmonių stebėjimas bei grįžimai mintimis į praeitį, praeities dalykų įpinimas į pasakojimą, kuris tarsi yra susikoncentravęs į vieną savaitgalį; vėliau rašytojas išvis atsisako tikslo pasakoti apie vieną savaitgalį, nes jo kelionės po savo gyvenimo prisiminimus taip dažnai vedžioja į tai, kas vyko prieš ir po aprašomo savaitgalio, jog tas savaitgalis nebetenka aktualumo.

Apysaką skaityti nėra lengva – perskaitydavau daugiausiai 20 puslapių ir dėdavau knygą į šalį. Bet nepaisant to, knyga teikė malonumą. Jei skaitant Max Frisch romaną „Homo faber“ jaučiau kažkokį nepasitenkinimą neįprastu autoriaus stiliumi, tai dabar jo pasakojimo stilių įsimylėjau, ir „Montauką“ laikau vienu įsimintinesnių kūrinių, kuriuos skaičiau pastaruoju metu. Įdomu tai, kad Max Frisch savo kalba sukuria nei itin niūrų, nei itin skaudų, bet kažkokį tarsi nerimo šešėlyje skendintį pasaulį, kuriame nėra nei džiaugsmo, nei tikros kančios. Net jo jausmai jaunesnei moteriai Linai aprašomi subtiliai – iš esmės net sunku save įtikinti, jog ji jam patinka.

IT IS POINTLESS

sako Lina, kai jis vis dėlto ją pabučiuoja. Sėsdamasi ant sofos ji nusispyrė batus ir be šitų kamštinių koturnų ji, žinoma, žemesnė, nedaug, truputį žemesnė. Tai jį nustebino. Lina atsakė į bučinį, bet jo rankas nuo klubų atitraukė, be skubos, tik su švelniu tikrumu; jos atsakymas nėra gėdinantis, nes ji pavadino jį vardu; nėra nemalonus, tik aiškus. Paskui ji atneša albumą. Jis nemėgsta nuotraukų, bet turi elgtis, kaip pridera svečiui. Koledžo studentės vestuvių Floridoje nuotraukos: Lina baltais drabužiais, ne tokia liekna, kaip dabar, rankoje didelis gėlių pėdas, vestuvininkų būrelis po palmėmis. I GOT MARRIED AS A VIRGIN, – sako ji, – THAT SHOULD NOT BE ALLOWED.“ (p. 57)

Montauke“ gausu užuominų apie baimę pasenti, prarasti blaivų protą, neišvengiamai artėjančią mirtį: atmintyje iškyla Romain Gary prieš gyvenimo pabaigą parašyti kūriniai – tiesa, ten senstantys prancūzų vyrai bijojo ne mirties, bet kad nebegalės patenkinti moterų.

Jei reiktų kaip nors reziumuoti patirtį skaitant „Montauką“, nuoširdžiai turėčiau pasakyti, kad niekam šios knygos nerekomenduočiau skaityti. Bet jei tau patinka minčių srautai, veiksmo nebuvimas, klaidžiojimai praeityje, slogi asmenybės krizės nuotaika – tada pirmyn.

MY LIFE AS A MAN:

kai atsitiktinai, pavyzdžiui, kokios nors koncertų salės fojė pamatau savo vaikų motiną, jos veidą, drovų, jau nuo seno paženklintą širdgėlos bruoželiu, gerą veidą, vyresniame amžiuje netgi atviresnį, bet visuomet sutrikusios nekaltybės veidą, aš suglumstu. Žvelgiu į ją su didžia pagarba ir stebiuosi, kad esu trijų jos vaikų tėvas.“ (p. 86)

„O kai jau gulėjau nuogas ir žiūrėjau į lubas“

2015/07/02

Ištrauka iš Bohumil Hrabal „Aš aptarnavau Anglijos karalių“:

„O kai jau gulėjau nuogas ir žiūrėjau į lubas, blondinė taip pat gulėjo šalia manęs ir taip pat žiūrėjo į lubas, nei iš šio, nei iš to atsikėliau ir ištraukiau iš vazos bijūnų, išpešiau nužydėjusius lapelius ir kelių bijūnų žiedlapiais nuklojau ratu panelės pilvą, tai buvo taip gražu, kad negalėjau atsistebėti, o panelė kilstelėjo ir taip pat žiūrėjo į savo pilvą, tačiau bijūno žiedlapiai krito, ir aš švelniai pastūmiau, kad ji vėl gulėtų, paskui nukabinau veidrodį ir pastačiau taip, kad panelė matytų, koks gražus jos pilvas, nuklotas bijūno žiedlapiais, ir kalbėjau jai, kaip gražu bus: kada tik beateičiau, čia bus gėlių, aš nuklosiu jomis tau pilvuką, o ji pasakė, kad jai šitaip dar niekada nėra buvę, taip pagerbtas jos grožis, ir prisipažino, kad per tas gėles mane pamilusi, aš pasakiau, kaip bus gražu, kai per Kalėdas priskabysiu eglės skujų ir nuklosiu jos pilvuką tomis šakelėmis, o ji atsakė, kad bus dar gražiau, jeigu nuklosiu jai pilvą amalu, bet geriausia būtų, tuo reikia pasirūpinti, kad virš kanapos palubėj kabotų veidrodis ir būtų matyti, kaip gulime, o svarbiausia – kokia ji graži, kai nuoga su vainiku aplinkui kuokštą, vainiku, kuris keisis su metų laikais, ir gėlėmis, būdingomis tam mėnesiui, kaip tada bus gražu, kai paskui ją nuklosiu ramunėmis ir Marijos ašarėlėmis, ir chrizantemomis, ir astrais, ir spalvotais lapais… ir aš atsikėliau ir apkabinau ją, ir jaučiausi didelis, o išeidamas daviau jai du šimtus kronų, bet ji grąžino, tada padėjau jas ant stalo ir išėjau, ir jaučiausi turįs metrą aštuoniasdešimt ūgio, ir poniai Raiskai padaviau per langelį šimtą kronų, ji pasilenkė prie jų ir žiūrėjo į mane per akinius…“ (p. 15-16).

Parduodu knygas

2014/10/28

Metas atlaisvinti lentynas ;) Parduodu knygas:

Neil Geiman – Anansio vaikai (12 lt)
Roberto Bolano – Tolima žvaigždė (12 lt)
Junot Diaz – Štai taip tu ją prarandi (15 lt)
Dalia Zabielaitė – Nuo Prousto iki Beigbederio: egzistencija romano tinkluose (15 lt)
Roger Grenier – Albert Camus: saulė ir ūksmė (10 lt)
Albert Camus – Užrašų knygelės, I dalis (6 lt)
J. G. Ballard – Avarija (7 lt)
David Lodge – Mintijimai (10 lt)
Johan Borgen – Tamsieji šaltiniai (8 lt)
Karen A. Simonjan – Vaistininkas Nersesas Mažanas (8 lt)
Ali Smith – Kaip viskas buvo ir kiti pasakojimai (5 lt)
Joseph Murphy – Jūsų pasąmonės galia (15 lt)
Ernestas Parulskis – Kasdienybės kunstkamera (8 lt)
Martin Page – Kaip aš tapau kvailiu (3 lt)
Kim Youngha – Kas gi nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui? (14 lt)

Galit rašyt į endstand (a) gmail.com

Phillipe Claudel „Pilkosios sielos“

2014/05/31

pilkosios sielosPhillipe Claudel
„Pilkosios sielos“
Puslapiai: 240
Išleido: „Vaga“
Metai: 2010 m.
Tiražas: 1850 egz.
Maketuotojas: Ernestas Vinickas
Viršelio dailininkė: Vaiva Lingytė

Nusprendžiau perskaityti šią knygą, kai Lietuvos skaitytojų buvo pripažinta geriausia verstine 2010 metų knyga. Vis ketinau ją paskaityti, ir galiausiai vieną kartą ją nusipirkau.

Anotacija tarsi žadėjo detektyvą, persipynusius žmonių likimus ir įdomią istoriją, vykusią pirmojo pasaulinio karo metais mažame miestelyje, ir nors ką žadėjo, tą ir davė, bendro įspūdžio romanas nepaliko. Viskas prasideda kaip įdomi detektyvinė istorija, tačiau rašytojo bandymai sukurti labai detalius veikėjų portretus priveda prie to, jog pagrindinė istorija nustumiama į šalį. Ne kartą pagavau save norintį, kad greičiau baigtųsi veikėjų detalizavimai ir vėl būtų sugrįžta prie pagrindinės istorijos. Nepaisant to, turiu pripažinti, kad personažai sukurti išties puikiai, apgalvotai, jų paveiksluose nėra nieko nelogiška, juos labai lengva pajusti, ir mano pabumbėjimas, kad per daug dėmesio skirta veikėjų portretams yra tik mano paties problema ;) Tai viena iš knygų, kuri tinka daugeliui skaitytojų, nes turi: a.) įdomią istoriją, b.) stiprius personažus, c.) gerą rašymo stilių. Knyga galėtų būti potenciali dovana knygas mėgstantiems žmonėms.

P.S. Knyga labai skoningai išleista, vyrauja minimalizmas. Knygų viršeliai dažniau nei visokios recenzijos ir žmonių atsiliepimai skatina mane paimti knygą į rankas pavartyti. Nors negaliu skųstis, kad Lietuvos leidyklos leidžia neskoningai apipavidalintas knygas, norėtųsi, kad tokių kaip „Pilkosios sielos“ būtų daugiau.

Junot Diaz „Štai taip tu ją prarandi“

2014/05/01

štai taip tu ją prarandiJunot Diaz
„Štai taip tu ją prarandi“
Puslapiai: 216
Išleido: „Versus aureus“
Metai: 2013 m.
Tiražas: 1700 egz.
Dailininkas maketuotojas: Saulius Bajorinas
Viršelio piešinys: Lina Jočytė

Leidybos teorijoje knygos ištraukų spausdinimas laikraščiuose/žurnaluose laikomas efektyvia reklamos priemone spaudoje (šiais laikais – ir internete). Įdomu tai, kad anksčiau kažkokiu būdu aš itin retai sutikdavau knygų ištraukas. Gali būti, kad jos tiesiog nepasiekdavo manęs. Šios knygos ištrauką sutikau neįprastoje vietoje – naujienų portale 15min.lt. Suprantu, kad daug naujienų portalų turi knygų skiltis/rubrikas, bet jas skaitau labai retai, nes ten dažniausiai pasirodo tik anotacinio pobūdžio knygų pristatymai. Na, bet tąkart būsimos knygos ištrauka patraukė akį – perskaičiau ir susidomėjau.

Kodėl susidomėjau, net nežinau. Ištrauka žadėjo kažkokias niūrias vieno vyruko istorijas su merginomis. Nyku, bet kodėl nepabandžius? O ir knygos pavadinimas toks gražus.

Perskaitęs likau nei patenkintas, nei nusivylęs. Knygoje nėra nieko įspūdinga, žmonių santykiai, ir tiek. Nors romanas pristatytas kaip „nepadorus“, „gatvinis“, jame nėra nieko tokio nepadoraus, ko nežinotų šių laikų trylikamečiai.

Ištrauka iš romano (p. 57-58):

„Taip – čia toks „priešingybės traukia“ reikalas, „puikus seksas“ reikalas, „nereikia galvoti“ reikalas. Tai nuostabu! Nuostabu! Kol vieną dieną Alma sužino, kad dulkini tokią dailią pirmakursę Laksmę, perskaito apie tai tavo dienoraštyje. (O taip, ji turėjo įtarimų.) Ji laukia tavęs ant laiptų, o kai privažiuoji su jos „Saturnu“ ir pastebi, kad rankose laiko dienoraštį, širdis ima daužytis it storas banditas, įkliuvęs į budelio spąstus. Neskubėdamas išjungi variklį. Tave parbloškia vandenyno dydžio liūdesys. Liūdesys dėl to, kad tave pagavo ir kad žinai, jog ji niekada neatleis. Spoksai į jos neįtikėtinas kojas ir į tą dar labiau neįtikėtiną popola tarp jų, kurią taip nepastoviai mylėjai pastaruosius aštuonis mėnesius. Tik kai ji ima artėti įnišusiu žingsniu, išlipi iš automobilio. Skrieji per kiemą varomas paskutinių nežmoniško begėdiškumo garų.

– Ei, muneca, – sakai išsisukinėdamas nuo pabaigos. Kai ji pradeda klykti, paklausi:

– Brangioji, nejaugi tai svarbu?

Ji tave vadina

bybčiulpiu

panku močkrušiu

apsimetėliu dominikiečiu

Ji teigia:

tavo mažas pimpalas

jokio pimpalo

o baisiausia, kad mėgsti apšepusią indišką putę.

<…> Užuot nuleidęs galvą ir susidorojęs su visu šituo kaip vyras, paimi dienoraštį, lyg laikytum prišiktas sauskelnes ar naudotą prezervatyvą. Užmeti akį į ją nuliūdinusias vietas. Tada pasižiūri į Almą ir nusišypsai šypsena, kurią tavo veidmainiškas snukis prisimins iki grabo lentos.

– Mažyte, – sakai, – mažyte, tai dalis romano, kurį rašau.

Štai taip tu ją prarandi.“

P.S. Vieną vakarą lankiausi pas grupiokę ir lentynoje pastebėjau šitą knygą. Trumpai pakalbėjom apie ją. Pasirodo, kad būtent ta 15min.lt portale publikuota ištrauka paskatino grupiokę įsigyti šią knygą. Knygų reklama, kad ir kokia ji kartais atrodo vargana, visgi veikia ;)

Roberto Bolaño „Tolima žvaigždė“

2014/04/10

tolima-zvaigzdeRoberto Bolaño
„Tolima žvaigždė“
Puslapiai: 152
Išleido: „Kitos knygos“
Metai: 2011 m.
Tiražas: 1200 egz.
Knygos dizainas: Lina Sasnauskaitė, Aurimas Lažinskas

Informacija, esanti galiniame knygos viršelyje, yra vienas paveikiausių būdų paskatinti žmogų įsigyti knygą. Kaskart, skaitydamas knygos anotaciją, apie tai galvoju. Ir stebiuosi, kodėl tiek daug knygų, leidžiamų Lietuvoje, turi tokias niekam tikusias anotacjas. Jos būna arba labai ilgos, todėl tingisi jas skaityti, arba jos būna prigrūstos nieko nesakančio gražbyliavimo apie tai, kad rašytojas yra tiek ir tiek garsus, gavęs tokią ar anokią premiją, parašęs dar kažkokius romanus..

Kad ir kaip bebūtų, šios knygos anotacija yra tobula, tiesiog skirta man – perskaičiau ir iškart užsinorėjau nusipirkti knygą. Ar knyga pateisino anotacijos žadamą detektyvinį nuotykį? Nė velnio.

Istorija rutuliojasi apie vyruką, kuris yra poetas ir skraidydamas lėktuvu dūmais rašo visokius eilėraščius. Jis yra tikra Čilės pažiba, moterys dėl jo alpsta, tačiau jis turi ir tamsiąją pusę – pasirodo, kad yra negailestingas žudikas. Atrodo, kad istorija labai įdomi, tačiau autoriaus pasirinktas istorijos perteikimo būdas yra tiesiog tragiškas. Čia tiek daug nereikalingos medžiagos, pvz. ketvirtas ir penktas skyriai yra skirti dviejų pašalinių žmonių istorijoms, kurios iš esmės neturi nieko bendra su pagrindine istorija. Norėsi kuo greičiau daugiau sužinoti apie poetą-žudiką, o čia prasideda toks gumos tempimas, ir dar labai nevykęs. Istorija su tokiu potencialu pateikiama taip lėkštai, kad įpusėjęs romaną norėjau mesti jį šalin. Autoriaus bėda ta, kad jis dažnai leidžiasi į labai detalius kažkokių žmonių ar smulkmenų aprašymus ir užmuša susidomėjimą pagrindine istorija.

Nepaisant to, kad likau nusivylęs romanu, vis dar noriu perskaityti kitą Roberto Bolano knygą – „Pašėlę detektyvai“. Tikiu, kad autorius turi didelį potencialą, ir dėl vienos nepatikusios knygos neverta jo nurašyti.

Charles Bukowski „Sriuba, kosmosas ir ašaros“

2014/03/22

sriuba-kosmosas-ir-asarosCharles Bukowski

„Sriuba, kosmosas ir ašaros“

Puslapiai: 144

Išleido: „Kitos knygos“

Metai: 2013 m.

Tiražas: 1200 egz.

Viršelio dizainas: vario burnos

Bukowskis skaitomas, Bukowskis mylimas, Bukowskis madingas. Bukowskio knygos Lietuvoje susilaukia pakartotinų leidimų, o Vilniuje 2012 metų rudenį trumpai veikė „Bukowski“ baras. Lyg ir smagu, bet kartu galima ir sunerimti – kokie mes žmonės esam, kad mėgstam skaityti istorijas apie kito žmogaus vėmalus ir šūdus? Mane visada stebino tai, kad tiek Bukowskio prozoje, tiek poezijoje (ak, bet juk šio rašytojo atveju tai viena ir tas pat) randu kažkokį nusiraminimą. Kad ir kaip reikalai šūdinai besiklostytų, vis tiek lieka viltis, nors ir neįvardyta (panašiai yra ir Jurgio Kunčino kūriniuose). Turbūt tai ir skatina po kažkiek laiko grįžti prie šio rašytojo.

Nežinau, ar Bukowskis būtų tokia kultinė ikona, jei nebūtų rašęs eilėraščių, nes būtent jo eilėraščiai, o ne prozos kūriniai yra fuck you akademinei literatūrai. Man netgi labiau patinka eilėraščiai ir apsakymai, o ne Bukowskio romanai. Kai jis rašo trumpiau, viskas kažkaip geriau išeina. Net jo kultinis romanas „Paštas“ man nėra kažkuo ypatingas. Apie „Moteris“ net nekalbu, ten išvis nuobodybių nuobodybė.

Apie pačius eilėraščius nelabai yra ką papasakoti. Rašo kaip geria, kaip rašo eilėraščius, kad kažkur eina ar važiuoja. Žinoma, ir apie moteris rašo. Temos pažįstamos, šimtą kartų gvildentos rašytojo romanuose ir apsakymuose. Buvo įdomu perskaityti tuos eilėraščius, kuriuos esu pats kažkada bandęs versti tiesiog iš neturėjimo ką veikti.

Sutikau genijų

sutikau genijų šiandien

traukiny,

buvo maždaug šešerių,

sėdėjo šalia manęs,

ir kai traukiniui

važiuojant pakrante

atsidūrėm prie pat vandenyno,

abu sužiurom pro langą,

o tada

jis pažvelgė į mane

ir pasakė:

„negražu.“

 

ir aš pirmą kartą

tai

supratau.

P.S. Šią knygą labai ilgai laikiau padėjęs ant skalbimo mašinos, kuri yra prie klozeto. Sėdėdamas ant klozeto ją ir perskaičiau, o į namus užsukę draugai, prisėdę ant klozeto ilgesniam laikui, sakė irgi paskaitę eilėraščių ;)

Intelligent life?

2013/12/06

Kartais susigundau nusipirkti kokį nors retai skaitomą žurnalą. Kažkurį rudenį pabandžiau Intelligent life, bet kažkas su juo buvo ne taip. Kadangi praėjo daug laiko, aš viską užmiršau ir atleidau skriaudą, o kai vakar parduotuvėje pamačiau Intelligent life numerį su Frank Zappa ant viršelio, nutariau išbandyti šį žurnalą dar kartą.

Ką mes galime rasti 2013 m. lapkričio-gruodžio Intelligent life numeryje? Zappos ten tikrai nėra, tačiau kaip puikiai (mano atveju) suveikė jo veidas ant viršelio! ;)

130 puslapių, iš kurių 14 yra reklamos. 2 puslapiai apie maistą, 2,5 puslapio apie vynus, 2 puslapiai apie aktorės Claire Danes vaidmenis įvairiuose filmuose (priskirta skilčiai „Kultūra“ – baikit juokus, geriau jau parašykit apie kokį nors seną mažai kam žinomą filmą), 7 puslapiai apie būsimus renginius, 8 puslapiai apie stilių, 9 puslapiai apie architektūrą ir dizainą – man visa tai neaktualu. Žurnalo pabaigoje – apgailėtinas, neaišku kam reikalingas Manto Dubausko paniurnėjimas apie krepšinio čempionato transliacijas per televiziją.

42 puslapių kaip nebūta. Ką lieka skaityti?

4,5 puslapio tema „Kuris žmogaus amžius geriausias?“, kurią gvildena man, lietuviui, visiškai neaktualūs užsieniečiai. Suprantu, šiame žurnale daug straipsnių parengta užsienio žurnalistų, ir jie skirti ne tiek Lietuvos rinkai, kiek šiaip išsilavinusiam žmogui, bet ar tikrai taip būtų sunku pakalbinti lietuvius šia tema? Paimkit Sigitą Parulskį, Nekrošių, Andrių Mamontovą, Kristiną Sabaliauskaitę, ir tegul jie papasakoja, kokie gyvenimo metai jiems buvo maloniausi – bus daug įdomiau nei skaityti Michaelo Holroydo, Edwardo Carro ar Penelopės Lively mintis.

Įdomiausi straipsniai – apie mergaičių įkurtą mokyklą Pakistane ir II pasaulinio karo laikų vokiečio ir prancūzės meilės istoriją (abu po 8 puslapius). O kas lieka dar? Gražūs urvų paveiksliukai, trumpas, tačiau labai gražiai pateiktas straipsnis apie Antarktidą, istorija apie tai, kaip Nobelio laureatams yra pranešama džiugi naujiena, dargi straipsnis apie garsų Vilniuje gyvenusį ir dirbusį gydytoją Cemachą Šabadą – visa tai nei labai įdomu, nei neįdomu, bet neapleidžia jausmas, jog nieko nebūčiau praradęs, jei to nebūčiau perskaitęs.

Ir po to aš susimąsčiau – ar kai skaitydamas kultūrinį žurnalą noriu daug ką praversti, tai reiškia, jog man kultūra ne tiek jau ir įdomi, ar kad tai nėra labai vykęs žurnalas? O gal paprasčiausiai aš nesu žurnalo tikslinė auditorija, todėl man ir neįdomūs tokie dalykai kaip dizainas, stilius, architektūra ir t.t.? Juk jeigu dirbčiau rimtesnį darbą ir uždirbčiau daugiau pinigų, tai reiškia, kad gyvenčiau prabangiau, o jau tada ir vynas arčiau širdies, ir architektūra labiau rūpėtų? Teoriškai – taip.

Pamenu tą dieną, kai studijų tikslais atsiverčiau Verslo klasę ir Versus. Turėjau išankstinę nuomonę, kad abu žurnalai yra visiškai ne man, tačiau kai šiek tiek juos paskaičiau, nustebau supratęs, kad Verslo klasė yra visiškai nuostabus žurnalus, o Versus – na, aš nežinau, kam jis gali būti įdomus. Aš tikrai nebuvau (ir nesu) žurnalo Verslo klasės tikslinė auditorija, tačiau tai visai nesvarbu, nes būtent  tas žurnalas sugeba praplėsti akiratį, priversti susimąstyti ir t.t. Ką dar daugiau gali suteikti žurnalas?

– – –

Galvojant apie kadaise patikusius lietuviškus žurnalus, iškart prisimenu Istorijas. Kartą spaudos kioske paprašiau žurnalo Istorijos, o pardavėja man davė Intymias istorijas, tokia juokinga situacija buvo ;) Taip pat pamenu žurnalą Urbanation – rašė apie muziką ir miesto kultūrą, laukdavau jo kiekvieną mėnesį, kiekvienas naujas numeris buvo tikras įvykis! Jis buvo leidžiamas maždaug nuo 2006 m. pabaigos ir ėjo gal metus ar šiek tiek ilgiau. Iš esmės rašydavo apie alternatyvią muziką, tačia kartais pasitaikydavo, kad ant viršelio atsidurdavo, pvz.,  Nelly Furtado, bet tiek jau to, vis tiek įdomus buvo. Pamenu, būtent jame perskaičiau apie grupę Arctic Monkeys – dar nebuvau klausęs nė vienos jų dainos, bet straipsnis man kažkokiu būdu įkalė į galvą, kad ši grupė yra super ;) Tuo pačiu metu, kai ėjo Urbanation, jau buvo ir Pravda, kuri man iš pradžių labai patiko, bet kažkodėl palaipsniui mano susižavėjimas šiuo leidiniu virto pasipiktinimu.

O kai buvau paauglys, tai žiauriai kietas žurnalas buvo Modelis ir erdvė – jame būdavo kokio nors lėktuvo, tanko ar automobilio modelis, kurio detales iškirpdavai ir po to kantriai klijuodavai; pamenu, kad pirštai nuolatos būdavo užsitraukę tokia plėve nuo lipalo ;) Taip pat vienu metu buvo leidžiamas žurnalas F-1 savaitė (jei neklystu), tą irgi skaitydavau, nors tikrai ne viską suprasdavau. Na, o kai buvau jau visai vaikas, tai, žinoma, labiausiai laukdavau žurnalo Naminukas, po to spręsdavau tuos galvosūkius ir siųsdavau atsakymus. Taip pat dar Flintas patiko: buvo unikalus tuo, jog jis rašė tokias tarsi siaubo istorijas vaikams, ir dar jame ištikimi skaitytojai galėjo gauti tam tikrą laipsnį – NarLy, PaRyk ir GaBan; laipsniai suteikdavo privilegijų dalyvaujant žurnalo konkursuose.

Įdomu, ar dabar vaikai ir paaugliai skaito žurnalus? Kai lankiau pradinę mokyklą, tai pamenu, jog klasėje labai daug kas pirkdavo Naminuką, spręsdavom užduotis pertraukų metu. Ir išvis, man atrodo, kad aš visą laiką gyvenau tarp bendraamžių, kurie paprasčiausiai mėgo skaityti, ir būtent mokyklos/draugų, o ne namų aplinka skatino mano skaitymą.


%d bloggers like this: