„Mano tėvas, mano sūnus“ (ištrauka)

1

Tą vyrą aš išvydau pirmą kartą, kai man buvo ketveri.

Jis atėjo tarsi nekviestas, mačiau, kad mano mama ir kiti namiškiai buvo sutrikę.

Tas vyras atsinešė pilną krepšį visokiausių gėrimų, užkandžių ir didelę dėžę. Mama dėžę perdavė man, ją išpakavęs radau radijo bangomis valdomą automobilį. Tai buvo BMW, bet baterijos nebuvo pridėtos, o mes tokių namie neturėjom, tai aš tą dieną taip ir negalėjau pasidžiaugti visais privalumais.

Jie susėdo virtuvėje. Tas vyras ištraukė kažkokį butelį ir jie pradėjo gerti – jis, mano mamos broliai ir mano senelis.

Vėliau, vakare, tas vyras nuėjo į vonią, o mamos broliai išnešė mano lovą į kitą kambarį. Atsigulęs girdėjau, kaip tas vyras užeina į mamos miegamąjį ir uždaro duris.

Man buvo neramu.

Kitą rytą jis išėjo, nubudęs jo jau nemačiau. Niekas apie jį nekalbėjo,namiškiai elgėsi taip, tarsi to žmogaus čia ir nebūtų buvę.

Jis sugrįš tik po šešerių metų. Sugrįš, ir kai aš atidarysiu jam duris, jis pasakys labas, sūnau, kaip tu paaugai.

 

2

Prosenelė išmokė melstis, kai man buvo šešeri.

Jos kambaryje ant spintos stovėjo švenčiausios mergelės Marijos paveikslas. Mes atsiklaupdavome prieš Mariją ir melsdavomės jai, prašydavome jos malonės ir kad daugiau nebūtų karo – prosenelė labiausiai bijojo karo.

Tik mokykloje sužinojau, kad dar yra dievas ir Jėzus Kristus.

Kai paklausiau prosenelės, kodėl mes nesimeldžiame ir jiems, ji atsakė, kad visi vyrai vienodi, todėl mes toliau kas vakarą suklupdavome tik prieš Mariją.

O mano senelis tikėjo dievą, grojo armonika kaimo šokiuose, vestuvėse, kol vieną dieną vokiečiai jį pastatė prie duobės ir liepė groti, kol kulkos krito į žydų kūnus, o tie kūnai krito į duobę ir kraujas gėrėsi į žemės vidurius skambant linksmai polkos melodijai.

Nuo to laiko mano senelis nebegroja armonika, nuo to laiko mano senelis, kaskart išgirdęs kastuvą smingant į žemę, užsidengia rankomis ausis ir šaukia atleisk jiems, viešpatie, jie nežino, ką daro, jie nežino, ką daro!, o tada pratrūksta nevaldomu juoku.

O tada atsisėda ant žemės ir verkia.

 

3

Kai man buvo devyneri, priėmiau Pirmąją Komuniją.

Kai man buvo devyneri, mama padovanojo sidabrinį kryželį ir pasakė, kad jei ko nors išsigąsčiau, suimčiau kryželį ranka ir sukalbėčiau maldą.

Dievas yra gailestingas, sakydavo mama, dievas yra gailestingas.

Segėjau kryželį ant kaklo. Jis man turėdavo padėti kieme, kai pradėdavo kabinėtis vyresni vaikai, jis man turėdavo padėti mokykloje, kai rašydavau kontrolinius darbus, jis man turėdavo padėti namuose.

Namuose būdavo baisiausia, kai girtas tėvas rėkdavo, kad užmuš mamą, – suimdavau kryželį ranka ir prašydavau dievo pagalbos. Kai mamos brolis grasindavo eiti žudytis – suimdavau kryželį ranka ir prašydavau dievo pagalbos. Kai seneliui vėliau pasimaišė protas ir jis kartais bėgiodavo tik su apatiniais po visą kiemą – suimdavau kryželį ranka ir prašydavau dievo pagalbos.

Dievas yra gailestingas, sakydavo mama, dievas yra gailestingas.

Tik tas dievas dažnai kažkur užtrukdavo, nespėdavo padėti laiku, ir tėvas prakirsdavo mamai skruostą, dėkojame tau, viešpatie, mamos brolis korėsi, skandinosi, pjovėsi venas, dėkojame tau, viešpatie, o senelį gydytojai uždarė į kažkokią prieglaudą – ten jį priveržė diržais prie lovos ir senelis daugiau jau nebėgiojo po lauką tik su apatiniais.

Dėkojame tau, viešpatie.

 

4

O tada aš sunkiai susirgau, temperatūra nukrito žemiau 30 laipsnių, gulėjau pamėlęs, be sąmonės – taip aš atsidūriau ligoninėje.

Kai po savaitės pramerkiau akis, dievas yra gailestingas, pasakė mama, dievas yra gailestingas.

Kartu su manimi palatoje gulėjo kitas berniukas, jam trūko vienos kojos ir aš išmokiau jį melstis, ir mes kartu melsdavomės rytais ir vakarais, kad dievas jam grąžintų koją, bet dievas buvo turbūt užsiėmęs arba tas vaikas buvo kažką baisaus pridirbęs, nes jam po kurio laiko amputavo ir kitą koją, ir kai jo mama tai pamatė, suklupo ant grindų ir pradėjo verkti.

Norėdamas jai padėti, aš priėjau prie jos, atsitūpiau šalia ir pasakiau, kad dievas gailestingas, dievas yra gailestingas, pasakiau, ir nežinau kodėl, bet tai išgirdusi ji trenkė delnu man per veidą.

Man atrodo, kad tada pirmą kartą susigėdau dėl savo dievo.

 

5

Vieną dieną mama parišo man kaklaraištį ir mes išvažiavom į šermenis.

Mažytėje salėje karste gulėjo kūnas, tai buvo mamos kolegės vyras.

Dar užvakar jis buvo gyvas, dar užvakar jis grįžo po darbo ir su žmona valgė vakarienę, žiūrėjo televiziją, o tada atsigulė į lovą ir užmigo.

Naktį jis pažadins savo žmoną, naktį jis pradės lįsti prie jos ir jie pasimylės. Tada jis nueis į vonią susitvarkyti, o žmona nugrims į miegą.

Kitą rytą žmona vonioje ras vyrą pasikorusį.

Nebūtų kurva, nebūtų pasikoręs, pašnibždomis pasakė mano motina.

Žinojo, kad ji kažkokį kitą vyrą turi, negalėjo pakelti to, tai ir pasikorė, situaciją aiškino mirusiojo brolis.

O mamos kolegė verkė ir verkė, glostydama pabalusį vyro veidą, o mamos kolegė vis kartojo kaip aš tave mylėjau, kaip aš tave mylėjau, kodėl tu taip padarei?

Nei tą dieną, nei kitą, nei kada nors vėliau niekas nepriėjo prie jos, niekas neapkabino, niekas jai nepasakė, kad dievas yra gailestingas, – matyt, niekas nenorėjo, kad dievas būtų gailestingas jai.

 

6

2002 metai Lietuvoje: gimė 30 014 žmonių, mirė 41 072, vidutinė vyro gyvenimo trukmė buvo 66 metai, moters – 76, nusižudė 1 551 žmogus, vyrai žudėsi 7 kartus dažniau nei moterys; susituokė 16 151 pora, išsiskyrė 10 579, iš viso liko 10 400 vaikų, kurie toliau augs be vieno iš tėvų, o aš papasakosiu, kaip man įvedė internetą.

Antrąją Kalėdų dieną kažkas paskambina į duris. Atidaręs jas išvystu savo tėvą. Šiek tiek sutrinku, nes mes jau negyvenam kartu kelerius metus.

Jis išgėręs, užuodžiu kvapą. Jis įeina vidun, ateina mama.

Tėvas apkabina mus svetainėje, atsiklaupia, sudeda rankas maldai ir ašarodamas prašo suteikti dar vieną progą, jau nebegaliu suskaičiuoti kelintą.

Neklausyk jo, viešpatie.

Žiūriu į mamą, bandydamas suprasti, ką ji mano apie visa tai, bet, mano nuostabai, ji irgi ašaroja, ji sako: tegul vaikas viską nusprendžia.

Jaučiuosi patekęs į keblią padėtį: man tik keturiolika metų, bet turiu spręsti neišsprendžiamas suaugusiųjų problemas.

Sakau, kad nuspręsti turime visi, o ne aš vienas, tačiau, dar didesniam mano nusivylimui, mama sako, kad ji sutinka, kad mes galime dar kartą pabandyti būti šeima.

Neklausyk jos, viešpatie.

Aš žinau, kaip viskas bus: bus susitaikymas, dvi laimingos dienos, kelios savaitės tolerancijos, o po to mūsų laivas vėl pradės grimzti.

Bet atrodo, kad jie to nesuvokia.

Matau, tėvas laimingas. Nuo dabar jis nebegers, aha, kiekvieną savaitgalį lankys mus su mama, tikrai taip, o ko tu, Poviliuk, norėtum? staiga klausia jis.

Interneto, blet.

Internetą man įvedė sausio viduryje, tokią šaltą dieną, kai nereikėjo eiti į mokyklą, o tėvas – tėvas dingo dar po savaitės, užtat internetas liko visam.

 

7

Praėjusį rudenį mačiau savo tėvą, mačiau savo tėvą po keturiolikos metų pertraukos.

Tai įvyko per vieno giminaičio laidotuves, ir aš ilgai dar prieš ten vykdamas galvojau, ką aš pasakysiu tėvui, ką jis pasakys man, kai susitiksim po tiek metų, bet išvydęs jį tik pasitempiau, surimtėjau ir įėjęs į šarvojimo salę praėjau pro jį sėdintį, praėjau, tarsi ten niekas nesėdėtų, ir kai reiškiau pagarbą kitiems tėvo artimiesiems, net nedirstelėjau į tėvą, o po to praėjau pro jį gal net šiek tiek iškėlęs galvą, kaip kad jis visada eidavo, kai būdavo piktas, kaip kad jis visada ignoruodavo žmones.

Ir atsisėdau iškart jam už nugaros, tyčia atsisėdau už nugaros, o šalia manęs prisėdo mama su draugu, ir aš tada kalbėjau su mama, kalbėjau įprastai, netildydamas balso, o geriau pagalvojus, kalbėjau turbūt net garsiau nei įprastai, taigi sakau, tyčia kalbėjau, kad tėvas girdėtų, kad girdėtų ir suprastų, kad už jo sėdi jo sūnus, jo kraujas, ir kad jam skaudėtų, jog jo sūnus toks panašus į jį, kad gali taip niekinti kitą žmogų, ir aš jį niekinau be paliovos kalbėdamas bet ką su mama, ir net mama man pasakė ar tu nenustosi kalbėt, čia reikia tyliai pabūti, ir aš, gavęs pastabą, nutilau ir kurį laiką tylėjau.

Nežinau, kokie jausmai virė manyje, nežinau, kaip juos įvardyti, bet vienu metu tyčia nestipriai trinktelėjau keliu į tėvo kėdės atkaltę, tyčia trinktelėjau: norėjau, kad jis žinotų, kad už jo sėdi jo sūnus, jo kraujas, ir kad jam skaudėtų, jog jo sūnus toks panašus į jį, kad gali būti toks negailestingas, o tada trinktelėjau antrą kartą, ir trečią; niekas manęs nestabdė, niekas man netrukdė užsiimti šantažu, ir kai tėvas neiškentęs atsistojo ir išėjo iš šarvojimo salės, aš nusišypsojau.

Sėdėjau salėje ir jaučiausi gerai. Pagaliau man tapo aišku, kad visą gyvenimą ne dievas buvo mums negailestingas, bet mes patys vieni kitiems, ir grįžęs namo nusisegiau mamos dovanotą kryželį nuo kaklo, nusisegiau naštą būti gailestingam, ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams, bet tai melas, kad aš atleidžiu kaltes, aš niekad nebūsiu gailestingas – nė vienam iš mūsų.

Mano tėvas, mano sūnus

Ištrauka iš būsimo romano.

***

BET BŪDAVO IR GRAŽIŲ EPIZODŲ:

idiliškas šeštadienis su mama ir tėvu. Viskas kaip visada – pusryčiai prie rytinio laikraščio, kurį mums kiekvieną šeštadienį atneša jauna mergina. Tėvas skaito apie politiką, mama varto gyvenimo būdo priedą, o aš skaitau apie sportą. Vėliau mes apsikeičiame laikraščio dalimis, o dar vėliau važiuojame apsipirkti į turgų ir prekybos centrą, aplankome senelius. Mama turguje išsirenka naują suknelę, net tėvas ją pagiria, nors jis šiaip dažniausiai susilaiko nuo komentarų apie mamos drabužius. Mama patenkinta. Grįžę sėdame valgyti pietų. Mama pagamino skanius kepsnius, padarė ridikėlių salotas su grietine.

BET IR JIE BAIGDAVOSI

Mums bevalgant mama sako tėvui ar tu žinojai, kad kai kurie žmonės valgo ridikėlius su jų lapais? Tėvas sako nesąmonė, niekas taip nevalgo. Mama jam prieštarauja, sako pati mačiau. Staiga šeštadienio idilė pradeda pamažu griūti – niekas jiems taip nesvarbu kaip šitas klausimas ar žmonės valgo ridikėlius su lapais, ar be jų. Tarsi nujausdamas kažką bloga, pasišalinu į savo kambarį, sakydamas, kad einu pasimokyti. Bet mokytis man nepavyksta, nes iš virtuvės girdžiu garsėjantį tėvų konfliktą. Užsidarau duris, tačiau tai nepadeda. Iš jų padrikų žodžių girdžiu, kad jie nuo ridikėlių temos jau perėjo prie savo amžinųjų kaltinimų vienas kitam. Mama kaltina tėvą, kad šis nemoka išklausyti, suprasti kito nuomonės, yra karštakošis. Tėvas iškart pereina prie to, kad ji nusišneka, nes yra neišsilavinusi ir pati nesupranta, ką kalba. Pamažu jie kaltina vienas kitą vis rimtesniais dalykais. Viskas baigiasi tuo, kad mama pasako, jog tėvas traumuoja vaiką, o tėvas kaltina mamą vaiko nuteikinėjimu prieš tėvą.

Norėdamas išvengti šito konflikto, kuris vis dar tik įsibėgėja, atsidarau langą, norėdamas, kad kiemo garsai užlietų mano kambarį ir aš galėčiau negirdėti besiriejančių tėvų. Tačiau kiemas kaip niekad tuščias ir tylus, atrodo, kad visi žmonės sėdi namuose ir nenori lįsti lauk. Tada ir susimąstau apie pabėgimą, o mintį pakiša šalia mano kambario lango auganti alyva. Jos kamienas pakankamai storas, o šakos užtektinai arti mano lango, kad galėčiau nuo palangės įlipti į tą alyvą ir taip išsinešdinti iš buto. Vienintelė problema ta, kad esu be batų. Nusprendžiu rizikuoti ir nerti į kivirčo sūkurį, kad pasiimčiau batus. Man sekasi geriau, nei tikiuosi, nes kai nueinu iki koridoriaus, besivaidijantys tėvai net nepastebi manęs. Pasiėmęs batus grįžtu į kambarį, ten jais apsiaunu ir įsikariu į tą alyvą. Nulipęs ja žemyn galvoju kur man dabar eiti. Prisėdu ant laiptinės suolelio pamąstyti. Čia gera ir ramu, tėvų nesigirdi. Taip sėdžiu kurį laiką. Suprantu, kad galėčiau nueiti pas savo senelius, bet mes jau juos aplankėme šiandien – jie kažką iškart įtars, o ir niekuo padėti negalės.

Man taip besėdint ateina kiemo draugas Edgaras. Kažką kalbamės, kai staiga išgirstu savo tėvų balsus – jie dabar vaidijasi mano kambaryje prie atverto lango. Edgaras klausia kas vyksta mūsų namuose. Aš atsakau, kad tai tik garsiai įjungtas televizorius. Turbūt rodo kokią nors melodramą, sakau jam. Edgaras dabar tyli, tyliu ir aš. Po to abu stebim kaip mano tėvas išlekia pro laiptinės duris, nueina prie savo automobilio, įsėda į jį ir greitai išvažiuoja.

Problemos dėl drąsos

Publikuoju dar vieną ištrauką iš būsimo romano „Ko negalima sakyti merginai bare“.

„Man patiko Kamilė ir aš gal jai patikau kažkiek, ir mes eidavome susitikinėti, ir vaikščiodavom po senamiestį, pavėsiuose rūkydavome cigaretes, gerdavom alų prie upės arba vynelį visokiuose senamiesčio kiemuose ar ant laiptelių, kur niekas mūsų nematydavo, Kamilės balsas buvo puikus, toks malonus ausiai, ji keistai tardavo raidę „r“, buvo tokia mažytė mažytė, visai ne kaip tu, ir jos veidą aš norėdavau priglausti sau prie krūtinės, kai jau leisdavau sau dar daugiau fantazuoti apie mus kartu, bet mūsų bendravime kažko trūko, nes kaskart, kai man atrodydavo, kad aš prie jos priartėdavau, ji tada atitrūkdavo nuo manęs, nes kaskart, kai man atrodydavo, kad aš pasiekiu paskutines duris, skiriančias mus, ir pradėdavau į jas belstis, niekas jų neatidarydavo ir tik po kurio laiko mes vėl pamažu pradėdavom artėti vienas prie kito, ir kartais jausdavausi tarsi jau būčiau patekęs į vidų už tų paskutinių durų, bet tada viduje nieko nebūdavo ir aš laukdavau, laukdavau, bet taip nieko ir nesulaukdavau, ir tokį katės ir pelės žaidimą mes žaidėm jau nežinia kelintą kartą, ir vieną dieną, eidamas iš darbo jaučiausi labai gerai, jaučiausi gerai be jokios priežasties, supranti, kartais taip tiesiog būna, ir tada buvo niūri žiemos diena, o aš va toks smagus ėjau ir užsinorėjau imti ir paskambinti Kamilei, norėjau paskambinti ir pasakyti viską viską, ką aš galvoju apie ją ir ko aš noriu su ja, taigi grįžęs namo prisėdau virtuvėj, surinkau jos numerį ir laukiau, kantriai laukiau, kol ji atsilieps, ir kai ji pagaliau atsiliepė, aš pasakiau, kad ji man labai patinka ir aš norėčiau lukštenti jai granatus, klausytis istorijų apie jos vaikystę, papasakoti apie savo senelį ir kaip jis per alų ir mergas nebaigė universiteto, kad norėčiau laukti jos vėluojančios ir truputį jaudintis, nes gal jai kažkas nutiko, po to džiaugtis supratus, kad nieko bloga nenutiko, įkyriai žadinti, kai ji tingės keltis, susiginčyti dėl kokios nors smulkmenos, o tada susitaikyti ir vėl šypsotis, skaityti jai Rikiki nuotykius, iškepti vegeratišką troškinį, pakasyti nugarą, parnešti mineralinio vandens, kai ji bus pagiriota ir nepanaši į žmogų, ir kai aš nutilau iš viso to susijaudinimo ir nežinojimo kas dabar bus, ji kurį laiką tylėjo, tylėjo, tada dar patylėjo ir išjungė pokalbį nieko neištarusi, ir daugiau mes nebesusitikom.“

Ta paini istorija su batonu

Vieną vasaros rytą prieš eidamas į darbą perskaičiau savo horoskopą. Ten rašė, kad dėl keisto dangaus kūnų išsidėstymo visatoje mergelių laukia sunki diena ir kad reikia neprarasti budrumo.

Vakare, po darbų, su kambarioku nusprendėm išgerti alaus ir išgėrėm, o po to nuėjom nusipirkti dar, ir išgėrėm, o tada aš praradau budrumą ir mes ėjom pirkti kebabų, bet grįždami paėmėm dar alaus, ir gėrėm gėdingai, kol išaušo.

Nežinau, kas sekė po to, bet matyt manyje atsivėrė kažkokia tamsi erdvė, nes kai atgavau sąmonę, išvydau, kad sėdžiu ant savo laiptinės suoliuko, esu įsispyręs į šlepetes, mūviu kambarioko šortus, o rankoje laikau kažkokį čekį.

Apžiūrėjęs čekį iš arčiau pamačiau, kad buvo pirktas batonas, tik kažin kur tas batonas? galvoju, bet bala jo nematė, ir svirduliuodamas nuėjau namo.

Po kelių valandų mane pažadino kambariokas ir sako: o kur batonas?

Koks batonas? klausiu, o jis juokiasi ir pasakoja, kad mums begeriant aš užsispyriau nueiti nupirkti batoną, bet jis taip ir nesulaukė manęs sugrįžtančio, todėl pats nuėjo miegoti.

Mane užplūdo žūtbūtinis noras išsiaiškinti kas nutiko tam mistiniam batonui, taigi išėjau jo ieškoti.

Apėjau visą kiemą – ieškojau po kaimynų balkonais, laiptinėmis, ieškojau krūmuose, vaikų žaidimų aikštelėj, žiūrinėjau po automobiliais, o tada išieškojau visą kelią iki pat parduotuvės, bet neradau, todėl galiausiai nuėjau į parduotuvę ir kiek įmanydamas rimtesniu veidu paklausiau kasininkės: ponia, ar aš čia kartais nepalikau batono?

Iš kasininkės žvilgsnio supratau, kad ji kažką žino, kad gal čia mane matė, ir sakau jai: jūs juk mane pamenat, ar ne? Aš buvau atėjęs čia ankstyvą rytą, ar ne? Ir pirkau batoną, taip?

Šypsodamasi ji atsakė, kad tikrai čia buvau ir pirkau batoną. Ir net ne vieną, pridūrė linksmai.

Ne vieną? Tai kiek aš tų batonų pirkau? paklausiau.

Jūs pirkote vieną, o tada išėjote, bet labai greitai grįžote ir nupirkote dar vieną batoną. Tada grįžote vėl ir pirkote naują batoną, paaiškino kasininkė.

Visai nieko nesuprasdamas, jausdamasis absurdiškai, bet, tikėdamas išrišimo, aš paklausiau kasininkės: ponia, o gal jūs žinote kam man reikėjo tų batonų? Ką aš su jais veikdavau? Kur aš su jais eidavau?

Pirmą kartą jūs pasakėt, kad einat kepti karštų sumuštinių savo kambariokui. Kitą kartą atėjęs pasakėte, kad vieno batono bus per mažai, nes jūsų kambariokas labai valgus. O kai atėjote trečią kartą, šiek tiek pyktelėjęs pasakėte, kad nežiūrėčiau į jus taip keistai ir kad žmogus gali pirkti tiek batonų, kiek tik jam norisi, pasakojo kasininkė.

Padėkojęs kasininkei išėjau iš parduotuvės.

Viskas buvo painu ir neaišku kaip meksikiečių muilo operoje. Išsitraukiau cigaretę ir užsirūkiau.

Staiga mano dėmesį patraukė paukščių klegesys. Pasukęs už parduotuvės kampo išvydau didelį paukščių būrį – varnos, balandžiai ir zylutės suko ratus, čia kilo, čia tūpė, o viso to šurmulio viduryje stovėjo gluosnis, o ant to gluosnio šakelių mano didžiai nuostabai buvo suverta daug batono riekelių.

Stovėjau grožėdamasis kaip paukšteliai skabo batoną nuo gluosnio šakų. Praeiviai fotografavo ir filmavo batono riekelėmis apkarstytą medį. Kažkas praeidamas piktinosi, jog egzistuoja va tokių debilų ir narkomanų, kurie neranda ką veikti ir apkarsto medžius batonu.

Puikiai žinojau, kad visa tai yra mano darbas, nors ir negalėjau prisiminti kaip visa tai padariau. Net susigraudinau, kai pagalvojau, koks kartais galiu būti rūpestingas, kai išgeriu.

Nuo to karto išgėręs niekad neinu vienas į parduotuvę, nes maža ką dar sugalvosiu.

Nuostabi moteris

Publikuoju trečią ištrauką iš romano „Ko negalima sakyti merginai bare“, kuris pasirodys pirmoje rudens pusėje.

„Nuo mažens mama man sakydavo: tu surasi gražią moterį su gerais plaukais. Ką tie geri plaukai reiškė, supratau augdamas – tamsūs, tvirti, pageidautina ilgi. Būtent tokie, kokius mama turėjo iki gimdymo.

Nuo mažens buvau mokomas, kad aktorė Catherine Zeta Jones, Selma Hayek ir teta Ada yra gražios moterys, ir nors dėl tetos Ados ir Catherine‘os Zeta Jones niekada neabejojau, bet Selmai Hayek taip ir neatsirado vietos mano širdyje.

Pamenu, kad pirmą kartą išėjau ieškoti nuostabios moters su metais vyresniu kiemo draugu, kai man buvo šešeri. Apsiskelbėm visiems kieme, kad einam ieškoti merginų, ir išėjom. Kai nuėjom į šalia buvusį atrakcionų parką, užlipom ant tokios medinės žirafos, kalbėjom apie animacinius filmus ir kramtomas gumas, mūsų amžiaus merginų niekur nesimatė ir mes abu buvom slapta tuo patenkinti.

Vėliau, kai pradėjau lankyti mokyklą, noras surasti savo nuostabią moterį tik išaugo, ir aš kas metus įsimylėdavau vis kitą klasiokę, o nuo šeštos iki devintos klasės buvau įsimylėjęs net tris klasiokes vienu metu: dvi atrodė nuostabios merginos, trečia buvo kaip atsarginis variantas, bet su nė viena nieko nepavyko, nes mylėjau aš tyliai ir paslaptingai, ir, žinoma, labai skausmingai – būtent taip, kaip buvo mylima mano perskaitytose knygose.

Didžiavausi savimi, kad galiu mylėti tokia ilga, kankinančia ir mane patį gniuždančia meile be atsako. Prireikė dar kelerių metų tam, kad suprasčiau, jog meilė tokia būti neprivalo. Tada prasidėjo tikra virtinė pasimatymų ir susitikinėjimų su merginomis, ir visa tai, kaip man tada atrodė, mane nuves pas būtent man skirtą nuostabią moterį.

Teisybės dėlei turėčiau pasakyti, kad nuostabią moterį aš įžvelgdavau beveik kiekvienoje merginoje, kuri tik teikdavosi su manimi bendrauti. Aš žavėjausi merginomis dėl jų gražių pirštų, iksiškos formos kojų, žavėjausi, nes turėjo kokį nors dailų drabužį, žavėjausi tarpu tarp jų krūtų, žavėjausi jų žydromis akimis, žavėjausi jų žaliomis akimis, žavėjausi jų rudomis akimis, žavėjausi, kad jos dažo blakstienas, žavėjausi ir tomis, kurios visai nesidažo, mane žavėjo liūdnos merginos, mane žavėjo linksmos merginos, ir aš žavėjausi jų tiesiomis nosimis, ir aš žavėjausi nosimis su kumpelėmis – ir taip be galo.

Žinoma, iš tokių susižavėjimų nieko gera neišeidavo ir aš galiausiai likdavau vienas. Tuomet nustodavau svajoti apie tą mistinę nuostabią moterį ir eidavau susitikti su bet kuo: aš susitikinėjau su mergina, nes jos akinių rėmeliai buvo labai gražūs, susitikinėjau su mergina, nes man patiko jos vyresnė sesuo, susitikinėjau ir su tokia, su kuria niekada neišdrįsau permiegoti, nes ji nuolatos kalbėjo apie seksą. Ėjau į pasimatymą su nepilnamete, ėjau į pasimatymą su septyneriais metais už mane vyresne moterimi, ėjau į pasimatymą ir kartu su mergina spjaudėm nuo tilto ant apačioje važiuojančių automobilių, ėjau į pasimatymą ir tyčia prisigėriau iš to liūdesio, nes tai buvo dar viena mergina, kuri nebuvo panaši į tą nuostabią moterį, kurios aš ieškau. Aš ėjau į pasimatymą ir jaudinausi, o po to begalę kartų ėjau ir nesijaudinau, nes maniau, kad taip ir neįmanoma sutikti nuostabios moters.

Kol vieną dieną kažkur visatoj, matyt, įsivėlė klaida, ir aš ją sutikau.“

Kodėl nereikia meluoti merginoms

Publikuoju antrą ištrauką iš romano „Ko negalima sakyti merginai bare“, kuris pasirodys pirmoje rudens pusėje.

„Kiek pamenu savo tėvą, tai mano tėvas buvo tikras niekšas, mano tėvas buvo širdžių daužytojas, buvo snukių daužytojas mano tėvas, amžinai apsimeluodavo, įsiveldavo į šlykščias istorijas, bet jis nuolat kartojo man – sūnau, tikras vyras turi niekada nemeluoti moteriai, visada sakyti tiesą į akis, kad ir kokia ji skaudi būtų.

Aš, matyt, taip ir neišmokau šios tėvo pamokos.

Sulaukęs dvidešimt penkerių metų, kai buvau labai viskuo nusivylęs, galvojau, kad jau niekada nesutiksiu merginos, kurią pamilsiu, ir galvojau, kad niekada nesutiksiu merginos, kuri pamils mane. Bet man pačiam netikėtai vieną niūrų sekmadienio vakarą susipažinau su mergina tiesiog parduotuvėj, pieno skyriuje, ir mes pamažu pradėjome bendrauti.

Jos vardas buvo Ieva[1], Ieva man labai rūpėjo: buvo apsiskaičiusi, protinga, pasakodavo man apie koralinių rifų nykimą, turbulencijos dėsnį, žiogo kraujotakos sistemą. Ji žiūrėjo tik tokius filmus, kurių niekas absoliučiai nežiūrėdavo, ji klausė man visai negirdėtą muziką, ir jos nosis buvo su mažyte kumpele, ir jos kojos buvo iksiškos formos, ir jos krūtys buvo putlios, ir aš labai norėjau, aš labai stengiausi, kad ir aš jai patikčiau.

Pradėjau nešioti akinius, kad atrodyčiau protingesnis, pasakiau, kad stosiu į semiotikos magistrantūrą, ir aš mačiau kokį įspūdį jai tai padarė. O kad dar geriau įtvirtinčiau savo įdomumą, pasakiau, kad groju dūdmaišiu – tai irgi jai padarė įspūdį. Iš tiesų, kai dabar pagalvoju, tai man rodosi aš daug jai visko pripasakojau, dabar jau visko ir nepamenu, bet nesvarbu.

Mes taip intelektualiai bendravom, jog praėjus keliems mėnesiams vis dar buvom nesimylėję, ir vieną savaitgalį išvykom į Trakus. Atsainiai lesinome gulbes, irstėmės valtimi ežere, tyčia nieko nefotografavome, užrietę nosis piktinomės kodėl čia tiek daug turistų, juk Trakų pilis net nėra autentiška.

Tą dieną Ieva pasakė, kad yra veganė, tai aš irgi pasakiau, kad esu veganas, ir visą dieną nuo ryto iki vakaro dėl savo melo turėjau kimšti ryžių trapučius, grikių trapučius, kukurūzų trapučius, kuriais ji vaišino, bet kiekvieną kartą, kai užuosdavau netoliese kibinus, pasijusdavau labai išalkęs.

Vakare grįžome į mano butą ir ruošėmės eiti miegoti. Gulėjau lovoj laukdamas kada Ieva grįš iš vonios ir nekantravau mylėtis su ja. Kažin kaip čia viskas bus, galvojau, kažin kokios spalvos jos liemenukas ir apatiniai, ar ji nusiims akinius mylėdamasi, ar ji kalbės ką nors gašlaus, ar ji mėgsta garsiai šaukti, aš nenoriu, kad ji garsiai šauktų, ar ji mėgsta kišti pirštą ten, kur man visai nesinori, kad man kas nors kištų pirštą?

Kai Ieva grįžo ir atsigulė šalia, mes trumpai pakalbėjome apie rašytojo Albero Kamiu mirtį ir pradėjome bučiuotis ir glamonėtis ir tada pradėjome mylėtis, bet po kelių minučių man kažkas pradėjo darytis.  Pajutau, kad man tirpsta rankos ir man tirpsta kojos, ir man tirpsta veidas, ir pajutau, kad man dingsta erekcija, ir nusiritau šalin.

Buvau visai visai be jėgų.

O ji, išsigandusi dėl manęs, puolė klausinėti kas man nutiko, ar aš gerai jaučiuosi. Bet kur tu gerai jausiesi, kai visą dieną valgei tik tuos ryžių trapučius, tuos grikių trapučius, tuos kukurūzų trapučius! Tai aš neištvėręs nuėjau į virtuvę, išsitraukiau iš šaldytuvo vištos kulšį ir valgiau, godžiai valgiau, net pasičepsėdamas.

Atėjusi į virtuvę ir išvydusi, ką darau, Ieva apsiverkė.

Ji verkė labai ilgai – aš spėjau ir pavalgyti, ir buvau visai nieko prieš mylėtis toliau, bet ji galiausiai pasakė, kad aš esu, cituoju, melagis, niekšas, bybys, ir išėjo.

Sėdėdamas tylioje virtuvėje pagalvojau, kad nepaisant visos šios nemalonios situacijos man bent jau nereikės studijuoti semiotikos. Ir kad pagaliau išmokau tėvo pamoką – niekada nemeluok moterims.“

– – –

[1] Ieva – gimusi 1990 m. Vilniuje, akys rudos, plaukai juodi, ūgis 1,72 metro, svoris 59 kilogramai. Darželio nelankė, baigė mokyklą, universitete įgijo filosofijos bakalauro diplomą. Ieva su Povilu susipažino parduotuvėje. Ieva yra veganė, pasisako už gyvūnų teises, dėl to kiti šeimos nariai jai nepritaria. Ieva negali susitaikyti su mintimi, kad rašytojo ir filosofo Jean-Paul Sartre‘o gyvenimo partnerė Simone de Beauvoir pati jam atvesdavo jaunų studenčių, su kuriomis jis miegodavo.

Kvietimas

Liepos 26 d., antradienį, Kaune, Kauno menininkų namuose, su kolega Paulium Norvila skaitysim savo kūrybą. Be mūsų dar gros grupė Islandijos plento moterys. Užsukit, varysiu juodai.

Renginys facebook’e.

Nuotrauka – Kotryna Norvilienė.

Poezijos skaitymai

Su kolega Paulium Norvila tęsiam savo skaitymų tradiciją. Šįkart kviečiam užsukti liepos 12 d. 20 val. į kokteilių barą Salionas / Rašytojų sąjungos kiemelį (K. Sirvydo g. 6, Vilnius). Pasakosim apie keistus įpročius, kaip man įvedė internetą, apie iš kameros išimtą į akmenį sušalusį mėsos gabalą, apie tai, ar dievas turi dantis ir ar dievas yra gailestingas.

Renginys facebook’e.

Nuotrauka – Benedikto Januševičiaus.

Paauglystės problemos

Publikuoju pirmą ištrauką iš romano „Ko negalima sakyti merginai bare“, kuris pasirodys greičiausiai rudens pirmoje pusėje.

„Žinai, tarp mūsų kalbant, Palanga man asocijuojasi su paauglyste. Paauglystė – sunkus laikotarpis, visi tai žino. Tave skatina negerti, nerūkyti, nevartoti narkotikų, o labiau už viską – nesižudyti, tačiau bent jau berniukams niekas nekalba apie erekciją, erekciją ne vietoj ir ne laiku, ir kaip su ja reikėtų tvarkytis.

Mokykloje mane erekcija užklupdavo visur: sėdint suole, stovint koridoriuje pertraukų metų, stebint valgančią klasiokę, laukiant skambučio į pirmą pamoką klasės drabužinėje ar aktų salėje vykstančios diskotekos metu. Bet blogiausia būdavo pajūryje: visos tos paauglės, merginos ir moterys – negalėdavau atplėšti nuo jų akių, o dar tie mamos žurnalo Cosmopolitan straipsniai apie seksą…

Man nuolatos stovėdavo, dažnai net negalėdavau eiti maudytis, gulėdavau ant pilvo ir galvodavau ar nuo stovinčio penio neatsiras duobė smėlyje, ar jis neišmuš skylės per visą Žemės rutulį iki pat Kinijos. O kai jau negalėdavau viso to pakelti, kai jau neiškęsdavau įtampos, tai masturbuodavausi smirdančiuose viešuosiuose tualetuose, nekenkė man nei kvapas, nei šūdais aptiškusios sienos, masturbuodavausi būdamas nuomojamo buto duše, masturbuodavausi už kokio nors vešlaus krūmo, tuo metu puikiai žinodamas, kad jau tikrai daugiau niekad neisiu išpažinties – tik ne po tiekos dalykų, tik ne po tokių nuodėmių.

O kartą, pamenu, taip spaudė galvą, kad išėjau vienas pasivaikščioti vakare ir man atrodė, kad visi žmonės mylisi ir tik aš vienas pasmerktas to nepatirti. Ėjau per kopas slapta tikėdamasis sutikti kokią nors merginą, kuri jaučiasi kaip ir aš, ir mes galėtume kur nors čia prigulti ir pagaliau išbandyti kas tas seksas, bet viskas, ką sutikau, buvo šikantis vyras. Išvydęs mane jis sakė ko tu čia vaikštai, ko tu čia žiūri, ožy?, tai aš tik paspartinau žingsnį ir nuėjau toliau. O kai tą vakarą grįžau į butą, kuriame buvome apsistoję, supratau, kad ką tik sutrukdžiau tėvams mylėtis.

Sėdėjom visi po to tylūs ir knebinėjom rūkytą žuvį, kol galiausiai tėvas neišlaikė, paprašė, kad mama išeitų ir tada per dvi minutes pravedė man lytinio švietimo kursą, kurio esmė buvo tokia: jei kam nors užstatysi vaiką, namo negrįžk.“

Žmonių istorijos

Ką paskutiniu metu maloniai skaitau:

https://y23b6.wordpress.com

http://gretaterg.wordpress.com

http://zongliere.blogas.lt

 

Ir didžiausias atradimas ir skaitymo orgazmas – http://sula.blogas.lt

„Aš mylėjau jį ir aš jo nemylėjau. Po to niekingai absurdiško nesusikalbėjimo vis dažniau ir dažniau prisimindavau Kunčino romano “Tūla” eilutę: “Mielas, mielas, mielas, mielas, – tu mano namai, šiandien ryt ir niekad!” Jis buvo mano namai. Šiandien, ryt ir niekad. Niekada iš pirmo karto nesutinku. Niekada niekada niekada. Šiandien ryt ir niekad.“