Sniegas, maistas, detektyvai ir sapnai

Kai skyrėmės pirmą kartą, to nenorėjau, bet žinojau, kad reikia.

Dabar einu susitikti su ja ir žinau, kad noriu skirtis, nors tai nebūtina daryti.

Sninga, šlapia, šąla rankos.

***

„Yra lėkštės, bet nėra apetito.“

Wislawa Szymborska

***

Prieš grįžtant savaitgalį namo mama atsiunčia sms – klausia, ko norėčiau pietums šeštadienį.

Atsakau, kad manų košės.

Mama atrašo: Prajuokinai ;)

Jai daug labiau patiktų, jei aš norėčiau ko nors tokio, kur ji turėtų pasistengti, kur užtruktų, kur gal net šiek tiek nerimautų – pavyks ar nepavyks patiekalas.

Bet aš iš tiesų dažniausiai noriu paprastų dalykų – manų košės, avižų košės, grikių su šiek tiek pieno arba sriubos su pievagrybiais.

Šitiems norams dažniausiai nelemta išsipildyti.

***

Kartais išsiskyrimai nėra liūdni. Kartais išgeri alaus ir vėl bučiuojiesi, o rankos siekia kūno, kurio tu nenori prarasti.

***

Po išsiskyrimo sapnavau G.

Vaikščiojau Alytaus vietoje, kuri vadinama Garadoku. Ten sutikau G. Ji buvo maloniai nusiteikusi, tik mus vis kažkas sekė, todėl mes negalėjom niekaip likti dviese. Vaikštinėjom po kiemą, G. skynė gėles, kartais persimesdavom vienu kitu žodžiu, kai būdavom tikri, kad mūsų persekiotojai negirdi. Atrodė, kad tie žmonės sergsti G., tik nesupratau, nuo ko. Po to mes rasdavom tokių vietų, kur galėjom bučiuotis ir glamonėtis, kad persekiotojai mūsų nematytų, bet niekaip neturėdavom užtektinai laiko mylėtis. Taip mes slapstėmės kurį laiką, kol G. nusivedė mane namo. Užsibarikadavom kambaryje ir ji atsigulė į lovą. Ateik, sako. Ir aš palinkau virš jos kūno. Tik dabar pamačiau, kad jos suknelė su gėlytėmis. Aš artėjau prie jos veido. Ji šypsojosi.

***

Alytuje mamai ir jos draugui gaminau vakarienę – krevetes su ryžiais ir tokia pomidorų tyre. Receptas buvo labai neišsamus ir greitai tapo aišku, kad patiekalas neišeis toks, kokio aš tikėjausi.

Kai viskas buvo pagaminta, sudėjau maistą į lėkštes ir nunešiau į svetainę ant stalo.

Vos pradėjęs valgyti supratau, kad viskas čia negerai, ir nors mama su draugu sakė kitaip, tai niekuo negalėjo man padėti. Sėdėjau ir jaučiausi nusivylęs savimi dėl patiekalo. O tada įvyko dar baisesnis suvokimas – mes gi išsiskyrėm su Agne.

Sėdėjau tarsi šoko ištiktas ir negalėjau nei valgyt, nei kalbėt. Pasukau galvą į televizorių, ten rodė tokią laidą, kurioje visokie dainininkai apsimeta kitais dainininkais ir atlieka jų dainas. Kažkas apsimetė M. Jacksonu, kažkas SIA, kažkas K. Kerbedžiu. Komisija komentavo jų pasirodymus ir panašumą į tikruosius atlikėjus. Visi visais buvo patenkinti. Žmonės dainavo ir šoko, žiūrovai plojo, ir tai tęsėsi ir tęsėsi, ir kai mama paklausė, kas man yra, nes atrodau keistai, atsakiau, kad viskas gerai. Tada šiaip ne taip baigiau valgyti vakarienę, išgėriau likusį alų butelyje ir nuėjau į kambarį. Pasiklojau lovą, paėmiau knygą ir palindau po antklode. Greitai atėjo katė, įsitaisė prie kojų ir man tapo šilčiau. Skaičiau detektyvą, bet galvoj buvo visai kas kita.

Jos žvilgsniai, kaip ji šypsosi, laibi pirštai, lūpų kampučiai, palaidi plaukai, kaip kasau jai nugarą prieš miegą ir pasakoju išgalvotas pasakas, pirmas mūsų pasimatymas ir mano suplyšę konversai, jos bute jaučiuosi kaip namuose, ir du katinukai, naktimis atnešantys mano kojines iš koridoriaus prie lovos, ir malonus ilgesys, kai ji kur nors išvyksta, ir šaldytos picos, ir

Aš baigiau skaityti detektyvą, o naktis nusimato sunki ir ilga.

***

Po to dar kartą sapnavau G.

Sapne aš vaikščiojau kažkokiame užmiestyje su Agne. Mes artėjom prie kažkokio gardo, tvoros ar užtvaros. Kuo arčiau buvom, tuo aiškiau įžiūrėjau, kad už tos tvoros guli kažkoks žmogus. Kai priartėjom dar arčiau, man pasirodė, kad tas žmogus yra G. Tada mes priėjom dar arčiau ir aš pamačiau, kad tai tikrai yra G. Agnė pasakė, kad čia yra dienos stacionaras ir čia laikomi žmonės, kuriems reikalinga skubi psichologinė pagalba, arba kurie galvoja nusižudyti, arba kuriems labai sunki depresija, tai jie čia prižiūrimi ir jiems duodama vaistų. G. atrodė pusiau blaivi, matyt, prikimšta vaistų. Aš pasilenkiau ir kalbinau ją pro tvorą, bet neatrodė, kad ji mane prisimintų. Tada Agnė pasakė, kad mums jau laikas eiti, bet aš pasakiau, kad pasiliksiu čia, kol pasveiks G.

Apie pyktį, tinginiavimą ir keistą knygyną Žvėryne

Diena buvo nervinga ir aš buvau piktas, o pyktis vargina.

Kai atėjo 22 val. ir baigėm darbą, iš įpročio pasiūliau kolegai Aurimui eiti išgerti alaus. Jaučiau, kad jis neis, ir jis nėjo, todėl ramiai išjungiau viską darbe ir išėjau į autobuso stotelę namo. Kai baigiu darbą 22 val., man tinkamas autobusas atvažiuoja į šalia esančią stotelę 22:21, todėl aš dažniausiai lėtai einu iki kitos stotelės arba dar toliau – link Kudirkos aikštės ir važiuoju nuo ten.

Šįvakar irgi ėjau link Kudirkos aikštės. Visur mačiau paauglius, turbūt dabar jiems rudens atostogos, tai ir slampinėja po miestą. Vos nuėjau į stotelę, iškart atvažiavo autobusas, įlipau ir važiavau. Šalia manęs stovėjo trys jaunuoliai, kalbėjo apie kažkokius naujus greičio matavimo prietaisus, nors gal labiau ne greičio, bet atstumo tarp automobilių (?). Po to jie išlipo ir įlipo dvi merginos. Vieną jų ir sako:

– Šalia manęs niekada neprieina kiti žmonės. Gal aš smirdu?

Jos draugė pasakė, kad nesmirda, o kitoje stotelėje aš išlipau. Perėjau kelią ne per perėją, nes nuo tada, kai perėją ties mūsų kiemu pastūmė kiek toliau, vėlyvais vakarais neprasminga per ją vaikščioti, nes eismas ir taip būna sumažėjęs Kalvarijų gatvėj.

Grįžęs namo susitepiau du sumuštinius, pasiėmiau pomidorą, butelį alaus ir atsisėdau ant grindų prie lovos. Atsiverčiau Ernesto Parulskio knygą „Kasdienybės kunstkamera“ ir skaičiau valgydamas.

„Kodėl negalima padaryti darbo laiku?

Atsakymą radau „Vikipedijoje“. Joje rašoma: „Laiku padaryti darbai naikina civilizaciją. Vėlavimas žmogui sukelia įtampą, o ši būsena yra sprendimų variklis. Sprendimas savo ruožtu yra mąstymo rezultatas, arba, kitaip tariant, mąstymo prasmė. Vėluoji, vadinasi, mąstai. Žvėrys nevėluoja.“

Po to atsiguliau į lovą ir iškart pajutau kaip maloniai grimztu į miegą.

***

Tiek vakar, tiek šiandien galvoje skamba grupės LMP daina „Mylėti“. Vaikštau sau ir dainuoju panosėj:

„Ar dar pamena kas kaip buvo vakar?

Kaip buvo prieš daugelį metų, kai buvom kartu?

Ar dar pamena kas?

Mylėjom viens kitą, žadėjom gyvent amžinai,

Žadėjom, žadėjom amžinai mylėti.“

***

Iš interviu su Marijonu Mikutavičiumi:

„– Ar kada bandėte įsivaizduoti, koks būtumėte dabar, jei nebūtumėte skaitęs knygų?

– Nežinau. Kartais galvoju, kad gal būčiau buvęs linksmesnis vaikas.“

***

Sapnavau, kad vaikštau su Agne po kažkokį skaitytų knygų knygyną kažkur Žvėryne. Knygyne yra ne tik knygų, bet ir viešieji tualetai, kavinė. Visi knygyno darbuotojai yra žmonės su negalia, senjorai, buvusios kalinės. Knygų čia nedaug – atskirai sudėta literatūra vaikams, paaugliams ir suaugusiems. Lentynos labai senos, negražios. Randu tris „Eridano“ leidyklos knygas, Agnė rekomenduoja jas imti. Po to, kai jau norim nueiti nuo knygų, atsisukęs į lentynas matau kažkokią mokslinę knygą, kuri yra susijusi su komunikacija. Galvoju, reikia ją irgi nusipirkti, bet kai grįžtu prie lentynų, jos jau nematau niekur. Tada nueinu tolyn ir vėl atsisuku – ji stovi tarp kitų knygų. Grįžtu prie lentynų – jos vėl nebėra. Matau, kad Agnė lūkuriuoja ir jau norėtų iš ten išeiti, bet aš niekaip negaliu gauti tos knygos. Pabandau dar kelis kartus, bet vis tiek tas pats – kai tik ateinu prie lentynų, knyga paslaptingai dingsta. Desperatiškai bandydamas ją surasti netyčia nuverčiu kitas knygas, jos užkrenta už spintos. Prie manęs prieina viena iš darbuotojų ir piktinasi mano elgesiu, bet tada ateina kita darbuotoja ir atsiprašo už savo kolegės elgesį.

– Šiaip mes turim ir draudžiamų knygų, tik jų čia viešai nededam. Gal norit pamatyt tų knygų sąrašą? – siūlo ji man.

Atsakau, kad tos knygos manęs nedomina, ir mes išeinam su Agne iš knygyno.

Agnės dabar nėra, aš užsuku į knygyną vėl. Jame be knygų ir kavinės dar yra ir ligoninė ar sanatorija. Ten užsuku į vieną palatą ir sutinku mamą. Mama atrodo labai susirūpinusi. Klausinėju kaip jos sveikata, o ji pradeda verkti. Tada pradeda juokauti; ji kalba garsiai ir labai greitai. Jos nuotaikos išvien mainosi, man sunku suprasti, kas jai yra. Kai paklausiu apie sveikatą, pradeda man kalbėti apie meilę ir moterų išsilaisvinimą. Ji laido užuominas, kad su kažkuo pradėjo susitikinėti, kad yra karštai įsimylėjusi. Kai noriu sužinoti apie tai daugiau, ji staiga pradeda verkti, nes jai kažkas blogai su sveikata. Kol kalbam su mama, ji vis dažosi akis, lūpas, persirengia, išeina iš palatos ir grįžta su nudažytais plaukais. Pamažu suprantu, kad mamai kažkas negerai su psichika, įtariu, kad jai bipolinis afektinis sutrimas. Man labai gaila, jog taip yra, ir kol ji toliau jaučia maniją, o po to apatiją, aš kartais verkiu, kai ji nemato. Po to aš sutariu su gydytojais, kad paimsiu ją namo, bet kai parsivežu ją namo, ji pabėga ir aš vėl ją randu toje ligoninėje; kuprinėje atvežu jos paliktą kompiuterį ir telefoną, kad turėtume kaip susisiekti, bet jai tai visiškai nerūpi. Ji vėl linksma, ir linksma tiek, kad man labai neramu dėl jos.

Aš vėl esu knygyne, šį kartą einu ten su kažkokiu draugu. Knygyne vyksta giminaičių susirinkimas – visokie žmonės čia susirinkę atsisveikinti su neseniai mirusiu vyru. Ant sienos kabo jo portretas, bet tai ne šermenys, nes jo karsto su kūnu niekur nematyti. Žmonių nuotaika rami, kai kurie net juokauja. Aš blaškausi tarp jų visų, mano kažkoks draugas labai piktas ir aš jį išvedu iš to knygyno, kad jis ko nors nesumuštų. Dabar naktis ir mes einam iš Žvėryno link Konstitucijos prospekto. Jis man siūlo eiti į klubą, į kavinę, į barą, bet aš niekur nenoriu, nes labai stipriai išgyvenu dėl mamos būsenos. Kai sustoju prie kažkokios sienos nusilengvinti, jis prieina prie manęs iš nugaros ir čiumpa man už užpakalio. Paprašau, kad jis liautųsi, ir jis atsiprašo manęs. Tada einam su juo toliau, dabar jau diena, ir Konstitucijos prospekte ant šaligatvio stovi toks vyrukas su šaldytuvu ant ratukų. Jis šūkteli mums:

– Gal norit po šotą degtinės su šampanu?

Aš sakau, kad nenoriu, o mano kažkoks draugas žiūri į tą vaikiną ir aš suprantu, kad tas vyrukas jį traukia.

– Tu gali pasilikt su juo, – sakau savo draugui.

– O tu nepyksi?

– Nepyksiu.

Tada mes šiltai apsikabinam ir jis nueina prie to vyruko, o aš einu kažkur toliau.

Dabar aš Alytuje. Leidžiuosi link namų pro mokyklą. Matau, kad mamos kambaryje dega šviesa, kažkas juda balkone, matau krūvą skalbinių. Suprantu, kad mama džiausto skalbinius balkone. Ir tada apsidžiaugiu, susigraudinu net, nes suprantu, kad visa tai buvo tik sapnas, kad mano mama iš tiesų yra sveika ir mums viskas gerai. Bet tada, vėl pažiūrėjęs į balkoną, matau, kad ten ne mama džiausto skalbinius, o aš pats. Tada pereinu gatvę ir sukdamas į kiemą galvoju – jei ten aš balkone, tai kas tada yra šitas aš, kuris dabar dar tik grįžta namo?

***

Pastarosiomis dienomis jaučiuosi įsitempęs. Lankymasis pas psichologę išmokė lengviau įvertinti, kodėl kyla nerimas ir t.t., bet šitos įtampos paaiškinti kol kas nemoku. Kartais galvoju, kad gal tai tiesiog ilgesys. Ir kaip ir visada, įtampa turi poveikį maitinimuisi – tris paskutines dienas suvalgau po du sumuštinius su dešra, ir viskas.

***

Rytoj skrendam su Agne į Oslą.

Apie sapnus, psichologes ir kamuoliuką

Šiąnakt sapnavau, kad sėdim Alytuj svetainėj su mama ir kalbam apie tėvą. Aš sakau jai: jis mumis niekada nesirūpino. O ji tada sako man: tu neteisus, jis iš tiesų visada rūpinosi tavimi, slapta žiūrėdavo tavo pažymių knygeles ir už tavo gerus pažymius man duodavo pinigų, o kai baigei mokyklą, slapta siųsdavo pinigus, kurių reikdavo tavo išlaikymui.

***

Šeimos tema vėl aktuali tapo šią vasarą, kuomet pradėjau lankytis pas psichologę. Įdomūs dalykai su tomis psichologėmis. Kai lankiausi pas pirmąją, ji man paaiškino, kad šeimoje ir namų aplinkoje gavau tiek meilės, kad esu pasmerktas tokios meilės daugiau neberasti. Antroji psichologė, pas kurią lankiausi dienos stacionare, privedė mane iki abejojimo, ar patyriau daug meilės ir ar kartais nebuvau apleistas vaikas namuose. O trečioji tą apleistumo/meilės trūkumo faktą man padėjo patvirtinti.

Kas iš to? Šiaip jau nieko – man 30 metų, ir aš turiu prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, o ne ieškoti kas ten mane kada apleido ar per mažai mylėjo. Aišku, neneigiu, kad psichologė padeda suprasti kaip ten kas veikia mano galvoje, ir kuo tai susiję su vaikyste, šeimos aplinka ir pan. Tačiau viena yra suprasti dalykus, o kita – imtis veiksmų.

Kol kas nežinau kaip man sekasi. Aš vis dar iš tų vaikų, kurie nesiima veiksmo, kol neperpranta viso plano.

***

Likus dešimčiai sekundžių iki naujos laidos Autsaideriai debiutinės laidos pradžios, įkišu galvą į studiją.

– Prakaituojat? – klausiu.
– Aš tai visas šlapias jau, – sako Rimas.
– Aš jau apsišikęs, – sako Laurynas.

Taip ir turi būt, galvoju. Iškart jaučiasi, kad bus pavykus laida.

***

Paskutiniu metu jaučiu, kad pavargstu nuo feisbuko. Vis dažniau jį išjungiu, kad nesimaišytų tarp kitų atvertų puslapių. Darbui jis man netrukdo, juolab, kad visa komunikacija su studentais ir laidų vedėjais vyksta per feisbuką, nes greitesnio būdo šiuo metu nėra. Tačiau visas tas mane pasiekiantis srautas kažkaip pradeda užknisti. Visokie video apie paukščius, roplius, keistas vietoves, neįprastus žmonių užsiėmimus – jo jo, viskas iškart atrodo įdomiai, bet jau seniai nebeįdomu. Po to atsiranda tie reklaminiai video, ypač daug gaunu visokių vaizdo klipų su pradedančiųjų atlikėjų ar naujų grupių dainomis, ir aš net tingiu paspausti, kad jų daugiau neberodytų. Be to dar turiu matyti tuos retus, bet vis dar gajus žmones, kurie dalijasi visokiomis nuotraukomis apie tai, kad prekės užsienyje pigesnės nei Lietuvoje, ir t.t. Aš vis dažniau unlike‘inu seniau pamėgtus puslapius arba unfollow‘inu sektus žmones.

Gal būtų išvis idealu, jei vieną dieną įsijungęs feisbuką pamatyčiau baltą foną ir daugiau nieko?

***

Jei darbe aplanko nerimas, paimu baltą kamuoliuką ir mėtau į sieną. Galiu taip praleisti nuo kelių minučių iki pusvalandžio. Kartais pas mane ateina kas nors į radiją, ir aš taip ir bendrauju su tais žmonėmis – stovim, kalbam, o aš mėtau kamuoliuką. Dar niekas neklausė, ką aš čia darau ar kodėl taip darau. Man atrodo, kad jei žmogus nori mėtyti kamuoliuką į sieną, tai visiems akivaizdu, kad tas žmogus žino, ką jis daro ir dėl jo veiklos klausimų niekam kilti neturėtų.

Ankstyvoje paauglystėje aš irgi turėjau kamuoliuką. Tiksliau, ne kamuoliuką, o tokį iš popieriaus suglamžytą gumulą, kurį apvyniojau lipnia juosta, kad būtų tvirtesnis. Tada bėgiodavau po butą ir mėtydavau tą kamuoliuką į durų staktas, ant kurių įsivaizduodavau, kad yra krepšinio lankas – pats nuspręsdavau, ar pataikiau, ar ne. Kamuoliuką ne tik mėčiau, bet ir spardžiau – visos durų staktos lengvai virsdavo įsivaizduojamais futbolo vartais. Be to kamuoliukas greitai galėdavo transformuotis į ledo ritulio šaibą, kurią mušinėdavau turima vaikiška ledo ritulio lazda. Žodžiu, toks paprastas dalykas tas kamuoliukas, tačiau veiksmų – kiek tik nori. O svarbiausia, kad kai tėvai rimtai pykdavosi, užsidarydavau savo kambaryje ir mėtydavau kamuoliuką į sieną, ir kai susikoncentruodavau tik į kamuoliuko mėtymą, nustodavau girdėti tėvų barnius.

Nenumaniau, kad kamuoliukas atliks terapinę funkciją net ir man sulaukus trisdešimties.

Sapnas 2017.04.23

Sapnavau, kad važiuoju pas R. į Kauną, ten mes susitinkam ir kažkur einame valgyti, apie kažką kalbamės. Po to man staiga prireikia grįžti, traukinys sustoja Vilniuje, Konstitucijos prospekte, bet ten, kur dabar išaugę dangoraižiai, vien sodybos ir privatūs namai. Einam ten su Saulium, Kęsto broliu, jis tempia kažkokį vežimą, mes bandom surasti greitesnį kelią iki mano namų, bet pasiklystam. Iš kažkur atsiranda automobilis, mes važiuojam, bet nepravažiuojam pro kiemus, visur akligatviai arba kelio ženklai, draudžiantys važiuoti, taigi paliekam automobilį ir einam pėsti toliau, o aš labai skubu namo, nes manęs ten laukia R.

Kai pagaliau grįžtu į butą, randu R. namie, ji atrodo labai rimta, kalbasi su mano motina. Nežinau, kodėl mano motina yra mano bute, man norisi, kad jos nesusipyktų, aš išeinu į kitą kambarį ir įsijungiu televizorių, staiga suprantu, kad esu ne Vilniuje, o namuose Alytuje. Po kurio laiko ateina R. ir atsisėda ant manęs, ji visa nuoga ir šilta, aš liečiu jos krūtis, šlaunis, užpakalį, liečiu jos makštį su gaktiplaukiais, liečiu, bet jos neglamonėju, liečiu ir nežiūriu į jos nuogą kūną, žiūriu jai į veidą; mes apie kažką kalbamės, po to ji užsinori atsigerti. Nuėjęs į virtuvę ieškau jai puodelio ar stiklinės, bet visi tokie negražūs, nenoriu, kad ji gertų iš negražaus, galiausiai surandu įdomią spalvotą stiklinę ir prileidžiu į ją vandens, paduoda jai, ji geria, dabar R. jau apsivilkusi chalatą, aš noriu, kad ji vėl būtų nuoga.

***

Nepamenu, kad būčiau kada nors taip sapnavęs R., jei išvis ją kada nors esu sapnavęs. Bet suprantu, kodėl ją sapnavau – tai dėl neseniai sulaukto komentaro apie žmones, kuriems mes būname nepasiruošę. Kai susipažinau su R., buvau jai visiškai nepasiruošęs. Ir net keista, kad tas nepasiruošimas iki šiol mane gėdina. O kas visai ne keista, tai kad R. taip giliai strigo, jog vėliau metus praleidau bandydamas užglaistyti savo nebrandą su kitu žmogumi.

Mahila / sapnas 2017.02.07

Sapnavau, kad esu turguje ir perku austres, pirkdamas galvoju kurių galų man tos austrės, aš net nemoku jų valgyti, bet tada prisimenu, kad pas mane atvyksta į svečius Mahila, tai todėl ir perku tas austres, nes aš noriu jai paruošti skanią vakarienę.

Po to aš esu kažkokiame bendrabutyje, stoviu koridoriuje ir girdžiu, kad kažkur garsiai groja Arctic Monkeys, artėju link kažkokių durų, jas pravėręs matau tris merginas, jos visos šoka su pižamomis klausydamos Arctic Monkeys, aš žiūriu į jas susižavėjęs, man irgi patinka Arctic Monkeys, o po to jos mane pastebi ir susigėsta, sako: tik kunigams nesakyk.

Išeinu iš jų kambario ir einu tolyn koridoriumi, mane pasiveja viena mergina iš to kambario ir sako: aš Mahila; sakau: aš Povilas. Ji žiūri į mane ir sako: Povilai. Tada nuleidžia akis ir susigėdusi sako: šiaip aš klausau techno, bet kambariokėms patinka Arctic Monkeys, tai aš nenorėjau pasirodyti ne prie chebros.

Mes išeinam su ja pasivaikščioti ir vaikštome, ji pasakoja apie techno sceną Berlyną, pasirodo ji ten kurį laiką gyveno, o aš jai pasakoju apie Deftones, vėliau mes valgome kažkokią japonišką ar kinišką aštrią sriubą kažkokioje kavinėje, aplink visur kunigai ir vienuoliai, aš nesuprantu kodėl. Ji manęs klausia kodėl aš įstojau į kunigų seminariją, aš atsakau, kad aš nestudijuoju kunigų seminarijoje. Tada ji sako: tai ką tu veiki kunigų seminarijos bendrabutyje? Ir tada suprantu, kad aš tikrai studijuoju kunigų seminarijoje, tik buvau tai užmiršęs; Mahila juokiasi iš manęs.

Vėliau mes sėdim kažkokiame parke ant suoliuko, šalia teka plati, bet labai sekli upė. Aš matau, kad upe kažkas plaukia ir galvoju pagausiu tą daiktą. Šokinėju nuo akmens ant akmens, aš su converse‘ais, jie gali greitai peršlapti, bet man sekasi, kojos lieka sausos, ir kai grįžtu į krantą iš upės su tuo plaukusiu daiktu rankoje, matau, kad tai yra kažkoks grupės Slayer kompaktas – Mahilai tokio nepadovanosi.

Tada vėl esame bendrabutyje, geriame su jos kambariokėmis vyną ir alų, dabar jau garsiai skamba techno, man nepatinka, bet kompanija gera, tai nieko tokio, mes visi šokinėjam ant lovų, mėtomės pagalvėmis, Mahila rūko pro langą. Aš galvoju kažin kodėl kunigų seminarijos bendrabutyje viskas taip leidžiama, o gal čia vėliau ateini į egzaminą ir tau parodo tavo nuodėmių suvestinę ir tada sprendžia, ar tu išlaikei, ar neišlaikei egzamino? Po to visi lipame pro langą, nes girdime, kad kažkur kaime vyksta festivalis; aš šoku su Mahila prie kažkokios scenos.

Dabar mes esame mano bute Alytuje, gulim užsikloję antklode ir žiūrim televiziją, bet mums neįdomu, ką rodo, abu esam sulyti, šildomės po antklode, jos plaukai šlapi ir susivėlę, ji susirango šalia manęs, prisispaudžia man prie krūtinės ir aš uždedu ranką ant jos šlaunies, kad jai būtų šilčiau.

Berlynas-Žvėrynas / sapnas 2017.01.22

Sapnavau, kad susitariu susitikti su Mahila, pasiūlau jai pasivaikščioti Žvėryne, dabar yra vasara arba rudens pradžia, lauke šilta. Mes susitinkame kažkur Vilniaus centre, ji ateina su drauge, man nesmagu, kad mūsų susitikimas primena ėjimus susitikti poromis (mIRC laikai), bet tiek to, aš kalbinu jas abi, nerodau nepasitenkinimo.

Kai nueinam į Žvėryną, jis atrodo labai pasikeitęs, kai kurios vietos man primena Berlyną, po to suprantu, kad mes pusiau Žvėryne, pusiau Berlyne, viskas atrodo pasakiškai, Mahila yra gerai nusiteikusi, ji žemo ūgio, jos draugė manęs nedomina, nors yra šnekesnė ir kartais paliečia mano ranką. Atsisėdam prie staliuko lauke, čia kažkoks baras, o tada pamatau savo draugų kompaniją kitame šalia esančiame bare, tai nueinu pasisveikinti, po to blaškausi nuo vieno baro prie kito; Mahilos plaukai šviesūs, ji stebi tėvus su mažais vaikais.

Kartą grįžęs prie Mahilos staliuko nerandu jos, tik jos draugę. Jos draugė sako, kad Mahila nuėjo pažaisti į vaikų žaidimų aikštelę. Nuėjęs ten randu ją prie čiuožyklos, ji stovi ant jos viršaus, bet, atrodo, bijo leistis žemyn, tai aš ateinu ir sakau, kad galim leistis žemyn kartu, ir nusileidžiam, tai po to Mahila jau nebijo čiuožti žemyn, daro tai viena ir juokiasi, sako: kaip smagu, visai kaip vaikystėj.

Vėliau mes grįžtam į barą ir iš jo išeinam, sustojam prie apgriuvusios bažnyčios ir žiūrim į jos nugriuvusį stogą, čia tikrai Berlynas, galvoju. Tada Mahilos draugė atsisveikina ir palieka mus, mes einam su Mahila palei kažkokią upę, sustojam ir žiūrim į vandenį, jis atspindi saulės spindulius, aš sakau Mahilai: tu naujai kvepi.

Matau vandeny kaip ji šypsosi.

Depresija / sapnas 2017.01.07

Sapnuoju, kad man skambina Liepa, ji sako, kad Liucija atsidūrė ligoninėje, jai depresija, sako Liepa, ir aš bandau suprasti kas čia nutiko, kodėl Liucijai depresija, ką visa tai reiškia. Liepa klausia ar aš nežinojau sunkios Liucijos būsenos, sakau jai, kad nežinojau, o ji manęs piktai klausia kaip aš negalėjau to žinoti, jei šitiek daug laiko praleidžiu su Liucija. O tada Liepa sako: ar tu žinojai, kad ji jau tris metus gyvena kartu su keturiasdešimtmečiu statybininku? Jie neturi apie ką kalbėtis, todėl jai ir depresija.

Man taip gaila Liucijos, kad pravirkstu.

Sapnas / 2016.12.06

Sapnavau, kad mūsų šeima darni ir mes visi laimingi. Buvo labai gražus sapnas.

Nužudyti Eliją

Sapnuoju, kad greitai vairuoju automobilį, o danguje du lėktuvai vejasi trečiąjį, trečiasis yra bombonešis, tai priešų lėktuvas, jį reikia numušti, tie du lėktuvai daro įvairius manevrus, kad jį prisivytų ir sušaudytų, bet bombonešis kol kas gerai laviruoja ir išvengia raketų, po to lėktuvai kažkur susidaužia, sudūžta, aš ieškau kur jie nukrito, ten keli priešų kariai yra išlipę iš bombonešio ir šaudosi su kitų dviejų lėktuvų įgulos nariais, aš išsitraukiu pistoletą ir šaudau į visus žmones, pasirodo mano užduotis yra eliminuoti tiek bombonešio, tiek kitų dviejų lėktuvų pilotus, šaudau taikliai, tik pistoletas kartais užsikerta, jis toks prastas, kažkoks plastmasinis, mane ima siutas, kad negaliu lengvai įvykdyti savo užduotise, pagaliau lieka tik vienas žmogus, jis slepiasi už krūmo, priėjęs pamatau, kad tai Marius Povilas Elijas Martynenko, man visai nesinori jo žudyti, bet ką čia padarysi, jei mano tokia užduotis, aš nusitaikau į jį ir šaunu, bet pistoletas užsikerta, o Elijas bando bėgti, aš jį pagavęs parverčiu ant žemės ir suduodu kelis smūgius į galvą, kad jis nebėgtų daugiau, jis guli ant žemės dabar, aš laikau jį prirėmęs ranka prie žemės, nutaikau pistoletą į jo galvą ir šaunu, bet nėra jokio šūvio, kulka tiesiog iškrenta ant jo kaktos, ir viskas, tai aš vėl dedu ją į pistoletą, vėl užtaisau, o Elijas bando bėgti, man nesinori jo mušti, bet vėl tenka mušti, kad nebėgtų, ir bemušdamas jį sakau Elijau, aš atsiprašau, tiesiog mano toks darbas, Elijas sako nieko tokio, aš suprantu tave, ir tada vėl nutaikau į jo galvą pistoletą, vėl šaunu, bet dabar užsikerta gaidukas, todėl aš išvis paleidžiu Eliją, kad susitvarkyčiau pistoletą, Elijas vėl bėga, aš vėl jį gaudau, pagavęs parverčiu ant žemės, mušu, kad nejudėtų, tada vėl šaunu į jį, bet kulka vėl iškrenta, mane ima pyktis dėl viso šito betikslio smurto, išvis nesuprantu kam aš dirbu, kas man paskyrė šitą užduotį, toks nervas paima, kad numetu pistoletą ant žemės ir nusprendžiu pasmaugti Eliją, kad būtų greičiau, bet čia sapnas ir baigiasi.

Moterų savižudybės / Ilgesio projekcijos

Romas Zabarauskas, atsakinėdamas į Charles Met Hugo klausimus:

„Koks Tavo pirmasis prisiminimas?

Sapnas apie raganą ant palangės.“

 

Mano pirmasis prisiminimas – sapnas apie raganą ant užuolaidų karnizo.

***

SAPNUOJU,

kad esu pas kiemo draugą kambaryje, jis gyvena penktame aukšte, žiūrėdamas pro langą matau kaip kitame name moteris iššoka pro balkoną, stebiu kaip ji krenta ir teškiasi į asfaltą, mane sukausto siaubas, puolu skambinti pagalbos telefonu, atsiliepia moteris, sakau jai moteris iššoko pro langą greičiau atvažiuokit galbūt ji dar yra gyva, tada pasakau savo kiemo adresą, o po to klausiu kodėl ji taip padarė?

Dabar aš už savo namo, sėdžiu ant žolės su draugais, mes žaidžiam kortomis, pasukus akis į šalį ir išvystu kaip penktame aukšte prasiveria balkono langai, ten stovi paauglė, ji žengia žingsnį ir iššoka, stebiu kaip ji krenta, ji trenkiasi į žemę tiesiai veidu, jos kaklas turėjo perlūžti nuo tokio trenksmo, sėdžiu visiškai sukaustytas baimės, man dreba rankos, aš bėgu kažkur, nes pats neturiu telefono, tada skambinu pagalbos centrui, prašau, kad atvažiuotų greičiau, nes galbūt ta mergina dar yra gyva, po to priduriu, kad jos tėvas girtuokliavo, galbūt tai jis kaltas dėl jos bandymo žudytis.

Vėliau esu pas močiutę, valgom su šeima pietus, močiutė gyvena kažkokiame dangoraižyje, esame labai aukštai, žvilgteliu pro langą ir matau kaip iš kito dangoraižio balkono ruošiasi iššokti moteris, ji stovi ant kėdės, nešok, galvoju, dabar ji atsispiria ir krenta, ilgai krenta, ir tik kai priartėja prie žemės, aš užsimerkiu, aš atsitupiu, kad nieko nematyčiau, tada skambinu pagalbos numeriu, sakau močiutės adresą ir kad moteris ten iššoko pro langą, o man operatorė sako ačiū, kad paskambinot, bet mes jau žinom apie tą situaciją, iš viso šiuo metu tame name nusižudė trys žmonės, visi jie, kaip čia pasakius, buvo saugumo pareigūnai; aš išeinu į lauką, matau greitosios pagalbos, policijos, kariuomenės automobilius, turbūt tie pareigūnai vykdė kažkokią slaptą užduotį, bet greičiausiai jiems nepasisekė ir savižudybė buvo vienintelis kelias.

NUBUNDU,

esu visas išprakaitavęs, laikrodis rodo 03:33, ištiesiu ranką, paimu stiklinę vandens, atsigeriu ir bandau užmigti toliau, bet tik blaškausi, keičiu padėtis lovoje, tačiau tai nepadeda, laikas eina lėtai ir negailestingai, jaučiuosi žvalus, todėl neiškentęs įsijungiu šviesą kambaryje ir pradedu skaityti knygą, tai tęsiasi gerą valandą, po to vėl užmiegu.

SAPNUOJU,

kad aš esu netoli savo namų, sutinku buvusią klasiokę, mes niekad nebendravom net mokykloj, dabar ji našlė ir kviečia užeiti į svečius, aš užeinu, nors ir nenoriu, esu pažadėjęs ją kažkur pavežti, kažkuo padėti, namuose ji turi kažką pasiimti, ką buvo palikusi, ten visur labai netvarkinga, grindys seniai nevalytos, daiktai ir drabužiai mėtosi bet kur, jos mama buvo mūsų auklėtoja, aš ją pasisveikinu, bet ji manęs neatpažįsta, aš ir nesistengiu priminti jai kas aš toks, mama atrodo prasigėrusi, sėdi ir rūko, jos paakiai labai pajuodę, aš nežinau kur man dėtis, nes čia visur purvina, matau prie klasiokės lovos mėtosi jos nešvarios kelnaitės, man norisi kuo greičiau išeiti iš čia, štai jau mes ir išeinam, klasiokės džinsai turbūt tie patys nuo dvyliktos klasės laikų, mane apima beviltiškumo jausmas, mes pagaliau įsėdam į mano automobilį, o ji sako aš niekaip nesusitaikau su savo vyro mirtimi.

NUBUNDU,

einu atsigerti vandens, o tada grįžtu ir vėl bandau užmigti.

SAPNUOJU,

kad sėdžiu šalia didelės purvinos upės, yra keistas aparatas, kuris prijungtas prie mano rankos, tas aparatas leidžia savo prisiminimus paversti į visokias projekcijas, aš galvoju apie Rū., kuri yra mirusi, ir aparatas sukuria jos projekciją, štai mes sėdim dviese prie didelės purvinos upės, ji paprašo prisidegti, rūkom abu, Rū. atrodo rami, vėliau jai pasidaro šiek tiek šalta, ji prisiglaudžia prie manęs, aš ją apkabinu, bet mano rankos eina kiaurai per jos projekciją, apkabinti projekcijos neįmanoma, tai beviltiška, aš vis bandau ją apkabinti ir sulaikyti, tačiau man nepavyksta, aš jaučiu pyktį ir pradedu verkti, prieina kažkokie marozai ir pradeda juoktis iš manęs ir mano projekcijos, aš šoku ant vieno, bet jis pasitraukia ir aš įkrentu į upę, nieko nedarau, pramerkęs akis stebiu kaip skęstu, žinau, kad moku plaukti ir galėčiau išplaukti į paviršių, bet man norisi nugrimzti iki dugno, pagaliau pasitaikė galimybė numirti.

NUBUNDU,

dabar 09:23, atsikeliu ir einu darytis kavos – laukia sekmadienis.