Archive for the ‘simple things’ Category

Apie sapnus, psichologes ir kamuoliuką

2017/10/17

Šiąnakt sapnavau, kad sėdim Alytuj svetainėj su mama ir kalbam apie tėvą. Aš sakau jai: jis mumis niekada nesirūpino. O ji tada sako man: tu neteisus, jis iš tiesų visada rūpinosi tavimi, slapta žiūrėdavo tavo pažymių knygeles ir už tavo gerus pažymius man duodavo pinigų, o kai baigei mokyklą, slapta siųsdavo pinigus, kurių reikdavo tavo išlaikymui.

***

Šeimos tema vėl aktuali tapo šią vasarą, kuomet pradėjau lankytis pas psichologę. Įdomūs dalykai su tomis psichologėmis. Kai lankiausi pas pirmąją, ji man paaiškino, kad šeimoje ir namų aplinkoje gavau tiek meilės, kad esu pasmerktas tokios meilės daugiau neberasti. Antroji psichologė, pas kurią lankiausi dienos stacionare, privedė mane iki abejojimo, ar patyriau daug meilės ir ar kartais nebuvau apleistas vaikas namuose. O trečioji tą apleistumo/meilės trūkumo faktą man padėjo patvirtinti.

Kas iš to? Šiaip jau nieko – man 30 metų, ir aš turiu prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, o ne ieškoti kas ten mane kada apleido ar per mažai mylėjo. Aišku, neneigiu, kad psichologė padeda suprasti kaip ten kas veikia mano galvoje, ir kuo tai susiję su vaikyste, šeimos aplinka ir pan. Tačiau viena yra suprasti dalykus, o kita – imtis veiksmų.

Kol kas nežinau kaip man sekasi. Aš vis dar iš tų vaikų, kurie nesiima veiksmo, kol neperpranta viso plano.

***

Likus dešimčiai sekundžių iki naujos laidos Autsaideriai debiutinės laidos pradžios, įkišu galvą į studiją.

– Prakaituojat? – klausiu.
– Aš tai visas šlapias jau, – sako Rimas.
– Aš jau apsišikęs, – sako Laurynas.

Taip ir turi būt, galvoju. Iškart jaučiasi, kad bus pavykus laida.

***

Paskutiniu metu jaučiu, kad pavargstu nuo feisbuko. Vis dažniau jį išjungiu, kad nesimaišytų tarp kitų atvertų puslapių. Darbui jis man netrukdo, juolab, kad visa komunikacija su studentais ir laidų vedėjais vyksta per feisbuką, nes greitesnio būdo šiuo metu nėra. Tačiau visas tas mane pasiekiantis srautas kažkaip pradeda užknisti. Visokie video apie paukščius, roplius, keistas vietoves, neįprastus žmonių užsiėmimus – jo jo, viskas iškart atrodo įdomiai, bet jau seniai nebeįdomu. Po to atsiranda tie reklaminiai video, ypač daug gaunu visokių vaizdo klipų su pradedančiųjų atlikėjų ar naujų grupių dainomis, ir aš net tingiu paspausti, kad jų daugiau neberodytų. Be to dar turiu matyti tuos retus, bet vis dar gajus žmones, kurie dalijasi visokiomis nuotraukomis apie tai, kad prekės užsienyje pigesnės nei Lietuvoje, ir t.t. Aš vis dažniau unlike‘inu seniau pamėgtus puslapius arba unfollow‘inu sektus žmones.

Gal būtų išvis idealu, jei vieną dieną įsijungęs feisbuką pamatyčiau baltą foną ir daugiau nieko?

***

Jei darbe aplanko nerimas, paimu baltą kamuoliuką ir mėtau į sieną. Galiu taip praleisti nuo kelių minučių iki pusvalandžio. Kartais pas mane ateina kas nors į radiją, ir aš taip ir bendrauju su tais žmonėmis – stovim, kalbam, o aš mėtau kamuoliuką. Dar niekas neklausė, ką aš čia darau ar kodėl taip darau. Man atrodo, kad jei žmogus nori mėtyti kamuoliuką į sieną, tai visiems akivaizdu, kad tas žmogus žino, ką jis daro ir dėl jo veiklos klausimų niekam kilti neturėtų.

Ankstyvoje paauglystėje aš irgi turėjau kamuoliuką. Tiksliau, ne kamuoliuką, o tokį iš popieriaus suglamžytą gumulą, kurį apvyniojau lipnia juosta, kad būtų tvirtesnis. Tada bėgiodavau po butą ir mėtydavau tą kamuoliuką į durų staktas, ant kurių įsivaizduodavau, kad yra krepšinio lankas – pats nuspręsdavau, ar pataikiau, ar ne. Kamuoliuką ne tik mėčiau, bet ir spardžiau – visos durų staktos lengvai virsdavo įsivaizduojamais futbolo vartais. Be to kamuoliukas greitai galėdavo transformuotis į ledo ritulio šaibą, kurią mušinėdavau turima vaikiška ledo ritulio lazda. Žodžiu, toks paprastas dalykas tas kamuoliukas, tačiau veiksmų – kiek tik nori. O svarbiausia, kad kai tėvai rimtai pykdavosi, užsidarydavau savo kambaryje ir mėtydavau kamuoliuką į sieną, ir kai susikoncentruodavau tik į kamuoliuko mėtymą, nustodavau girdėti tėvų barnius.

Nenumaniau, kad kamuoliukas atliks terapinę funkciją net ir man sulaukus trisdešimties.

Rugsėjis (2)

2017/09/11

O po to atėjo antradienis, ir aš nutariau kažko imtis.

Nusinešiau kompiuterį į virtuvę, nurinkau neplautus indus ir įsitaisiau prie stalo. Nutariau imtis naujo romano rašymo. Atsidariau alaus ir pradėjau rašyti. Parašęs 4 puslapius supratau, kad nežinau ką toliau rašyti, todėl nuėjau į svetainę ir pusryčiaudamas žiūrėjau televiziją, rodė kažkokį vokiečių kriminalinį serialą.

Po to išgėriau dar alaus, skaičiau knygą, žiūrėjau krepšinį, kepiau picą, tada ėjau snūstelt, o prabudęs ėjau maudytis, vėliau vėl žiūrėjau filmus per tv.

Žanro krizė.

***

Trečiadienį be tv žiūrėjimo, rašymo, karštos vonios ir valgymo dar aplankiau močiutę.

Sėdėjom valgydami ledus ir žiūrėjom krepšinį. Močiutei atrodo, kad žaidžia Kauno „Žalgiris“, aš bandau paaiškinti, kuo skiriasi rinktinė nuo klubo, bet jai tai nėra įdomu. Ji sako, kad Sabonis buvo geriausias žaidėjas, kad jo sūnui toli iki jo, o ir visi kiti žaidėjai nesiekia Sabonio lygio. Sako, kad šiomis dienomis žiūri visas krepšinio rungtynes, kurias tik rodo. Sako, kad Mačiulis vakar susilaužė nosį ir pateko į ligoninę. Sako…

Po dviejų kėlinių einu namo. Ilgosios pertraukos turėtų užtekti spėti grįžti.

Sugrįžęs įsijungiu tv ir toliau žiūriu krepšinį, tuo pačiu metu virtuvėje gamindamas picą. Pica pavyksta normali, o lietuviai laimi prieš vokiečius, tai kaip ir gerai.

Tada skambinu lietuvių kalbos mokytojai. Jau kurį laiką noriu su ja susitikti, bet vis nerandu laisvesnės dienos. Iš pradžių ji neatsiliepia, bet vėliau greit perskambina pati. Prisistatau kas esu ir sakau, kad norėčiau ją aplankyti. Ji sako, kad šiomis dienomis to padaryti neišeis, o dėl ateities ji dabar negali nieko pasakyti. Skamba labai neentuziastingai; pasijuntu be reikalo ją trukdąs. Tada sakau gal galit man atsiųsti sms žinutę kada galėčiau jus aplankyti? Ji sako gerai, taip ir padarys, bet kai baigiam pokalbį, man lieka slogi nuotaika. Visa situacija primena tuos kartus, kai sugalvoji kažką įdomaus, skambini arba rašai merginai, kuri tau patinka, bet ji mandagiai atsako, kad būtų faina, bet: a.) ji jau turi kitų planų; b.) ji negali.

Žmonės nesako, kad tu jų nedomini, kad jiems tavęs nereikia. Tai suprasti palikta tau pačiam.

Po to paimu knygą ir skaitau, šįkart tai Romain Gary Meilutis arba smauglio vienatvė Paryžiuje. Tačiau skirtingai nei paskutiniu metu skaitytos kitos šio autoriaus knygos, šis romanas manęs niekaip nepasiglemžia. Čia yra ir ironija, ir sąmojai, rašoma apie meilę, humanizmą, tikėjimą žmogiškumu, bet kažkokiu būdu visa tai nesusideda į malonumo teikiantį skaitalą.

Kurį laiką paskaitęs padedu knygą į šalį, atsigulu ant nugaros, nes kažkodėl skauda skrandį, užsikloju šiltu pledu ir užsimerkiu.

***

Kažkas negerai su Alytumi. Ar su manimi? Pirmą kartą čia jaučiuosi visai be vietos, nereikalingas, svetimas. Kada Alytus taip spėjo pasikeisti? Ar kada spėjau pasikeisti aš pats?

Čia pragyvenau visą savo vaikystę, kol baigiau mokyklą. 2006 m. rudenį persikėliau studijuoti į Vilnių, tačiau ir toliau neatitolau nuo Alytaus – grįždavau dažniausiai kas dvi savaites, lankydavausi koncertuose, eidavau į barus, be to, ir pagrindiniai draugai čia grįždavo savaitgaliais. Atrodė, kad niekas nesikeičia. Ir dabar sunku pasakyti, kada pajutau, kad kažkas čia pasikeitė. O greičiausiai nepasikeitė niekas, pasikeičiau aš pats. Tiesiog per daug pripratau prie Vilniaus, man sunku matyti save Alytuje. Viskas, kas sieja su Alytumi, yra prisiminimai ir butas.

Žinoma, turiu draugų, tačiau: a.) dalis jų sukūrė šeimas ir jau turi vaikų, todėl yra užimti; b.) likusi dalis gyvena kituose miestuose; c.) keli likę draugai neturi net noro eiti žiūrėti krepšinio kartu. Savaitgaliais, aišku, čia viskas trumpam atgyja – grįžta tai vieni draugai, tai kiti, tai dar kokį nors pažįstamą gali sutikti bare. Bet šiaip veikti nėra ką. (Tai sakydamas aš šiek tiek perdedu, nes galima eiti kino teatrą, teatrą, nuotykių parką, šokti su virve nuo tilto, važinėtis ilgais dviračių takais ir pan.) O netikėtai rasta informacija apie Alytuje vykstančias grikių šventes lengvai vimdo:

Jau ketvirti metai Dzūkijos širdy – Alytuje – šurmuliavo grikių šventė. Šiemet šventė „Visa dzūkelio sveikata iš grikio…“ visus draugėn į Jaunimo parką sukvietė rugsėjo 9 dieną. Šventė prasidėjo žaidimais, košės, blynų, grikių arbatos skanavimais ir Lietuvos edukologijos universiteto Teatro ir kino pedagogikos studentų spektakliu „Vilko babka“.

Ar ne geriau būtų surengti kokį nors renginį vaikams/jaunimui apie lazerius, kosmosą, įdomiąją fiziką ar programavimą? Nesu už tai, kad vaikai būtų mokomi vien tiksliųjų dalykų ir nesidomėtų istorija, bet dėmesys grikiams XXI a. man sunkiai suprantamas.

Alytų prisimenu visai kitokį – kiek aptingusį, bet siūlantį tam tikrų alternatyvų. Man pagrindinė alternatyva buvo roko/punk/hardcore koncertai, kurie prasidėjo Alytuje maždaug 2004 ir pastoviai buvo organizuojami iki maždaug 2009 metų. Vėliau koncertai iš pogrindinės Zoo Underground vietos persikėlė į barus, tačiau vykdavo kur kas rečiau. Dabar, girdėjau, barų savininkai net nebemato reikalo organizuoti alternatyvios muzikos koncertus, nes į juos nėra kam eiti. (Tai sakydamas aš vėlgi perdedu, nes kai atvažiavo ba., žmonių susirinko labai daug.) Tai, kad Alytus buvo alternatyvus miestas, turbūt geriausiai iliustruoja faktas, kad baigęs mokyklą aš slapta net nenorėjau vykti niekur studijuoti, nes Alytuje turėjau susikūręs labai gerą gyvenimą – tiek draugų, tiek veiklų prasme.

Man kyla klausimas ką veikia šiuolaikinis jaunimas. Smagu, kad jie turi skate parką, kiti, aišku, lanko sporto būrelius (Alytus visada pasižymėjo pasiekimais sporte), o ką veikia kiti? Ar yra kažkoks alternatyvus jaunimas dabar? Tadas kaip tik vieną dieną parašė: O ar dabar egzistuoja neformalumo sąvoka? Man, pvz., užteko turėti gerus kiemo draugus ir chebrą centriniam parke – ten būdavo smagu trintis tarp pankų, metalistų, reperių ir skinų. Truputį paaiškinsiu dėl skinų: Alytus buvo specifinis tuo, kad čia skinai, kad ir kokių pažiūrų buvo, nesimušė nei su pankais, nei reperiais, nei metalistais. Manau tą paaiškinti galima tuo, kad kiekvienos subkultūros atstovų ir taip buvo mažai, todėl visi laikėsi draugiškai nepaisant besikertančių ideologijų. Kas žino, galbūt tai, kas anksčiau buvo laikoma alternatyva, dabar yra tapę mainstreamo dalimi, todėl ir man įprastos alternatyvos apraiškų Alytuje nesimato?

Bet dabar tas parkas tuščias, ir tuščias jis jau seniai. Kai praėjusią ar užpraėjusią vasarą su Tadu nusprendėm prisėsti prie Dailės mokyklos, atėjo kažkoks sargas ir nuvijo mus. Pasijutau tikrai keistai – mes nedarėm nieko bloga, tik norėjom pasėdėt. O anksčiau ten būdavo pilna žmonių su alumi ir niekam tai nekliudė, visi kažkaip žiūrėjo pro pirštus, nors ten gerdavo ir nepilnamečiai. Vėliau centriniame parke buvo įstatytos kameros, kurios pasiekė visus užkaborius, ir mes pamažu nustojom ten rinktis, nes nenorėjom būti susemti policijos už alaus gėrimą viešoje vietoje. Dabar, jei yra reikalas išgerti alaus viešoje vietoje mieste, žinom kitas vietas, kur tai galima saugiai ir niekam netrukdant padaryti.

Nepaisant visko, manau, kad čia daugumai žmonių yra gera gyventi. Lėtas tempas, nėra daug triukšmo, visur gamta aplink. Miestas miške, kaip man kažkas yra sakęs. Ir man vis dar gera čia sugrįžti, tačiau kai tenka pasilikti ilgesniam laikui, mane viskas pradeda slėgti.

Kad ir ką begalvočiau apie dabartinį Alytų, savęs vilniečiu nelaikau. Vilnius nėra mano miestas, tai yra tiesiog vieta, kurioje gyvenu. Ar miestas gali žmogų apibrėžti? Nemanau. Svarbiausia yra tavo aplinka – žmonės, su kuriais leidi laiką. Ir turiu pripažinti, kad Alytuje liko labai mažai žmonių, su kuriais galėčiau leisti laiką. Mane vis mažiau kažkas sieja su čia likusiais draugais, nes mano gyvenimas vystosi kitur, o jų – čia. Todėl taip ir susidarė ši situacija – grįžau į gimtąjį miestą ir jaučiuosi jame visiškai svetimas.

Jaučiu, kad visa ši teksto dalis apie Alytų yra nei šiokia, nei tokia, todėl baigsiu apie tai rašyti.

Rugsėjis

2017/09/08

Mama su draugu nusipirko kelionę dviem savaitėms į Bulgarijos kurortą, todėl aš pasiėmiau atostogas darbe, kad galėčiau prižiūrėti namus ir juose liekančią katę. Su kate mes sutariam gerai, su namais irgi nekyla sunkumų, su Alytumi – taip pat, todėl mintis apie tokias atostogas man nekelia nerimo.

Šeštadienį anksti ryte keliuosi pas Agnę, rengiuosi ir grįžtu į savo butą. Ten manęs atvažiuoja paimti Rū., ir mes išvykstam į Alytų. Likusią dieną nieko per daug neveikiu. Mama rodo, kur kokio maisto nupirko, kur ką turėčiau valgyti arba kur katės maistas ir kraikas; aš laisvu metu skaitau, žiūriu krepšinį arba bandau snausti – man reikia pailsėti, nes 02 val. išvažiuosim, vešiu mamą ir draugą į Garliavą, iš kur juos paims kiti žmonės ir nuveš į Vilniaus oro uostą.

Bet snausti nepavyksta, nuolat vartausi ir girdžiu garsus mūsų bute arba iš aukščiau gyvenančių kaimynų. Kaip ir sutarta, 02 val. išvykstam, vairuoju aš. Pirmą kartą važiuoju tokiu tamsiu metu, perjunginėti tolimas šviesas į artimas man yra naujiena, todėl kartais užmirštu tai padaryti ir vis akinu kitus vairuotojus. Išvažiavus iš Alytaus lyja, o dar ta tamsa, tai važiuoju 80 km/h, nes nesijaučiu užtikrintas. Į Garliavą nuvykstam ramiai, sustojam prie kažkokio namo ir einam ten. Jame randam mamos ir jo draugo draugus – jie irgi vyks kartu į Bulgariją.

Draugai siūlo kavos, arbatos, sumuštinių su kumpiu ir naminiu sūriu. Aš nieko nenoriu, bet po to paprašau kavos – norisi išlikti žvaliam grįžtant atgal. O reikalas toks, kad niekad nesu vairavęs, kai šalia priekyje nesėdi mamos draugas, todėl šiąnakt manęs laukia tam tikras išbandymas. Tiesa, su mumis kartu važiuoja mano krikšto tėvas (nes neturi ką veikt), todėl jis sėdės šalia, kai grįšim atgal, bet jis visai ne tas pats, kas mamos draugas.

Pasisvečiavę pas draugus išeinam tuo metu, kai atvyksta dar kitas draugas, kuris ir turi visus juos vežti į Vilniaus oro uostą. Jie persideda lagaminus pas jį į automobilį, mes atsisveikinam, sėdam su krikšto tėvu į automobilį ir pajudam iš Garliavos. Visus ženklus-nuorodas matom, neblūdijam ir Alytų pasiekiam be problemų. Grįžęs paskambinu Agnei, nes ji prašė, o tada atsigulu į lovą ir dar šiek tiek skaitau prieš miegą.

Diena baigta.

***

Dėl naktinės kelionės sekmadienį man rodosi, kad yra jau pirmadienis, todėl prisėdęs prie kompiuterio dirbu nuotoliniu būdu. Tik pamatęs radijo automatizavimo programoje dieną, suprantu, kad šiandien sekmadienis, o ne pirmadienis, ir nustoju daryti visokius dalykus dėl radijo.

Bėda ta, kad be to darbo nėra ką veikti. Pasidarau pusryčius, padarau kavos sau ir krikšto tėvui, kuris po kelionės liko nakvoti pas mus bute. Abu bimbinėjam be veiklos, po to parsiunčiu jam muzikos ir įrašau ją, kad galėtų klausyti savo telefone. Bet tik tiek, daugiau nėra ką veikti.

Bandau skaityti, valgau pietus, maudausi karštoje vonioje, glostau katę.

Diena tokia apsiniaukusi, dangus nenori pragiedrėti.

Gaunu žinutę, kad iš manęs nori imti interviu žurnalas „Literatūra ir menas“. Smagu, bet jau seniai ne taip, kaip nuolat įsivaizduodavau, kad man bus. Faina nors tai, kad interviu ims Jurga Tumasonytė – visada norėjau jai duoti interviu, nes jos klausimai būna įdomūs.

Kartais prisėdu ir užrašau idėjas naujam romanui.

Draugai nenori eiti žiūrėti krepšinio į miestą, todėl žiūriu jį vienas namuose. Kai žiūri varžybas vienas, emocijų lieka mažai. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė laimi, nuaidėjus finaliniam signalui paploju vienas kambaryje, ir einu vėl prie kompiuterio.

Atsidarau vyno, susirašinėju su Agne ir klausau The National.

***

Katė nakvojo man prie kojų, bet netrukdė – miegoti nuėjau apgirtęs.

Ryte jaučiausi blogai, tarsi peršalęs. Kas žino, gal ir peršalau eidamas rūkyti tik su marškinėliais į balkoną.

Kadangi skaudėjo galvą ir buvo užsikimšusi nosis, neapsikentęs išgėriau vaistų nuo skausmo, tačiau jie nelabai padėjo. Taip po ilgo laiko turėjau iškęsti nemalonumus vienas pats, ir ką – iškenčiau, ir priešpiet visi blogi simptomai buvo dingę. Pusryčiavau per pietus, pietavau neapsakomai vėlai. Po to susitikau su Tadu.

Sėdėjom Jaunimo parke, žiūrėjom į skate parke dviračiais, riedučiais ir riedlentėmis važinėjančius vaikus, paauglius, ir tai kažkaip ramino. Kalbėjom apie tai, kaip visada – santykius. Tadas pasakojo kaip išsiskyrė su paskutine mergina, kas vyko po to. Klausydamas jo prisiminiau, kad tame pačiame parke sėdėjom prieš metus, tik tada buvo ne rugsėjis, o rugpjūtis, ir kalbėjom apie tą patį – santykius su merginomis. Anais metais jis irgi pasakojo, kad išsiskyrė su mergina. Anais metais aš irgi turėjau problemų dėl santykių, bet mažai ką Tadui pasakojau – aš išvis tada mažai kam apie tai kalbėjau. Yra dalykų, kuriuos tenka pasilikti sau – yra dalykų, kuriuos iškęsti turi vienas; galų gale, tu pats ir kaltas, ar ne?

Diena nebuvo šilta, su džemperiu būti po kurio laiko pasidarė vėsu, todėl atsistojom ir pasivaikščiodami grįžom į kiemą. Paėmiau automobilio raktelius, įsėdom ir parvežiau Tadą namo. Grįždamas atgal taip norėjau į tualetą, kad užsukau į netoliese esančias kapines, ten yra tualetas, tai ten ir nusilengvinau. Po to grįžau saulei jau visai besileidžiant už horizonto, pastačiau automobilį už namo ir grįžau į butą.

O bute vėl nežinojau ko imtis, tai atsisėdau priešais televizorių ir žiūrėjau filmą, kurį streaminau iš kompiuterio į tv. Dabar, kai tai rašau po kelių, jau nepamenu koks filmas tai buvo.

Iš tiesų man sunku atskirti vieną dieną nuo kitos.

Ir visur tas švininis dangus.

Liepa

2017/07/24

Labai geras Virginijos Kulvinskaitės tekstas „nekaltybės ir kitos černūchos“:

„ankstyvoje paauglystėje dažnai įsidukrindavau į svetimas šeimas, bet tik į tas, kurias laikiau normaliomis, kur buvo keli vaikai ir mama nedirbdavo, man tai atrodė tarsi stebuklas – grįžti namo ir rasti ten mamą. pagal tai ir rinkausi drauges, pas tokias užeidavau nekviesta, pasisiūlydavau padėti, darydavau dalykus, prie kurių namuose nesiliesdavau, – skusdavau bulves, plaudavau indus, šluostydavau dulkes ir panašiai. labiausiai mėgdavau dengti stalą, pas mus namuose visi, tai yra aš ir mama valgydavome atskirai, todėl nebuvo prasmės ką nors dengti. šiek tiek įsidukrinau ir į petro šeimą, kartais jo mama mane pakviesdavo šiaip, o patėvis padarė pirmas mano kūno – rankų, pėdų, kaklo, skruosto – nuotraukas. jis mėgdavo fotografuoti fragmentus ir kai pamačiau išryškintas nuotraukas, negalėjau patikėti, kad mano oda, apgamai, pirštų forma tokie ypatingi, – kūnas nuotraukose buvo mano ir jau nebe mano, jis tarsi kalbėjo, tik nesupratau, ką.“

Jeigu patiko, dar yra kitas iš tos pačios serijos – „kai buvau malalietka“.

***

Antradienis, dirbu darbe, jau vakarėja, dabar 20 val. Dar valanda ir važiuosiu namo, ir kai pagalvoju, kad namie bus Agnė ir jos katinukai, pasidaro kažkaip neįprastai gera.

Aš seniai nepatyriau tokio jausmo – kad kažkas manęs laukia.

Kad kažko laukiu pats.

***

Beveik nustojau skaityti, o viską, kas atsiduria rankose, skaitau tik po truputį, net jei tekstas ir patinka. Taip liko neperskaitytas „Traktatas apie pupelių gliaudymą“ (nors nebaigiau, bet labai rekomenduoju), į šalį numečiau ir Riko Šelėjaus „Varaujaus didvyrio“ antrą dalį, pradėjau ir iškart atidėjau Daniil Charms „Nutikimai“; tik Jurgio Kunčino „Kilnojamosios Rontgeno stotys“ kiek daugiau paskaičiau, bet irgi sustojau.

Turbūt persiskaičiau.

***

Dabar aš prisiminiau tuos popierinius (kartoninius) vienkartinius puodelius, į kuriuos pilstydavo limonadą ir turbūt kitus gėrimus Alytaus Jaunimo parke vykstančių švenčių metu. Turėjo būti maždaug 1994-1997 metai, o gal dar ir ilgiau tie puodeliai buvo naudojami, net nežinau. Tuo metu mes namie tokių niekada neturėdavom (nebuvo poreikio), ir man patikdavo iš jų gerti, visada jausdavai tą popieriaus (kartono) poskonį burnoje.

***

Vakar Agnė vakarienei gamino – net nežinau ką – bet valgėm trijų rūšių grybus su makaronais ir padažu, buvo skanu.

Keista kažką daryti virtuvėje dviese.

Man atrodo, kad aš viską pažįstu iš naujo.

Naktiniai pokalbiai / Knygos pristatymas

2017/06/29

Mergina, parvežus ją taksi iki viešbučio, sako: einam pas mane.

Mes abu girti, aš nieko nenoriu, sakau: ne.

Ji įkalbinėja toliau, ima mane už rankos, nori vesti, bet aš vis tiek sakau: ne.

Dabar ji supyksta, sako: kas tau yra, kodėl tu nenori?

Ir tada man tampa aišku – nes nenoriu.

Taip jai ir pasakau.

***

Mergina bare, mes abu išgėrę, kalbamės apie mano iškreiptą suvokimą, kad visi vyrai yra blogi iš esmės.

Ji sako: bet tai netiesa, vyrai nėra blogi, jie reikalingi seksui.

Tada juokiamės abu.

Ji sako: gal norėtum pas mane?

Dabar, kai žinau, kad nereikia bijoti pasakyti, kad nenoriu, neišsisukinėdamas ramia širdimi sakau: ne, nenoriu.

Ji sako: gaila, nes tavo gera liemens apimtis.

Tai keisčiausias komplimentas, kokį esu girdėjęs.

***

fame finally found him:

mirrors became his torturers,

cameras snapped him at every chance

***

Sėdžiu Paviljone, liko kelios valandos iki mano antro romano „Mano tėvas, mano sūnus“ pristatymo. Pasiėmiau alaus, nes visai neturiu ką veikti laukdamas Sandros. Ji jau turėjo būti, bet parašė, kad blogai apskaičiavo laiką ir vėluos virš pusvalandžio. Baras tuščias, tik keli žmonės sėdi lauke, o barmenė daro tvarką už baro. Kai ėjau alaus, net paklausiau – ar jūs jau dirbat? Dirbam, atsakė. Gerai, tada Heinekeno.

Kad ir kaip bebūtų keista, Heineken alus man vis dar skanesnis iš butelio, o ne kranelio ar skardinės. Namuose, virtuvėje, prie šiukšliadėžės kas savaitę išsirikiuoja tai daugiau, tai mažiau Heineken tuščių butelių. Galima būtų pamanyti, kad nieko daugiau negeriu, ir tai būtų arti tiesos. Nežinau, kas man su tuo Heineken atsitiko, bet kol kas nesiskundžiu – užtenka jo vieno. Kaip kažkada buvo Carlsberg, Švyturio „Gintarinis“ ir „Baltas“, 1795 arba Samsono tamsus, taip dabar atėjo eilė Heineken.

Aš labai noriu miegoti. Neseniai pavalgiau, gal todėl dabar jaučiuosi mieguistas. Dar man skaudena galvą, bet ne todėl, kad vakar išgėriau (tai buvo keli alaus).

Ateina Olia, prisėda šalia ir mes kalbamės. Paklausiu gal turi vaistų nuo skausmo, ir ji duoda man tabletę. Užgeriu ją alumi galvodamas, kad kažkada tėkšiuosi žemyn, kažkada mane paves organizmas, panorės suvesti sąskaitas su manimi, ir tada aš turėsiu pripažinti, kad jo netausojau, kad nesaugojau, kad visą laiką įnoringai jį nuodijau, tarsi apsimesdamas pats prieš save, kad tai ne save žudau ir naikinu, o kažką kitą.

Bet kol kas aš dar krutu.

Pamažu renkasi žmonės, atvyksta ir Sandra, trumpai aptariame pristatymo formatą, o aš einu derinti įgarsinimo technikos, nes su Paviljonu kartais taip jau nutinka – susitari, bet po pats turi sukti galvą kaip viską išpildyti; prijungiu savo kompiuterį ir paleidžiu The National – tik jie šįvakar ir skambės.

Kai laiko lieka visai nedaug, kai kas ateina su knyga, kad pasirašyčiau, kai kas tiesiog nori pasikalbėti, o laikas vis senka; dar duodu interviu PenkiTV televizijai. Vienu metu eidamas link scenos sutinku Agnę, kuri buvo priėjusi pasikalbėti po knygos pristatymo knygų mugės metu; susitinkam ir taip džiaugsmingai apsikabinam, tarsi būtume geri bičiuliai, man pačiam net keista.

O tada prasideda knygos pristatymas: aš skaitau ištraukas, tada kalbamės su Sandra apie rašymą ir antrą romaną, po to vėl skaitau ištraukas, vėl kalbamės su Sandra, tada klausytojai užduoda kažkiek klausimų, bet man jau viską norisi greičiau baigti, norisi greičiau pereiti prie slemo tekstų, kad pats atsipalaiduočiau ir kitiems būtų linksmiau. Kai viską galiausiai baigiu skaityti, suprantu, kad užtrukome apie valandą; visiems padėkoju ir bėgu į tualetą, nes labai norisi jau. Grįžęs pasirašinėju knygas ir kalbu su pažįstamais arba visai nematytais žmonėmis. Kol va taip leidau laiką, artimiausi draugai išėjo į kitą barą, o aš vis dairiausi ar niekur nedingo Agnė, nes norėjau su ja pasikalbėt.

Kai galų gale atsilaisvinau, prisėdau prie Agnės ir jos draugių, susipažinom, ir apie kažką kalbėjom. Tuo metu labai miglotai nujaučiau, kas mane laiko prie jų ir kodėl nenoriu eiti prie kitų likusių pažįstamų. Kai jau sutemo ir į barą pradėjo rinktis nauji žmonės, aš pasiėmiau savo daiktus ir visi kartu išėjom į Who Hit John barą. Ir kai iš ten po kurio laiko išvažiavo paskutinė Agnės draugė, ir mums likus dviese ji nužvelgė mane tokiu keistu keistu, bet maloniu žvilgsniu, aš supratau, kad slapta visą šį vakarą to ir norėjau – likti su ja dviese.

Postcosmos 2017

2017/06/28

Į vienos dienos festivalį Postcosmos 2017 išvykstam anksti – Rasa su Tomu laukia manęs prie namų 12 val., kai aš tuo tarpu esu užstrigęs tualete.

Važiuojam trise. Nors šiais metais bus daug daugiau draugų ir pažįstamų nei praėjusiais, tačiau jie visi atvyksta skirtingais ekipažais. Trumpam sustojame prie parduotuvės, nes esu neapsipirkęs. Vaikščiodamas po Rimi galvoju kas tiktų gamtoje, o kadangi greičiausiai nebus laužo, reikia apsieiti su kažkokiais šaltais produktais: paimu rūkytos dešros, juodos duonos, šiek tiek pomidorų, Milka šokoladą, javainį, bulvių traškučių, butelį mineralinio vandens, obuolių, dvi skardines alaus ir cigarečių.

Festivalio vietą pasiekiam 13:30, esam vos trečias automobilis parkinge. O ir tas parkingas anoks čia parkingas – tiesiog šalikelėj sustatyti automobiliai, ir tiek. Išlipę rūkom ir gurkšnojam alų, į festivalio teritoriją dar neinam, skamba Solstafir iš telefono, laukiam kitų draugų. Jie atvyksta po geros valandos, prisijungia prie mūsų ir mes dar kurį laiką tiesiog taip šnekučiuojamės, užkandžiaujam. Kad ir į kokį festivalį nuvažiuočiau, parkingas visada užima svarbią dalį festivalyje – čia galima ne tik apšilti, susirasti naujų pažįstamų, bet ir nusnūsti atokiai nuo festivalio šaršalo.

Kai įeinam į festivalio teritoriją, žmonių vis dar yra labai mažai. Išsirenkam vietą palapinėms, tiesa, nei aš, nei Rasa su Tomu palapinės nestatys – mes tik užėmėm vietą draugų palapinėms; jie abu sakė miegos automobilyje, o aš miegosiu Ugnės palapinėj. Festivalio vieta nedidelė, jauki ir jau pažįstama nuo praėjusių metų. Čia yra kalnelis, dangaus stebykla su visokiais etnokosmologiniais simboliais, nusileidus nuo nedidelio kalnelio stovi pagrindinė scena, maisto ir gėrimų kioskai, dar žemiau – ežeras su liepteliu. Mes susėdam ant akmenų krūvos ir valgom bei gurkšnojam alų, supamės ant sūpynių. Po kurio laiko atvyksta Gintas su Dante, Ugnė su Jurgita, o dar vėliau iš toli išvystu buvusią merginą G., tiksliau ne pačią G., pirmiau pamatau jos aukštą vaikiną ir atpažįstu jį iš baltai žalios kepurės su snapeliu; o štai ir G., ji dėvi melsvą suknelę, atrodo kaip visada gerai. Ir vėliau, kai ji ateina pasupti ant sūpynių savo dukterėčios, aš paeinu žemiau ir atsisuku į ją nugara, kad nereiktų bendrauti. Ne dėl to, kad būtų koks nors pyktis likęs; greičiau atvirkščiai – kad neapkraučiau jos nereikalingu šiltu dėmesiu. O ir šiaip – viskas jau seniai pasakyta.

Užtektinai prisisėdėję ant akmenų nusileidžiam link scenos, kur jau groja pirmoji grupė In Wallved. Ten sutinkam Audingą su Andrium, prisėdam šalia jų ir šnekučiuojamės. In Wallved groja tipinį post-roką – nelabai įdomu, bet ir neerzina – pats tas gulinėjant po saule; lakstantys šunys išverčia mano pusę alaus bokalo. Pasiklausę grupės einam prie ežero ant lieptelio, ten Tomas ragina visus lipti ant festivalio proga padaryto plausto, kuriuo galima šiek tiek pasiirstyti. Iš pradžių norim, bet kažkas spyriojasi, po to jau visi nenorim, o tada vėl iš naujo užsimanom – užsimanom, ir galiausiai išplaukiam.

Ant plausto smagu ir faina. Tomas reguliuoja plaustą, o mes su Rasa, Ugne ir Jurgita geriam alų ir kalbam bet ką. Šalia mūsų, kitame plausto gale įsitaisęs už mus vyresnis vyras su maždaug penkiamečiu berniuku; Tomas užsiima su vaiku, jie dabar kartu reguliuoja plaustą, o merginos klausinėja Rasą ar Tomas dar nenori vaikų; Rasai šitos kalbos nepatinka.

Pasiirstę grįžtam į krantą ir vėl einam prie scenos. Dabar ten groja St.Cheatersburg. Žmonių prie scenos visai nedaug, visi vis dar sėdi saulėkaitoj ant žolės. Po jų groja draugų grupė No Real Pioneers, ir nors iš pradžių garsas labai keistas, vėliau nueinu arčiau scenos ir viskas būna gerai; Gabrielius užsivedęs, daug šokinėja su gitara. Geras koncertas, o ir girdėjau juos jau labai seniai, net gėda kam prisipažint.

Greitai pradeda šalti (naktį prognuozuota tik +6/+7 laipsniai šilumos), todėl einu apsirengti striuke ir užsimaunu antras kojines – storas, šiltas. Tada klausausi Sheep Got Waxed – šitos grupės niekad nesu atidžiai klausęs, tai toks eksperimentinis džiazas su elektronika. Žodžiu, vadink kaip nori, vis tiek nepataikysi apibūdinti jų stiliaus. Klausau ir patinka, net kai su Gaile valgom karštą sriubą viena ausim vis tiek klausausi jų.

Vienu metu dar spėju užmesti akį į ant namo sieno per projektorių rodomas UEFA Čempionų lygos finalo rungtynes (Real laimėjo 4:1 prieš Juventus). Ten prie manęs prisijungia Ugnė su Jurgita, bet Ugnė labai greit apgirsta ir mes ją nuvedam miegoti.

Kažkas užkuria antrą laužą ir prie jo susiburia daug žmonių. Mes irgi ten nueinam su Jurgita, kalbamės. Greitai vienintelis įmanomas būdas ištverti šaltį yra stovėti arti laužo, ir aš ten leidžiu labai daug laiko. Kalbam su Gintu, klausausi jo šiek tiek girtų prisipažinimų apie meilę visiems žmonėms, po to kalbu su buvusia kambarioke Indre. Vėliau mane aplanko 5 minučių šlovė – nepažįstama mergina klausia ar aš parašiau „tą“ knygą. Atsakau, kad aš, ir mes tada ilgai kalbamės, kol ji susipyksta su drauge, tada geriam alų, vaikštinėjam, vėl sėdim arba stoviniuojam prie laužo, bučiuojamės (jaučiuosi kaip šešiolikinis), kol galiausiai ji tampa visai girta, laisto ant manęs alų ir aš ją palydžiu miegoti. Tiesa, per tą laiką būdamas prie laužo spėju paklausyti tiek Sraigės efektą (labai patiko!), tiek Local Blood, tiek Extravaganza.

Palydėjęs miegoti merginą, grįžtu prie laužo, kur sutinku visada energingą Gabrielių iš No Real Pioneers, jis sėdi prie rusenančio laužo su man matyta mergina iš praėjusių metų festivalio. Ta mergina sako, kad yra Viktorija, ir ji prisimena mane iš praėjusių metų – jai įstrigo mano ant scenos skaitytas eilėraštis „Auksaburnis“. Iš pradžių aš net nepamenu apie ką tas eilėraštis ir koks jis išvis yra, bet ji primena: širdie, neleisk man meluoti. Tada trumpai pasakoja, kad išsiskyrė su vaikinu, nes neleido savo širdžiai meluoti. O man toks keistas jausmas visa tai girdėti, sakau: aš buvau toks įsimylėjęs, kai rašiau tą eilėraštį; kurį laiką mąstau apie tai, ką išgyvenau tuo metu.

Tada dar nueinam prie ežero, ten atsiradusi nemaža palapinė, kurioje kažkas dar leidžia kažkokią muziką. Bet viskas neįdomu ir neaktualu, o ir Gabrielius sako, kad jau eis miegot, tai visi atsisveikinam ir aš taip pat nueinu į palapinę, kur nerandu nei Jurgitos, nei Ugnės, tada patogiai įsitaisau su miegmaišiu ir užmiegu.

Birželis

2017/06/02

Po darbo turėjau kelias valandas iki repeticijos su Eimantu, tai nuėjau su kolege ir nematyta mergina išgerti poros alaus į barą. Neturėjau žiebtuvėlio, ir kai jo paprašiau, nematyta mergina man jį davė. Tada ir pamačiau jos panages – juodas, purvinas panages. O žiebtuvėlis rožinis.

Kartais viskas labai nedera.

Panašiai būna, kai stoviu eilėje parduotuvėje ir matau, kad žmonės perka tarpusavyje nederančius daiktus, pvz. langų valiklį ir saliamį. Man daug ramiau, kai jie perka tai, kieno ryšį galima išgalvoti – alų ir rūkytą dešrą, limonadą ir bulvių traškučius, silkę ir duoną. Tada iškart aiškiau būna, ką žmogus veiks su tais daiktais. Bet kai perka langų valiklį ir saliamį, tai viskas kažkaip mistiška būna, sunku racionaliai išmąstyti ką žmogus veiks su jais – pirmiausiai valgys saliamį, o tada plaus langus? Panaudos saliamį picai ar sumuštiniams?

Man patinka, kai dalykai dera tarpusavyje.

***

Kita vertus, <…> atvejis buvo išskirtinis – joje dažnai dalykai nederėjo tarpusavyje, aš matydavau tai vieną, tai kitą kraštutinumą, kurie prieštaraudavo vienas kitam. 2016.09.08 aš rašiau:

„Dabar aš suprantu, kad ji turi tiek visokių flaws (trūkumų) ir net neestetiškų dalykų, kurie mane, pastebėti kitose merginose, stipriai atbaidytų ar paliktų nepasitenkinimo jausmą, tačiau jos atveju – jos atveju jie tik prideda šarmo.

Aš nerašysiu apie šiuos dalykus, kad lengviau ją užmirščiau.

Aš ją dievinu. Bet ar moku (galiu) ją mylėti?“

***

Man visiškai nesuprantama, kodėl tiek daug žmonių taip piktinasi prasidėjusios vasaros oru. Tai taip kvaila, kaip kad kvaila tai, ką darau dabar – piktinuosi, kad kažkas kitas piktinasi.

Vasaras, joms praėjus, visada pamenu kaip karštas. Užtenka vienos ar kelių karštų savaičių, kad įsiminčiau vasarą kaip karštą. Ir nesvarbu, kad be tų kelių karštų savaičių būta daug lietaus ar vėsaus oro – kiekviena vasara man yra karšta.

***

Vaikystės vasaros man visada asocijuojasi pirmiausiai su lietumi. Tingios dienos, kai nėra ką veikti, todėl namie klausaisi radijo (visada tik radijo stoties M-1), vėliau skaitai fantastinę knygą ar nueini į svečius pas draugą, jei tas neišvežtas į kaimą ar sodybą. Buvau vienintelis vaikas be kaimo ir sodybos, todėl kartais būdavo liūdną, kai visus kiemo draugus tėvai ištremdavo atostogauti pas senelius, o aš likdavau vienas kieme. Tačiau manau, kad nuobodulys yra labai svarbus dalykas vaikui augant, nes būtent vaduojantis iš nuobodulio galima susigalvoti visokiausių dalykų. Aš, pvz., skaitydavau knygas ir kurdavau sau žurnalus, aprašinėdavau įsivaizduojamų kompiuterinių žaidimų scenarijus ir kaip ten viskas turėtų atrodyti, užrašinėdavau angliškus dainų tekstus iš klausos ir pan. Net kai mes su mama ir tėvu ar krikšto tėvu išvažiuodavome kelioms dienoms ar savaitei prie jūros ar ežero, man labiausiai įsimindavo tos dienos, kuomet lydavo ir mes būdavome savo namelyje ar kambarėlyje, visi ką nors skaitydavome, klausydavomės radijo ar žaisdavome kortomis. Turbūt aš visada buvau namisėda.

***

Paauglystės vasaros visada asocijuojasi su karščiu ir hormonų audromis, ypač būnant prie jūros. Taip pat paauglystės vasarose būta daug muzikos, tuomet dar gaunamos piratinių CD pavidalu. Kažkurią vasarą, prisiklausęs muzikos, net ir pats dainų tekstus ėmiau kurti, kartais ne tik lietuviškai, bet ir anglų kalba. Žinau, kad kažkur Alytuje yra likę du stori sąsiuviniai su tais tekstais – kai kažkada užmečiau akį į juos, pajutau didelę gėdą ;)

***

Blogeris pivonija daro labai pagaulų video blogą. Puikus video: https://www.youtube.com/watch?v=jAMapLuD1xY

***

O kuosa kamine įdomiai rašo apie vyrus: „Akimirka, kai GJŽKA kariūnas rodė, kaip taisyklingai iššauti, buvo itin intymi: tas gyvybės ir mirties šiurpas, vyras, stovintis taip arti, kad užuodžiu jo kvapą, kai kūnas įsitempa, neaišku, nuo baimės, nesmagumo ar dar ko, kai žiūri į tai, kas nerealu, ir labai realiai šauni.“

https://kuosakamine.wordpress.com/2017/05/30/karys/

***

Taip pat rekomenduoju poezijos slemo atstovo Mariaus Povilo Elijo Martynenko tinklaraštį – https://praeis.wordpress.com/

Gegužė (2)

2017/05/26

Kaip praėjo vakarienė su A.

O buvo taip: pažiūrėjau, kad A. atsilaisvins tik 21 val., o restoranas dirba iki 22 val., tada paskaičiavau, jog spėsime nueiti ir pavalgyti iki užsidarymo, apie ribotą laiką informavau ir A., ji sako ok ok, bet prieš susitinkant ji pakviečia jos darbe pažaisti dar stalo futbolą, ir man tokia mintis jau galvoj sukasi – nenori ji su manim vakarieniaut, visai nenori, ir kai žaidžiam jau trečią partiją, tai visai man viskas išvis aišku, o kai žaidžiam ketvirtą partiją, pradedu galvoti, kodėl ji su manimi nenori vakarieniauti – ar tai dėl mano atsiradusio pilvo, ar storų žandų, ar moteriškų klubų ;)) Tada mes pagaliau išeinam iš jos darbo, kai jau ryškiai per vėlu eiti valgyti, ir einam į barą, prisėdam terasoj, A. skaniai kvepia, ir tik kai geriam antrą alaus, A. prisipažįsta, kad jaudinosi prieš tą vakarienę ir visai nenorėjo tos vakarienės, nes niekas jos nėra kvietęs vakarienės, ir man tada kažkaip viskas aišku pasidaro ;) Dar A. su labai gražiais auskarais. Po to grįžtam taksi, ji išlipa prie savo namų, o aš važiuoju toliau ir galvoju dieve dieve kaip valgyt noriu.

Ryte nubundu kažin koks linksmas.

Dabar 10:07, aš valgau obuolį ir vis dar esu pakilios nuotaikos, nors laukia ilga diena darbe, o gi penktadienis.

***

Yra toks žmogus, kuris mane visada erzina – jam net nebūtina kalbėti, užtenka būti kur nors vienoje patalpoje su manimi. Kadangi jį matau retai, tai šiaip ne taip ištveriu. Bet kai jis pradėjo like‘inti mano facebook‘o įrašus, tapo stačiai nepakenčiama.

***

A. pasakojo istoriją apie tai, kaip ji nemoka sakyti žmonėms „ne“ ir kas iš to išeina, ir aš staiga prisimenu visus aklus ir kitokius pasimatymus ar susitikimus, kurie įvyko dėl tos pačios priežasties – mano nemokėjimo pasakyti „ne“.

Kad A. galbūt dėl tos pačios priežasties sutiko su manimi susitikti, aš pamąsčiau tik kitą dieną.

***

Ar aš dažnai esu išgirdęs „ne“?

Šitas klausimas primena pirmosios psichologės užduotą klausimą, tai buvo kažkas susiję su sėkme. Man rodos ji klausėsi klausėsi manęs ir paklausė ar aš išvis esu patyręs nesėkmių, ir aš atsakiau, kad šiaip esu sėkmingas žmogus, o jei jau patiriu nesėkmę, tada ilgam sustoju.

Dabar galvoju: draugystė su G., mano akimis, buvo nesėkmė, nes tai dėl mano kaltės (kaip man tuo metu ir dabar atrodo) mes išsiskyrėm. Po to sekė 5 metai negebėjimo užmegzti normalių santykių su merginomis.

Dabar galvoju: o ar nusivylimas po draugystės su G. iš tiesų baigėsi, praėjo? Vieni ženklai rodo, kad baigėsi, kiti – kad vis dar tempiu tą nusivylimą su savimi, ir jis man trukdo pradėti naujus santykius.

Dabar galvoju: ar tai išvis susiję su G.? Baimę būti blogu vyru aš įgijau anksčiau.

***

Aną naktį grįždamas namo pro Kalvarijų kiemus prie vienos laiptinės radau gulintį vyrą. Naktis tikrai vėsi, o jis tik su džinsais, kedais ir marškinėliais. Priėjau arčiau pažadinti, o jis apsivėmęs sau kaklą, baltos putos drimba jam iš burnos. Matyt, kad girtas. Bandau žadinti, tačiau jis net negali akių pramerkti, kartais kažką suveblena. Negyvenu šitam name, nieko čia nepažįstu, o ir laiptinės languose visur tamsa. Išsitraukiu telefoną ir skambinu 112, ten pasakau kokia situacija, mane sujungia su greitąja pagalba, ten vėl nupasakoju situaciją. Manęs paprašo niekur nenueiti. Paverčiu vyrą ant šono, kad neužspringtų vėmalais, tada laukiu, laukiu, rūkau, laukiu, kokia vėsi naktis, galvoju ar tas vyras galėtų dabar mirtinai sušalt ar susirgti plaučių uždegimu ir vėliau numirti, laukiu, rūkau, laukiu, mano kambariokas irgi dabar serga, jam sinusitas, gavo nedarbingumą, neina į darbą, laukiu, rūkau, laukiu, galėtų šitas vyras būti pašautas ar įdomiau sužeistas, būtų daug įdomiau laukti, galvoju, ir toliau laukiu, laukiu, kol pagaliau pasirodo greitoji pagalba, ir aš juos atvedu iki gulinčio žmogaus, atsisveikinu ir nueinu namo.

Gegužė

2017/05/23

„Kai kurie žmonės negali būti ramūs greta kitos asmenybės, būtina nerimastingai peržengti ribas ir tarsi įsilieti į kitą sąmonę, tikintis, kad taip – nuodugniai išmanant kitą žmogų – jie turi galios valdyti. Išties tai tik atspindi sunkiai tramdomą, impulsyvų sprukimą nuo savęs – tokia didelė savęs baimė, toks nenugalimas noras pasislėpti kitame, apsisaugoti nuo savęs.“

Pabaigos pradžia.

***

2017 m. Eurovizijos laimėtojas dainuoja:

„Jei tavo širdis nenorėtų nusileist
Nejausti aistros, nenorėti kentėti
Nekuriant planų, kas bus po to
Mano širdis gali mylėti už abu“

Mane iki šiol stebina, kad žmonės galvoja, jog užtenka meilės iš vienos pusės. Neva: aš tave myliu, tu tik būk su manim, net jei nieko nejauti. Žmogus nori savintis kitą žmogų, išlaikyti jį kaip objektą. Mes linkę tokius santykius vis tiek vadinti meile, tačiau tai klaidingas požiūris.

Meilė turėtų būti pripažinta kaip liga.

***

Netikėtai sutikau A. ir kitą dieną išdrįsau pakviesti ją vakarienės.

Po kelių dienų galvoju: kodėl aš tiek daug bendrauju su visokiomis merginomis šiuo metu? Ką man tai duoda? Ar tai veda kur nors, jei vieną dieną sau tyliai prisipažinau, kad man dabar gerai vienam ir sunkiai įsivaizduoju, kad galėčiau būti su kuo nors kartu?

***

Vėl užaugo pilvas.

***

Aną penktadienį šventėm T.M. bernvakarį. Bernvakario dalyvių nepažinojau, jie vieni kitų – irgi ne, bet nepaisant to, visi susikalbėjom.

Iš pradžių nuėjom į šaudyklą, ten pašaudėm. Šaudžiau pirmą kartą – dešimt šūvių iš Glock‘o, dešimt iš Makarov‘o; pastarasis patiko labiau, su juo pataikiau visus kartus į taikinį. Pašaudę sėdom į troleibusą ir nuėjom į Etno barą.

Etno bare išgėrėm alaus ir patraukėm į Šnekutį, tada leidomės į Piano Man terasą, vėliau atsidūrėm Vasaros terasoj, dar vėliau – Gringo. Gringo niekad nesu buvęs, turėjau kažkokį keistą nusistatymą prieš tą barą. Šįkart ten sutikau G. draugę/kolegę Au., truputį pasikalbėjom. Vėliau bernvakario kaltininkas T.M. pradėjo norėt miego, tai vedėm jį pavalgyti į McDonald‘s, bet kol visi pavalgėm ir dar išgėrėm alaus Žemaitės skvere, tai keli iš mūsų irgi užsinorėjo miego. Galiausiai trise nuslinkom į Akivarus, paėmėm po alaus, bet aš savojo taip ir neišgėriau – pasijutau pavargęs ir taksi grįžau namo.

***

Kitą dieną vyko Gatvės muzikos diena.

Kažkada ši diena mane labai domino, nes kai ji atsirado, buvau gal dvidešimties metų ir man žaviai atrodė idėja, kad visi išeina į miesto gatves ir groja. Tačiau metai iš metų GMD vykdavo tą patį savaitgalį, kurio metu būdavo ir motinos diena, taigi aš visada išvažiuodavau sveikinti mamos į Alytų, o Alytuje GMD vykdavo kažin kaip nykiai ir neįdomiai. Pirmą kartą į GMD Vilniuje išėjau pasižvalgyti, kai man buvo gal 27 metai, ir tada nei pats renginys, nei ten išgirsta muzika jau neatrodė Kažkas Tokio.

Šį pavasarį GMD šurmulį mačiau eidamas Gedimino prospektu, po to dar šen bei ten, tačiau bendra nuotaika pasijautė tik tada, kai nuėjau į Downtown Forest Hostel. Ten grojo visokios grupės, ir nors man ten kažkuri grupė visai nepatiko, bet Frank Fitts buvo visai ok, nors labiausiai iš visko patiko ta festivalinė, atsipalaidavimo atmosfera, sklandanti visur.

Ten būdamas ir pagalvojau – viskas bus gerai, vasara čia pat.

***

Pasirodo, kad Jenny Lee Lindberg iš Warpaint yra man kadaise patikusios aktorės Shannyn Sossamon sesuo.

Pavasarių šimtas

2017/05/09

Kai ateinu į restoraną, G. jau sėdi už staliuko. Atsiprašau, kad vėluoju, ir iškart einu į tualetą. Kodėl vėluoju – reikėjo nusipirkt kremo veidui, nes kaip tyčia veido oda taip išsausėjo, jog tai akivaizdžiai matosi. Nuėjęs į tualetą tepu kremą ant veido, tepu atsargiai, kad neišsitepčiau per daug. Šitaip stengtis dėl G. truputį kvaila, galvoju tepdamas kremą ant veido, todėl surandu sau pateisinimą – ne dėl G. taip elgiuosi, aš šiaip bandau normaliai atrodyti.

Sugrįžęs į salę prisėdu prie staliuko, ateina padavėja, mes užsisakom picą. Po to gurkšnojam alų ir kalbamės. Aš jaučiuosi nejaukiai, tarsi pavargęs po visos dienos, galvoju apie maistą, žiūriu vis kažkur pro šalį.

Kalbamės apie festivalius, muziką, knygas, studijas ir darbus.

Mintyse nuolatos kartoju sau: ji už mane vyresnė. Graži, gerai rengiasi, turi humoro jausmą, o svarbiausia – ji yra buvusi kažkada man didelę įtaką padariusio vyruko mergina. Mums bekalbant aš vis paminiu jį, tačiau ji visai nelinkusi apie jį kalbėti. Mano problema – suvokiu G. kaip to vyruko dalį, kaip jo nuosavybę. Susipažinau su ja gal 2007 metais, taigi mes pažįstami 10 metų, o aš vis tiek ją priimu tik kaip to vyruko antrą pusę; mano supratimu, G. nėra savarankiška asmenybė.

Galvoju kažin ką galvotų tas vyrukas, jei mus dabar sutiktų kartu.

Dabar man jau nesuprantama, kodėl taip įnirtingai kviečiau ją kartu pavakarieniauti.

***

R. sako: praėjusį pavasarį mes daug dažniau susitikdavom!

Aš galvoju: praėjusį pavasarį buvau tave įsimylėjęs.

Praėjęs pavasaris – stengiuosi apie jį negalvoti.

***

Šis pavasaris – maisto gaminimas, valgymas, X failų ir Eerie Indiana žiūrėjimas, sniegas gegužės mėnesį, neišsivystęs santykis su M., negeriu vienas, gaunami kvietimai į vestuves, bent trumpam stabili finansinė padėtis.

***

Praėjęs pavasaris – tai nebuvo meilė, tai buvo kur kas blogiau – ne savo, o kito žmogaus gyvenimo gyvenimas.

Kai gyveni kito gyvenimą, anksčiau ar vėliau skaudžiai nusivili. Toks pat rezultatas būna, kai nori pažinti žmogų kuo geriau – anksčiau ar vėliau tas pažinimas tave įskaudins.

***

Penktadienis su R. buvo velniškai smagus.

Šeštadienį sėdu į autobusą ir važiuoju į Alytų, sekmadienį – motinos diena.

Po vakar man trūksta miego, autobuse tvanku, akiniai nuo saulės galėtų būti tamsesni, nes man vis tiek viskas per ryšku, bet nepaisant visų šitų nepatogių aplinkybių, aš laikausi tvirtai įsikibęs ką tik įsigytų Šiaurės Atėnų, ir skaitau, kol pavargstu. Po to užsižiūriu priešais save – ten sėdi mergina, ji skaito kažkokią knygą, tik aš nematau, kokią. Man patinka kaip atrodo jos viršugalvis, gražūs šviesūs plaukai, simpatiška nosis, kuri kartais pasirodo pro tarpą tarp sėdynių.

Atsigeriu vandens.

***

Sekmadienį – nerimas nuo pat ryto.

Iš Alytaus grįžtu anksti, nes 18 val. jau turiu dalyvauti skaitymuose (vienas iš „Lietuva skaito“ renginių). Ten sutinku pažįstamas, pasidaro jaukiau, bet vis tiek nesu nusiteikęs skaitymams.

Dar sutinku Mindaugą su drauge Egle. Su Mindaugu susirašinėjom kažkada el. laiškais, tai buvo maždaug 2006–2008 metais. Jis rašė eilėraščius, man jie patiko. Nežinau, kodėl susirašinėjom, gal kažkaip per hardcore.lt forumą susipažinom ir apsikeitėm kontaktais. Niekad negalvojau, kad jį kada nors sutiksiu, o štai dabar stovi su drauge, kalbamės; kažkaip šilčiau viduj pasidaro man.

Skaitau pats pirmas, atsistojęs sakau: laba diena, esu Povilas Šklėrius, prastos literatūros rašytojas; aš jau išgėręs porą alaus, skaitau greitai, suprantu, kad galėčiau padaryti ilgesnius tarpus tarp kai kurių eilučių, bet tiek to, man viso to išvis nesinori, bet pasižadėjau, tai reikia įvykdyti.

Vėliau klausau kitų, geriu alų, juokaujam su L. ir jos drauge, dar vėliau – šokiai pagal rokenrolą, visi žmonės kažkur išėjo, dar vėliau – stoviu vienas prie išjungto mikrofono ir dainuoju kažkokią Junius Meyvant dainą, mes likom trise bare, dar vėliau – su L. ir girtutėle R. einam į kitą barą, ten paimam po vieną alaus, bet aš jau pavargęs, išsikviečiu taksi, kartu paimu R. ir išvažiuoju.

***

Bučiuoju tave, nes man linksma.

***

Mane visada stipriai sutrikdo tas kartais pasireiškiantis stiprus seksualinis potraukis, kurį netikėtai iššaukia kokia nors mergina. Kovodamas prieš jį, aš ignoruoju tą merginą, net jei ją pažįstu ir turėčiau iš mandagumo pasisveikinti. Nepaisant to, mane siutina mintis, kad kažkas mane veikia taip stipriai, kad aš elgiuosi kvailai, kad esu prigautas nepasiruošęs, kad negaliu kontroliuoti situacijos.


%d bloggers like this: