Nueinanti moteris (2016.05.08)

2017/04/19

Nieko nėra baisiau nei stebėti nueinančią moterį.

Viena mergina iš prancūzių kompanijos, stovinčios šalia manęs, priėjusi klausia why you‘re so sad?

Nusišypsau jai, nieko neatsakau, ir kai nueinanti moteris pasuka už kampo ir išnyksta iš akiračio, užeinu į barą.

Čia aš niekada nebuvau. Ne, galvoju, buvau kartą – kažkada čia atėjom su K. išgerti vyno, bet tada greit supratom, kad nenorime gerti vyno čia, tai išėjom, parduotuvėj paėmėm vyno butelį ir gėrėm jį prie Vilnelės.

Aš seniai nebegalvoju apie K. Seniai nebegalvoju apie IL. Niekada nežiūrėjau kaip jos nueina, todėl man lengviau.

Prisėdęs už stalo galvoju: jei kada nors turėsiu sūnų, mokysiu jį niekada nežiūrėti kaip nueina moteris. Tai bus svarbiausias mano uždavinys – išmokyti sūnų turėti užtektinai stiprybės, kad nežiūrėtų kaip nueina moteris, kuri jam patinka.

Ji nuėjo pas kitą vyrą, galvoju. Ji, žinoma, to nesakė, bet yra dalykų, kurių tu negali nenujausti. Net toks nebrandus žmogus kaip aš kartais ima ir labai aiškiai supranta dalykus.

Stebėti nueinančią moterį yra tikras savęs žalojimas. Tu gali užmiršti daug dalykų, tau atmintyje gali migla apsitraukti daug kas – tavo pirmoji meilė, pirmas bučinys, pirmas seksas, pirmas išsiskyrimas su mergina, skausmas likus vienam. Bet tą akimirką, kai matai nueinančią moterį, nieko nėra baisiau.

Žinai, ką ji pasakė šį vakarą? Kad mano emocinis intelektas labai aukštas. Ar aš todėl suprantu, kad ji nuėjo pas kitą vyrą? Ar aš todėl nejaučiu jokio pykčio nei jai, nei vyrui, pas kurį ji eina?

Tai tik liūdesys, geluonis, patekęs į tavo kraują, kaip pašinas badantis tą dalyką kairėje krūtinės pusėje, kurį tu vadini širdimi.

Mano pasaulis dar kartą griūva.

Jaučiuosi blaivus, turbūt tai blogiausia, todėl užsisakau dar vieną alaus.

Bet alus nepadeda, jis niekad nepadėjo.

Išėjęs parūkyti į lauką matau porelę, jie abu vos pastovi ant kojų, bet bando apkabinti vienas kitą, bando bučiuotis. Žiūriu į juos šlykštėdamasis, žiūriu į juos žavėdamasis.

Po to grįžtu į barą, paimu savo striukę ir išeinu. Telefonas išsikrovęs, man būtų geriausia eiti link Flagmano ir ten pabandyti rasti laisvą taksi.

Taksi randu lengvai, štai aš jau ir savo kieme; štai jūsų mirtis, pone.

Prisėdęs ant laiptinės suolelio rūkau. Guodžiu save, kad rytoj bus kita diena, rytoj mąstysiu kitaip, galva bus šviesesnė. Su tokiomis mintimis nueinu miegoti ir užmiegu.

Tik kai kitą rytą nubundu, atmintyje vėl regiu nueinančią moterį.

Galėčiau parašyti gerą eilėraštį, galvoju. Bet esu sau davęs pažadą, kad niekada apie ją nerašysiu eilėraščių. Išvis klaida buvo apie ją rašyti. Ką aš sau galvojau?

Nusiprausęs apsirengiu kelnėmis, marškiniais, švarku, pasirišu kaklaraištį. Man patinka šitas kaklaraištis, jis man visada tinka. Juodas kaklaraištis su gražiu, tvirtu mazgu.

Kadangi nežinau ramesnės vietos už bažnyčią, pasuku link Antakalnio, galvoju užsuksiu į Petro ir Povilo bažnyčią – ten taip balta, taip gražu.

Eidamas Tuskulėnų gatve negaliu pakelti karščio, nusirengiu švarką ir nešu jį rankoje. Pasiekęs parduotuvę nusiperku mineralinio vandens; mane troškina ne dėl pagirių.

Kai prieinu bažnyčią ir užeinu, prisėdu paskutiniame suole. Čia vėsu, apsirengiu švarką.

Aplink šmirinėja turistai, iškart suprantu, kad čia negausiu tokios ramybės, kurios man reikia. Priešais mane esančiame suole įsitaiso vyras, jis pagyvenęs. Stebiu kaip jis priklaupia ir meldžiasi. Jis meldžiasi ilgai, aš galvoju ar jį kas nors kankina, galvoju jei aš pasimelsčiau, ar man palengvėtų?

Kartais aš kalbu maldas mintyse, kai atsigulu į lovą – kad mama nesirgtų, kad kiti artimieji nesirgtų, kad mano draugai būtų laimingi, kad ta moteris rastų susitaikymą su savimi ir aplinka, o po to prašau ramybės mirusiems prosenelei ir seneliui, o dar vėliau sakau dievui, sakau žinau, kad tu ir taip turi daug reikalų, suprantu, kad esi užsiėmęs, bet šitie žmonės man svarbūs, ir jei tau liktų laisvo laiko, pasirūpink jais šiek tiek, nes jiems kartais reikia pagalbos.

Nelaikau savęs nei tikinčiu, nei netikinčiu. Man tik nepatinka bažnyčia kaip institucija.

Išėjęs iš bažnyčios einu Antakalnio gatve, einu ir einu, man vėl karšta, bet švarko nenusirengiu. Po to per Šilo tiltą pereinu į Žirmūnų pusę ir einu Minties gatve, galvodamas gal visgi ji nenuėjo pas kitą vyrą? Taip eidamas baigiu gerti savo mineralinio vandens buteliuką.

Kai grįžtu į namus, nusirengiu. Aš visas suprakaitavęs, todėl einu po dušu. Stoviu jame ilgai, vanduo mane visada ramina. Jei užsimerkiu, matau nueinančią moterį, todėl stengiuosi neužsimerkti, žiūriu į visokius daiktus, esančius vonioje: dušo želė, šampūnas, kitas šampūnas, kambariokės dušo želė, kempinė, dantų pasta; žiūriu į juos ir galvoju mintyse: štai čia yra dušo želė, štai čia yra šampūnas, aš matau dušo želę, aš matau šampūną, šampūnas skirtas trinkti galvą, dušo želė skirta prausti kūną, dušo želė kvepia miško uogomis, šampūnas kvepia mėtomis, o kitas šampūnas – kažkokiais vaisiais.

Aš kovoju su savimi. Man žūtbūt reikia negalvoti apie nueinančią moterį, noriu išmesti ją iš galvos.

Prisėdęs ant lovos jaučiu nuovargį kojose. Turbūt tai dėl mano batų, jie nėra labai patogūs.

Prigulu su Bohumil Hrabal knyga Pernelyg triukšminga vienatvė, tai šauni knyga. Skaitau apie veikėją, kuris miške sutinka kitą žmogų, o tas žmogus labai susivėlęs, visas aplipęs vištašūdžiais, ir tas veikėjas juo šiek tiek baisisi, bet žmogus-vištašūdis pasakoja labai įdomius dalykus apie apylinkes, jo pasakojimas skamba labai įdomiai; aš užsnūstu.

Pabudęs po kelių valandų atsikeliu iš lovos ir užverčiu nuėjusios moters nuotrauką, kurią ji man yra padovanojusi; aš

užsimerkiu nuo jos.

Nuėjęs į virtuvę darau sojų ir daržovių troškinį. Sojos jau keptuvėje, dabar pjaustau pievagrybius, pomidorus, šparagines pupeles ir papriką. Kai sojos išbrinksta, suberiu daržoves į tą pačią keptuvę. Stebiu, kaip viskas kepa, kaip garuoja, vėl užsigalvoju apie nueinančią moterį.

Kai troškinys baigtas, suberiu jį į gražią baltą lėkštę, paimu peilį ir šakutę, įsipilu apelsinų sulčių ir prisėdu prie stalo. Pakabinu sojos gabalėlį ir kelias daržoves, įsidedu į burną. Kramtau.

Kažkas man neduoda ramybės.

Tada grįžtu į kambarį ir atverčiu nuėjusios moters nuotrauką, galvoju

aš nenorėjau
aš susmukau ant kelių iš nevilties
spausdamas tavo nugręžtą veidą dar tvirčiau
prie savo krūtinės

Ir žiūrėdamas į tą nuotrauką galvoju

ji kažką sako jam
akimis sklidinomis mėlynumo
ir kaskart
kai jis ištiesia ranką
ji atsitolina

O tada grįžtu į virtuvę ir ramiai pavalgau.

Kovas

2017/04/03

Sapne senelio paklausiau: kaip jums ten? Jis atsako, kad gerai, kad yra daug knygų, tai jis gali skaityti.

Tai teikia vilties – kad po mirties irgi galima skaityt.

***

Sėdim su Martyna ant stalo ir geriam vyną, atitraukę užuolaidas žiūrim pro langą. Visas kiemas skendi rūke, kartais praeina vienas kitas žmogus, grįžta kaimynas su šunimi, kituose languose pamažu gęsta šviesos.

Martyna klausia ar kada nors turėjau žmogų, dėl kurio galėdavau bet kur trenktis, kad ir naktį, jei jis man paskambindavo ar parašydavo, prašydamas/siūlydamas susitikti. Atsakau, kad buvo toks žmogus – ir kaip gerai, jog aš nustojau gyventi jo gyvenimą ir susirūpinau savuoju.

***

Smagu matyti ką daro pavasaris su suaugusiais bernais.

Į radijo laidą atsivedę jauną merginą gėlėtu sijonu, jie kosčioja, kosčioja, kol galiausiai nutaria pramušti ledus ir sako: o iš kur tu muziką siuntiesi?

„O iš kur tu muziką siuntiesi?“ 2017 metais ;)

***

Kartais įsijungiu Facebook‘ą ir pažiūriu kaip gyvena kitas Povilas Šklėrius.

Šiaip mes nepanašūs – jis šviesių plaukų, aukštesnis už mane, aukšta, kiek praplikusi kakta, žydros akys.

Tai vyresnis už mane vyras, bet jo amžius paslėptas, todėl belieka tik spėlioti. Kad ir kaip bebūtų, atrodo artėjantis link keturiasdešimties. Su branda tai niekuo nesusiję – duodu jam arti keturiasdešimt metų tik dėl to, kaip atrodo jo sudėjimas ir kad turi vaiką, nors kas ten žino – galbūt tai kieno nors kito vaikas? Kai susiduri su nepažįstamu žmogumi Facebook‘e, dėl nieko negali būti tikras. Net tai, kad šitas vyresnis Povilas Šklėrius savo darbo vietoje yra įrašęs „nedirbu“, greičiausiai yra melas, nes jei jis niekur nedirbtų, nesifotografuotų ant vandens motociklų ir nekeltų fotografijų iš Monako, ar ne?

Dar šitas Povilas turi kaimą/namą užmiestyje, ten dirba traktoriumi, ir šiaip daug fotografijų yra iš ūkio aplinkos, taigi gali būti, kad gyvena kažkur Alytaus pašonėje. Mėgsta rengtis baltais marškinėliais, turi žmoną (jaunesnę), kurios darbas susijęs su nagų priauginimu; turi motorolerį ir mažytį šunį. Tiesa, šuo figūruoja 2012 metų fotografijose, o vėliau yra visai nepastebimas, todėl galima pagalvoti, kad gal to šuns jau ir nebėra jo gyvenime.

Povilas labai mėgsta vandenį – visai kaip aš. Trečdalyje fotografijų užfiksuoti vandens telkiniai – jūra, ežeras, baseinas, dušas. Būtent iš šių fotografijų man atrodo, kad šitas Povilas Šklėrius yra emigrantas, jo žmona – irgi, tačiau iš fotografijų sunku spręsti, ar jie anksčiau dirbo užsienyje, ar tai daro ir dabar – abiejų Facebook profiliai sustoję ties 2016 m. lapkričio mėnesiu.

Kuo vyresnis Šklėrius domisi? Pirmiausiai – vandens pramogomis, tada – Formule-1, o po to jau seka mažiau svarbūs dalykai: domėtasi puslapiais „Kaip gaminami čipsai“, „Pamatyk kaip gyvatė prarijo kengūrą“, „Juokingesnių girtų merginų dar nematei FOTO“ ir „Žmogus nukrito iš 5 aukšto, pagulėjo, atsistojo ir išėjo namo“.

Kai kuriose fotografijose šitas Povilas Šklėrius atrodo šiek tiek išdykęs, ypač kai daro triukus su vandens motociklu. Bet šiaip jis toks žmogus prie ūkio, šeimos žmogus; yra nusifotografavęs ir prie žydinčių sakurų, tačiau didžiąją dalį fotografijų užima kaimo vaizdai – purvini keliukai, sužėlusi žolė, kiemas – visa tai jis vadina „kaimuku“. Ir šiaip jis mėgsta mažybinius žodžius – „žiemužėlė“, „darbukas“ ir pan.

Ir tik viena fotografija, kurioje Povilas Šklėrius yra šalia tupinčio sakalo (nesuprasi – užsieny ar Lietuvoj), kelia nerimą dėl Povilo Šklėriaus asmenybės – po ja kažkoks draugas yra parašęs „gyvenimi prisiminimais“. Iškart tampa neaišku, ar nėra taip, kad fotografijos darytos seniai, o įkeltos daug vėliau, desperatiškai bandant prisiminti prabėgusią jaunystę ir šiltus kraštus, vandens pramogas ir artimuosius. Vėliau, ieškodamas kitų įrodymų, kad Povilo Šklėriaus gyvenimas nėra toks smagus kaip jis nori parodyti, radau dar vieną įkaltį – kažkokios moters komentarą po 2015 metais įkelta fotografija: „Ilgiesi tų praėjusių dienų :)“. Taigi gali būti, kad šitas Povilas Šklėrius gyvena dvigubą gyvenimą – grįžęs į Lietuvą gyvena kaimuky, bet visa savo siela yra atsiskyręs ir nardo po praeities prisiminimus. Kažin ar jo žmona tai pastebi ir kaip ji į tai reaguoja?

***

Labai nefaina suprasti, kad tai tu turi problemų, o ne kitas žmogus.

Metas pas psichologę.

X failai / Markučiai

2017/03/13

Žiūrėti X failus prieš miegą nėra labai gera mintis, jei nori ramiai išsimiegoti.

Kaskart, kai žiūriu X failus, aš suprantu, kad labiausiai gyvenime norėjau būti kaip Foksas Malderis – užsiiminėti visokiais niekais, žiūrėti krūvas vaizdajuosčių, kaupti visokias fotografijas ir nuolat tikėti.

Tai savotiškas gyvenimas paraleliniame pasaulyje, kuomet surandi porininką/-ę ir sukuri atskirą pasaulį, kuriam visas atsiduodi. Kažkada galvojau, kad tokį paralelinį pasaulį gali sukurti meilė, bet dabar, kai meilės sąvoka tapo labai neapibrėžta ir aš pažinau skirtingas meilės formas, nežinau ar meilė garantuoja dviejų žmonių laimę, nes kiekvienas pats atsako už savo asmeninę laimę ir išsipildymą.

Kaip dažnai mes sutariam su kuo nors ne dėl to, kad abu mokam būti laimingi, o dėl to, kad abu kalbam liūdesio kalba? Tai gali žavėti, bet ar iš vienatve paremto santykio gali kas nors gražaus išsivystyti? Ten, kur daug nuoskaudų, pūlinių ir kaltės jausmo, dažnai nėra vietos nei šviesai, nei meilei.

***

Markučiai primena du dalykus – kaip 2006 m. žiemą ėjau ten į Žaislų planetos išparduotuvę ieškodamas Pokemon kortelių ir kaip 2016 m. gegužę su draugais lankėmės klube Vault.

Šiuos du dalykus skiria dešimtmetis. 2006 metais ten ėjau apimtas keisto troškimo kolekcionuoti pokemonų korteles, tada jais domėjausi daug labiau nei savo studijomis, kurias, berods jau ir buvau metęs. Kaskart, kai kažkuo karštai susidomiu, ypač jei tai susiję su žaidimais, tai byloja tik viena – kad mano psichinė savijauta nekokia, ir aš ieškau pabėgimo nuo nemalonių dalykų. Tai pasikartojo ir vėliau, dažniausiai per vis atsirandantį ir pradingstantį norą žaisti Lineage‘ą. Tąkart žaislų išparduotuvėje pokemonų kortelių neradau, grįžau prisivaikščiojęs apsnigtas į senamiestį.

Kai 2016 metais vykom į klubą Vault, nuotaika buvo ne ką geresnė – nerūpėjo man labai tas vakarėlis, nerūpėjo ir pats klubas (buvęs bunkeris ar priešraketinė slėptuvė, ar dar kažkas). Jaučiau tik didelę įtampą, kuri neapleido manęs visą vakarą, po to ji išvirto į nusivylimą, nepasitenkinimą, pyktį, o visa naktis baigėsi ganėtinai fantasmagoriškai ir padarė milžinišką įtaką likusiems metams.

Dabar, kai važiuoju pas Martyną gaminti vakarienės, nuotaika visai kitokia. Ir kai sėdim pas ją, aš jaučiuosi ramus. Ji turi fainą balkoną, jos katė pasiutus, bet visai mėgsta mane, skamba gera muzika, ir aš norėčiau čia užsukti dažniau.

Vasaris

2017/03/06

Kodėl mums nepatinka klausytis savo įrašyto balso:

https://www.youtube.com/watch?v=BOP2lwme_Pk

***

Sapnavau, kad Rūta sako: Bet Martynai 24 metai, ji tau melavo dėl savo amžiaus!

***

Antradienio vakarus ištveriu sunkiausiai. Tai dėl vieno laidos vedėjo, kurio kažkodėl nemėgstu. Iš tiesų ne „kažkodėl“ – puikiai žinau, kodėl. Kartais jis gali ir nieko nepadaryti, kas mane erzintų, bet vien jo buvimas mane veikia erzinančiai. Ir dar tas jo kompiuteris su purvina klaviatūra – ne šiaip purvina, o tiesiog riebaluota. Kai mes kalbamės, aš kalbu bet ką, aš su viskuo sutinku, kad tik mes greičiau nustotume kalbėti. Kartą jis mane pavaišino alumi, bet tai buvo prieš daugiau nei metus turbūt, tai nesiskaito, o galų gale – jau ir tada jo nemėgau.

Aš gėdijuosi, kad nemėgstu kokio nors žmogaus, man tai atrodo taip žema, todėl išpirkdamas kaltę Facebook‘e laikinu manęs nedominančių žmonių neįdomius įrašus – taip bandau atstatyti pusiausvyrą, o gal save nubausti.

***

Grikiai yra mano 2017 metų atradimas, bet šiandien juos itin persūdžiau. Dabar sėdžiu ir nežinau, ką daryti. Paimu žiupsnelį, įsidedu į burną, kramtau – labai sūru. Tada skrolinu feisbuką, atsigeriu arbatą, paimu dar vieną žiupsnelį grikių, įsidedu į burną, kramtau – blet kaip sūru.

Einu bent jau gražiai apsirengsiu, jei negaliu skaniai pavalgyt.

***

Knygų mugė.

Nežinau, knygos pristatymas buvo keistokas, per jį labai jaudinausi, o po jo jaučiausi pavargęs. Daug maloniau buvo bendrauti su skaitytojais prie leidyklos stendo. Labiausiai pralinksmino mergina, atėjusi manęs paklausti makaronų su saulėj džiovintais pomidorais recepto ;)

***

Paskutinė vasario diena tokia saulėta ir šilta, kad nuėjęs į darbą nusivelku striukę ir užsimetu savo naują gražų paltą, tada einu į parduotuvę ir taip gerai jaučiuosi. Grįžtu nešinas šokaladu Mars ir dviems krosanais – tokie pietūs bus šiandien.

Knygos pristatymas Vilniaus knygų mugėje

2017/02/22

1681

Kviečiu užsukti į romano „Ko negalima sakyti merginai bare“ pristatymą Vilniaus knygų mugėje.

Kada? Vasario 24 d., penktadienis, 17 val.

Kur? Litexpo parodų rūmai, salė 5.5.

Dalyvauja žurnalistas Marijus Gailius, poetė Aušra Kaziliūnaitė, autorius Povilas Šklėrius.

Bilietai į knygų mugę: https://www.bilietai.lt/lit/renginiai/vilniaus-knygu-muge-2017-207485/

Knygą galima įsigyti čia:
1.) https://www.knygos.lt/lt/knygos/ko-negalima-sakyti-merginai-bare/
2.) http://www.tytoalba.lt/ko-negalima-sakyti-merginai-bare

„Dabar užsimerk, mes sapnuosime“

2017/02/17

Dienos šaltos, bet saulėtos. Man patinka kaip saulės šviesa įkrenta pro palėpės langą į mano kabinetą, patinka kaip ji užlieja kitas patalpas. Kartais išsirenku patogią vietą, atsistoju prie sienos ir, nukreipęs veidą į langą, taip stoviu kurį laiką.

Saulė glosto mano veidą.

***

Kokia šviesi mano galva. Jaučiuosi gerai savo kailyje.

***

Įdomus straipsnis apie rašytoją Primo Levi ir pasyvų savižudybės troškimą.

***

Antrą kartą su Martyna susitinkam ir einam į Vytauto Stankaus poezijos skaitymus kartu pritariančiais muzikantais Domantu Razausku ir kitais.

Po praėjusio apsilankymo Vytauto Stankaus skaitymuose žinojau, kad blogai nebus ir renginys nenuvils, o dar šįkart ir vyksta kur kas akiai patrauklesnėje vietoje – Jaunimo teatro salėje „99“. Salė nedidelė, jauki, žmonių apie 150. Kai ateinam likus 10 minučių iki renginio pradžios, žmonių jau prisirinkę, bet mes randam dvi laisvas vietas ir atsisėdam. Laukdamas galvoju – ką aš pamenu iš praėjusio Stankaus skaitymo su muzikiniu fonu? Buvo įtaigu, buvo gerai; Stankus man yra mirties poetas.

Po to prasideda pasirodymas, ir aš greit suprantu, kad dabar yra dar geriau nei praėjusį kartą – anksčiau nebuvo būgnų, o dabar yra, ir tie būgnai prideda dar daugiau gėrio muzikiniam fonui. Negaliu išskirti nė vieno muzikanto, čia puikiai dera ir smuikas, ir bosinė gitara, ir būgnai, ir akustinė gitara bei specialieji efektai iš kompiuterio.

Pats Vytautas Stankus man atrodo visada susikaustęs. Jo apranga (balti marškiniai ir juoda liemenė) man primena grupės The National vokalistą arba Nick’ą Cave’ą; turbūt Stankus labiau taiko į Cave’ą. Galėtų tik labiau atsipalaiduoti ir daugiau judėti ant scenos – kita vertus, čia visgi poetinis performansas, o ne roko koncertas, todėl negaliu dėl to priekaištauti.

Bet kad Vytautas Stankus su šiais muzikantais galėtų tapti rock super star’u, tai aišku jau dabar.

***

Po to trumpai vaikštinėjam po senamiestį, ir netikėtai iš Stiklių gatvės užeinam į Žydų gatvę. Kokia ji man graži ir šviesi, kiek visokių ten nematytų parduotuvėlių – malonu ir keista atrasti Vilnių iš naujo.

***

Turiu tris skirtingas idėjas naujam romanui, ir nežinau, kurios iš jų turėčiau imtis, todėl šiek tiek parašęs metu ir tiesiog skaitau knygas, kurios papuola po ranka.

***

O tada nutinka antradienis, kai man reikia užsukti į leidyklą ir pristatyti jiems sąskaitą. Važiuoju nuo namų 49 autobusu, išlipu prie Žvėryno ir tada jau einu iki Kęstučio g. Diena šilta ir šviesi, eidamas klausausi The Kills, dainuoja sau po nosim. Man patinka Žvėrynas, patinka The Kills, kažkada čia gyveno Jurgis Kunčinas, bet tie laikai, kai žavėjausi jo kūryba, jau praeityje, man šiek tiek gelia rankas, bet pirštinių nesimaunu – įsivaizduoju, kad jau pavasaris.

***

Kiek neįprastas baras „Alaus stotelė“ Žirmūnų rajone. Kai ateinam su Martyna ir prisėdam, iškart suvokiu, kad ji čia vienintelė mergina. Tai ne merginų baras, sakau jai. Sienos nukabinėtos Vilniaus „Žalgirio“ sirgalių atributika ir fotografijomis, tai toks vyriškas baras, ir ten mums besėdint tarp vieno vyro ir kitų vyrų įvyksta kažkoks trumpas konfliktas, kurį visi išsprendžia taikiai, tik tam agresoriui nebeleidžiama grįžti į barą, todėl jis stovi lauke su savo sportiniu krepšiu ir mindžikuoja.

Draugai rašo, kad atvažiuočiau į centrą prisijungti prie jų, bet man patinka su Martyna

Kažkodėl noriu paimt tau už nosies, sakau jai.

To negalima sakyti merginai bare.

***

Dabar aš jaučiu, kad galiu turėti švarią pradžią.

Bridžitos Džouns dienoraštis

2017/02/08

Kartais vyras arba moteris vienas kitą laiko silpnesniu dėl vienų ar kitų priežasčių. Stipresnis nori parodyti savo galią sau ir kitam žmogui, demonstruodamas rūpestį tuo silpnesniuoju. Bet iš tiesų tai nėra rūpestis. Rūpintis mes galim gyvūnėliais, tėvais, vaikais. Bet kai atsiranda vyro ir moters santykis, paremtas viršenybės jausmu, dažniausiai rūpestis yra užslėptas gailestis. Gailestis reiškia, kad vienas žmogus kitą žmogų laiko prastesniu už save.

Aš pats esu laikęs kitą silpnesniu už save, esu matęs kaip tai atrodo iš šono kitų žmonių santykiuose. Noras rūpintis kitu žmogumi yra sveikas, bet nereikia jo painioti su kito žeminimu, nuvertinimu. Žeminimas, gailestis, kito žmogaus nuvertinimas veda prie to, kad „gelbėtojas“ ar „rūpintojėlis“ nenori, jog jo dėmesio objektas pasikeistų. Nes jei objektas, kuriuo jis nori rūpintis, taptų savarankiškas ar laimingesnis, normalesnis ar šiaip susitvarkytų savo bėdas, tada tam objektui nereiktų kito žmogaus pagalbos. Taip „rūpintojėlis“ taptų nereikalingas, negalėtų savęs realizuoti per rūpinimąsi ir kito žmogaus gailėjimą. Taigi vienintelis būdas „rūpintojėliui“ patenkinti save, yra pririšti savo auką prie savęs įtikinant, kad tik būdama su „rūpintojėliu“ auka gali jaustis laiminga ar saugi (saugumas įvairus – finansinis, emocinis). O tai veda prie to, kad „rūpintojėliui“ iš tiesų nerūpi auka, nes jam ji nereikalinga kaip protingas, savarankiškas žmogus; jis ją tik išnaudoja, siekdamas pats geriau pasijusti; tokiuose santykiuose nėra meilės, nebent „rūpintojėlis“ myli tą jausmą, kad yra už kitą pranašesnis.

Dabar aš galvoju apie visa tai ir suprantu, kad turėčiau pakeisti savo elgesį. Kadangi neseniai padariau teisingą pradžią, pažadu sau nemeluoti – vietoj žmonių gailėjimo ar apsimestinio rūpinimosi iš tiesų galvojant kaip patenkinti savo keistus norus, aš nustosiu taip elgtis ir pradėsiu žiūrėti į man artimus žmones kaip į savarankiškas asmenybes. Nes aš visų pirma noriu, kad mes būtume lygūs, nenoriu žiūrėti į tam tikrus žmones kaip į kažkokius gailėjimosi objektus. Net ir dėl <…> – nepaisant visko, visame mano elgesyje yra stiprus noras matyti <…> laimingą – laimingą su pačia savimi.

***

Yra toks žaidimas, kurį kartais mes žaidžiam vieni su kitais – vienas kito laikymas ant pavadėlio. Kartais pavadėlį vienas kitam užmaunam, gražiai ir švelniai uždedam jį kitam žmogui nieko per daug neaiškindami, slapta. Mes laikom vieni kitus šalia, kad galėtume pasinaudoti, kai reikės. Tam, kurį laikai ant pavadėlio, tu nieko neduodi, tik manipuliuoji juo, atimi iš jo laiką, palaikai jo puoselėjamą iliuziją, kad gal kažkada kažkas tarp jūsų bus, ar kad jis yra tau reikalingas. Pavadėlis patogus – galima jį atlaisvinti, galima suveržti, viskas priklauso nuo noro ar kitų tavo nesiklostančių santykių. Tam, kurį mes laikome ant pavadžio, nėra jokių šansų priartėti prie mūsų. Kaskart, kai jis nori mūsų dėmesio ar laiko, mes randam priežasčių su juo negalėti susitikti. Kaskart, kai mums kas nors blogai arba smaugia vienatvė, mes išpučiam situaciją taip, kad ant pavadėlio laikomas asmuo niekaip negali atsispirti mūsų pasiūlymui susitikti.

Tiesa ta, kad tiek viena, tiek kita pavadėlio pusė tik švaisto savo laiką, ir kuo ilgiau visa tai tęsia, tuo labiau auga bendras nepasitenkinimas – kad vienas kitam nėra tokie, kokie norėtų, kad būtų.

Mahila / sapnas 2017.02.07

2017/02/07

Sapnavau, kad esu turguje ir perku austres, pirkdamas galvoju kurių galų man tos austrės, aš net nemoku jų valgyti, bet tada prisimenu, kad pas mane atvyksta į svečius Mahila, tai todėl ir perku tas austres, nes aš noriu jai paruošti skanią vakarienę.

Po to aš esu kažkokiame bendrabutyje, stoviu koridoriuje ir girdžiu, kad kažkur garsiai groja Arctic Monkeys, artėju link kažkokių durų, jas pravėręs matau tris merginas, jos visos šoka su pižamomis klausydamos Arctic Monkeys, aš žiūriu į jas susižavėjęs, man irgi patinka Arctic Monkeys, o po to jos mane pastebi ir susigėsta, sako: tik kunigams nesakyk.

Išeinu iš jų kambario ir einu tolyn koridoriumi, mane pasiveja viena mergina iš to kambario ir sako: aš Mahila; sakau: aš Povilas. Ji žiūri į mane ir sako: Povilai. Tada nuleidžia akis ir susigėdusi sako: šiaip aš klausau techno, bet kambariokėms patinka Arctic Monkeys, tai aš nenorėjau pasirodyti ne prie chebros.

Mes išeinam su ja pasivaikščioti ir vaikštome, ji pasakoja apie techno sceną Berlyną, pasirodo ji ten kurį laiką gyveno, o aš jai pasakoju apie Deftones, vėliau mes valgome kažkokią japonišką ar kinišką aštrią sriubą kažkokioje kavinėje, aplink visur kunigai ir vienuoliai, aš nesuprantu kodėl. Ji manęs klausia kodėl aš įstojau į kunigų seminariją, aš atsakau, kad aš nestudijuoju kunigų seminarijoje. Tada ji sako: tai ką tu veiki kunigų seminarijos bendrabutyje? Ir tada suprantu, kad aš tikrai studijuoju kunigų seminarijoje, tik buvau tai užmiršęs; Mahila juokiasi iš manęs.

Vėliau mes sėdim kažkokiame parke ant suoliuko, šalia teka plati, bet labai sekli upė. Aš matau, kad upe kažkas plaukia ir galvoju pagausiu tą daiktą. Šokinėju nuo akmens ant akmens, aš su converse‘ais, jie gali greitai peršlapti, bet man sekasi, kojos lieka sausos, ir kai grįžtu į krantą iš upės su tuo plaukusiu daiktu rankoje, matau, kad tai yra kažkoks grupės Slayer kompaktas – Mahilai tokio nepadovanosi.

Tada vėl esame bendrabutyje, geriame su jos kambariokėmis vyną ir alų, dabar jau garsiai skamba techno, man nepatinka, bet kompanija gera, tai nieko tokio, mes visi šokinėjam ant lovų, mėtomės pagalvėmis, Mahila rūko pro langą. Aš galvoju kažin kodėl kunigų seminarijos bendrabutyje viskas taip leidžiama, o gal čia vėliau ateini į egzaminą ir tau parodo tavo nuodėmių suvestinę ir tada sprendžia, ar tu išlaikei, ar neišlaikei egzamino? Po to visi lipame pro langą, nes girdime, kad kažkur kaime vyksta festivalis; aš šoku su Mahila prie kažkokios scenos.

Dabar mes esame mano bute Alytuje, gulim užsikloję antklode ir žiūrim televiziją, bet mums neįdomu, ką rodo, abu esam sulyti, šildomės po antklode, jos plaukai šlapi ir susivėlę, ji susirango šalia manęs, prisispaudžia man prie krūtinės ir aš uždedu ranką ant jos šlaunies, kad jai būtų šilčiau.

When Girls Telephone Boys

2017/02/06

Po to supykau ant Rūtos, nes buvo už ką.

Pyktis man neįprastas jausmas, nes dėl savo tėvų barnių įpratau užgniaužti pyktį ir jo nedemonstruoti; nemėgau žmonių, kurie nesugebėdavo jo kontroliuoti. Paskutiniu metu pastebėjau, jog neišleistą pyktį nukreipiu prieš patį save, tai visada baigiasi tam tikru savęs kankinimu, žlugdymu, baudimu, net jei pirmiausiai pykstu ant kito žmogaus, o ne ant savęs. Todėl kai šį kartą supykau ant Rūtos, man iš dalies palengvėjo. Galų gale, pyktis yra labai natūralus dalykas, jį kažkaip reikia išleisti, realizuoti.

Realizavau paprastai – nuėjau pas kaimynystėj gyvenančius draugus ir prisigėriau. Grįžęs namo radau kambarioką su kolega iš darbo, tai prisijungiau prie jų atsinešęs butelį vyno, ir vaidinau prieš juos labai kietą. Rytą nubudęs šalia lovos radau nebaigtą vyno butelį ir pagalvojau, kad pasileisiu Pearl Jam dainą „Indifference“ ir gersiu toliau vyną, bet tada pagavau save kvailai besielgiantį ir sustojau kurti savęs gailėjimo planą. Vietoj to, kad daryčiau nesąmones, susitvarkiau kambarį, išploviau indus ir pasigaminau skanius pietus, parašiau Rūtai, kad tikrai ant jos pykstu, o po to pakviečiau Rimą vakarienės/pasivaikščioti.

Ir pasijutau labai gerai.

Berašydamas apie pyktį prisiminiau vieną istoriją iš vaikystės. Mama susipyko su tėvu ir kitą dieną nusipirko naują baldų komplektą į savo miegamąjį. Nežinau, kuo tas jų susipykimas buvo neeilinis, bet net tėvo motina įsikišo, bandydama užglaistyti situaciją – ji paskambino ir paklausė kaip laikosi mama, ar pyksta ant tėvo. Aš atsiliepiau ir atsakiau, kad mama labai pyksta ir iš viso to pykčio net naujus baldus nusipirko, tai močiutė daugiau nieko nesakė, matyt, suprato rimtą mamos pyktį.

Kadangi aš baldų nepirkau, tai nuėjau vakarieniauti su Rima. O ten įvyko labai įdomus dalykas – mums bekalbant su ja, vienu metu ji pažiūrėjo į laikrodį, o tada sako – štai bendraujam su tavim pusantros valandos nelengvomis temomis, bet aš jaučiuosi labai gerai, šitas bendravimas su tavimi man teikia malonumą. Ir tada aš pagalvojau – aš irgi jaučiu TĄ bendravimo malonumą; mes labai lengvai susikalbam, nors realybėje matomės tik antrą kartą. Ir dar – bendraudamas su Rima prisiminiau Renatą ir Rūtą – su jomis patirdavau tokį patį malonumą.

Dabar, kai apie tai galvoju, manau, kad mūsų visų patirtys arba kažkuo panašios, arba mes tiesiog mokame apie jas kalbėti, arba turim kažkokį bendrą kalbos kodą. O tai, kad Rima, Rūta ir Renata yra tarpusavyje kažkuo fiziškai panašios, turbūt tėra tik atsitiktinumas ;)

***

Bekalbant su kambarioku, jis nusistebėjo, kai pasakiau, kad man brandžios moterys yra gražios. Jis manimi labai stebėjosi, sakė, kad jam 30 metų moteris jau atrodo sena. Kambariokui 24 metai, man – 29. Dar pridūrė, kad jį patį žavi tik jaunesnės už jį. Man visa tai nesuprantama.

Vėliau, kai buvau susitikęs su Rima, ji atrodė labai moteriškai, taip skoningai apsirengusi, ir aš mintyse jai padėkojau. Nemoku paaiškinti, bet šalia jos pasijutau kažkaip maloniai, pajutau, kad esu su moterimi, o ne šiaip susitinku su kažkuo pabendrauti. Tokiomis situacijomis ir mano elgesys pasikeičia, pats nepajuntu kaip pradedu flirtuoti, jaučiuosi kažkoks vyriškesnis. To aš, pvz., niekad nepatiriu bendraudamas su <…>, nors, kita vertus, <…> man kelia labai gražų estetinį pasigėrėjimą; bet tai kažkas visai kita.

***

Rima priminė gerą klausimą – ar aš dievinu, ar myliu? Meilė yra ilga ir nuobodi, varginanti, dievinimas – stiprus, jausmingas, bet trumpas. Man rodos iki šiol aš mokėjau tik dievinti, ir labai liūdnai baigdavosi tos draugystės, kai merginų nepavykdavo dievinti. Kita vertus, draugystė su G. – ten nebuvo dievinimo, aš pamažu ją mokiausi pamilti, tik man prireikė kur kas daugiau laiko nugalėti abejingumą pačiai galimybei vėl pamilti; mano delsimas jai turėjo atrodyti kaip rimto santykio vengimas. Kas žino, gal taip ir buvo.

Kaip gerai, kad kai kurių dalykų mes jau niekada nesužinosim.

***

Gavau atsakymą dėl antro romano iš „Vagos“ leidyklos – romano jie neišleis. Po kelių dienų gavau atsakymą iš leidyklos „Tyto alba“ – jie nusprendė romaną išleisti. Apsidžiaugiau, bet džiugesys greit išblėso, pasidžiaugiau artimiausiems žmonėms, ir tiek. Natūralu, kad dėl pirmo romano išleidimo džiaugiausi stipriau ir ilgiau – visgi pirmasis.

Dar po kelių dienų man pradėjo atrodyti, kad mano antras romanas niekam tikęs. Taip pat buvo ir su pirmuoju, stengiuosi nekreipti dėmesio į šitas mintis. Galų gale, galbūt man lemta nuolat nusivilti galutiniu rezultatu? Aš patiriu kūrybos proceso džiaugsmą, tai kaip užduoties sprendimas, o kai viskas baigiasi, jaučiuosi tuščias indas ir viskas, atrodo, yra padaryta blogai; kažkaip nuolatos ne taip, per prastai, per mažai įspūdingai. Guodžiu save, kad aš dar tik pradedu rašyti, todėl kažką rimtesnio parašysiu po 5-10 metų, o ne dabar. Kol kas ši mintis man padeda per daug savęs nespausti ir nereikalauti super gero romano. Galų gale, dauguma muzikos grupių tik su trečiu ar ketvirtu albumu prasimuša, nugludina savitą skambesį. Taigi aš irgi turiu dar laiko.

Apie romaną „Ko negalima sakyti merginai bare“

2017/01/30

ko-negalima

Pirminis romano pavadinimas buvo „Ir visur ta šviesa“, tačiau leidyklai jis labai priminė maldos žodžius, todėl buvo priimtas sprendimas jį pakeisti. „Ir visur ta šviesa“ kaip pavadinimas buvo sugalvotas dar 2014 metais, kuomet bandžiau parašyti romaną, bet iš to nieko neišėjo.

***

„Ko negalima sakyti merginai bare“ pavadinimas paimtas iš tokio paties pavadinimo eilėraščio, parašyto maždaug 2013 metais (eilėraščio tekstas proza įtrauktas į romaną).

***

Dalis romano tekstų pirmiausiai buvo parašyti kaip eilėraščiai, todėl vietomis romanas įgyja poetiškos prozos atspalvį.

***

Romano rašymas užtruko du mėnesius – pirmąjį mėnesį vyko romano konstravimas ir tekstų rašymas, antrą mėnesį buvo redaguojamas pirminis rankraštis. Maždaug pusė romane panaudotų tekstų buvo parašyti per 2013–2015 metus. Dalis tekstų apie veikėjo susitikimus su Liucija rašyti ranka – taip atrodė lengviau užfiksuoti visą tą minčių srautą.

rankrastis

Rankraštis

***

Romaną rašiau sau ir Liucijai. Išsiųsti leidyklai romano rankraštį paskatino du dalykai: 1.) antrus metus iš eilės nelaimėtas Rašytojų sąjungos leidyklos rengiamas Pirmosios knygos konkursas; 2.) vienos lietuvių autorės nemalonūs atsiliepimai apie romano rankraštį. Pagalvojau fuck it, negali viskas būti taip jau blogai, ir išsiunčiau rankraštį „Tyto albai“.

***

Kai leidykla, perskaičiusi pirminį romano rankraštį, po 4 dienų nuo rankraščio išsiuntimo pasiūlė pasirašyti sutartį, supratau, kad tikrai nėra viskas taip jau blogai ;) Bet iš pradžių pasirašyti sutartį atsisakiau, nes tuo metu buvau nepatenkintas romanu. Pasirašėm sutartį po mėnesio, kai buvau redagavęs romaną.

konstravimas

Bandymas konstruoti romaną iš atskirų skyrių

***

Pirminis romano rankraštis buvo grubesnis už galutinę versiją. Tačiau norisi tikėti, kad galutinė versija turi daugiau logikos ir yra labiau panaši į romaną.

redagavimas

Ištrauka iš pirmo rankraščio skyriaus, kurio galutiniame variante visai neliko

***

Romano užuomazga – ranka rašytas dienoraštis/laiškai Liucijai, kurie šiuo metu ir yra pas ją. Kada nors jie taps neįkainojamą vertę turinčiu rankraščiu ;))

***

Prieš rašydamas romaną norėjau parašyti du kitus dalykus – fantasy romaną ir istoriją apie du draugus, kurie įkuria garage rock grupę „Visos skalbimo mašinos pasaulyje“ ir turuoja po Lietuvą, patiria visokių nuotykių, susipyksta ir vėl susitaiko. Vis dar galvoju, kad kažkada grįšiu prie fantasy romano, net ir žemėlapį buvau sukūręs:

fantasy

***

90% romane minimų veikėjų yra tikri ir jų vardai nesumeluoti. Rašydamas apie kitus žmones susidūriau su moraline dilema ar galiu rašyti apie tikrus žmones ir ar tai, ką apie juos rašau, yra etiška. Todėl spręsdamas šią problemą atsiklausiau ar jie nieko prieš, jei bus paminėti romane. Žmonių reakcijos skyrėsi, tačiau beveik visi sutiko būti minimi knygoje.

***

Romane minėdamas draugus ir buvusias merginas nenorėjau jų pašiepti ar kaip nors „atsiskaityti“ už praeities įvykius. Aprašant buvusius santykius tikslas buvo paprastas – parodyti, kad veikėjas anksčiau mylėjo, tačiau, viskam pasibaigus, jam liko nuoskaudų, kurios jį galiausiai privedė prie vienatvės ir užsidarymo.

***

Pristatydamas kiekvieno veikėjo biografinius duomenis išnašose, nusprendžiau paminėti ir tai, ar jie yra baigę darželį. Ši idėja kilo beklausant Avaispo dainos „Water Closet“, kurioje yra tokios eilutės: ir kas gi iš tiesų baigia mokyklą nebaigę darželio?

 

***

Romane vienoje vietoje yra paslėpti metalo grupės McLoud nariai.


%d bloggers like this: