Apie Vladą, vienintelį kaimo traktorininką, ir jo dukrą Adelę

Nežinau, ką pasakyt apie šitą apsakymą. Paprastas kaip du kart du. Nesididžiuoju juo.

Iliustracijų autorė – Asta Stasionytė.

Apsakymo ilgis – 7 su trupučiu lapai Worde. Jeigu nepatogu skaityti čia, apsakymą galite parsisiųsti.

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Apie Vladą, vienintelį kaimo traktorininką, ir jo dukrą Adelę 

Adelės tėvas Vladas buvo traktorininkas, reikia pabrėžti – vienintelis to kaimo traktorininkas, taigi buvo itin gerbiamas žmogus. O jei jau traktorininkas turi dukterį, tai savo dukros už bet kokio kaimo latro neleis. Taip nutiko ir Adelei – kad ir kaip ji verkė ir šaukė, kad myli kaimynų sūnų Saulių, tėvas pasakė ne ir nesutiko savo dukros leisti už Sauliaus. Neaišku, kuo Saulius neįtiko Vladui, bet neįtiko, ir tiek. Kai kurie žmonės kalba, jog tai susiję su tuo, jog Sauliaus tėvas nuviliojo Vlado panelę, kai šie dar buvo jauni bernai, ir nuo tada Vladas prisiekė daugiau nekalbėsiąs su savo „draugu“. Taip jie gyveno kurį laiką nekalbėdami, ir tik kai Sauliaus tėvas atėjo pakviesti Vlado į savo vestuves, Vladas, išgirdęs, jog jo buvusi mylimoji ruošiasi tekėti už jį išdavusio draugo, stvėrė savo kaimyną už atlapų ir visokiais žodžiais jį plūsdamas išvarė iš savo kiemo. Daugiau jie jau niekad nebekalbėjo, ir net kai Vladas po kiek laiko įsigijo traktorių, Sauliaus šeima niekad neprašydavo jo pagalbos su traktoriumi. Iš pradžių Sauliaus motina ilgai priekaištavo savo vyrui, kad šis nebando taikytis ir gyventi gražiuoju su Vladu, mat tada jie galėtų paprašyti jo pagalbos, tačiau jos vyras niekad nesileido į jokias kalbas apie susitaikymą su Vladu, ir pamažu Sauliaus motina susitaikė su tuo, jog Vlado pagalbos tikėtis neverta.

Adelės tėvas Vladas buvo traktorininkas, reikia pabrėžti – vienintelis to kaimo traktorininkas, taigi buvo itin gerbiamas žmogus, ir jo nesutarimai su vienais kaimynais niekad jam neužtraukė kitų kaimo gyventojų nemalonės. Kas paprašydavo Vlado pagalbos, jis visiems padėdavo, sėsdavo į traktorių ir važiuodavo, lengvino žmonėms ūkio darbus, žmonės atsidėkodami kviesdavo jį užeiti vidun, vaišindavo visokiais gardėsiais, po to ir vieną kitą butelį pastatydavo ant stalo, papjaustydavo agurko ir lašinių, vaišindavo svečią ir vis dėkodavo, dėkodavo. Dažnai po tokių atsidėkojimų Vladas namo grįždavo pėsčias, palikęs traktorių kaimynų kiemuose, mat kojos pindavosi, galva sukdavosi, ir jis sakydavo:

– Gal aš pėsčias namo pareisiu, nedings tas traktorius.

Traktorius tikrai taip ir nedingdavo paliktas kaimynų kiemuose, o ir namo Vladas pėsčias pareiti sugebėdavo. Taip kartą einant jis sutiko kaimynų, gyvenančių už kalnelio, dukrą Mariją.

– Maryt, labas! Kur čia su tokiu dideliu puodu vaikštai?

 – Laba diena, dėde Vladai. Buvau pas kaimynus skolintis puodo, mamulei prireikė.

– Matai kaip! Gal pas jumi koks balius nusimato? – nepaleido merginos Vladas ir toliau iš girto linksmumo ją kalbino, merkė jai akį.

Taip linksmai jis ją prikalbino, taip jai gražiai akį merkė, jog merginai neliko nieko kito kaip pakviesti Vladą į šeimos artimųjų suvažiavimą, vykusį tą patį vakarą, kuriame Vladas, išgėręs dar daugiau, įgijo tiek drąsos, jog pasikėlęs nuo kėdės ėmė ir garsiai rėžė:

– Leisk, Pranai, savo dukrelę Mariją už manęs!

Visi buvo apstulbę, niekas net negalvojo, kad Vladui patinka Marija, kažkas šnabždėjosi tarpusavyje, jog Vladui, matyt, bus protas pasimaišęs – trisdešimt penkerių metų vyras užsigeidė tekėti už aštuoniolikmetės!

Pranas, nežinodamas kaip reaguoti į tokį visų gerbiamo Vlado prašymą, išsivedė Vladą pakalbėti į lauką. Ten jie susėdo ant kulbių ir niekieno netrukdomi pakalbėjo kaip čia viskas yra. Pranas siūlė Vladui pagalvoti ar nenorėtų jis į žmonas imti kurios nors iš dviejų vyresniųjų dukterų, mat šios abi dar buvo netekėjusios, bet Vlado girtumas neleido jam net pagalvoti apie jokias alternatyvas.

– Aš noriu ženytis tik už Marijos! – aiškino jis.

Pranas, nors ir nelabai patenkintas, jog Vladas ima jo jauniausiąją dukterį, suplojo su kaimo traktorininku rankomis ir, grįžęs į namą, paskelbė, jog greitu metu Marija ir Vladas tikrai susituoks. Marija puolė į ašaras, ji visai nenorėjo tekėti už Vlado, ir tąvakar tetos ją ilgai ramino, sakydamos, jog viskas bus gerai, nėra čia ko ožiuotis, ir kad ji tegul džiaugiasi, jog eis už traktorininko, nes su tokiu žmogum vargo ji niekad nematys, visad valgys ir geresnį maistą, ir gražesniu drabužiu apsirengusi bus; o Marijos seserys tą vakarą prakeikė savo jauniausiąją seserį, kad šiai taip pasisekė.

Vlado ir Marijos vestuvės buvo atšoktos po dviejų savaičių. Visas kaimas gėrė ir valgė tris dienas, tris naktis gėrė ir valgė visas kaimas. Marijai vestuvės buvo vienas labiausiai slegiančių įvykių gyvenime, mat ji dar nebuvo spėjusi susitaikyti su savo dalia, taigi, kai visi aplink ją sėdintys labiau apgirsdavo, ji išeidavo kieman, nueidavo į tvartą ir ten paverkdavo.

Pastojo Marija greitai, praėjus metams po vestuvių ji jau turėjo dukrelę Adelę. Su Vladu sugyveno gražiai, nebeverkė jau, apgailėdama savęs, o ir gyveno geriau nei pas tėvus – tetos, sakydamos, jog gyvendama su traktorininku valgys skaniau ir rengsis gražiau buvo teisios.

Taigi dabar jau galima pasakyti, kad Adelės tėvas Vladas buvo traktorininkas, reikia pabrėžti – vienintelis to kaimo traktorininkas, taigi buvo itin gerbiamas žmogus, ir jo nesutarimai su vienais kaimynais niekad jam nei kitų kaimo žmonių nemalonę buvo užtraukę, nei sukliudė susirasti žmoną ir laimingai gyventi savo ūkyje. Tarp kitko, Vlado ir Marijos ūkis vis plėtėsi: turėdamas žmoną Vladas įsigijo ir daugiau gyvulių, ir daugiau auginti visko pradėjo. Kai Adelė paaugo, ji taip pat prisidėjo prie ūkio darbų, tačiau kai jai suėjo keturiolika, lyg pametusi galvą pradėjo skaityti knygas. Skaitė ir skaitė, greitai savo kaimo mokyklos mažos bibliotekėlės visas knygas buvo perskaičiusi. Vladas, matydamas kaip jo dukra siekia pažinti viską ir paveiktas kaimo mokyklos mokytojų, pasitarė su Marija ir nusprendė leisti Adelę į mokslus.

Baigusi mokyklą Adelė nusprendė studijuoti lietuvių kalbą. Ji buvo pirmoji kaime, kuri turėjo galimybę pabaigti aukštąjį mokslą, taigi visas kaimas šią džiugią žinią šventė tris dienas, tris naktis šią džiugią žinią šventė visas kaimas.

Prieš Adelei išvykstant gyventi į miestą, tėvas primokė ją būti atsargiai, netikėti vyrų gražiomis kalbomis ir neužtraukti gėdos šeimai, tačiau to, matyt, Adelė nelabai suprato, arba tai negalėjo padėti jai, mat jau po rugsėjo mėnesio ji buvo nužiūrėta trečiakursio lituanisto, kuris kvietė ją į pasimatymus ir nešė jai gėles. Adelė buvo sužavėta tokio dėmesio. Netruko praeiti daug laiko, kai jie pradėjo kartu gyventi. Romantiškasis vyriškis kasryt darydavo kavą Adelei, kartais gamindavo ir pietus, ir vakarienę jai, o ši net nežinojo kaip ir reaguoti į tokį vyriškio gerumą. Pati savo šeimoje nebuvo mačiusi tokio vyro elgesio, mat jos tėvas niekad nei valgyti gamino, nei rodė kokį nors rūpestį savo žmona, tai Adelei visa tai buvo labai keista, bet tuo pačiu visa tai jai atrodė ir nuostabu. Geresnio gyvenimo ji ir įsivaizduoti negalėjo, o dar kai paaiškėjo, jog jos mylimasis yra perspektyvus poetas, kurio eilėraščių knygelę tuoj tuoj išleis kažkokia leidykla, gyvenimas jai pasirodė kaip niekad nuostabus! Seniai jau ir kaimynų sūnų Saulių buvo užmiršusi, ir net tada, kai grįžusi į tėviškę pamatydavo iš tolo jį dirbantį laukuose, nepajusdavo jokio lengvo ilgesio jam, anei skausmo širdy.

Adelės tėvai žinojo, jog jų dukra turi vaikiną, džiaugėsi, jog jie gražiai sugyvena, o kad jis rašo eilėraščius, jiems buvo nė motais. Parūpo tasai vaikinas rimčiau tik po metų, kai dukra grįžusi atrodė labai pasikeitusi: visa sulysusi, visa sublogusi. Tada Adelė pasakojo, jog mokslų tiek daug, tiek daug, jog kartais ir pavalgyti nespėja, ir miega mažai, todėl ir sublogo ji, tačiau tiesa buvo visai kitokia: jos draugas vis rašė eilėraščius, laukė, kada jo knygą išleis, tačiau niekas jos taip ir neišleido, taigi jis sugalvojo atsidėti tik rašymui. Rašė kaip pametęs galvą – rytais, dieną, vakare, naktimis jis rašė ir rašė. Greit jam susišvietė, jog studijos trukdo rašymui, taigi išėjo iš universiteto, jog galėtų daugiau laiko skirti rašymui; po to metė ir sargo darbą, mat rašyti naktimis jam sekėsi geriausiai, tačiau darbe buvo netinkama aura rašymui. Adelė, tikėdama savo vyriškio talentu, sugalvojo susirasti darbą, taigi ji ir studijavo, ir dirbo, ir valgį jai teko nuolat gaminti, mat tie laikai, kai įvairiausius patiekalus gamindavo jos draugas, jau seniai praėjo: vis dėl tų eilėraščių, vis dėl poezijos, kūrybos, polėkio! Visai buičiai užgriuvus Adelės pečius ji pamažu ir ėmė lysti, pamažu ėmė blogėti, veidas pasidarė jos jau ne toks gražus ir žavus, kaip anksčiau, ir vieną parytį, kai kūrybos kančių išsekintas jos draugas ruošėsi atsiguti į lovą šalia Adelės, po ilgo laiko atidžiau pažiūrėjęs į jos veidą nuėjo į virtuvę ir savo užrašų sąsiuvinyje parašė tokias eilutes:

ir veidas tavo – pasakyk man,

kur tavo veidas?

kadaise jis buvo kaip žydinčios alyvos,

o dabar jis kaip nuvytęs bijūnas.

Eilėraščio, žinoma, nerodė Adelei, kaip ir visų kitų eilėraščių, mat jam vis atrodė, jog nevalia rodyti, jog bus daug geriau, kai vieną dieną jis grįš su ką tik išleista savo eilėraščių knygele rankose ir įteiks ją Adelei. Adelė per daug nesikrimto dėl to, jog jos vyriškis nesidalina savo kūryba su ja, suprato jo menišką sielą, žinojo, kad kartais genijams reikia daugiau laiko, nei kitiems, kol ką nors padaro.

* * *

Trečiame kurse, kai Adelė grįžo į kaimą žiemos atostogoms, vos įėjusi į savo namą pajuto, kad kažkas negerai. Motina skuto morkas, o išvydusi sugrįžusią Adelę apsiašarojo. Suprato tada Adelė, kad tai ne šiaip ilgesio ašaros, mat kai motina susigraudindavo Adelei kaskart grįžus, ji nubraukdavo ašaras ir šypsodavosi, o šįkart ji ašarų nei bandė nuslėpti, nei nubraukti jas – tiesiog skuto morkas ir verkė pasikūkčiodama. Kad ir kaip Adelė klausinėjo savo mamulės kas nutiko, ko ji taip graudžiai verkia, nieko neišpešė. Tik po kiek laiko, kai pasuko link savo kambario, pamatė tėvų kambaryje ant lovos gulintį tėvą. Lėtai ir tyliai įėjo į tėvų kambarį, nusigandusi pažiūrėjo į tėvą – nejau miręs? –, bet po to lengviau atsikvėpė pamačiusi, jog jis kvėpuoja. Galvojo gal miega tėvas nuvargęs po dienos, bet kai paklausė motinos, kas yra tėvui, ši vėl ėmė verkti. Taip atėjo vakaras ir Adelė nuėjo miegoti, nelabai suprasdama, kas vyksta namuose.

O kitą rytą ji suprato. Vos prabudusi girdėjo keistą tėvo balsą: perdėm garsų, arogantišką, piktą. Išėjusi iš kambario pamatė tėvą virtuvėje. Vladas sėdėjo už stalo, priešais jį sėdėjo nematytas žmogus, o tarp jų stovėjo degtinės butelis. Tėvas buvo jau kaip reikiant apgirtęs, negalėjo ramiai nusėdėti, lingavo į šonus, pylė degtinę į stikliuką savo sugėrovui. Adelė buvo mačiusi savo tėvą išgėrusį ne kartą ir ne du, mat Adelės tėvas Vladas buvo traktorininkas, reikia pabrėžti – vienintelis to kaimo traktorininkas, taigi buvo itin gerbiamas žmogus, ir jo nesutarimai su vienais kaimynais niekad jam nei kitų kaimo žmonių nemalonę buvo užtraukę, nei trukdė jam plėsti savo ūkį ir vasaros metu samdyti žmones, kurie dirbdavo ūkyje, taigi jam dažnai tekdavo išgerti ir kai jam statydavo butelį degtinės žmonės, dėkodami už pagalbą, ir kai jis pats dėkodavo žmonėms už pagalbą savo ūkyje. Bet niekad Adelė nebuvo mačiusi savo tėvo tokio girto kaip tą rytą. Tėvas anksčiau kai išgerdavo, visad būdavo linksmas, nebuvo linkęs kivirčytis su niekuo, ramus būdavo, o dabar Adelė prieš save regėjo visai kitokį tėvą: piktą, paniurusį, nusigėrusį. Norėjo kuo greičiau išeiti iš namų, žinojo, kad neišeis iš namų nepraėjusi pro tėvą, o ką jam sakyti praeinant nežinojo. Tačiau kad sakyti kažką reikės, buvo aišku kaip dieną.

– Labas rytas, tėveli.

– O, dukrelė mano! Prisėsk, prisėsk prie mūsų!

Adelė prisėdo. Tėvas kiek laiko patylėjo ir sako savo sugėrovui:

– Štai mano nuostabi dukrelė, kur į mokslus išleidom! Mokosi, studijuoja mūs gimtąją kalbą. Ir su poetu gyvena!

Tėvas nusijuokė, jo sugėrovas irgi. Nejauku pasidarė Adelei – tėvas girtas, o dar ir šaiposi iš jos. Pasikėlė nuo stalo ir jau ruošėsi eiti, bet tėvas atsistojo, stvėrė ją už rankos ir sako:

– Ir kur dabar eini, a?

– Einu pažiūrėti, kur mama.

– Kur mama. O kam tau tos mamos? Dukrelė pasiilgo mamelės? Su tėvuku negerai, ką?

Nežinojo Adelė ką ir atsakyt tėvui, tik pasimuistė, išsprūdo iš tėvo gniaužtų ir greit išbėgo į kiemą. Motiną rado tvarte šeriančią kiaules.

– Mamyt, kas tėvui yra?

O su tėvu viskas buvo taip: kai Adelė išvažiavo mokytis į miestą, tėvas pamažu pradėjo daugiau gerti. Kai tik padėdavo kam nors, žmonės atsidėkodami jam ir pastatydavo. Išgėrę vieną butelaitį degtinės, kaip būdavo anksčiau, draugiškai išsiskirdavo. Bet tą rudenį Vladas pas vienus kaimynus išsiprašė ne vieno butelio, o dviejų. Po kelių dienų pas kitus kaimynus vėl tas pats pasikartojo:

– Kiba kaimynėliai jau tokie nusigyvenę esat, kad ir antro butelaičio pastatyt negalit?

Kaimynai nebuvo nusigyvenę, turėjo degtinės užsilikę įvairiausioms progoms, tai ir pastatė antrą butelį. O kur dėsies, ne šiaip kaimo pijokui statai, o traktorininkui!

Taip Vladas pamažu gėrė vis daugiau ir daugiau, kai kurių kaimynų prašydavo ir trečio, ir ketvirto butelio. O vieną dieną Marija grįžusi iš laukų rado Vladą geriantį vieną namie. Tai ją labai suneramino, bandė klausti vyro kas yra, kodėl jis taip, tačiau šis nesileido į kalbas ir dar kiek išgėręs liepė dingti žmonai iš akių ir nekvaršinti jam galvos.

Greit užėjo žiema, žiema buvo kaip reta šalta, o Vladas ėmė gerti dar daugiau. Jau ryte nubudęs imdavo ir išgerdavo: tai vieną čerkutę, tai dvi. Sakydavo, jog taip daro tik tam, kad nebūtų taip šalta, teisindavosi prieš žmoną, nors ši nereikalaudavo jokių pasiteisinimų iš jo. Marija jautė, jog vyras ne šiaip sau geria kaip kiti kaimo pijokai, o kažkas, matyt, didelis ir sunkus spaudžia jo širdį. Kas tą širdį spaudžia, nežinojo, ir kai vieną vėlų vakarą vėl bandė gražiai kalbinti vyrą, šis, išgėręs vienas pusantro butelio degtinės, ėmė ir trenkė žmonai į veidą. Marijai tik ašaros akyse pasirodė, ir nubėgo į savo dukros kambarį išsiverkti. Ten ir pasiliko miegoti: pirmą kartą per dvidešimt metų bendro gyvenimo Vladas ir Marija miegojo atskirai.

Tai nebuvo vienintelis kartas, kai Vladas pakėlė ranką prieš savo žmoną. Toks jo elgesys pamažu ėmė vis dažnėti, ir vieną kartą Marija taip gavo į akį, kad visą savaitę vaikščiojo su mėlyne po akimi. Tuomet ir kaimo gyventojai jau ėmė šnabždėtis tarpusavy garsiai, jog kažin kas tarp Vlado ir Marijos yra negerai. Marija net buvo pas savo tėvą nuėjusi, prašė pakalbėti su jos vyru, tačiau jos tėvo kalbos mažai ką padėjo, greičiau tik dar labiau pablogino viską, nes Vladas Marijos tėvą išvijo iš namo šaukdamas:

– Gyvate tu! Įpiršai man šitą bobą – gyvenimą sugriovei!

Apie tai pasklido žinia po visą kaimą, stebėjosi visi Vlado elgesiu, suko galvas kodėl Adelės tėvas Vladas, traktorininkas, reikia pabrėžti – vienintelis to kaimo traktorininkas, taigi itin gerbiamas žmogus, kurio nesutarimai su vienais kaimynais niekad jam nei kitų kaimo žmonių nemalonę buvo užtraukę, nei trukdė jam plėsti savo ūkį, nei trukdė dukterį leisti į mokslus, taip persimainė, kodėl gerti pradėjo. Niekas negalėjo suprasti Vlado persimanymo, net jo žmona, nors ir prigalvodavo visokiausių dalykų, niekaip negalėjo paaiškinti, kas nutiko jos vyrui. Vieną dieną jai susišvietė, jog ar nebus velnias jos vyrą apsėdęs, tai pakvietė kaimo kunigą, galvojo gal šis bent galės padėti. Tačiau vos kunigas spėjo įžengti į jų trobą, Vladas kaip mat jį išvarė apšaukęs sukčiumi.

Kelis metus Vladas nustodavo gerti ir pasitaisydavo prieš grįžtant Adelei į namus, tačiau per šias Kalėdas jis jau nesitaisė: Adelė matė jį girtą kasdien, matė jį svirduliuojantį, girdėjo keiksnojantį motiną, o ir pati Adelė susilaukė kelių piktų priekaištų iš tėvo dėl nieko. Kai atėjo diena išvažiuoti, ji atsisveikino mamą, tėvui iš toliau pasakė sudie, ir išvyko.

Grįžusi į miestą pas savo draugą poetą nieko jam nepasakojo apie problemas namuose, o ir tas, įnikęs į savo rašymus net nepastebėjo, jog jo mylimoji, kuri jau kurį laiką daugiau atliko motinos, o ne mylimosios vaidmenį, buvo perdėm susirūpinusi ir visai nelinksma. Tą vėlų vakarą Adelė prisėdo ant lovos krašto, atsirėmė nugara į sieną, žiūrėjo iš tolo į įnirtingai rašantį savo vaikiną ir pasijuto tokia vieniša, kokia gyvenime nėra jautusis. Mažytės išdavikės ašaros pasipylė iš merginos akių ir riedėjo skruostais žemyn, tekėjo ant lūpų, o kitos tekėjo kaklu žemyn, žemyn, kol pasiekė drabužius, įsigėrė į juos, įsigėrė į rankų odą, ir jau visam laikui pasiliko Adelės drabužiuose tasai vienišumo jausmas.

Bet blogesni laikai dar tik artėjo, mat po kelių mėnesių Adelės draugas grįžo išgėręs namo. Anksčiau jis niekad toks negrįždavo, beveik visai negerdavo, o jei ir gerdavo, tai taurę šampano, ne daugiau. Tą dieną jis trankiai atidarė duris, trankiai jas uždarė ir pasakė garsiai, kad visi namai skambėjo:

– Adeliut, man pasisekė!

Adelė atbėgo į koridorių, tikėdamasi išgirsti jau taip ilgai lauktą naujieną – jos vyro knygą išleido! Bet ne, neišleido jos vyro jokia leidykla, jis tik ėmė girtis, jog susipažino su vienu leidyklos vadovu, rankraštį jam įteikė, po to jam statė gerti, kad sutvirtintų jų pažintį. Taip jis ir pasigėrė, ne iš blogos valios, ne.

Tačiau kurį laiką jokių žinių nebuvo girdėti iš leidyklos vadovo, ir Adelės vyras po mėnesio prisigėrė antrąkart. Tik tąkart grįžo visai ne linksmas, o baisiai nuliūdęs. Adelė vis klausinėjo vyrą kas nutiko, kas jam taip nepasisekė, kad toks liūdnas, tačiau tasai tylėjo kaip žemė, į kalbas nesileido, tik pasakė, jog myli savo Adeliutę ir nuėjo miegoti.

Kovo pabaigoje visam mieste sniegai jau buvo nutirpę, visur telkšojo balos, ir pirmą kartą per ilgą laiką Adelė, žiūrėdama pro langą ir jausdama, kad pavasaris jau ateina, pasijuto rami. Giliai širdy jautė, kad viskas bus gerai, viskas susitvarkys.

Bet nesusitvarkė. Dar tą pačią dieną kažkas pabeldė į duris, Adelė atidarė jas ir išvydo merginą su kūdikiu ant rankų. Mergina nepasisveikinusi įėjo į butą, apsidairė koridoriuje, lyg kažko ieškodama.

– Kur Vladas? – ji paklausė.

– Vladas išėjęs į biblioteką. – atsakė Adelė.

– Tai gerai tada.

– Ar aš galėčiau jums kuo nors padėti? – mandagiai pasiteiravo Adelė.

– Taip. Aš atnešiau kai ką Vladui.

Mergina priėjo prie Adelės ir ištiesė jai kūdikį. Adelė stovėjo nuleidusi rankas sau prie šonų ir jautė kaip jos galva pradeda ūžti. Mergina šypsojosi ir kažką kalbėjo, bet Adelė nieko negirdėjo, tik jautė kaip slysta pagrindas iš po jos kojų, jautė kaip užstrigo gumulas jos gerklėje, ir tada pasipylė ašaros. Mergina įdavė kūdikį Adelei ir išėjo, o Adelė stovėjo, laikė kūdikį ant rankų ir verkė, apverkė kūdikį, ir jau visam laikui į jo odą ir patalus įsigėrė didelis sielvartas.

Kai būsimasis poetas grįžo namo ir pamatė Adelę sėdinčią su kūdikiu ant rankų, apsisuko ir išėjo pro duris. Nuėjo į artimiausią aludę ir išgėrė vieną alaus. Iš pradžių galvojo, jog jam tik reikia gerai apgalvoti kaip viską paaiškinti Adelei, kad ji suprastų ir neteistų jo. Bet ką čia aiškinsi, ką gi čia aiškinsi apie tai, kad prieš metus, pavasarį, užėjo jis pas draugą, ten susipažino su nematyta mergina, irgi rašančia kažin ką, ir pajuto tokią trauką jai, pajuto tokį bendrumą su ja, kad tą patį vakarą pakvietė ją į susitikimą, po kurio jie atsidūrė jos bute ir padarė grieką. Tasai griekas dabar atsidūrė jo bute, jį turėjo auginti Adelė. Ne, nieko čia protingai neišeis paaiškinti, pagalvojo poetas ir užsisakė dar vieną alaus. Po to – ir trečią, ir ketvirtą, o galiausiai gėrė tol, kol pametė skaičių ir apsiverkęs buvo išvytas iš baro.

Nuo tos dienos Adelės draugas gėrė beveik kasdien, nes tik gerdamas galėjo išvengti akistatos ir su savo mergina, ir su savo sąžine. Grįždavo naktimis, ir nors ir stengdavosi tyliai įeiti į butą ir atsigulti, niekad jam tai nepavykdavo: girtumas jį mėtydavo, stumdydavo kaip tik norėdavo, jo kojos linkdavo, galva sukdavosi – imdavo ir užgriūdavo kur nors ant fotelio pusiaukelėj link miegamojo. Rašyti irgi nerašė jau tuo metu, didžiulė kūrybinė tamsuma jį gniaužė savo kumščiuose.

O Adelė kažkaip gyveno. Visas jos rūpestis buvo tasai kūdikis, jos draugo sūnus, sūnus ne jos, o kažkokios mergiščios, ir nors kartais Adelė keiksnodavo mintyse tą paiką mergą, iš tiesų nepyko ant jos; ji net ant savo draugo nepyko, pyktis buvo jai svetimas – ji tikėjo gėriu, kuris vieną dieną turėjo aplankyti jos namus. Rūpestis kūdikiu buvo tai, kas užpildė jos gyvenimą nuo ryto iki vakaro. Universitetą greitai metė, tik darbo nemetė, mat žinojo, kad tada jau visai krachas bus ir jai, ir kūdikiui, ir jos nusivažiavusiam poetui, nors apie jį Adelė galvojo mažiausiai. Kai išeidavo į darbą, kūdikį palikdavo senutei kaimynei, kuri sutiko padėti jai auginti vaikelį.

Dienos ėjo, prasidėjo vasara, ji baigėsi, atėjo ruduo, Adelės vyriškis ėmė gerti dar daugiau; po to – žiema, ir tęsėsi žiema, atrodo, du tūkstančius metų: viskas taip niūru rodėsi, visur tokia tamsuma buvo užėjus, kad nors stauk iš nevilties! Bet Adelė nestaugė, tik kartais, prižadinta naktimis kūdikio verksmo, paimdavo jį į glėbį, sūpuodavo, dainuodavo jam tyliai dainas, pasikūkčiodama ir leisdama ašaroms gertis į vaikelį, supildama į jį visą savo liūdesį; o poetas staugė žiemą baruose, staugė savo tokių pat nusigėrusių draugų poetų tamsiuose butuose, staugė net tais retais kartais, kai kokia naivi jauna mergina įsisukdavo tarp poetų ir, susižavėjusi Adelės vyro niekad neparašytais eilėraščiais ir karščio bei degtinės pagautu veidu, imdavo ir nusitempdavo jį po kaldra. Jo staugsmui nebuvo galo: eilėraščiai nesirašė jau daugiau nei pusę metų, į Adelę žiūrėti negalėdavo, vis sąžinė jam priekaištaudavo, kaskart gerdavo, kol apsivemdavo, o dar tas žiemos niūrumas..

Kai atėjo šventos Kalėdos, Adelė ryte prabudusio vyro paprašė:

– Būk geras – negerk šiandien. Ir rytoj negerk. Kalėdos atėjo.

Vyras linktelėjo galva, ir, kas keisčiausia, negėrė tądien. Negėrė ir kitą dieną. Ir nors jie su Adele sunkiai leido laiką kartu gamindami patiekalus Kūčių vakarienei, ir nors jie sunkiai leido laiką pirmąją Kalėdų dieną, jo blaivumas buvo lyg stebuklas Adelei. Visąlaik tikėjusi savo vyro gera širdimi, ji pamažu ėmė kurti planus ateičiai, gražiai ateičiai su negeriančiu vyru, kuris susiras darbą, gal karts nuo karto ir rašys eilėraščius, bet jau ne taip pasiutėliškai kaip anksčiau; galų gale viskas bus gerai, tikėjo Adelė.

Ir kurį laiką buvo: poetas po Kalėdų lyg persimainė: nei gėrė, nei lėbavo, savo draugų kompanijos irgi atsisakė, prižiūrėjo vaiką, pradėjo net darbo ieškoti. Adelės džiaugsmui nebuvo galo! Atėjus Velykoms išvažiavo pas tėvus – seniai jau buvo juos lankiusi.

Kaime rado tikrą tragediją! Tėvas visas net pajuodęs nuo gėrimo, traktorius parduotas, trys kiaulės ir dvi karvės irgi parduotos. Mama vaikšto visai suvargusi, akys blankios, net verkti neverkia – viską jau išverkė, ką turėjo viduj; jei kada ir galvojo, jog viskas dar pasitaisys, tai tų minčių jau nė kvapo buvo nelikę, nelikę buvo jos viduje nieko, vien kančia.

Grįžo miestan Adelė po savaitės dar labiau susikrimtusi nei praeitą kartą, kai lankė tėvus. Tik grįžusi nusigando dar labiau: pravėrusi buto duris pajuto, jog kažkas itin negerai. Ir buvo negerai, oi buvo! Rado savo draugą nusigėrusį virtuvėje ant grindų, matė, jog buvo gerta bute ne dieną ir ne dvi, indai stovėjo nešvarūs, kilimai sujaukti, tualete pirsiusiota ant grindų. O vaikas niekaip nenutilo, rėkė ir rėkė, vargšelis, tėvas buvo užmiršęs jį prižiūrėti. Adelė viską tvarkė ir ašaros riedėjo jos skruostais. Ji keikė savo poetą, keikė savo mylimąjį, jautė kaip nėra teisybės gyvenime ir pirmą kartą pagalvojo, koks teisingas posakis yra „gerais norais ir pragaras grįstas“.

Adelės gyvenimas tekėjo vėl senąja vaga: vyras, kai prabusdavo, išeidavo iš namų ir grįždavo tik girtas, o greitai pradėjo dažnai ir nebegrįžti, Adelė dieną leisdavo darbe ir prižiūrėdama vaikelį, kurį mylėjo kaip savą, niekad nejautė jam jokio priešiškumo, jis juk nekaltas dėl to, kad yra gyvas, vakare eidavo ir atsiguldavo viena, užmigdavo tikėdama, jog jei ne jos nuolatinis rūpestis, tai Dievas atves jos poetą į protą.

Vieną naktį jai prisisapnavo keistas sapnas. Sapne ji regėjo save vaikštančią po aludes ir ieškančią savo vyro, bet visose aludėse už stalų sėdėjo tik šunys: geltoni, ryži, rudi, juodi, pilki įvairiausių veislių šunys. Vos ji užeidavo į aludę ir paklausdavo, ar nėra čia jos vyro, šunys imdavo garsiai loti ir inkšti, visi jie taip juokėsi iš Adelės, ir ši išeidavo iš aludės. Vaikščiodama nuo aludės link aludės vienoje vietoje, visai šalia savo namų, pastebėjo keistas šuns pėdas. Pradėjo sekti pėdas, o jos ją nuvedė prie namo, kuriame ji gyveno, nuvedė ją prie savo buto durų. Adelė stovėjo priešais savas duris, bet bijojo jas atidaryti: nežinojo, kokį šunį ras viduj. Baimė jos širdyje augo, didėjo, plėtėsi, pasklido krauju po visą kūną, kol galiausiai, neištvėrusi įtampos ji pravėrė buto duris ir pasiruošė sutikti savo lemtį.

Kaip tik tada ji ir nubudo. Greit nubėgo, nusiprausė veidą šaltu vandeniu, atsigėrė šalto vandens – norėjo kuo greičiau atsikratyti baugaus sapno. Vėliau tą dieną ji net kelioms kaimynėms papasakojo ką naktį regėjo, tačiau nė viena nežinojo, ką toks sapnas gali reikšti.

Kitą dieną vakare, kai maitino vaiką, išgirdo beldimą į duris. Nuėjusi atidarė jas, priešais save išvydo jauną merginą, laikančią rankose kūdikį.

Poetas grįžo tik kitą dieną, ankstyvą rytą, suveltais plaukais, dar aiškiai neišsipagiriojęs, bet vis tiek spindintis, žavus. Visi, kas jį matė tą rytą, suprato, jog kažin kas svarbaus jo gyvenime atsitiko. O atsitiko iš tiesų kai kas svarbaus: jo eilėraščių knygą nutarė išleisti neseniai atsidariusi leidykla! Jo ilgos išgertuvės su įvairaus plauko menininkais galų gale davė šiokį tokį rezultatą.

Su tokia svarbia žinia jis ruošėsi grįžti pas Adelę, ruošėsi pradėti normalų gyvenimą, mesti gėrimą, mesti lėbavimą, būti geru tėvu savo vaikui, bet svarbiausia – būti geru Adelei, moteriai, kuri taip ilgai kentė tokį nedorą jo būdą, moteriai, tiek daug paaukojusiai visko dėl jo.

Įėjęs į butą rado ją sėdinčią ant lovos. Šalia jos buvo paguldyti du kūdikiai. Suprato poetas, kas nutiko, bet jautė, jog tai dar ne pasaulio pabaiga, jautė, jog viską dar galima ištaisyti ar bent jau kaip reikiant užglaistyti. Priėjo prie Adelės, pabučiavo ją, o ji – nieko, visai nereagavo. Žvelgė poetas į jos blankias akis, žiūrinčias į sieną, matė keistą jos ramumą. Kelis kartus ją pajudino, tačiau ši sėdėjo kaip sėdėjusi. Pašaukė ją vardu vieną kartą, antrą kartą, tačiau tai irgi nedavė jokio rezultato. Prisėdo šalia jos, nežinodamas, ką daryti. Kūdikiai ramiai gulėjo ant lovos, miegojo. Reikia pagaliau duoti vardą tam pirmajam, pagalvojo poetas. Atsilošė ir užmigo trumpam.

Pabudęs rado Adelę vis dar taip pat sėdinčią ir žiūrinčią į priešais esančią sieną. Nežinodamas ką daryti, susirado valgyti, užkando ir išėjo pas draugus pranešti jiems geros žinios, o geros žinios pranešimas tiek užtruko, jog poetas grįžo tik kitą rytą. Adelė sėdėjo vis dar taip pat, kūdikiai tik rėkė ir muistėsi. Abu kūdikius nunešė kaimynei, o po to sulaukė svečių – kitų draugų poetų ir kitokio plauko menininkų. Šie iš pradžių sutriko pamatę sustingusią Adelę, tačiau greitai visi apsiprato, ypač, kai daugiau išgėrė, ir niekam Adelė nekliuvo. Vėliau, girto linksmumo pagauti, jie ir Adelei įbruko stikliuką su degtine, sakė:

– Nesėdėsi juk dabar viena negerdama, išgerk! Taigi vyras dabar bus pripažintas poetas!

Knygelė pasirodė po mėnesio, poetas pagaliau tapo pripažintu poetu ir toliau gėrė ir lėbavo, džiaugėsi savo sėkme su visais, kurie tik norėjo su juo išgerti. Vaikai tuomet jau buvo išvežti Adelės tėvams į kaimą, kur juos prižiūrėjo Adelės motina, jau visai suvargusi pagyvenusi moteris, o pačią Adelę poetas buvo išnešęs į kiemą ir pasodinęs ant suoliuko, nes ji ėmė rimtai jį erzinti dėl savo statiškumo; be to ir visos mergos baimindavosi pasilikti nakvoti pas poetą dėl keistos Adelės būklės. Kur dingo Adelė iš kiemo, neaišku, nes poetas, kai ją išnešė, šventė visą savaitę ir nepastebėjo, kas nutiko su jo Adeliute. Tik viename eilėraštyje parašė tokias eilutes:

tave iš manęs atėmė likimas rūstus:

sėdėjai šalia visa svetima,

kol išėjai ir tave

nuo žemės paviršiaus išplovė lietus.

Va kas išėjo iš to, kad Adelė per daug tikėjosi.

O Adelės tėvas Vladas, kuris buvo traktorininkas, reikia pabrėžti – vienintelis savo kaimo traktorininkas, taigi buvęs itin gerbiamas žmogus, kurio nesutarimai su vienais kaimynais niekad jam nei kitų kaimo žmonių nemalonę buvo užtraukę, nei trukdė jam plėsti savo ūkį, nei trukdė dukterį leisti į mokslus, ir kuris vėliau ėmė ir prasigėrė, tapo kančia žmonai, pardavė traktorių ir tą akimirką nustojo būti traktorininku, o po to išpardavė ir beveik visą ūkį, o jo dukra ėmė ir išprotėjo, pradingo neaiškiomis aplinkybėmis dideliame mieste, ir kaimo gyventojai, anksčiau jį gerbę, o po to žiūrėję į jį kreivai, be didelių ceremonijų palaidojo jį vieną karštą vasaros dieną, kai rado už tvarto pasikorusį.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: