Vyras, kuris kažką veikė. Stepono mirtis

Dvigubas, truputį mindfuck’inis apsakymas apie vieną žiemos popietę.

Apsakymo ilgis – 6 puslapiai Worde. Jeigu nepatogu skaityti čia, apsakymą galit parsisiųsti.

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

VYRAS, KURIS KAŽKĄ VEIKĖ

Buvo apsiniaukusi sausio diena, ir Česius, žiūrėdamas pro langą, bandė prisiminti, kada paskutinį kartą matė saulę. Tai galėjo būti prieš savaitę, dvi, o gal ir dar seniau – žiema buvo kaip niekad niūri. Jo žvilgsnis sekė medžių viršūnes ir daugiabučių namų stogus, pasileido žemyn, ėjo per kitame kieme sustatytus automobilius, netoliese augančius krūmus, slinko vingiuotu takeliu ir kaip tik sustojo ties vyriškiu, stovinčiu mokyklos stadiono viduryje. Vyras, stovintis stadiono viduryje, yra savaime neįprastas reškinys, o tai, jog jis stovėjo ten sekmadienio popietę, buvo dar keisčiau. Greičiausiai tasai vyriškis niekam nekliūtų, jeigu stovėtų ten paprastos darbo dienos metu: tai neatrodytų taip keista, netgi yra didelė tikimybė, jog jis galėtų likti visai nepastebėtas, nes žmonės tokiu metu būna užsiėmę savais reikalais. Tačiau ta diena buvo sekmadienis, ir situacijos keistumas Česiui atrodė nenuginčijamas.

Įdomiausia, o gal ir baisiausia Česiui buvo tai, kad jo stebimas vyriškis visai nejudėjo, stovėjo, ir tiek, ir tai kėlė jam nerimą. Situacija buvo neįprasta, bet tuo pat metu Česius bandė save įtikinti, jog ji nėra kažkuo ir itin ypatinga. Tas žmogus ten stovi todėl, kad jis ten stovi – tokio paprasto paaiškinimo turėtų užtekti, tačiau Česiui jo neužteko ir jis pajuto būtinybę pats sau paaiškinti to vyriškio stovėjimą vidury baltos dienos mokyklos stadiono viduryje.

Turėjo juk būti priežastis, vertusi tą vyrą stovėti sniege; jis stovėjo ten, nes kažkodėl taip reikėjo, mąstė Česius, tačiau pabandęs įsivaizduoti save to vyro vietoje nesugalvojo jokių priežasčių, kurios būtų jį vertę eiti ir stovėti stadione. Česiui norėjosi kuo greičiau paaiškinti tą keistą vyriškio elgesį, jam norėjosi išteisinti vyriškį, nusimesti nedidelį nerimą nuo savo pečių, taigi bandė logiškai viską suprasti. Galbūt vyriškis vedžiojo šunį ir pametė raktus, todėl dabar jų ten ieško? O kodėl tada jis nejuda, jeigu ieško raktų, ir kur jo šuo? Galbūt šunį paliko namuose? Neteisinga – kaip jis galėjo palikti šunį namuose, jeigu pametė raktus? Dar kartą – galbūt jis pametė raktus eidamas kažkur; šuns visai nėra. Bet vėl – jeigu jis ieško raktų ten, kur galėjo juos pamesti, tada tampa aišku, kad jis turėjo vaikščioti stadione prieš tai, taigi vėl – kodėl jis vaikščiojo stadione? Galbūt stadione jis sportavo, pvz. bėgiojo? O kodėl tada dabar jis su juodu paltu ir tamsiais džinsais? Niekas juk nesportuoja taip apsirengęs. Ir negalima sakyti, kad jis nuėjęs namo persirengė ir tada išėjo ieškoti raktų, nes jeigu pametė raktus, tada negalėjo grįžti. Galbūt namuose be jo kažkas dar gyvena, kas jį įleido, todėl jis galėjo persirengti ir eiti ieškoti raktų? Tada vėl tampa įmanomas variantas su šunimi: galbūt jis vedžiojo šunį, pametė raktus, tada grįžęs namo suprato, kad pametė raktus, o į vidų jį įleido žmona ar kas nors kitas?

Tai buvo logiškas atsakymas, tačiau Česius jautė, kad jo neužtenka: viduje vis tiek kirbėjo kažkoks nerimas, nesupratimas. Pamesti raktai buvo svarus, bet nepakankamas argumentas to vyriškio elgesiui paaiškinti. Galėjo raktų ir nepamesti, ir kas tada? O jeigu ir pametė raktus, tai kodėl neieško jų, o tik stovi ir nejuda? Galbūt jis rado juos ir dabar nori tiesiog pastovėti šiek tiek; galbūt grožisi diena? Bet kur čia tau pasigrožėsi tokia diena; bet dėl skonio nesiginčijama, sako žmonės. O gal jis ko nors laukia, gal sutarė susitikti su kažkuo? Bet kas gi rinktųsi susitikimo vietai stadioną, ir dar patį jo centrą?

Česius, vis dar prikaustytas prie lango to keisto reginio, kurio liudininku tapo, savo dešine ranka siektelėjo kairės rankos riešo, tačiau palietęs suprato, jog šiuo metu jis nesegi laikrodžio. Jam norėjosi pažiūrėti, kiek dabar valandų, rūpėjo, kiek jau laiko stebi vyriškį, tačiau negalėjo pašaukti žmonos ar vaikų ir paklausti jų, kiek dabar valandų yra, nes šie buvo išvažiavę aplankyti žmonos tėvų, o ir eiti į kitą kambarį negalėjo, o gal tiesiog neturėjo valios – taip jam rūpėjo, kada sujudės vyriškis, taip jam rūpėjo, ar jis sujudės. Nes juk turi sujudėti, privalo, nestovės šitaip visą laiką, galvojo Česius. Galų gale, kažkada jam pasidarys šalta ir jis turės išeiti, turės eiti namo, privalės, privalo sujudėti, tikra nesąmonė, jeigu nesujudės. Ir visgi paskutinė mintis suneramino Česių – o jeigu tikrai nesujudės? Juk jis ir taip jau užtektinai keistas – stovi viduryje stadiono ir nejuda. Gal jam užtenka drąsos ar beprotybės imti ir ten pasilikti visam laikui? Ne, ne, tai būtų tikra nesąmonė, ramino savo įsismarkavusias mintis Česius: net jeigu tasai žmogus tikrai išprotėjęs, kažkas jį pastebėtų ir iškviestų greitąją pagalbą, jį išvežtų, jeigu reiktų, patupdytų į psichiatrinę ligoninę ir pagydytų arba uždarytų ilgam.

Mintis apie tai, jog stadione stovintis vyriškis galėjo būti išprotėjęs ir bet kuriuo metu išvežtas į psichiatrinę ligoninę, ramino Česių. Dabar jis net pasimuistė, o pasimuistęs pajuto, jog visą tą laiką, kai stebėjo vyriškį, jis stovėjo nepatogiai, tačiau vaizdas už lango jį taip prikaustė, jog tik dabar pajuto nemalonų sąstingį. Stebimo vyro statiška poza turbūt persimetė ir Česiui, ir tuo metu Česius kaip tik susimąstė, ar negali būti taip, kad vyriškis, stovintis stadiojo viduryje, kažką daro, ko Česius nepastebi dėl juos skiriančio atstumo? Nuo jo lango iki stovinčio vyro buvo apie keturi šimtai metrų, ne daugiau. Vyriškis visą laiką stovėjo į Česių atsukęs nugarą, jo rankos buvo nuleistos žemyn, lyg ir sukištos į palto kišenes, lyg ir ne – buvo sunku pasakyti. Galbūt rankas jis laikė ne kišenėse, o priekyje, arba galėjo laikyti jas sunertas šiek tiek aukščiau savo juosmens. Galėjo ir –. Ne, negalėjo, juk žiema, bet –. Galėjo ar negalėjo?

Česius iš vaikystės pamena vieną vyriškį, kuris netoli jo namų esančiuose krūmuose stovėdavo nusimovęs kelnes, žiūrėdavo į praeinančias moteris ir masturbuodavosi. Tačiau tai vykdavo šiltuoju metų laiku, Česius niekad nematė to iškrypėlio žvarbų rudenį ir žiemos metu, tad kokia yra tikimybė, jog šis vyriškis, stovintis stadiono viduryje ir neva nejudantis, dabar iš tikrųjų masturbavosi? Ar žiemą įmanoma tai daryti, ar šaltis netrukdo erekcijai? Ir kas gi jaudino šį vyriškį? Tą iš vaikystės menamą iškrypėlį jaudino moterys, o šis stovi šaltyje, pro jį net jokie žmonės neina, tai į ką gi jis žiūri? Jis pasisukęs į daugiabučių kiemą, mato automobilius ir daug langų – ar tas žinojimas, kad kažkas jį mato ir užveda jį?

Klaiki mintis, kad vyriškis gali masturbuotis žiemos šaltyje kaip reikiant sutrikdė Česių. Ir tuo pat metu Česiui užgimė kita mintis, dar baisesnė – jeigu vyriškis tikrai ten masturbuojasi, tai nejaugi niekas iš tame kieme gyvenančių žmonių nemato, ką jis daro? Kažkas juk turi matyti, visada kažkas viską pamato, o jeigu žmonės mato, tai kodėl nieko nedaro? Nejau yra sunku iškviesti policiją arba paskambinti greitajai pagalbai ir pranešti, jog stadione stovi psichinių sutrikimų turintis vyriškis? Ar gali būti, jog to kiemo gyventojai yra susitaikę su esame situacija, jog pats vyras yra iš to kiemo, todėl į jį niekas ir nekreipia dėmesio? Ir kiek laiko visai tai tęsiasi? Turbūt tai vyksta jau ne pirmą kartą, ir Česius staiga skausmingai suvokė, jog jau nuo pat vasaros pabaigos, kada su šeima persikėlė gyventi į šį mikrorajoną, tasai vyriškis galėjo stovėti ir bjauriai elgtis stadione, tačiau Česius jo nepastebėjo. Nepastebėjo jo ir Česiaus žmona, nes pamačiusi tokį dalyką būtų tikrai pranešusi savo vyrui. O gal visgi matė, bet nesuprato? O gal visai nesimasturbuoja jis ten?.. Gal tikrai raktų ieško arba grožisi diena, gal išėjo pakvėpuoti grynu oru, bet beeidamas pavargo ir dabar sustojo pastovėti, atgauti kvapą? Bet kiek laiko jis ten ilsisi, kiek gi galima ilsėtis, ir dar tas jo nejudėjimas!.. Masturbuojasi, bjaurybė, ką gi daugiau jis ten veikia tiek laiko. Ir kuo ilgiau Česius žiūrėjo į vyriškio rankas, tuo jam labiau atrodė, jog jis masturbuojasi, atrodė, kad rankos iš tiesų juda, labai labai nežymiai, bet juda.

O vaikai? Ar jie irgi jau spėjo jį pamatyti? Ir jeigu pamatė, ar suprato? Česius puikiai pamena, kai pirmą kartą su kiemo draugais pamatė netoli jų namų krūmuose besimasturbuojantį senį. Tada jis net nesuprato, ką ir kodėl daro tasai žmogus, tačiau vienas vyresnis draugas jam viską paaiškino ir Česius suvokė, kad regi su draugais labai negražų dalyką. Nebuvo net kalbos, net minties nekilo visa tai papasakoti tėvams – kokia gėda būtų pasakoti, kad matei su draugais tokį dalyką, ir išvis – kokia gėda, kad žiūrėjai! Kad ir kaip bebūtų, Česius nusprendė greitu metu pakalbėti su savo vaikais apie visa tai, kartu su žmona jie sugebės paaiškinti vaikams, jog reikia saugotis keistų vyrų, rodančių savo lytinius organus krūmuose, nes, neduok dieve, neduok dieve, kas nors nuskriaus jo vaikus!

Baugi mintis, susijusi su vaikų nesaugumu, sukėlė tokį didelį pyktį ir šleikštulį Česiui, kad šis net užsimerkė trumpam, įkvėpė giliai, iškvėpė, įkvėpė antrąkart, iškvėpė, ir tik dabar suvokė stovįs sugniaužęs kumščius; įkvėpė trečiąkart, iškvėpė, atleido kumščius, jautė kaip atsileidžia jo pirštai, įkvėpė ketvirtąkart, iškvėpė, o kai atsimerkė, vyriškio jau nebematė.


STEPONO MIRTIS

Mirtis pas Steponą atėjo sekmadienį. Jautėsi truputį prasikaltusi, kad būtent tokią dieną Steponui teks mirti, nes žinojo kaip Steponas nemėgo sekmadienių. Iš tiesų jam nepatiko ne tik sekmadieniai, kai jis likdavo namie kelioms valandoms vienas su sūnumi, ir šis, reikalaudamas dėmesio, tik erzindavo Steponą, bet ir pirmadieniai, antradieniai, trečiadieniai, ketvirtadieniai ir šeštadieniai – dėl mažų ir ne tokių mažų priežasčių, žinomų tik pačiam Steponui, o kartais net ir jam nežinomų. Mirčiai nutraukti Stepono gyvybę nuo pat pradžių buvo ne itin maloni užduotis – tai buvo vienas iš tų nesmagių atvejų, kurie ir taip dažnai pasitaikydavo. Tokių atveju metu nesmagumas kildavo ne dėl to, jog Mirtis imdavo gailėtis savo aukos, visai ne. Steponas priklausė tiems retiems žmonėms, kurie net savo paskutinėmis gyvenimo minutėmis išlikdavo šalti, be emocijų – atrodė, jog jų mirtis nė kiek jų nejaudina.

Dažniausiai Mirties jaustas nemalonumas, nesmagumas, išlydint žmogų anapus, buvo susijęs su žmonių įpročiu bumbėti savo mirties valandą; o jeigu dar Mirtis ateidavo tokią dieną, kuomet žmogui nesisekdavo ir jis būdavo irzlus, tai Mirčiai tekdavo prisiklausyti visokiausių kaltinimų ir užgauliojimų. Mirtis buvo mačiusi nemažai vaidybinių filmų, kuriuose paskutinės veikėjų gyvenimo akimirkos rodomos labai romantizuotai, herojiškai, kartais net sudarant įspūdį, jog žmogus prieš mirtį patiria absoliučią ramybę, spėja susitaikyti su sava lemtimi, pamato kokį nors gražų paukštį, saulę, dangų, debesis, pabučiuoja mylimąjį ar mylimąją, o jau tik tada užmerkia akis su visam, tačiau realybėje viskas vykdavo kitaip.

Retas kuris žmogus išlikdavo ramus ir santūrus prieš Mirtį. Mirtis ateidavo, ir žmonės, supratę kas jų laukia, pradėdavo išsisukinėti. Jaunos moterys, neseniai ištekėjusios ir jau spėjusios susilaukti vaikų, graudendavo Mirtį, kad ši jų pasigailėtų, nes joms reikia užauginti vaikus, paruošti juos gyvenimui. Vyrai prieš Mirtį vaidindavo labai rūpestingas šeimos galvas, dažnai kartodavo, kad žmona viena neišaugins vaikų, be to prisiekinėdavo amžina meile joms. Taip būdavo dažniausiai. Kur kas sudėtingiau būdavo su vienišais žmonėmis, kurie neturėdavo artimųjų, vaikų, anūkų. Kartais jie turėdavo kokį nors augintinį, pvz. šunį arba katę, ir Mirčiai būdavo labai sunku matyti vienišių atsisveikinimą su savo augintiniais. O tie vienišiai, kurie neturėdavo net ir augintinių, vis tiek nenorėdavo išeiti. Staiga jie prisimindavo, kad jiems būtinai reikia aplankyti kokį nors tolimą giminaitį, kuris net neaišku ar yra gyvas. Jie pradėdavo maldauti Mirties, kad ši dar šiek tiek palauktų ir leistų jiems paskutinį kartą susitikti su neva svarbiais žmonėmis. Kartą Mirtis nusižengė principams ir leido tokiai Marceliutei nuvykti į gimtąjį kaimą atsisveikinti su buvusios kaimynės dukra. Mirtis lydėjo Marceliutę į Grabupių kaimą, ten padėjo jai rasti reikiamą namą, nes kaimas buvo pasikeitęs nuo tada, kai Marceliutė iš jo persikėlė gyventi į miestą, ir ji jau nebepamenė, kur pati gyveno. Tačiau nieko doro iš to neišėjo – buvusios kaimynės dukra visai nepažinojo Marceliutės, motina jai nebuvo nieko pasakojusi apie ją, todėl Marceliutė liko nieko nepešusi. Šis liūdnas nutikimas Mirčiai įrodė, jog vieniši žmonės yra vieniši žmonės, ir jiems nuolaidų daryti neverta, kad ir kaip kartais norėtųsi.

Mirtis turėjo polinkį visus išeiti besiruošiančius žmones skirstyti į tris pagrindines grupes – gailesčio vertus, nemalonius ir įkyrius. Gailesčio verti žmonės buvo tokie, kurie džiaugėsi gyvenimu, turėjo pomėgių, gyveno gražiai. Ši grupė žmonių niekada nenorėdavo mirti, ir Mirtį pasitikdavo baisiai persigandę. Gyvenimas jiems teikė džiaugsmą, ir Mirčiai būdavo labai nemalonu matyti tų žmonių nuliūdusius veidus.

Antrajai grupei priklausė visi žmonės, kurie buvo tylūs, ramūs, niekuo neišsiskiriantys, dirbantys paprastus darbus, nerodantys didelės meilės gyvenimui anei didelio susidomėjimo juo. Šie žmonės tiesiog stūmė laiką, ir net jų suvokimas, jog atėjo laikas mirti, būdavo įtartinai ramus, Mirties vizitas retą kurį jų nustebindavo. Mirčiai kartais net atrodydavo, jog tokie žmonės visą gyvenimą tik ir laukė savo pabaigos, išėjimo dienos, nes, šiaip ar taip, gyvenimas jiems niekad nekėlė stiprių jausmų. Šiai žmonių grupei priklausė ir Steponas.

O paskutiniąją grupę sudarė įvairūs menininkai, rašytojai, dailininkai, skulptoriai, dainininkai, muzikantai, sportininkai, nusigyvenę savimylos, kartais – architektai, istorikai, nereikšmingi mokslininkai. Jiems visiems mirties valandą tapdavo be galo svarbu, ar jie bus prisiminti, ir ar bus prisiminti tinkamai, o jeigu nebus prisiminti, jeigu laikui einant jų darbų ir kūrinių niekas neįvertins, tai kodėl jie niekad nebus tinkamai suprasti. Tai buvo be galo įkyrūs žmonės: vos Mirtis ateidavo, jie pradėdavo kalbėti apie savo nuveiktus darbus, tarsi būtų nuveikę tikrai kažką reikšmingo. Štai vienas skulptorius nuliejo didelį falą, anot jo, falas simbolizavo visas pasaulio pavergtas moteris, vyriškiui labai rūpėjo, ar jo nulietas falas atsidurs Nacionaliniame muziejuje. Arba tasai pseudo mokslininkas, kuris Mirčiai bandė įrodyti, jog perprato etruskų abėcėlę, kurios niekas pasaulyje iki šiol nėra perpratęs. O labiausiai apgailėtini buvo susenę, sunkiai judantys lovelasai, kurie paskutinėmis akimirkomis su Mirtimi pasidalindavo savo kadaise patirtų erotinių nuotykių prisiminimais. Vienas vyriškis gyrėsi, jog būdamas dvidešimt dvejų metų jau buvo spėjęs permiegoti su keturiolika moterų, ir tai buvo miestelio, kuriame jis gyveno, rekordas; tačiau vėliau jis verkšlendamas ėmė klausinėti, ar nežino Mirtis nieko apie tas keturiolika moterų, nes jam rūpi, ar jos jį prisimena, ar geru žodžiu pamini, o gal iš pykčio ar pavydo vis dar keiksnoja. Daug dar visokių per daug susireikšminusių žmonių Mirtis buvo sutikusi, ir jų visų tuštybė taip užgoždavo viską, dažnai net ir pačią Mirtį, kad ši visada nutraukdavo tokių žmonių gyvenimus greitai, nespėjusi net arbatos išgerti.

Tiesą sakant, iš pradžių žmonių siūlymai išgerti kavos ar arbatos Mirtį stulbindavo, nes žmonės elgdavosi su ja kaip su garbingu svečiu ar tolimu giminaičiu, netikėtai atklydusiu vėlų šaltos žiemos vakarą, tačiau vėliau ji prie to įprato ir neatsisakydavo išgerti arbatos. Aišku, atsirasdavo ir tokių akiplėšų, kurie bandydavo išvaryti Mirtį, piktai niurnėdavo, jog ši nenusivalo kojų, įeidama į namus, nenusirengia palto arba per greitai eina prie reikalo.

Steponas buvo kaip tik toks, nors Mirtis tiksliai ir nesuprato, ar Steponas buvo nesvetingas, ar tik apatiškas. Tikėtis didelių emocijų iš tokio žmogaus kaip Steponas, kuris dvidešimt ketverius metus pradirbo suvirintoju, o gėlės dovanojo žmonai tik jos gimimo dienos proga, buvo beviltiška, bet Mirtis vis tiek turėjo polinkį kvailai viltis, jog žmogus, net ir pats apatiškiausias gyvenimui, mirties valandą gali pasikeisti – bent trumpam, akimirkai, bet pasikeisti, patirti kažkokį stiprų išgyvenimą, nušvitimą, savigailą, neapykantą ar kitą stiprią emociją.

Tačiau vargu ar Steponas galėjo pateisinti šią Mirties viltį. Jis atidarė duris, o išvydęs Mirtį, nuėjo atgal į virtuvę, nepasiūlęs jai užeiti vidun. Mirtis, aišku, buvo jau pripratusi prie tokių sutikimų, nes labai retai žmonės apsidžiaugdavo ją išvydę, tačiau kiekvieną kartą tai vis tiek ją suerzindavo. Ji puikiai žinojo, ką dabar veikė Steponas – buvo 13:42, Steponas sėdėjo virtuvėje ir sprendė kryžiažodį. Tą jis darydavo kiekvieną sekmadienį, kai tik žmona išeidavo paplepėti pas kaimynę, o jis likdavo su sūnumi namie. Žmona visada prašydavo Stepono užsiimti su vaiku, tačiau Steponas nerasdavo nei bendros kalbos su vaiku, nei bendros veiklos, o ir vaikas jau buvo įpratęs žaisti vienas, taigi Steponas prisėsdavo spręsti kryžiažodžio.

Mirtis dabar įėjo į virtuvę ir prisėdo už stalo priešais Steponą. Steponas elgėsi taip, lyg Mirties jo namuose net nebūtų, ir Mirčiai tai labai nepatiko. Kažkas su Steponu buvo ne taip, ir tai erzino ją. Daugelis žmonių puldavo išsipasakoti Mirčiai, kiti pradėdavo verkti ir apgailestauti dėl įvairių savo poelgių, ir tai būdavo natūralu. Tačiau tokie engimai, toks žmonių šaltumas žeisdavo ją kaip reikiant. Galbūt tokie žmonės kaip Steponas tyčia naudodavo engimo taktiką, taip tikėdamiesi parodyti Mirčiai, jog jos nebijo, ji čia yra visai nereikalinga, atėjusi be reikalo ar sumaišiusi adresus, bet Mirtis žinojo, kad iki šiol jokios taktinės gudrybės dar nepadėjo nė vienam žmogui išvengti savo mirties, kai tik išmušdavo jo valanda.

Steponas dabar kaip tik priėjo klausimą „Okeanijos valstybė“, ties kuriuo sustojo. Jam reikėjo laiko pamąstyti. Mirtis irgi mąstė. Pirmiausia jai į galvą šovė mintis, jog tai bus Naujoji Zelandija, tada – kad Papua Naujoji Gvinėja, tačiau abu variantai buvo žymiai per ilgi, o ir atsakymas buvo sudarytas tik iš vieno žodžio. Steponas irgi mąstė, jo galvoje sukosi Australija, nors jis ir nebuvo tikras, ar Australija yra Okeanijos valstybė, ar tai yra atskiras žemynas. Daugiau jokie kiti atsakymo variantai jam netiko, o Australiją teko atmesti, nes žodis buvo kur kas trumpesnis. Jam begalvojant Mirtis pasakė:

– Fidžis.

Vyriškis žiūrėjo į klausimą, žiūrėjo į tuščius langelius. Suskaičiavęs juos suprato, jog Fidžis tikrai tinka, tačiau delsė įrašyti raides kryžiažodyje. Jam nepatiko Mirties ramus tonas, kuriuo ji ištarė atsakymą, ištarė taip, tarsi viską viską žinotų ir niekas jai nebūtų paslaptis. Nugalėjęs įtampą, kurią jautė dėl būtino veiksmo, Steponas tvirčiau suspaudė rašiklį ir įrašė raidę F. Mirčiai irgi palengvėjo – vis šiokios tokios reakcijos susilaukė. Kai Steponas surašė likusias raides, nepakeldamas akių kažką sumurmėjo; viešniai atrodė, jog tai buvo itin tylus „ačiū“.

Mirtis nežinojo, kiek laiko verta delsti su Steponu, juolab, jog jis nepasiūlo jai nei kavos, nei arbatos. Žvilgtelėjusi pro langą pastebėjo, jog lauke buvo pradėję snigti. Snaigės krito lėtai, o jos žvilgsnis ėjo per apsnigtus automobilius, pasuko link netoliese esančio stadiono, ir kaip tik tada jai šovė mintis, jog reikia pasiūlyti Steponui eiti pasivaikščioti, nes jam, tokiam viskam apatiškam, vargu ar svarbu, kad jam mirus ir išnykus jo pasiges sūnus. Visai nereikia, kad vaikas išsigąstų, geriau, jog Steponas pasakytų jam, jog kažkur eina ir greit grįš – tokiu atveju vaikui liktų bent viltis, o ne tik išgąstis.

– Apsirenk. Eisim į lauką. – pasakė Mirtis.

Steponas, nepakeldamas akių į Mirtį, padėjo rašiklį. Atsikėlęs nuo stalo jis pasuko į koridorių, ten lėtai nuo pakabos nusiėmė juodą paltą ir jį apsivilko. Tada iš batų dėžės ištraukė seną rudų batų porą, neskubėdamas jais apsimovė. Tą akimirką iš kambario išėjo sūnus. Pamatęs besiruošiantį išeiti tėvą, jis paklausė:

– Tėte, kur eini?

– Tu dar pažaisk, aš tuoj grįšiu. Man reikia į parduotuvę.

Sūnus, kelias akimirkas klausiamai žvelgęs į tėvą, apsisuko ir grįžo atgal į savo kambarį. Steponas atidarė buto duris ir išėjo pirmas, Mirtis jam išsekė iš paskos. Lėtu žingsniu jie abu nulipo iš ketvirto aukšto žemyn. Išėję į kiemą stabtelėjo, Steponas atsisuko į savo nemalonų svečią ir paklausė:

– Kur toliau?

Mirtis mostelėjo ranka į stadioną. Jiems beeinant link stadiono Mirtis išgirdo kaip kartą Steponas giliai atsiduso. Pagalvojo, jog gal dabar Stepono ramybė ims ir sugrius, ir jis puls ant kelių prieš Mirtį prašyti pasigailėti jo, prisieks būti geresnis visiems aplinkiniams, visus mylėti ir gerbti. Tačiau to taip ir neįvyko, matyt, tai buvo tik paprastas atsidusimas, nereiškęs nieko daugiau.

Jie ėjo į patį stadiono vidurį. Sustojusi Mirtis atsigręžė į Steponą, ir šis taip pat sustojo. Mirtis žiūrėjo jam tiesiai į akis, tačiau jos neišdavė nei Stepono baimės, nei nerimo, nei gailesčio sau pačiam. Retai kada būdavo, jog prieš Mirtį žmonės sugebėdavo išlikti tokie ramūs net ir pačią paskutinę akimirką, ir Steponas Mirčiai pasidarė dar nemalonesnis.

Taip Mirčiai galvojant staiga nutiko netikėtas dalykas – Stepono veide pasirodė šypsena.

– Aš prisiminiau vieną dalyką, – pasakė jis, nuleidęs akis žemyn. – Kai buvom vaikai, dažnai čia žaisdavom. Vasarą žaisdavom gaudynes, mėtydavomės kamuoliu, žaisdavom futbolą, o žiemą statydavom sniego pilis ir, pasiskirstę į dvi komandas, mėtydavome vieni į kitus sniego gniūžtes. Kieme man visąlaik patiko tokia Marytė, ji buvo vieno mūsų kaimyno dukra. Tą vasarą, kai man buvo 15 metų, tėvai man nupirko gražias kelnes prieš naują mokslo metų pradžią, o Marytė, vieną dieną pamačiusi mane su jomis, kitą dieną parašė man laiškelį. Ji norėjo su manimi draugauti, bet aš atsisakiau, nes gėdijausi su ja draugauti prieš kiemo draugus. Ji ant manęs supyko ir pažadėjo niekada daugiau su manimi nekalbėti. Bet vieną dieną mes visi žaidėm gaudynių. Tada kaip tik aš buvau pagautas ir man reikėjo paliesti ką nors kitą, kad kitas gaudytų, ir aš nutariau vytis Marytę, nes ji buvo lėčiausia iš mūsų. Aš bėgau ir vijausi ją, man labai patiko ją vytis. Galėjau pavyti ją daug anksčiau, bet tyčia nebėgau iš visų jėgų. O ji bėgo taip greit, kaip tik galėjo, ir karts nuo karto vis atsisukdavo pažiūrėti, ar aš dar nepavijau jos. Aš tai priartėdavau prie jos, tai atitildovau, o jai atrodė, kad man tikrai sunkiai sekasi ją pagauti, todėl bėgdama ji padėjo šypsotis. Šypsojausi ir aš. Vaikiau ją po visą stadioną, kartais net išbėgdavom iš stadiono ribų, pasileisdavom bėgti laipteliais, vedančiais link mokyklos.

Čia Steponas nutilo. Šypsena apleido jo lūpas, jo veidas vėl tapo toks pat bejausmis kaip ir anksčiau. Mirtis buvo įpratusi klausytis tokių paskutinių istorijų, kurios dažniausiai būdavo susijusios su gražia vaikyste ar skaudžiais vėlesnių laikų išgyvenimais, taigi jos per daug nestebino Stepono noras išsipasakoti prieš pat savo pabaigą, tačiau tas nutilimas ją suerzino. Žmonės dažnai mėgdavo taip imti ir nutilti, tarsi tikrai būtų verta priversti Mirtį suklusti, atidžiau išgirsti istorijos baigtį. Jeigu žmogus, pasakodamas paskutinę istoriją staiga nutildavo, nebaigęs visko, reiškia istorjos pabaiga būdavo arba tragiška, arba labai tragiška.

– O kas nutiko toliau? – paklausė Mirtis, ne tiek susidomėjusi, kiek taupydama savo brangų laiką.

– Daugiau nenutiko nieko. Tai buvo pati laimingiausia mano gyvenimo diena.

Mirtis spragtelėjo pirštais, ir Steponas išnyko. Tada ji lėtai nuėjo per stadioną, perėjo ramią gatvę, pasuko link tylaus parko, prisėdo ant suoliuko ir užsirūkė.

Buvo apsiniaukusi sausio diena, ir kitoje stadiono pusėje gyvenantis Česius sunerimęs atsitraukė nuo lango.

2 atsakymai to “Vyras, kuris kažką veikė. Stepono mirtis”

  1. momo Says:

    Man šitas labai patiko. Užsirūkė mat :)

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: