Rugsėjis (3)

Eidamas į parduotuvę (Maxima dabar uždaryta remontui, todėl turiu eiti į Rimi) prisiminiau E. Gal net ne pačią E., o jos paltą.

Tai buvo gražus paltas, ji dažnai jį dėvėdavo, kai būdavom kartu. Baltas, gal kreminis, neilgas, vos iki jos užpakalio. Su juo ji visada atrodė kažkaip ypatingai. Ir šiaip man patiko kaip ji rengėsi, patiko, kai būdavo šalia manęs, patiko kaip kvepėdavo.

Mes buvom pradėję būti kartu, dar visai neilgai, ir aš grįžau vieną penktadienį į Alytų, pavalgiau ir išėjau susitikti su draugais. E. tuo metu buvo su savo klasiokėm ar dar kažkuo kitoje vietoje. Mes susirašėm ir sutarėm vėliau susitikti.

Aš nekantravau. Visada nekantraudavau susitikti su ja.

Pamačiau ją ateinančią, kai su draugais buvom prie (dabar jau senosios) autobusų stoties. Ji atėjo savo žavinga eisena, vilkėjo tą baltą paltuką. Mes apsikabinom ir pasibučiavom, supažindinau ją su savo draugais, kurių ji nepažinojo. Tada mes ten visi dar trumpai pasitrynėm, o E. pasakė, kad jai jau metas namo.

Prie stoties visada stovėdavo taksi automobiliai, ir mes nuėjom su ja prie vieno iš jų. Ji sakė važiuos namo, o aš nutariau dar pasilikti su draugais. Tada mes pasibučiavom atsisveikindami, ir kai ji jau norėjo sėsti į taksi, aš ją sulaikiau už rankos.

П оловина меня у тебя, pasakiau.

П оложу в кармане и некому не отдам, atsakė ji.

Tuo metu dar net nenutuokiau, kiek trumpai jai rūpės mano širdis.

***

Arba tas kartas, kai grįžau į Alytų, buvo saulėta diena ir E. nusivežė mane mikroautobusu prie kažkokių sodų I-ajame Alytuje.

Mes išlipom ir ėjom pro sodybas, kol patekom į miškelį. Ten kiek paėjom ir tada aš išvydau tai, ką ji man ir norėjo parodyti – seną geležinkelio tunelį. Jis buvo apgriuvęs, apsamanojęs ir todėl savitai žavingas, o tunelio viduriu tekėjo nesraunus upelis. Mes sėdėjom ant didelio akmens, o tada nutarėm pereiti tunelį, ir perėjom jį – nuo akmens ant akmens, nesušlapdami kojų.

Tik po to, kai išėjom iš ten, mano telefone pasipylė žinutės ir praleisti skambučiai. Pasirodo, ten buvo ne ryšio zona, ir manęs pasigedo mano tuometinė mergina. Ji sukėlė ant kojų mano artimiausius draugus, ir visi man prirašė žinučių – kur aš dingęs ir pan. -, o kai neatsakiau, bandė man prisiskambinti. Teko visiems atsakyti ir juos nuraminti.

Ką pamelavau merginai, nežinau. Turbūt parašiau, kad viskas gerai – mes nuolat tai kartodavom vienas kitam. Ir tai buvo pats nekalčiausias melas – tai buvo baisiausias melas.

***

Per paskutinį apsilankymą pas psichologę kaip tik priėjom santykių su merginomis temą ir sustojom ties išsiskyrimu su R./susimetimu su E. Tiesa, E. vaidmuo toje istorijoje labai menkas, ji nieko man nepadarė, buvo tiesiog objektas, kuriuo pasinaudojęs pasukau savo gyvenimą kita kryptimi. Vėliau aš sutiksiu E. prototipų – gražių, protingų, fatališkų moterų – ir stipriausiai mano gyvenimą kuriam laikui paveiks Rū.

Dabar, kai apie tai galvoju, suprantu, kad istorijos su E. ir Rū. iš esmės yra identiškos, skiriasi tik maži niuansai. Tačiau esmė ta pati – surasti žmogų, kuris pribaigtų tave. Meile, abejingumu, neapykanta – nesvarbu kuo -, bet pribaigtų tave. Kad ir kaip bebūtų, nei viena, nei kita manęs nepribaigė.

“That Girl With Sharp Teeth“

Tą vakarą mano planas buvo nueiti ir užkalbinti buvusią merginą, bet kai prie mūsų stalo staiga prisijungė keli pažįstami su daug nepažįstamų merginų, viskas pasikeitė, o ir mano buvusi mergina pradingo iš akiračio. Iš visų staiga atsiradusių merginų aš nužiūrėjau vieną, bet ji buvo toli ir taip papūtusi lūpytes, kad aš pasisukau į šoną ir užkalbinau kitą merginą.

Su manim nori permiegoti daug mano pažįstamų vyrų, sako ji.

Mes kalbėjom apie muziką: jai patinka SunSay, 5‘nizza, o svarbiausia – Deftones, ir tai yra nuostabu. Aš jai dainavau 5‘nizzą, ji man dainavo Muse, bet aš neklausau pastarųjų. Kalbėjom apie vestuves ir kitą porą, sėdinčią už stalo, kuri ruošiasi tuoj tuoktis, ir ta pora atrodė nekaip: vyrukas beveik miegojo, o mergina bandė jį bučiuoti.

Kai jos koja pradėjo liesti mano koją, aš prisiminiau vieną vasarą, kai buvau su draugais prie ežero ir netinkamai supratau vienos merginos tokius prisilietimus. Tada aš galvojau, jog ji apkabino mane per nugarą iš draugiškumo ar iš girtumo, bet kur tau! Koks ten draugiškumas, vien instinktyvus noras iš jos pusės buvo, tik per vėlai supratau viską. Taigi, jos koja pradėjo liesti mano koją. Neįkyriai, maloniai taip, ir ji vėl prakalbo apie seksą: su manim nori permiegoti daug mano pažįstamų vyrų. Atsakiau, kad ji turbūt labai įdomi, ir pataikiau – ji užsivedė pasakoti apie savo keistumą, ir aš, klausydamas jos keistumo įrodymų, supratau, kad bendrauju su visiškai paprasta mergina, kuri yra įkalusi sau į galvą, jog yra keista.

Kad ir kaip bebūtų, laukiau, kas bus toliau, pats nieko nedarydamas. O draugai ėjo rūkyt, kvietė mane, bet aš visąlaik atsisakiau. Mes vis kalbėjom su ja kažką, bet kas dabar pasakys, ką mes kalbėjom? Galiausiai tai įvyko – ji prisitraukė mane ir pabučiavo. Aš pradėjau juoktis; nebūčiau aš. Bet jos tai neatbaidė, ji vėl prisitraukė ir pabučiavo mane, o aš vis kartojau tu labai įdomi.

Mes galėtume pasitelkti pačią paprasčiausią fantaziją ir nuspėti ateitį: du girti žmonės taksi grįžta namo ir bando mylėtis, ryte išsiskiria, ir viskas. Bet ne, čia gi aš, P., ir visi, kas šiek tiek geriau pažįsta mane, supranta, kad mano gyvenime net elementariausi dalykai įvyksta tragikomiškai.

Ji vis dažniau mane bučiavo – agresyviai, o ir tie bučiniai labiau priminė veido laižymą. Pokalbiai tapo neįmanomi, aš pasijutau blaivesnis už ją, staiga viskas tapo nebeįdomu. Juk ar gali būti įdomu, kai viskas taip aišku? Nuėjau į tualetą, ten sutikau T., kuris man sako maždaug taip: seni, jėga, viskas gerai, bus naktis. O aš jam sakau: rytoj susitinku su kai kuo, ir man nesinori jokių nesąmonių, man atsibodo su šita pana. T. man vis tiek aiškina: bet taigi viena naktis, seni, dar kažką sakė. Tada aš jam antrą kartą paaiškinau savo požiūrį, ir jis suprato.

Kai grįžau, greit su ja išėjom į lauką. Ji vis pešė man plaukus ir bučiavo, o aš bandžiau paaiškinti, kad nieko aš nenoriu su ja, kad mums laikas skirstytis namo. Neslėpsiu, jaučiausi gėdingai (tipo ką ji pagalvos; nors vargu ar kitą dieną ji prisimins mano veidą), o dar ir vieno poeto eilutės atėjo į galvą: galbūt aš prastas patinas. Išklausiusi mano nuoširdų paaiškinimą, kad su ja nieko nenoriu, nes rytoj susitinku su svarbia mergina, ji pradėjo pykti. Sakė, kad su ja pergulėti nori daug vyrų, sakė, kad ji labai laisva mergina, ir galiausiai ji sakė, kad aš gailėsiuosi, kad praradau ją. Norėjosi paklausti kodėl jai atrodo, kad man reikia laisvos merginos, bet nieko nesakiau, tik mes dar kartą pasibučiavom, tada aš atitraukiau rankas nuo jos užpakalio ir mes išsiskyrėm.

Rūkydamas stebėjau draugus, besiginčijančius su kažkokiu vyruku.

Ne toks turėjo būti šis vakaras: mes pažiūrėjom krepšinio rungtynes – pagal planą, nuėjom ant Barbakano išgerti dar alaus – viskas pagal numanomą planą, nuėjom po to į Bixus dar po vieną alaus – irgi įmanomas variantas, bet tas „dar po vieną alaus“ nebuvo dar po vieną alaus, tai ką dabar jau padarysi, kad viskas pasisuko visiškai kitaip.

Mes išsikvietėm taksi ir grįžom namo.

Kitą dieną aš viską prisiminiau. Tiksliau tai, ką dar buvo galima prisiminti: aš nužiūrėjau vieną, bet ji buvo toli ir taip papūtusi lūpytes, kad aš pasisukau į šoną ir užkalbinau kitą merginą.

Su manim nori permiegoti daug mano pažįstamų vyrų, pasakė ji.