Posts Tagged ‘absurdas’

Filmai (2)

2016/04/07

The Lobster (2015 m.)

Tikras perlas.

Įsivaizduok visuomenę, kurioje niekas negali gyventi vienas. Ir jei tu staiga lieki vienas (miršta tavo antra pusė ar tu esi paliekamas), patenki į specialų viešbutį, kuriame apgyendinti vieniši žmonės turi tam tikrą dienų limitą, per kurį turi surasti sau antrą pusę ir su ja tapti pora. Jeigu jiems nepavyks, tada yra paverčiami į kokį nors gyvūną ir nužudomi.

Tokią visuomenę sunku įsivaizduoti, ir pradėjus žiūrėti filmą labai priimti filmo pasaulio primetamas taisykles. Atrodo, kad tokia visuomenė ir jos savitos taisyklės yra neįmanomos. O daugiau painiavos prasideda, kuomet parodoma alternatyva tokiai visuomenei – iš viešbučio pagėbusių žmonių, gyvenančių miškuose ir draudžiančių bet kokius santykius, grupė. Čia už flirtą, bučinį ar seksą tarp dviejų žmonių baudžiama fizinėmis bausmėmis, ir supjaustytos lūpos tėra švelniausia bausmė.

Šį filmą buvo sunku žiūrėti. Tai tiesiog nepatogus kinas, nes man visą laiką norėjosi, kad viskas gražiai baigtųsi, kad kažkaip viskas čia imtų ir išsispręstų, ir visi gyventų ilgai ir laimingai. Bet tai ne toks filmas, kuriame laimė kaip toks dalykas išvis galimas – bent jau žiūrovo akimis.

***

Valhalla Rising (2009 m.)

Esu matęs įvairių filmų, kuriuose daug smurto, bet šitas buvo kažkoks itin slegiantis. Čia kirvis perskelia galvą pusiau, žmogaus galva suknežinama akmenimis, ir t.t, ir pan. Bet labiau nei smurtas slegia sunki atmosfera. Pagrindinis veikėjas, neištariantis nei žodžio, yra paimtas vergu ir turi už savo būvį kovoti iki mirties su kitais vergais. Viskas vyksta neapibrėžtoje žemėje, kurioje neaišku kas valdo ir kas tai per vieta išvis. Kalnai, ūkanos, nesibaigiantis rūkas, žvarbus vėjas, ir purvas, purvas, purvas.

Paliko didelį įspūdį, bet antrą kartą žiūrėti nenorėčiau. Nežinau, su kokiu filmu galėčiau jį palyginti.

***

Blue Ruin (2013 m.)

Tai tarsi idiliška istorija apie benamį, kuris gyvena suklerusiame automobilyje, valgio ieško konteineriuose, o išsimaudęs jūroje grįžta į automobilį ir vakare skaito knygą prieš miegą. Jis niekam nekenkia ir niekam netrukdo. Bet vieną dieną jį aplanko policija ir praneša, kad tuoj į laisvę bus paleistas jo tėvų žudikas. Štai čia prasideda benamio perversmas – jis nusiskuta, susitvarko, įsigyja pistoletą, užveda automobilį ir patraukia keršyti savo tėvų žudikui. Kadangi jis nėra tas, kuriam įprasta žudyti, tai priverda daug košės, kuri atsisuko prieš jį ir jo sesers šeimą. Kuo labiau jis bando ištaisyti situaciją, tuo daugiau košės priverda.

Labai blankus filmas, nors, atrodo, kad scenarijaus idėja ir gera. Bet palieka prėską skonį burnoje, nes peržiūrėjęs jį lieki be jokių minčių. Dar vienas filmas, rodantis daug absurdiško smurto, ir tiek.

Charles Bukowski “Paprastos beprotybės istorijos“

2012/07/15

Charles Bukowski

“Paprastos beprotybės istorijos”

Puslapiai: 294

Išleido: “Kitos knygos”

Metai: 2011 m.

Tiražas: 1500 egz.

Dizainas: vario burnos

Vienintelė Bukowskio knyga, kurios aš neperskaičiau, buvo 2010 metais „Kitų knygų“ išleista „Holivudas“. Tame romane viskas buvo taip neįdomu (Bukowskis senas ir mažai geria, turi daug pinigų, aplink jį sukiojasi visokie debilai), jog nustojau jį skaityti po 60 puslapių. Nepaisant to, „Paprastoms beprotybės istorijoms“ nusprendžiau suteikti progą, juolab, kad man Bukowskio trumpi apsakymai visada patiko labiau nei jo romanai.

Šiame apsakymų rinkinyje radau Bukowskį visokį – turtingą, skurdų, išgarsėjusį, vis dar laukiantį pripažinimo, pasikėlusį, nusižeminusį, su moterimis ir be moterų, įtūžusį ir švelnų. Būtent tai, jog apsakymai surinkti iš skirtingų jo gyvenimo etapų, šiam rinkiniui suteikia daugiau dinamiškumo. Jo romanai, ypač „Moterys“, buvo vietomis nuobodūs ir per daug statiški – alkoholis, šūdini darbai, moterys. Nesakau, kad šiame trumpų istorijų rinkinyje rašytojas atsisakė savo formulės, tačiau būtent šioje knygoje Bukowskis nespėja įgristi. Be to, knygoje yra nemažai absurdo – tokio tikro ir tuo pačiu fantastiško, kad jis negali nežavėti. Puiki ištrauka, iliustruojanti visa tai:

Kitą dieną užsikimšo tualetas. Kadangi labai bijau šūdų, turėjau nuosavą pompą. Pumpavau, pumpavau, bet nepadėjo. Jūs žinot, kas man beliko daryt.

Skambinau visiems artimiausiems draugams, o esu iš tų, kurie neturi daug artimų draugų. Jeigu jų ir esama, jie tikrai neturi tualeto, ką jau kalbėt apie telefonus… Dažniausiai išvis nieko neturi.

Taigi, paskambinau porai turinčiųjų tualetus. Jie buvo labai malonūs.

– Žinoma, Henkai, gali atvykti pašikti pas mane, kada tik nori!

Nepasinaudojau jų kvietimais. Gal dėl to, kad jie mane kvietė. Trumpai tariant, šeimininkas sėdėjo Havajuose, spoksodamas į šokančias mergas, o prakeikti šūdukai plaukiojo sau vandens paviršium ir spoksojo į mane.

Tad kiekvieną vakarą tekdavo nusišikti, graibyti šūdus iš vandens, vynioti juos į vaškuotą popierių, kišt į popierinius maišelius, lipt į automobilį ir važinėtis po miestą ieškant, kur juos galėčiau išmesti.

Dažniausiai, pastatęs automobilį įjungtu varikliu vidury gatvės permesdavau tuos prakeiktus šūdukus per sieną, pirmą pasitaikiusią sieną. Bandžiau vengti išankstinio nusistatymo, tačiau vieni senelių namai pasirodė esantys ypač rami vieta ir, manau, esu juos pradžiuginęs savo rudais šūdų maišeliais mažiausiai triskart.“ (p. 37-38)

Jeigu bent kažkiek simpatizuojat senam sukriošėliui Bukowskiui, „Paprastos beprotybės istorijos“ gali būti puiki neįpareigojanti knyga vasarai.

Absoliutus Absurdas #2

2012/07/10

Mieli skaitytojai,

neišvengiamai artėjant mano populiarumo viršūnei, kurią galėjot numatyti iš šio įrašo, noriu su Jumis pasidalinti kitu perliuku – mano interviu žurnalui “Raumuo“.

Interviu galite perskaityti parsisiuntę atskirais puslapiais (dešiniu pelės klavišu ant nuorodos ir Įrašyti objektą kaip…).

Pirmas puslapis

Antras puslapis

Trečias puslapis

Ketvirtas puslapis

Penktas puslapis

Šeštas puslapis

Septintas puslapis

Apsakymai

2011/08/31

Šiandien, kaip ir žadėjau, patalpinu čia du apsakymus. Parašiau juos abu trimis prisėdimais – pradėjau pavasario pradžioje, o baigiau vasarą; po to kaip niekad anksčiau ilgai tvarkiau ir taisiau tekstą. Abu apsakymai truputį mindfuck’iniai, bet kiek jie tikrai tokie yra – ne man spręsti. Svarbiausia, kad parašiau ne apie meilę ;)

Čia yra .pdf failas, paspaudę ant nuorodos pamatysit jį naujame lange. Arba galit spausti ant nuorodos dešiniu klavišu ir išsisaugoti failą savo kompiuteryje. Kadangi kai kam jau kilo problemų dėl .pdf formato ir lietuviškų raidžių nerodymo, tai čia yra wordinis failas.

Būtų įdomu sulaukti komentarų.

Absoliutus Absurdas #1

2011/02/10

Kai gavau stylish blogo apdovanojimą, labai išpopuliarėjau. Šiame įraše minėjau, kad “Man skambino žurnalistai iš ivairių žurnalų ir laikraščių redakcijų, prašė, kad duočiau interviu, jei jau toks stilingas blogeris esu“. Žadėjau pateikti įvairių interviu, kuriuos dalinau įvairiems žurnalams į kairę ir į dešinę. Pagaliau pateikiu pirmąjį interviu vyriškiausiam vyrų žurnalui “Pyktis“, išėjusiam sausio mėnesį.

Visą interviu .pdf formatu rasite paspaudę čia: http://tragedija.webs.com/pyktis/pyktis%20nr.1.pdf.

Arba galite pažiūrėti interviu atskirais puslapiais:

Pirmas puslapis (žurnalo viršelis)

Antras puslapis

Trečias puslapis

Ketvirtas puslapis

Penktas puslapis

Šeštas puslapis

(Labai stengiausi padaryti viską kuo geresnės kokybės, todėl visi paveikslėliai išėjo sveriantys daugiau nei 1 mb; kita vertus, dabar jau gal visi turi gerus internetus?)

Stylish Blog Award (Arba Kaip Tapau Pasaulio Valdovu)

2011/02/02

Mieli mano blogo skaitytojai!

Taip jau nutiko, kad netikėtai (labai netikėtai) gavau stylish blogo apdovanojimą iš subo.blogas.lt, žmogaus, rašančio apie futbolą. Nežinau, kodėl mano blogas jam patinka, bet neneigsiu, jog tai yra itin didelis įvertinimas. Šiaip planavau gauti apdovanojimą iš kokios nors pažįstamos blogerės, taigi subo.blogas.lt labai mane nustebino.

Po to, kai gavau apdovanojimą, užvirė visokia košė. Man skambino žurnalistai iš ivairių žurnalų ir laikraščių redakcijų, prašė, kad duočiau interviu, jei jau toks stilingas blogeris esu. Kai kurie žurnalai siūlė net sumokėti man pinigų už tai, kad leisčiau jiems išspausdinti 7 faktus, kuriuos turiu parašyti apie save. Aš, aišku, sutikau išspausdinti už pinigus, ką jau čia spyriosiesi, kai siūlo 10 tūkstančių litų už 1 faktą. Bet žurnalams pateikiau netikrus faktus, bile tegul spausdina, o Jums, ištikiemieji mano skaitytojai, pakenčiantys mano seilėjimąsi dėl meilės ir retai kam suprantamą mano absurdo pomėgį, pateikiu tikruosius 7 faktus apie save:

– – –

1. Mano blogo pavadinimo kilmė.

Yra tokia grupė Deftones, ir aš ją myliu nuo maždaug 2002-2003 metų. Daina „Deathblow“ yra iš jų ketvirto albumo, kuris buvo išleistas būtent 2003 metais. Nuo to albumo jau tikrai supratau, jog Deftones man yra super grupė. Šiaip albumas nėra kažkoks jų super geriausias, o ir pati daina net nėra mano mėgstamiausia grupės daina (be to jie labai retai ją groja gyvai). Bet ji turi kažką, sunkumą ir lengvumą, ir nors nežinau, apie ką tiksliai dainuoja vokalistas toje dainoje (kaip ir daugumoje grupės dainų), man labai įstrigo šitie dainos žodžiai:

Soon as you came in
All the beast went away

O blogo antraštė „Arsonist‘s Prayers“ atsirado nuo grupės Catharsis dainos tokiu pačiu pavadinimu. Tiesiog gerai skambėjo, ir tiek.

2. Pirmoji pornūcha.

Buvau ketvirtokas, mama šventė naujus metus kažkur ne namie. O aš ilgai žiūrėjau tv, ir taip galų gale ir užžiūrėjau per kažkokį vokiečių kanalą kažkokią per mažai apsirengusią medicinos seselę, kuri daug maivėsi, kalbėjo telefonu, o po to važiuodavo gydyti pacientų. Tiksliau – pacienčių. Iš pradžių jos sėdėdavo ir kalbėdavo, vėliau medicinos sesutė imdavo glostyti pacientę, tada jos imdavo bučiuotis, laižytis, nusirengdavo ir t.t. Nepamenu, ar man pasistojo, išvis nepamenu, kada tiksliai man pradėjo stotis. Turiu net vieną itin miglotą prisiminimą apie keistus jausmus, kurie sukilo, kai būdamas dar mažesnis nei ketvirtokas žiūrėjau ABBA klipą „Money money money“.. ;)

3. Pirmas kartas.

Pirmą kartą pasimylėjau būdamas 19 metų, ežere. Nieko nesupratau ;)

4. Mylimiausi vaikystės herojai.

Turėjau herojų, ir ne vieną. Nepamenu, kaip ir kodėl, bet man labai patiko animacinis serialas apie vėžliukus mutantus nindzes. Tuo metu tarpusavyje visi juos vadindavom turklėm. Tai man tos visos turklės atrodė beveik kaip realūs draugai, jie buvo šmaikštūs, kovingi ir t.t. Įdomu tai, jog juos rodydavo per kažkokį vokiečių kanalą, bet vaikystė nuostabi tuo, jog net nemokėdamas užsienio kalbos tu kažkokiu būdu supranti visus tuos filmukus. Labiausiai iš visų vėžliukų man patiko Mikelandželas, nes jis labai mėgo valgyti picas, ir aš dažnai mamai zyzdavau, jog iškeptų ar nupirktų picą, bet mama visada atsakydavo, kad pas mus nėra picų, ir aš kuriam laikui užmiršdavau tą mistinį patiekalą. Vėliau, kai buvau ketvirtoje klasėje, gavau dovanų tikrą vėžliuką, pavadinau jį Mikelandželu, kartais atsisėsdavau prie jo ir jam kartodavau „tu esi Mikelandželas, Mi-ke-lan-dže-las, girdi?“, nes kažkoks mūsų šeimos pažįstamas buvo pasakęs, jog vėžliai gali reaguoti į garsą ir po kiek laiko jie gali suprasti, kada būna šaukiami.

O jau visai prieš paauglystę man labai patiko serialas Komisaras Reksas, apie policiją ir vokiečių aviganį, kuris padeda susekti ir sugauti įvairius nusikaltėlius. Prisimenu seriale to šuns šeimininkas buvo toks vyriškis – griežtu vokišku veidu, juodais gražiais plaukais. Kartą vėlai vakare aš žiūrėjau televizorių, buvo kažkoks vokiečių kanalas įjungtas, ir reklamos metu parodė vieno filmo anonsą. Tame filme vaidino būtent tas aktorius iš Komisaro Rekso serialo, taigi aš labai susidomėjau filmo anonsu. Iš anonso pradžios supratau, kad filmas įtempto siužeto, kažkoks kriminalinis trileris, o po to įvyko vienas labiausiai gniuždančių dalykų vaikystėj: staiga buvo parodytos sekso scenos, tas vyriškis, komisaro Rekso šeimininkas, negražiai (kaip tada pasirodė) bučiavo kažkokią moterį, vėliau nuplėšė jos drabužius, parvertė ant lovos ir jie tada mylėjosi. Pamatęs tas trumpas scenų ištraukas aš labai pasišlykštėjau tuo aktoriumi, negalėjau suprasti, kaip jis gali filmuotis tokiose scenose ir tuo pačiu metu būti gerasis policininkas, komisaro Rekso šeimininkas. Po to pamatyto filmo anonso man net ėmė nesižiūrėti Komisaras Reksas, vos pamatęs tą aktorių iškart prisimindavau jį nuogą su nuoga moterimi, darančius negražius dalykus. Tikra vaikystės trauma.

5. Langų svarba.

Galima sakyti, kad aš dievinu langus. Man labai patinka žiūrėti pro juos. Tai į žmones, tai į debesis, automobilius keliuose, šviesos judėjimą, šešėlius. Žiūriu pro bendrabučio kambario langą, žiūriu pro namų virtuvės langą, pro namų svečių kambario langą, mėgstu žiūrėti pro draugų langus. Vien būti prie lango man yra labai malonu. Stovėdamas prie lango jaučiu tarsi erdvė dalijasi į dvi dalis: langas atskiria mane ir visą pasaulį, taigi vienoje erdvėje (saugioje) lieku aš ir kambarys ar kita patalpa, kurioje esu ir iš kurios stebiu, o kitoje erdvėje lieka visas likęs pasaulis.

Stebint veiksmą už lango galiu prigalvoti visokiausių daykų apie matomus žmones, galiu kaip tik noriu interpretuoti jų veiksmus, kartais sukuriu tam tikras istorijas apie matomus žmones: nusprendžiu, jog, pvz., ta mergina ir vaikinas yra buvus pora, ir dabar vaikinas vėl nori būti su mergina, todėl kviečia ją pasivaikščioti, štai jie valgo ledus dabar, sėdi greta. Merginos sėdėjimas šiek tiek toliau nuo vaikino būtent ir parodo, jog jie nėra šiuo metu pora; toks sėdėjimas parodo merginos supratimą, žinojimą, ko iš jos nori vaikinas, todėl ji ir išlaiko atstumą, nes arba ji nėra tikra, ar jai irgi norisi to vaikino, arba ji nori jam parodyti, kad jis tikrai jos nedomina. Žodžiu, prigalvoju visko, šitas pavyzdys yra dar visai neblogas; dažniausiai būna itin sudėtingos istorijos, ilgos istorijos. Manau, kad žmonių stebėjimas pro langą įkvepia mane rašymui, nes nepažįstamų žmonių stebėjimas ir fantazavimas apie juos vėliau vis tiek išlenda mano rašyme, tų stebėjimų ir fantazijų pagrindu kartais sukuriu personažus.

6. Planuoju parašyti meilės romaną.

Kiek save pamenu, nuo paauglysės metų ketinau parašyti labai rimtą, true meilės romaną. Tokį, kurį skaitant moterims rieda ašaros, o vyrai jį perskaitę pakeičia gyvenimą ir tampa geri. Nežinau, kodėl man taip norėjosi ir vis dar norisi parašyti meilės romaną, ir dar tokį tipišką. Galiu suprasti požiūrį, kad kiekviena meilės istorija yra unikali, bet tas unikalumas kartais sunkiai apčiuopiamas. Va čia ir yra problema – kaip man parašyti tikrai išskirtinį meilės romaną, jeigu visokių visokiausia meilė jau yra aprašyta?

Kad ir kiek kartų bandžiau rašyti kažkokią prozą apie meilę, niekas manęs netenkindavo. Kai tik parašydavau, suprasdavau, jog nieko gero neišėjo. Be to, visada rėmiausi tik savo patirtimi, nes visad galvodavau, kad mano gyvenimas kažkuo išskirtinis. Tai kvaila, suprantu ;) Kadangi patyriau kelis feilus su meilės tematika, todėl dabar rašau apie visokius paprastus žmones ir jų lyg ir paprastus, kasdieniu gyvenimus.

7. Mėgstamiausias futbolo klubas (special for http://subo.blogas.lt/).

Nuo 6-7 klasės ėmiau dažniau žiūrėti UEFA Čempionų lygos rungtynes, nors dažniausiai neturėdavau jokios komandos favoritės. O tada atėjo tokia žiema, kai daug sirgau, ir daug laiko praleisdavau namie. Per TV3 tuo metu savaitgaliais rodydavo laidą „UEFA Čempionų lygos apžvalga“. Laida man labai patikdavo, jei neklystu, ją versdavo sporto komentatorius Nerijus Kesminas. Vienoje laidoje rodė apie super žaidėją Gabrielį Batistutą, o po to sekė reportažas apie Portugalijos klubą FC Porto. Man susišvietė, jog Gabrielis Batistuta žaidžia būtent FC Porto, ir aš nutariau, jog FC Porto yra mano mėgstamiausias futbolo klubas.

Vėliau kažkiek metų nesidomėjau futbolu visai. Net nežinojau, kad FC Porto tapo UEFA Čempionų lygos nugalėtojais.

2008 metais, kai atsikrausčiau į bendrabutį antrą kartą, kambariokas manęs paklausė, koks mano mėgstamiausias futbolo klubas. Pagalvojęs atsakiau, kad FC Porto. Jis nesuprato, kodėl mano toks keistas pasirinkimas ;) Tada papasakojau jam apie Gabrielį Batistutą. Kambariokas pasakė, kad Batistuta niekad nežaidė FC Porto; pagūglinom net viską – kambarioko tiesa buvo. Buvau tiesiog susimaišęs vaikystėj ;)

Kad ir kaip ten bebūtų, FC Porto yra mano mylimiausia komanda. Nuo praeitų metų domiuosi kaip jai sekasi, stengiuosi pamatyti jų varžybas, jeigu tik yra galimybė tam. Dažniausiai varžybas žiūriu kur nors internete portugalų kalba ir nieko nesuprantu ;) Turiu svajonę nuvažiuoti į Porto miestą ir pamatyti bent vienas klubo rungtynes. Šiaip beveik niekas nesupranta manęs dėl mano meilės FC Porto komandai, nes Lietuvoje vargu ar yra šitos komandos gerbėjų.

– – –

Apdovanojimą skiriu pipedijai už neregėto mąsto absurdus! Pirmyn absurdų mėgėjai!

Vėliau pateiksiu visokių mano paties išgalvotų žurnalų interviu, kuriuos daviau pats sau ir pats iš savęs ėmiau bei kitus dalykus ;)


%d bloggers like this: