Posts Tagged ‘Aistė’

Komunikacija

2012/04/29

Kiekvieną rytą prabudus žolė vis aukštesnė ir žalesnė. Giedri dangūs nuteikia maloniai, sumažina įtampą darbe ir nemalonų dulkiną darbą, kurį šiuo metu atlieku. Oras toks, jog net dirbant neapleidžia nuojauta, kad ne tiek dirbu, kiek savanoriškai leidžiu laiką vėsioje netvarkingoje patalpoje tarp tūkstančių bylų. Kartais su kolege darom pertraukas ir pažaidžiam laivų mūšį arba piešiam savo vadovės portretus.

Penktadienį aš nusiperku naujus batus – ne, ne rimtus odinius, o vėl sportbatukus. Dar nenoriu būti per daug rimtas; aš juk ir šiaip per daug rimtas iš šalies atrodau. Grįžęs namo sudedu būtiniausius daiktus į kuprinę, miegmaišį po pažastimi, ir keliauju link susitikimo vietos. Iš ten važiuojam į Vilniaus užmiestį, kur švęsim Rasos gimtadienį. Pirtis, alus, kalbos apie futbolą ir 2005-2007 metus – mūsų Alytaus parko kompanijos aukso amžių, kuomet viskas, kas rūpėjo, buvo koncertai, alus, pažintys, koncertai, meilės reikalai, koncertai. Net mokyklos baigimas atrodė kažkas nelabai reikšmingas.

Šeštadienį grįžtu namo, nuėjęs į parduotuvę apsiperku. Pietums kepu vištieną, išverdu makaronų. Valgau, žiūriu filmą, užsnūstu, valgau, baigiu žiūrėti filmą, maudausi, o tada išvažiuoju susitikti su Kurmiu ir jo mergina. Karšta ir tvanku, aš pavargęs po gimtadienio. Sėdinėjam Tymo turguj, aplink vis vaikšto policija. Vėliau patraukiam į Visų šventųjų barą, kuriame turi groti The Sold Outs ir Distress.

Įėjęs vidun sutinku Aistę su Miku, porą kitų pažįstamų, vieną alytiškį. Žvalgydamasis aplink matau keletą porelių, galvoju kažin kaip jiems sekasi, ar jie gyvena kartu, ar atskirai, kaip dažnai jie mylisi, už ką merginos (tvarkingos, gražios, pasitempę) myli savo vyrukus (barzdotus, ūsuotus, netvarkingus). Man rūpi žmonės, kurių aš nepažįstu, norėčiau sužinoti daug dalykų apie juos, ypač jų paslaptis. Mane visada tai domino – ne tiek žmonės kaip asmenybės, kiek jų istorijos. Šia prasme norėčiau būti žmonių istorikas – fiksuoti jų pasakojamas istorijas ir perduoti jas tolimesniam išsaugojimui su galimybe jas perskaityti, kad tiek dabarties, tiek ateities žmonės žinotų, jog ne juos vienus kamuoja visokios problemos ir kad ne jie vieni yra tokie netobuli.

Staiga mane pagauna mažytė euforija, užsinoriu visiems pasakyti ką nors gražaus arba nupirkti alaus.

Po koncerto patraukiu link stotelės, einu per kiemus, kad sutrumpinčiau kelią. Nors tuoj 23h, oras vis dar šiltas, vilkiu tik mėgstamus juodus marškinius. Atvažiuoja 5 troleibusas, įsėdu, važiuoju. Galvoju apie bendrumą su žmonėmis, įvykius, vietas ir nuotaikas, kurie mane sujungė su tiek daug skirtingų žmonių; kurie vis dar laiko mane sujungtu su jais.

Mano draugai ir malonūs pažįstami, ir ta nesibaigianti iliuzija apie mūsų amžinybę.

Jeigu man kada nors reikėtų rinktis, kada turėčiau numirti, norėčiau, kad tai įvyktų tokią akimirką, kai esu pilnas, kai jaučiuosi daugiau, nei mažiau.

Klaidinanti Ramybė

2012/02/20

Penktadienį, kai paverkęs šnirpščiojau nosimi, kolegė manęs paklausė, ar aš peršalau. Papurčiau galvą, ir toliau sėdėjau laikydamas popieriaus lapą; taip tuos popierius dėliojau iš vienos vietos į kitą, kad nusiraminčiau. Darbo pabaigoje man jau sekėsi normaliai susitvardyti, todėl pasakiau, jog išsiskyriau su drauge (todėl ir šnirpščiojau nosimi) ir atsiprašiau dėl savo emocijų.

Pirmadienį vos kolegė įžengė į kabinetą, iškart pajutau, kad jai kažkas negerai – veidas visada viską išduoda. Mes pasisveikinom, o daugiau nieko nekalbėjom iki 11h. Lygiai 11h ji atsistojo ir pasakė labai rimtu tonu, kad eina parūkyt, o kadangi ji nerūko, tai supratau, jog greičiausiai bus su vaikinu išsiskyrus. Besivilkdama striukę ji vėlgi sau neįprastu tonu pasakė keistas savaitgalis, visi aplinkui skiriasi: mano draugė išsiskyrė su vaikinu po ilgos draugystės, o mane vaikinas irgi metė šeštadienį.

Tada aš nuleidau galvą, o ji išėjo parūkyt. Grįžusi pradėjo pasakotis, aš neprieštaravau. Galų gale, aš jau esu įpratęs klausytis žmonių nelaimingų santykių istorijų (laimingų niekas nepasakoja), tai dar viena jau tikrai nepakenks. Jai kalbant kartais aš šį tą pasakydavau, bet kadangi vienu metu buvau pagarsėjęs kaip neblogas demotyvatorius, tai jau kurį laiką atsargiai renku žodžius, kai kalbu su žmonėmis apie santykius – maža kas.

Po to mes nustojom kalbėtis, ir kurį laiką aš mąsčiau apie gyvenimo absurdiškumą (pamąstymai teikė šiokios tokios vilties, nes absurdiškumas dar niekada man neatnešė tiek daug žalos, kiek griežta logika). Keista savaitė laukia, galvojau dirbdamas: penktadienį savo iniciatyva išsiskyriau su drauge, o štai mano kolegę paliko jos vaikinas, tai taip išeina, kad tam tikra (keista) prasme aš dirbsiu kasdien kolegėje matydamas įskaudintą savo buvusią merginą, o mano kolegė kasdien manyje regės ją palikusį vaikiną; dirbsim net keturiese, taip išeina.

– – –

Penktadienį po darbo nuvažiavau namo ir miegojau. Po to susiruošiau į koncertą Supuvusioje skylėje, bet prieš tai užsukau pas Aistę į svečius. Kai man reikia išsikalbėt, visada yra dvi merginos, su kuriomis noriu išsikalbėti, bet dažniausiai tai visada būna Aistė. Kalbant ir geriant alų su ja aš bent trumpam nusimetu naštą. Pakalbėję nuėjom į koncertą, bet ten visą laiką aš niekaip negalėjau susikoncentruoti į muziką, ir net kai grojo Tesa, mano ausys nepriėmė garsų kaip muzikos; buvo kažkoks triukšmas, ir tiek. Grįžau namo 01h  ir nuėjau miegot.

Šeštadienį skaičiau, žaidžiau kompu, žiūrėjau filmą, buvau susitikęs su Migle pasivaikščiot ir dar kartą pasikalbėt, o vakare dar ilgiau skaičiau, kol taip ir užmigau su knyga rankose.

Kadangi šeštadienį daug laiko praleidau vienas, tai prabudęs sekmadienį ruošiausi į iškylą į Akropolį. Norėjosi papulti kažkur tarp žmonių, nes buvimas namuose ir kaltės jausmas varė iš proto. Išsiskyrus (nesvarbu, kurioje barikadų pusėje esi) taip jau būna, jog aš atbunku, taigi važiuodamas autobusu labai ilgai žiūrėjau į priešais mane sėdėjusio vyro striukės priekinę kišenę arba į jo batus. Net nejutau, jog žiūriu per ilgai, galiu žmogų priversti nejaukiai pasijusti. Viskas aplink, atrodė, neturi jokio svorio, ir viskas tėra dekoracijos. Išlipęs iš autobuso neskubėjau eiti (aš visada skubu eiti, o kai neskubu, tai reiškia, kad kažkas su manimi yra negerai), ėjau su visais žmonėmis link didžiosios Vilniaus bažnyčios.

Patekęs į Akropolį pradėjau eiti per drabužių ir batų parduotuves. Neskubėjau, ilgai apžiūrinėjau megztukus ir visokius batus. Nepasimatavau nė vienų batų, tik du megztukus įdomumo dėlei, bet nieko nepirkau – aš čia ne pirkti atvažiavau, tiesiog šiaip pabūti. Aš, kaip ir visi, turiu teisę apsimetinėti. Galiausiai, apėjęs viską, ką galėjau, nuėjau į Maximą, nusipirkau batono (sau), batono (kambariokui, nes, mačiau, kad neturi), forminės duonos, pieno, kolos, padažo makaronams, raudoną papriką, morkų, kryžiažodžių žurnalą ir užsienietišką žurnalą apie futbolą, kurio kaina sudarė didesnę dalį bendros pirkinių sumos (vėliau tai privertė mane nustebti). Išėjus iš Akropolio, reikėjo ilgai laukti tinkamo autobuso, todėl sėdau į nelabai tinkantį autobusą. Vėliau supratau, jog tai nebuvo bloga idėja, nes išlipau ir ėjau dar dvi stoteles, o eiti man visai patiko, nes buvo pradėję jau sniguriuoti, pūga vėluodama artėjo link Vilniaus. Eidamas namo galvoje staiga pradėjau dėlioti istoriją apie vyrą, kuris neišeina iš savo buto (dėl tam tikrų jam pačiam suprantamų aplinkybių), taigi grįžęs namo paplėtojau istoriją; greitu metu sėsiu rašyti apie tą vyrą.

Po to nežinojau, ką daryti (nes troškinio daryti dar negalėjau, kadangi mėsa buvo neatšilus dar), bet čia, mano nuostabai, grįžo kambariokas. Sakė grįžo kuo anksčiau, kad man vienam depresuot neleistų. Jis pasakė tai juokaudamas, bet aš supratau, jog jis iš tiesų grįžo anksčiau dėl manęs. Tada mes kalbėjomės apie menkniekius, jis manęs nieko per daug neklausinėjo, o aš nieko per daug ir nepasakojau. (Keista, bet tik ketvirto kurso pabaigoje mano grupiokių kompanija mane išmokė kartais nekalbėti, nes tai yra visai gera išeitis.) Vakare nuvažiavom išgerti po vieną alaus į barą, po to paėmėm nuo stoties jo tetą ir parvežėm ją iki jos namų, o tada apsipirkom ir grįžę žiūrėjom futbolo rungtynes. Ruošdamasis miegot pajutau, jog esu peršalęs, todėl išgėriau paracetamolio, bet ryte prabudęs vis tiek jaučiausi blogai, todėl dar kartą išgėriau paracetamolio. Deja, vaistai nepadėjo, nes dar ir dabar sloguoju, jaučiuosi nekaip, bet sirgti iš tiesų nenoriu, nes laukia įtempta savaitė – reiks kovoti sąžiningumu prieš kaltės jausmą (nes trumpa ramybė praeis ir ateis vidinių audrų sezonas), ir, žinoma, archyvuoti bylas.

Visą gyvenimą archyvuoti.

Kiti Žmonės

2011/11/25

Metų muzikinis atradimas – grupė The Dead Weather. Pasiklausymui:

– – –

Gražūs žmonės rašo: “Su ta moterimi, kuri artėja šaligatviu link manęs, aš noriu nueiti į artimiausią madingų drabužių parduotuvę. Ji rinktųsi megztukus, džinsus, o aš visas laimingas bėgiočiau ieškoti jai reikiamų dydžių. Ji kikentų kabinoje. Sakytų oi, jei pro liemenuko kraštą jai išslystų nedidelė krūtis. Apsipirkę atsisveikintume iki kito karto.“

Rašo puikiai, įrašas apie moteris primena man mano rašymą/ilgus pagalvojimus, o įrašas apie stiuardeses irgi gražus. Šis blogas – tikras atradimas man.

– – –

mariekė vis dar rašo gerai: “<…> kai jis nurenginėjo mane, aš galvojau, kaip tu juokdavaisi, kad aš visada nusirengiu pirma ir jau nuoga lovoje laukiu tavęs, o kai pradėjome mylėtis, aš, toji, kuri tikėjo, kad penio dydis nesvarbu, svarbu jausmai, prikandau lūpas pamačiusi, kad tavo buvo daug didesnis. man buvo taip šalta. o tu, o tu ar jau mylėjaisi ne su manimi?“

– – –

O Šiaurės Atėnuose lapkritį buvo išspausdintos ištraukos nuostabaus Elizabeth Fischer teksto. Štai kelios jų:

ji pasitikinti savimi. aukštai iškelta galva, žvilgsnis nukreiptas į priekį, pirmyn, visada pirmyn, ji sako. pro duris, žemyn gatve, aukštyn keliu, sudie, puiku, tuomet aš iškeliauju, iškeliauju. tada ji pagalvoja, aš kalbu su savimi. ji pagauna save kalbančią su savimi. atsargiai, tyliau dabar, galvoja ji eidama. nes žmonės pamanys, kad aš pamišusi. ar aš pamišusi. tada ji nusijuokia iš savęs, aš to neturiu omenyje.

ji dažnai svarsto, gal pasikeisti vardą, gimimo datą, mirties datą. šis pilkas egzistavimas tampa našta, jis neturi jokios prasmės, aš esu nesąmonė. tai, kas aš esu ar kuo tapau, neturi jokios prasmės. jai atrodo, kad tai, ką ji daro, yra pastangos, kad tai neišnyktų, mano silpnas ryšys su genetine maišatimi, kuri supa mane, sako ji. graudu, ar ne taip, sako ji. bet tada ji sako, galbūt man nelabai tai rūpi, tik kartais, kai aš noriu, kad tai būtų kaip nors kitaip. kažkas, kas mane nustebintų, kažkas, kas mane užmigdytų. aš taip mėgstu staigmenas. vaistus, sako ji, nuo varginančios ligos.

Kaifavau skaitydamas. Netrukdė net tai, kad iš tiesų nepilnai supratau, apie ką yra rašoma, bet pats tekstas – pats tekstas užburiantis ir įtraukiantis, sukeliantis daug trumpų vaizdinių mano galvoje.

– – –

Aistė parašė gražų eilėraštį:

kartais laimė guli šalia ir yra su barzda

tom naktim
sumišusiom su alaus kvapu
ir cigarečių dūmais įsiskverbusiais
mums į plaukus
tom naktim
kai visa suskęsdavau jame
tarp pūkinių antklodžių
ir tankaus kvėpavimo
tom naktim
kai jis šnibždėdavo man
kad mane myli
kad mane saugos
tom naktim
kai taip ir neužmigus
ateidavo rytas
ir jis atnešdavo atsigerti
tom naktim
kai norėdavau tikėti viskuo
kas vyksta
kas vyko
kas galbūt įvyks rytoj
tom naktim
jis buvo mano laimė
mano pilnatvė
mano nuodėmė ir
mano poreikis
mano kūno dalis
tom naktim
būčiau atleidus jam viską
būčiau atidavus jam viską
būčiau patikėjus bet kuo
tom naktim
jis buvo viskas
dėl ko pynėsi
mano paauglystės klystkeliai
dėl ko anksčiau nesugebėjau
užvert barų durų sau už nugaros
jis buvo viskas
ko aš jau nebetikėjau kada nors
turėt.


%d bloggers like this: