Posts Tagged ‘alkoholis’

When Girls Telephone Boys

2017/02/06

Po to supykau ant Rūtos, nes buvo už ką.

Pyktis man neįprastas jausmas, nes dėl savo tėvų barnių įpratau užgniaužti pyktį ir jo nedemonstruoti; nemėgau žmonių, kurie nesugebėdavo jo kontroliuoti. Paskutiniu metu pastebėjau, jog neišleistą pyktį nukreipiu prieš patį save, tai visada baigiasi tam tikru savęs kankinimu, žlugdymu, baudimu, net jei pirmiausiai pykstu ant kito žmogaus, o ne ant savęs. Todėl kai šį kartą supykau ant Rūtos, man iš dalies palengvėjo. Galų gale, pyktis yra labai natūralus dalykas, jį kažkaip reikia išleisti, realizuoti.

Realizavau paprastai – nuėjau pas kaimynystėj gyvenančius draugus ir prisigėriau. Grįžęs namo radau kambarioką su kolega iš darbo, tai prisijungiau prie jų atsinešęs butelį vyno, ir vaidinau prieš juos labai kietą. Rytą nubudęs šalia lovos radau nebaigtą vyno butelį ir pagalvojau, kad pasileisiu Pearl Jam dainą „Indifference“ ir gersiu toliau vyną, bet tada pagavau save kvailai besielgiantį ir sustojau kurti savęs gailėjimo planą. Vietoj to, kad daryčiau nesąmones, susitvarkiau kambarį, išploviau indus ir pasigaminau skanius pietus, parašiau Rūtai, kad tikrai ant jos pykstu, o po to pakviečiau Rimą vakarienės/pasivaikščioti.

Ir pasijutau labai gerai.

Berašydamas apie pyktį prisiminiau vieną istoriją iš vaikystės. Mama susipyko su tėvu ir kitą dieną nusipirko naują baldų komplektą į savo miegamąjį. Nežinau, kuo tas jų susipykimas buvo neeilinis, bet net tėvo motina įsikišo, bandydama užglaistyti situaciją – ji paskambino ir paklausė kaip laikosi mama, ar pyksta ant tėvo. Aš atsiliepiau ir atsakiau, kad mama labai pyksta ir iš viso to pykčio net naujus baldus nusipirko, tai močiutė daugiau nieko nesakė, matyt, suprato rimtą mamos pyktį.

Kadangi aš baldų nepirkau, tai nuėjau vakarieniauti su Rima. O ten įvyko labai įdomus dalykas – mums bekalbant su ja, vienu metu ji pažiūrėjo į laikrodį, o tada sako – štai bendraujam su tavim pusantros valandos nelengvomis temomis, bet aš jaučiuosi labai gerai, šitas bendravimas su tavimi man teikia malonumą. Ir tada aš pagalvojau – aš irgi jaučiu TĄ bendravimo malonumą; mes labai lengvai susikalbam, nors realybėje matomės tik antrą kartą. Ir dar – bendraudamas su Rima prisiminiau Renatą ir Rūtą – su jomis patirdavau tokį patį malonumą.

Dabar, kai apie tai galvoju, manau, kad mūsų visų patirtys arba kažkuo panašios, arba mes tiesiog mokame apie jas kalbėti, arba turim kažkokį bendrą kalbos kodą. O tai, kad Rima, Rūta ir Renata yra tarpusavyje kažkuo fiziškai panašios, turbūt tėra tik atsitiktinumas ;)

***

Bekalbant su kambarioku, jis nusistebėjo, kai pasakiau, kad man brandžios moterys yra gražios. Jis manimi labai stebėjosi, sakė, kad jam 30 metų moteris jau atrodo sena. Kambariokui 24 metai, man – 29. Dar pridūrė, kad jį patį žavi tik jaunesnės už jį. Man visa tai nesuprantama.

Vėliau, kai buvau susitikęs su Rima, ji atrodė labai moteriškai, taip skoningai apsirengusi, ir aš mintyse jai padėkojau. Nemoku paaiškinti, bet šalia jos pasijutau kažkaip maloniai, pajutau, kad esu su moterimi, o ne šiaip susitinku su kažkuo pabendrauti. Tokiomis situacijomis ir mano elgesys pasikeičia, pats nepajuntu kaip pradedu flirtuoti, jaučiuosi kažkoks vyriškesnis. To aš, pvz., niekad nepatiriu bendraudamas su <…>, nors, kita vertus, <…> man kelia labai gražų estetinį pasigėrėjimą; bet tai kažkas visai kita.

***

Rima priminė gerą klausimą – ar aš dievinu, ar myliu? Meilė yra ilga ir nuobodi, varginanti, dievinimas – stiprus, jausmingas, bet trumpas. Man rodos iki šiol aš mokėjau tik dievinti, ir labai liūdnai baigdavosi tos draugystės, kai merginų nepavykdavo dievinti. Kita vertus, draugystė su G. – ten nebuvo dievinimo, aš pamažu ją mokiausi pamilti, tik man prireikė kur kas daugiau laiko nugalėti abejingumą pačiai galimybei vėl pamilti; mano delsimas jai turėjo atrodyti kaip rimto santykio vengimas. Kas žino, gal taip ir buvo.

Kaip gerai, kad kai kurių dalykų mes jau niekada nesužinosim.

***

Gavau atsakymą dėl antro romano iš „Vagos“ leidyklos – romano jie neišleis. Po kelių dienų gavau atsakymą iš leidyklos „Tyto alba“ – jie nusprendė romaną išleisti. Apsidžiaugiau, bet džiugesys greit išblėso, pasidžiaugiau artimiausiems žmonėms, ir tiek. Natūralu, kad dėl pirmo romano išleidimo džiaugiausi stipriau ir ilgiau – visgi pirmasis.

Dar po kelių dienų man pradėjo atrodyti, kad mano antras romanas niekam tikęs. Taip pat buvo ir su pirmuoju, stengiuosi nekreipti dėmesio į šitas mintis. Galų gale, galbūt man lemta nuolat nusivilti galutiniu rezultatu? Aš patiriu kūrybos proceso džiaugsmą, tai kaip užduoties sprendimas, o kai viskas baigiasi, jaučiuosi tuščias indas ir viskas, atrodo, yra padaryta blogai; kažkaip nuolatos ne taip, per prastai, per mažai įspūdingai. Guodžiu save, kad aš dar tik pradedu rašyti, todėl kažką rimtesnio parašysiu po 5-10 metų, o ne dabar. Kol kas ši mintis man padeda per daug savęs nespausti ir nereikalauti super gero romano. Galų gale, dauguma muzikos grupių tik su trečiu ar ketvirtu albumu prasimuša, nugludina savitą skambesį. Taigi aš irgi turiu dar laiko.

“I think the kids are in trouble“

2014/04/10

Mes pakilom nuo stalo ir ėjom iš baro, kuomet sutikau vieną G. draugę. O kur ta draugė, ten ir G. Na va, galvoju, pagalvojau šiandien apie ją ir dabar teks susidurti su ja.

Pasisveikinau su jos drauge, persimetėm keliais žodžiais, G. vis dar niekur nesimato, džiaugiuosi, o draugė sako gali eit su G. pasisveikint. Suprantu, kad ji lauke, dar nenusileido į barą. O mano kompanija jau išėjusi. Lipu laiptais aukštyn, išsitraukiu cigaretę. Išėjęs į gatvę iškart deguosi, nesidairau ir stengiuosi nieko negirdėti. Tada prieinu link draugų, ir mes pajudam.

Viskas gerai, aš saugus – nemačiau ir nepakirto.

– – –

Grįžtam taksi, išlipęs užsirūkau, o kambariokas su drauge eina vidun. Greit suprantu, kad nesu vienas kieme – girdžiu besikalbančią porelę. Atsisukęs matau vyruką ir merginą, abu stovi tarsi atsitraukę vienas kito, greičiausiai kažkoks konfliktas įsiplieskė.

Kai nusisuku, vyrukas praveria burną: kas tau nepatinka ko čia pyksti kas aš toks kad man aiškintum norėsiu ir gersiu tu keli konfliktą dėl nieko ką ar tau atrodo kad dabar grįši namo paverksi ir kažkas pasikeis jeigu nori skirtis tai sakyk ko tu tyli.

Tada išgirstu spjūvį, bet gal man tik taip pasigirsta. O po to jau girdžiu žingsnius. Atsisukęs išvystu vaikiną, likusį vieną. Stovi kaip įbestas, rankoje laiko maišelį su kebabais.

– – –

Mintys ateina ir išeina. Dienos irgi tokios.

– – –

Sekmadienio popietę lengvai išsiduodu – aš vienišas, po velnių, vienišas.

Galiu visą mėnesį apie tai nesusimąstyti, bet anksčiau ar vėliau ateis toks sekmadienis, kai pripažinsiu, jog viską atiduočiau, jei tik dabar būtų žmogus šalia, ir aš galėčiau jam pagaminti pietus (išties nelabai moku gaminti) ar pakasyti nugarą.

– – –

Mitas apie amžiną jaunystę pamažu eina užmarštin. Vis dažniau mąstau apie suaugusiųjų reikalus.

“Ir Nedelsdamas Išgėrė“

2012/11/29

Atradau tikrą alkoholinės literatūros perlą! Venedikt Jerofejev, “Maskva – Petuškai“. Tokia poetinė kalba, autorius – puikus liaudies dainius ;)

Kodėl jie visi tokie grubūs? Ką? Ir grubūs ne šiaip, o pabrėžtinai grubūs kaip tik tokiomis akimirkomis, kai nevalia būti grubiems, kai pagiriomis visi žmogaus nervai apnuoginti, kai jis pasilpusios dvasios ir tylus? Kodėl šitiap? Ak, jeigu visas pasaulis, jeigu visi žmonės visame pasaulyje būtų kaip aš dabar, tylūs ir baikštūs, ir tokie pat dėl visko netikri: ir dėl savęs, ir dėl savo vietos po dangumi – kaip būtų gera! Jokių entuziastų, jokių žygdarbių, jokio įkarščio! – visuotinis silpnadvasiškumas. Sutikčiau gyventi žemėje visą amžinybę, jeigu man iš anksto parodytų kampelį, kur ne visada yra vietos žygdarbiui.“ (p. 19)

Ir dar:

Žinoma, visi jie laiko mane netikusiu žmogumi. Rytais ir pagiriomis aš pats apie save esu tokios nuomonės. Bet juk negalima pasikliauti nuomone žmogaus, kuris dar nespėjo atsipagirioti! Užtai vakarais – kokios manyje bedugnės! – žinoma, jeigu kaip reikiant įkošiu per dieną, – kokios bedugnės manyje vakarais!

Bet – tebūnie. Tebūnie aš netikęs žmogus. Apskriai esu pastebėjęs: jeigu žmogui rytais būna negera, o vakarais jis kupinas sumanymų ir svajonių, ir užmojų, toks žmogus – labai, labai netikęs. Ryte bloga, o vakare gera – tikriausiasi netikusio žmogaus požymis. Šit jeigu priešingai – jeigu rytais žmogus žvalus ir visas pilnas vilčių, o į vakarą jį apima negalia – toks žmogus tikrų tikriausias pašlemėkas, vertelga ir vidutinybė. Koktus man toksai žmogus. Nežinau, kaip jums, bet man koktus.

Žinoma, pasitaiko ir tokių, kuriems vienodai smagu tiek ryte, tiek vakare, ir saulėtekiu jie džiaugiasi, ir saulėlydžiu, tai šitie – stačiai šunsnukiai, apie juos net kalbėti bjauru.“ (p.23)

O Aš Nedurna, Jūs Gi Žinot

2012/11/15

Važiuodamas į Karoliniškes galvoju, ar šis lapkritis šlykštus, ar neblogas. Troleibuse daug žmonių, bet neturiu jokio stebėjimo objekto, todėl bandau įvertinti ne tik šį lapkritį, bet ir visą rudenį.

Vakar kambariokas pasakė, kad šį rudenį aš geriu daugiau/dažniau už jį. Tikra tiesa, net nejauku. Tiek daug išėjimų į miestą, koncertų, protmūšių, buitinio alkoholizmo irgi būta. Žinoma, galima galvoti ir kitaip: kambariokas per daug dirba, todėl šį rudenį aš išgeriu daugiau, nei jis, ir tai visai nereiškia, jog geriu daugiau nei įprastai. Bet tai būtų netiesa, o aš jau užtektinai prisimelavęs sau, kad norėčiau dar ir dar kartą save išteisinti.

Mano dėmesį patraukia Narbuto stotelėje įlipęs didelis senas vyras. Jis stovi oriai, kvėpuoja sunkiai. Šalia sėdi moksleivis, valgo traškučius (apčiulpia net pirštus). Jis neužleidžia vietos senam vyrui, bet vyras ir neapeliuoja į tai. Vyrui iš kitos pusės sėdi senyv amoteis, ji įlipo toje pačioje stotelėje kaip ir vyras. Moteris pradeda kalbinti seną vyrą, jis pasisuka į jos pusę. Dabar jie kalba, aš klausausi, o už lango pamažu niaukiasi.

Moteris iš pradžių kalba apie orą, vyras tik linksi galva arba išleidžia kažkokį savitą pritarimo garsą, maždaug “eh“. Bet staiga moteris pakyla, galvoju siūlys sėstis vyrui, bet ne, viskas visai ne taip: ji palinksta prie vyro veido ir sako žinokit kas man nutiko vieną dieną.

Troleibusas sustoja, žmonės išlipa ir įlipa, šurmulys – aš negirdžiu, ką moteris pritildytu balsu sako vyrui. Tik kai troleibusas vėl pajuda, triukšmas nutyla, aš galiu klausytis toliau: sako aš iš STT, ponia, mes sekam jūsų banko sąskaitą, nes įtariam, kad, na, ir pasakė, kad kažkokia įmonė bando plauti pinigus per mano sąskaitą. O man toks įtarimas kilo, sakau jam pone, norėčiau sužinoti jūsų vardą ir pavardę, tada jis man pasako, o aš toliau nenusileidžiu – sakau prašau pasakykit savo telefono numerį, jis pasako, aš užsirašau, ir, žinokit, jis jau nori manęs toliau klausinėti, bet ne, aš vėl jo klausiu, aš nedurna, sakau o kodėl jūs man skambinat, kodėl negalime visko aptarti policijoje, o jis, žinokit, sako tai kad čia visai neturi nieko bendra su policija, mes tiriam pinigų plovimą, sakykit, prašau, ar jūs žinot, kad jau tris mėnesius į jūsų sąskaitą yra pervedama didelė pinigų suma, o po dviejų sekundžių tie pinigai yra pervedami į kitas sąskaitas? Aš tik klausau, nieko nesuprantu, sakau ne, niekas man neperveda pinigų, o pati irgi nepervedu, tada jis manęs klausia o ar jūs kam nors davėt savo elektroninės ar kokios ten bankininkystės duomenis, sako ar nepametėt savo banko kortelės, ar niekam nedavėt savo PIN kodo, aš tik klausau, ir toks negerumas apėmė, galvoju čia jau tikrai nori mane apgaut kažkas, sakau jam,

Bet troleibusas vėl sustoja, žmonės išlipa ir įlipa, šurmulys, akimis palydžiu berniuką, kuris jau baigė valgyti traškučius. Kai troleibusas pajuda, klausausi toliau:

Paminėjo jis man kažkokią pavardę, pirmą kartą girdžiu apie tą žmogų, sakau jam nepažįstu tos moters, o jis man vėl sako turim įtarimų, kad per jūsų sąskaitą yra plaunami pinigai, mums reikia susitikti pakalbėti. O aš nedurna, jūs gi žinot, sakau paskambinsiu jums rytoj, šiandien aš užimta, eisiu į polikliniką, tada jis sako gerai, ponia, paskambinkit, kai būsit laisva. Galvoju paskambinsiu dukrai, papasakosiu, gal ką patars. Vis tiek kažkas tikrai čia negerai. Jeigu jis tikrai iš STT, tada mano informacija ne šiaip jam pateko. O jeigu jis ne iš STT, tada vis tiek jis, kad ir kas bebūtų, iš kažkur gavo visą informaciją apie mane.

Čia kokie tai banko darbuotojai nutekino informaciją, žulikai, dabar dar ir ramybės jums neduoda, sako vyriškis.

Kaip tik tuo metu išlipu reikiamoje stotelėje. Matau moterį su knygomis, prieinu, pasisveikinu. Mus  skiria maždaug 22 metai, jei gerai pamenu kiek jai metų. Ji galėtų būti mano mama, galvoju pirkdamas iš jos knygas. Bet mano mama nepardavinėja knygų, mano mama skaito knygas tik tada, kai jai padovanoju.

Atsisveikinęs su moterimi, pereinu kelią ir sustoju stotelėje. Mano troleibusas atvažiuos po maždaug 6 minučių. Visai šalia stotelės vyksta statybos. Kurį laiką stebiu statybininkus: vienas kala, kitas kažką daro užsilipęs ant kopėčių, ant stogo esantis gręžia, o kiti trys stovi ir spjaudo.

Įlipęs į troleibusą atsisėdu, atsiverčiu ką tik gautą Kunčino romaną “Kilnojamosios Röntgeno stotys“ ir pradedu skaityti. Tinka rudeniui:

“Šarlis Tamulis, studentas filologas ir kelneris, pasikorė ant kareiviško brezentinio diržo blokinio uošvės buto tualete. Nekentė socializmo, bet ne dėl to pasikorė. Jis turėjo kompleksų, be to, nelabai laimingai vedė. Atėjo užkuriais, iškart buvo ten nelaimingas. Begal jautrus, poetiškas, įtarus ir nelaimingas. Nelyginant heliotropas mūsų atšiauriame krašte. Bet kiek tokių gyvena sau – ir nieko. Jis viską darė be reikalo. Be reikalo studijavo, be reikalo vedė, be reikalo nuėjo kelneriauti. Būtų buvęs puikus miškininkas, o gal net vestuvių muzikantas. Tai ne! Tąsyk buvo tokia kvaila mada įstaigose švęsti Tarybinės armijos ir Karinio jūrų laivyno dieną. Paikos šnekos, blevyzgos ir gėrimas iki krūminių dantų. Šarlį aš pažinojau: mudu kartu baigėme ir buvome beveik draugai. Iš jo ėjo keista pagieža, net linksminantis. Bet kas jaunystėj kreipia dėmesį į tokius dalykus! Taigi, atšventęs tą dieną savo restorane, Šarlis parlingavo namo ir patale nerado blyškiaveidės panelės žmonos. Nusirengė, atsisėdo ant lovos ir rūkėrūkėrūkė. Šarlio žmona, tiesa, buvo gimusi žeminėje, rusė, bet jis pats normaliuose gimdymo namuose. Vis tiek pernelyg jautrus. Dirglus ir viską imantis širdin. Kai parsirado Varia, Šarlis paklausė: Na, Varia? Kur tu buvai? – Koks tavo suknistas reikalas? – burbtelėjo Varia. – Leisk miegot. – Tuomet einu ir pasikarsiu, pareiškė Šarlis Tamulis, mano draugas, baigta! Karkis, – burbtelėjo Varia ir jau užsirpė per miegus. O Šarlis nuėjo ir pasikorė. Buvo mat principo žmogus, taip auklėtas – žodį tęsėk! Antryt Varia užsimanė nusišlapinti. Įsvyravo tualetan ir užkliuvo už Šarlio kojų. Pražergė kojas, užsidėjo sau ant pečių ir užtūpė unitazą. Tokį šlykščiai parudavusį nuo geležingo vandens. Ji čiurškė sau, o Šarlis sėdėjo jai ant sprando. Tai bent atrodė. Tik kad niekas nematė. Ūmai prablaivėjusi ir suvokusi, kas čia nutiko, vargšė Varia klyksmu pažadino visą blokinį namą.“ (p. 14-15)

Charles Bukowski Vertimai (2)

2012/06/13

Ar jūs geriate?

išplauta ant kranto
geltona užrašų knygelė
vėl čia.

aš rašau lovoje
kaip ir praėjusiais metais.

pirmadienį apsilankysiu
pas gydytoją.

„taip, gydytojau, silpnos kojos, svaigulys,
galvos skausmai, skauda ir nugarą“

„ar jūs geriate?“ jis paklaus.
„ar jūs darote mankštą,
ar vartojate vitaminus?“

aš manau, kad tiesiog
sergu gyvenimu,
tomis pačiomis
pasenusiomis, bet kintančiomis
aplinkybėmis.

net hipodrome
aš žiūriu kaip bėga žirgai,
ir tai atrodo beprasmiška.
aš išeinu anksti,
kai tik nusiperku bilietus
likusiems bėgimams.

„išeinat?“ klausia motelio klerkas.
„taip, tai nuobodu“ atsakau jam.
„jeigu jums pasirodys nuobodu išėjus“,
jis sako man,
„jums derėtų sugrįžti čia“.

taigi štai aš ir čia,
atsirėmęs į pagalves,
vėl
tiesiog senas vyrukas,
tiesiog senas rašytojas
su geltona užrašų knygele.

kažkas ateina
grindimis
link manęs.
o, šįkart
tai tik
mano katė.

– – –

Nesvajojantys

senos pražilusios padavėjos,
dirbančios kavinėse naktį,
pasidavė,
ir kai aš einu šviesiomis gatvėmis
ir žiūriu į ligoninių langus,
matau, jog jiems tos šviesos nėra.
aš matau žmones, sėdinčius parkuose ant suoliukų,
ir pagal tai, kaip jie sėdi ir žiūri,
aš suprantu, jog jie taip pat pasidavė.

aš matau žmones, vairuojančius automobilius,
ir pagal tai, kaip jie vairuoja savo automobilius,
aš suprantu, jog jie nei myli, nei patys yra mylimi,
nei galvoja apie seksą.
viskas užmiršta kaip senas filmas.

aš matau žmones parduotuvėse
ir prekybos centruose,
vaikštančius po skyrius
ir perkančius daiktus,
ir pagal tai, kaip jų drabužiai gula ant jų,
kaip jie eina,
ir pagal jų veidus ir šypsenas,
aš suprantu, kad jiems
niekas nerūpi.

aš matau šimtą žmonių kasdien,
kurie yra visiškai pasidavę.

jeigu aš nueinu į hipodromą
ar sporto varžybas,
aš matau tūkstančius,
kuriems niekas nerūpi,
ir jie patys niekam nerūpi.

visur matau tuos, kurie
trokšta tik maisto, pastogės, drabužių,
ir nieko daugiau;
jie sutelkę dėmesį tik į tai,
daugiau neturi jokių svajonių.

aš nesuprantu, kodėl tie žmonės
nedingsta,
aš nesuprantu, kodėl tie žmonės
neišnyksta,
kodėl debesys
jų neužmuša,
arba kodėl šunys
jų neužmuša,
arba kodėl
gėlės ir vaikai
jų neužmuša,
aš nesuprantu.

man atrodo, kad jie yra nužudyti,
tačiau vis tiek aš negaliu susitaikyti
su faktu, jog tų žmonių yra tiek daug.

kiekvieną dieną,
kiekvieną naktį
jų yra vis daugiau
metro ir pastatuose,
ir parkuose.

jie nejaučia jokios baimės dėl to,
kad nemyli nieko
ir niekas jų nemyli.

tiek daug daug daug
mano bičiulių.

Listopada

2011/08/18

Šešių dienų nuotykiai baigėsi.

Pirmas keturias dienas buvo ežeras, miškai, laukiniai-naktiniai žaidimai, flirtas ir alkoholis. Pirmadienį grįžęs iš miškų nusimaudžiau, susidėjau daiktus ir su kita žmonių kompanija išvažiavau į Varšuvą. Varšuva – pilkumas, kebabai, daug mažų parduotuvėlių, šlamšto kioskai ir parduotuvės, 41 nemigo valanda (skaičiuojant nuo pirmadienio ryto iki ėjimo miegoti trečiadienio vėlyvą naktį), koncertas – vienu metu juokingas, bet šiaip tikrai epic!, o minia visiškai išprotėjus per Deftones; pabaigai – gulėjimas su Kasia vienoj lovoj ir ilgi pokalbiai apie mažus ir didelius dalykus, kol galiausiai staiga supratau patyręs itin didelį artumo ir bendrumo su kitu žmogumi jausmą – tokį stiprų, kokį esu patyręs tik du kartus gyvenime (abu kartai buvo seniai). Grįžimas namo buvo kaip niekad ilgesingas.

Dabar jaučiuosi kaip išsemtas indas.

Galvoju apie tave, galvoju – o taip norėčiau negalvot. Užsimerkęs matau tavo šviesius kambarius, baltą gražią patalynę ir kaip gulėdama šypsaisi akimis.

Ir atsitik tu man taip. Kita vertus, viskas yra labai logiška -> minčių galia + keista Jerzy Pilch įtaka + nuovargis + mano amžinas poreikis patirti stiprų artumo/bendrumo jausmą = nepakeliamas ilgesys. Ir net tas žinojimas, kad situacija yra kebli ir laimė yra neįmanoma, atrodo visiškai nepatikimas, iš piršto laužtas. Mano trintukas prieš jūsų tikrovę, rašė Bruno K. Oijer (galiu klysti dėl citatos tikslumo).

Bus dar viena istorija su neišsiųstais laiškais, pilnais šviesos ir grožio, vėliau – tamsios nuotaikos. (Dabar pagalvojau: kiek daug jausmų paverčiu dulkančiais rakandais arba šiukšlėmis; kita vertus, taip visada nutinka dėl nenorėjimo kvaršinti kitiems žmonėms galvų.) O gal šįkart bus kitokia istorija, būtų pats laikas žengti iš užburto rato ir sugrįžti į tą gerą žmogų, koks tik galiu geras žmogus būti.


%d bloggers like this: